Dr. Martynas Purvinas. Imperijų likimai ir Mažoji Lietuva

Autorius: Data: 2016-10-12, 08:54 Spausdinti

Dr. Martynas Purvinas. Imperijų likimai ir Mažoji Lietuva

Dr. Martynas PURVINAS, Kaunas

 

Besidomintieji pasaulio istorija pastebi, kad per žinomesnius šimtmečius įvairiuose žemynuose kaleidoskopiškai keitėsi skirtingiausi valstybiniai dariniai: karalystės ir kunigaikštystės, chanatai ir kalifatai, mažytės respublikos ir didžiulės imperijos. Deja (ar laimei), visi tie dariniai nebuvo amžini – vieni gyvuodavo šimtmečius, kiti vos mėnesius ar savaites. Sudėtingų sistemų valdymo specialistai žino, kad didesnis kokio objekto sudėtingumas dažniausiai lemia mažesnį jo pastovumą, itin painiuose dariniuose beveik neįmanoma išvengti sutrikimų ir pačios sistemos griūties.

Vieni sudėtingiausių darinių mūsiškiame pasaulyje – žmonių kuriamos valstybės, kurios savo daugialype sandara toli pranoksta kokius skruzdėlynus ar bičių avilius daugybe savo bruožų (nuo ūkinės veiklos sudėtingumo iki atskirų individų ne visada prognozuojamo elgesio). Valstybinių darinių stabilumas visada priklausydavo ne vien nuo vidinių, bet ir nuo išorinių veiksnių (kaimyninių valstybių galios ir siekių, įvairių gamtos pokyčių ir t.t.). Šiandien ne vienoje negyvenamoje dykynėje tyrėjai aptinka ne vien buvusių valstybių, bet ir ištisų civilizacijų senovinio klestėjimo žymių.

Tokio begalinio nepastovumo pavyzdžių nesunku aptikti ir mūsų kaimynystėje. Antai, nuolat prisimenama lietuviškoji imperija (LDK) it kometa blykstelėjo XIV–XVI a., vėliau vis blankdama ir nykdama. Greta Lietuvos augusios ir stiprėjusios kitos imperijos galop susirėmė žūtbūtiniuose XX a. pasauliniuose karuose, juose pralaimėdamos ar nugalėdamos.

Istorija rodo, kad stabilesni už valstybes būdavo kraštai – tautų ar genčių apgyvendinti plotai, atitekdavę tai vienai, tai kitai valstybei, bet beveik nepakeisdavę savo įprastinio gyvenimo. Tiesa, nuo senovės žinoti ir etniniai valymai – užkariautojai išžudydavo ar išvarydavo vietinius gyventojus iš patraukliausių vietovių, kurias atiduodavo saviesiems.

Prisiminus tuos beveik neišvengiamus pasaulinės istorijos momentus, derėtų atkreipti dėmesį į nesenus pasisakymus dėl Mažosios Lietuvos. Antai, žinomas Rusijos interesų Lietuvoje gynėjas Klaipėdos universiteto profesorius Vasilijus Safronovas savo neva moksliniame straipsnyje 2012 m. rašė: „… požiūris į Mažąją Lietuvą Lietuvoje yra sąlygotas negalios susitaikyti su 1945 m. pakitusia geopolitine realybe, pripažinti, kad Kaliningrado srities sukūrimas yra įvykęs faktas“ (psl. 77). Aišku, tas rašinys (kaip ir kiti Rusijos propagandistų teiginiai apie mums svarbius dalykus) nusipelno kur kas išsamesnės analizės atskirame straipsnyje, tačiau itin iškalbingu pripažintinas šis V. Safronovo teiginys, pati to autoriaus logika.

Vyresnio amžiaus skaitytojai dar prisimena, atidesnieji tyrėjai archyvuose aptinka J. Stalino laikais pradėtojo informacinio propagandinio karo „perliukus“. Anuomet būdavo keikiami Vakarų imperialistai (pavyzdžiui, Baltijos šalių okupacijos nepripažinusios JAV), kad jie negali susitaikyti su pakitusia realybe – atseit, visi Sovietų Sąjungos teritoriniai užgrobimai yra neginčyjami ir amžini. Tuomet pasitelktas ir ideologinis pagrindimas – esą kapitalizmas tėra istorijos pasmerkta atgyvena, o netrukus visas pasaulis priklausysiąs pažangiausiajai sovietinei santvarkai, tad visi žingsniai link pasaulinės komunizmo pergalės esantys teisėti ir pagrįsti.

Sovietinių okupantų galingoji propaganda kelis dešimtmečius auklėjo vis naujas Baltijos kraštų gyventojų kartas: tie plotai esantys amžinai gyvuosiančios tobuliausios pasaulyje valstybės dalis, viskas buvo nulemta dar 1940 m., kai tų kraštų gyventojai patys puolė į Sovietų Sąjungos glėbį. Dar galėtume prisiminti ne vieną senesnių laikų Rusijos šviesuolį, gal visai nuoširdžiai sielvartavusį, kad XIX a. nemažai Lietuvos žmonių nesitaikstė su krašto okupantais, neretai sulaukdami esą pelnytų bausmių; o viskas galėję klostytis taip gražiai, jei vietiniai būtų draugiškai susilieję su didžiąja rusų tauta ir visi laimingai gyvenę vieningoje ir galingoje Rusijos imperijoje.

Kažkodėl nei XIX a., nei po 1944 m. daugybė Lietuvos žmonių nepanoro džiaugsmingai susilieti su savo okupantais, nepajėgė susitaikyti su tuometine realybe, galop sulaukdami 1918 ir 1990 metų, savosios valstybės susikūrimo ir atkūrimo.

Gal panašiai esama ir su Mažąja Lietuva. Nors V. Safronovas ir jo bendražygiai rūsčiai smerkia bent dalies lietuvių „negalią“ (nesugebėjimą pripažinti, kad Rusijos Kaliningrado sritis esą esanti amžina, o kažkokios Mažosios Lietuvos gal iš viso niekada nebuvę), gal vertėtų nepamiršti ir „istorijos kurmio“, per šimtmečius išklibinančio ir galingiausiųjų imperijų pamatus. Tiesa, šiandieninėms kartoms gal nedidelė paguoda būtų žinojimas, kad bent po šimtmečių daug kas turės pasikeisti, kad pasaulyje ne kartą prisikeldavo ir, berods, okupantų numarinti dalykai. Bandant įtikti galingiesiems, nederėtų atsisakyti savo tikrosios istorijos, pamiršti lietuvininkų kraštą, kuriame šimtmečius skambėjo lietuvių kalba.

LITERATŪRA

1. Safronovas V. Apie istorinio regiono virsmą vaizduotės regionu. Mažosios Lietuvos pavyzdys. – Istorija. Lietuvos edukologijos universitetas. Mokslo darbai. LXXXVI/86. 2012/2. Vilnius, psl. 66-80.

2. Purvinas M. Dėl Mažosios Lietuvos vardo. – Voruta, 2014 m. kovo 1 d., Nr. 5 (795), psl. 1, 4.

Mažoji Lietuva , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

One Comment


  1. Vytautas A. Gocentas, Prieš 9 months ago

    Dėkui architektūros istorikui dr. Martynui Purvinui, kraštiečiui. Istorijos šimtmečiai liudija, kad nieko nėra pastovaus, bet tėvonijų ir tėvynainių buvimas – amžinas. Klaipėdos universiteto istorijos katedra ir kiti padaliniai turi nemažai įdomių tyrinėtojų. Visuomet dėkoju už prikeltus faktus, archyvinius tekstus, o interpretacijos – tyrinėtojo suvokimo atspindys. Jie taipgi po truputi keičiasi, suvokimas gilėja. Dėkui Dievui, kad jie dar ilgai gyventu bei daug ką į dienos šviesą iškeltų. Už tai pirmučiausiai dėkui.
    Skaitantys turime šarvuotis kantrybe ir laukti naujų raštų.
    Dar kartą dėkui kraštiečiui dr. martynui. Jo mintys atitinka tas mintis, kurias jaunystėje teko laimė girdėti iš savo tėvo teisininko ir krašto visuomenininko Jono J. Gocento (1897-1974). Teko panašių pastebėjimų girdėti ir iš dr. Martyno tėvelio dr. Eriko Purvino – buvo gamtininkas, bet gerai žinojo ir krašto istorijos slinktis ir perspektyvas. Buvo sveika pažinti ir dr. Martyno Mamą – kalbėjomės keletą katų Nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje. Manau, kad tėvų karta tiek dr. Martynui, tiek kitiems kraštiečiams perdavė krašto likimo ir ateities suvokimą. Saulėtas dangus išaušta ir vėl pritemsta, o tėvonijos ir tėvynainiai gyvuoja – keliasi, eina dirbti, ilsisi, meldžiasi, skaito knygas ir archyvinius tekstus. Dėkui Dievui, kad turime šviesių žmonių.


Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra