Imperijai tarnavę, Lietuvą mylėję

Autorius: Data: 2012-06-25, 15:31 Spausdinti

Imperijai tarnavę, Lietuvą mylėję

Algimantas JAZDAUSKAS, Vilnius

Kauno ir Vilniaus gubernatoriaus Piotro Veriovkino šeimos istorija

Po viduramžių tobulėjant civilizacijai vis daugiau ėmė rastis draugijų pagal profesijas ir interesus, humanistų, kurie steigė labdaros organizacijas. Poreikis gauti pašalpą ar pagalbą nelaimės, ligos atveju buvo didžiulis. 1795 m. beveik visos Lietuvos patekimas carinės Rusijos globon šį visuomeninį humanitarinį procesą gerokai stabdė, o po 1831 ir 1863 metų sukilimų prasidėjusi nacionalinė ir socialinė priespauda apskritai žlugdė šalpos struktūrų veiklą. Tačiau buvo matyti ir pragiedrulių, viešumoje pasirodė šviesesnio proto žmonių.

1867 m. carinė Rusija prisijungė prie Ženevos konvencijos ir tais pačiais metais įkūrė Sužeistųjų ir sergančiųjų karių globos draugiją, kurią 1876 m. pavadino Rusijos Raudonojo Kryžiaus draugija. 1893 m. buvo priimti Rusijos RK įstatai, numatantys pagalbą ne tik sužeistiems kariams kovų lauke, bet ir civiliams gyventojams. Paramos ir širdingumo ugnelė ėmė žiebtis ir Lietuvoje.

1887 m. sausio 20 d. Kauno gubernatoriaus S. Suchodolskio iniciatyva įkuriamas Rusijos Raudonojo Kryžiaus Kauno Ponių komitetas („Damskij komitet“). Jis turėjo vietos komiteto teises ir buvo pavaldus Kauno gubernijos Raudonojo Kryžiaus valdybai. Vietos komitetai buvo įsteigti visose 7 gubernijos apskrityse: be Kauno – Šiauliuose, Panevėžyje, Telšiuose, Raseiniuose, Vilkmergėje (dabar Ukmergė) ir Novoaleksandrovske (dabar Zarasai). Šiuose Rusijos RK padaliniuose draugijos narių buvo nedaug – nuo 3 iki 20, visi be išimties turtingųjų luomo atstovai, visi įėję į komitetų valdybų sudėtį ir, suprantama, nelietuviai. Tų komitetų veikla buvo skurdoka. Nors jiems vadovavo žinomi bajorai, atsargos generolai, aukšti valdininkai, komitetai vos sugebėdavo surinkti metinį 5 rublių mokestį, mažai rūpindavosi labdara, tik retsykiais pamėtėdami vieną kitą dešimtį rublių karo invalidams arba jų šeimų nariams. Lėšas kaupdavo karo atvejui.

Iš periferijos vietos komitetų išsiskyrė šiauliečiai. 1899 m. prie miesto ligoninės RK valdybos narys gydytojas H. Šupa savo vardu atidarė Raudonojo Kryžiaus ambulatoriją, skirtą miesto ir apskrities varguomenei. Per metus čia apsilankydavo apie 2200 ligonių. Labiau išgalintys už vizitą mokėdavo po 10 kapeikų. Pinigus išleisdavo vaistams, tvarsčiams pirkti. Po 100 rb per metus ambulatorijai duodavo ir miesto RK valdyba. Visiški vargšai už paslaugas nieko nemokėdavo.

Kur kas plačiau reiškėsi Kauno Ponių komitetas. Gubernijos centre buvo apstu  valdininkų, šventikų, pasiturinčių verslininkų. Nuo 1882 m. prasidėjus Kauno karinės tvirtovės statybai, mieste tolydžio gausėjo karinė įgula, kartu ir karininkų. Visas aukštuomenės damas dalyvauti labdaros veikloje skatino ne vien dėmesys žmogui, bet ir noras pasipuikuoti suėjimuose, vakarėliuose, tiesiog stumti laiką.

Ponių komitetas ypač suklestėjo, kai jam ėmė vadovauti Sofija Veriovkina. Ji buvo vicegubernatoriaus, vėliau gubernatoriaus Piotro Veriovkino žmona. Ne šiaip sau gubernatoriaus, o caro Nikalojaus II mokslo draugo (abu mokėsi Sankt Peterburgo imperatoriškajame kadetų (pažų) korpuse), tikrojo valstybės patarėjo, kamerherio, t.y. imperatoriaus dvaro aukšto rūmininko žmona. Tokių titulų nedaug kas turėjo. Be to, P. Veriovkinas pagal tradiciją buvo Kauno gubernijos Raudonojo Kryžiaus valdybos pirmininkas. Todėl S. Veriovkinai nebuvo sunku į savo veiklą įtraukti reikalingus asmenis, priešingai, norinčiųjų būti šalia tokio rango šeimos net buvo per daug, per šimtą. Ponių komitetas tapo pusiau valdiška organizacija, įgijusi nemažai privilegijų. Iš to, žinoma, ir miestas, ir gyventojai turėjo naudos.

Ponių komiteto ataskaitoje apie nuveiktą darbą 1911 m. primenama, kad 1902 m. prie Raudonojo Kryžiaus bendruomenės atidaryta vaistinė, kuri per metus parduodavo vaistų pagal 20 tūkst. receptų. 1904 m. sausio 7d. prie bendruomenės ėmė veikti akių ligų gydykla (pabrėžiama, kad aklųjų globėja yra carienė Marija Aleksandrovna), kurioje ambulatorinė ir stacionarinė pagalba buvo teikiama nemokamai. Duris atvėrė ir ambulatorija, kurioje jau darbavosi du gydytojai lietuviai: vidaus ligų Rokas Šliūpas ir vaikų bei odos Antanas Buivydas. Pacientai turėjo teisę medicinos pagalbą gauti nemokamai. Vaistai jiems buvo išduodami už savikainą, o neturtingiems niekas nekainavo.

Tų pačių metų vasario 15 d., jau vykstant Rusijos-Japonijos karui, bendruomenė įsteigė laikinus gailestingųjų seserų kursus. Į juos priimdavo ir lietuves. Per karą Kauno Raudonasis Kryžius turėjo ir daugiau rūpesčių: rinko pinigus (daugiau kaip 19 tūkst. rublių), baltinius ir drabužius (per 5 tūkst. vienetų). 1905 m. buvo įsteigtas lazaretas, jo skyrius Veselovoje (Zarasų kraštas) evakuotiems iš fronto sužeistiesiems ir sergantiesiems kariams gydyti. Tarp ligonių nemažai buvo lietuvių.

1907 m. Kauno Ponių komitetas nuosavybės teise dabartiniame Laisvės alėjoje 7 įgyja žemės ir pastatą, kuriame įsikuria visos RK įstaigos. 1908 m. lapkričio 30 d. čia atidaryta 30 lovų ligoninė, 1910 m. jau buvo 50 lovų. Veikė keturi skyriai: terapinis, chirurgijos, hidro-elektros terapijos ir gimdymo-ginekologijos, kuriam vadovavo lietuvis Jonas Stonkus. Už parą reikėdavo mokėti nuo 1,2 iki 2,5 rb, už operacijas atskirai, bet kaina nebuvo didelė. Ligoninėje buvo 5 palatos neturtingiesiems, už kurių gydymą sumokėdavo savivaldybės, Pažaislio vienuolynas ir Inteligentinių profesijų klubas.

Ponių komitetas, pradėjęs savo veiklą neturėdamas jokių lėšų, energingomis S. Veriovkinos pastangomis 1911 m. jau įgijo 120 tūkst. rublių vertės nekilnojamojo turto ir 30 tūkst. rublių vertės kito turto. Daugiau kaip 11 tūkst. rublių subsidijų buvo gauta iš privačių asmenų ir įstaigų. Gailestingųjų seserų nuo 11 padidėjo iki 34. Komitetas turėjo apie 100 tikrųjų narių, kelis garbės narius. Deja, tarp jų nebuvo nei vienos lietuviškos pavardės. Mat tuo metu Kaune iš 100 tūkst. gyventojų lietuvių buvo mažiau 7 proc., rusų ir lenkų – 26 ir 23 proc., daugiausia gyveno žydų – per 35 proc.

Komiteto veiklą labai gerai įvertino imperatorienė Marija Fiodorovna (caro motina), tuo metu buvusi oficiali visos Rusijos Raudonojo Kryžiaus globėja. Ji tarpininkavo, kad būtų patenkintas Kauno Raudonojo Kryžiaus gailestingųjų seserų bendrijos prašymas suteikti jai Jo didenybės imperatoriaus Nikolajaus II vardą. 1910 m. liepos 21 d. caras ant prašymo brūkštelėjo: „Su malonumu sutinku“. Džiaugsmui nebuvo ribų. Rytojaus dieną įvyko iškilmingos pamaldos monarcho ir jo šeimos garbei, buvo atkimštas šampanas, skambėjo tostai ir griausmingas rusiškas „ura“. Gubernatorius, Kauno gubernijos Raudonojo Kryžiaus valdybos pirmininkas P. Veriovkinas Nikolajui II nusiuntė padėkos telegramą. Savo ruožtu caras padėkojo už pareikštą jam pagarbą ir palinkėjo tolesnės sėkmės dirbant kenčiančių labui.

1911 m. S. Veriovkina kreipėsi į Rusijos RK vyr. valdyba prašydama skirti lėšų ligoninei ir prie jos esančiam sklypui plėsti, ledainei, malkų sandėliui statyti. Sankt Peterburgas davė 33 tūkst. rb. Iš vokiečių pramonininko Richardo Tilmanso, beje, RK valdybos nario,  nupirko nemažą rėžį žemės naujiems pastatams statyti.

1912 m. P. Veriovkinas gubernatoriaus pareigoms buvo iškeltas į Vilnių. Čia jo žmona S. Veriovkina irgi įkūrė Ponių komitetą, tačiau per trumpą laiką iki prasidedant Pirmajam pasauliniam karui ne ką suspėta nuveikti, nes kilo nauji dideli rūpesčiai, pavyzdžiui, pabėgėlių šalpa, gailestingųjų seserų paieška frontui ir t. t.

Kauno Ponių komiteto veiklai ėmė vadovauti kunigaikštienė Lidija Vasilčikova, kuri nuolat tardavosi su S. Veriovkina, kaip geriau panaudoti iš centro žadėtus 70 tūkst. rb. Deja, viską sumaišė prasidėjęs karas. Ligoninėje buvo sudaryti keli kilnojamieji lazaretai. Vienam jų vadovauti paskirtas dr. R.Šliūpas, kitam būsimasis Lietuvos RK draugijos vadovas (1938 m.) dr. Jurgis Alekna. Su jais į frontą išėjo ir kelios gailestingosios seserys lietuvės.

Įdomi su Lietuva susijusi Veriovkinų šeimos istorija. Gubernatoriaus Piotro Veriovkino tėvas Vladimiras buvo pulko vadas, generolas. Išėjęs į atsargą, 1868–1879 m. su šeima gyveno Vilniuje, Pylimo gatvėje. Čia Piotras Veriovkinas baigė gimnaziją, išvyko mokytis, kaip ir tėvas, į minėtą kadetų korpusą, tarnavo elitiniame Preobražensko pulke štabo kapitonu. 1879 m. Vladimirui Veriovkinui už karinius nuopelnus dovanotas netoli Utenos buvęs Vyžuonėlių dvaras, anksčiau priklausęs grafui E. Čapskiui. Čia ilgai ir gyveno dvi Veriovkinų kartos.

Atsistatydinęs iš karinės tarnybos, Piotras Veriovkinas pradėjo civilio karjerą. Dirbo Ukmergės apskrities taikos teisėju, Zarasų (tada Novoaleksandrovskas) apskrities taikos teisėjų suvažiavimų pirmininku, Gardino gubernijos bajorų vadovu. Daug dienų, ypač vasarą, praleisdavo tėvo dvare Vyžuonėliose.

XX a. pradžioje buvo paskirtas Kauno vicegubernatoriumi. Kai kurie šaltiniai byloja, kad 1903 m. Nikolajui II atvykus į Lietuvą pamedžioti, P. Veriovkinas ir Vilniaus genergubernatorius P. Sviatopolk-Mirskis įtikinėjo carą panaikinti lietuviškos spaudos draudimą, nes pasipriešinimas didėja, o iš draudimo nėra jokios naudos. Kaip žinome, Lietuva savo spaudą atgavo 1904 m. gegužės 7 d.

P. Veriovkinas buvo liberalus valdininkas, Rusijos reformų šalininkas, Ministro Pirmininko Piotro Stolypino bendramintis, ne kartą jį aplankęs Kalnaberžės dvare (Kėdainių apskr.). Gubernatorius neatsisakydavo gelbėti bėdon patekusius žmones. 1913 m. būsimasis Respublikos Prezidentas Aleksandras Stulginskis, gerai baigęs Halės žemės ūkio institutą, grįžęs į Lietuvą kaip katalikas negalėjo gauti valstybinio darbo. Proteguojant Dūmos atstovui M. Yčui, P. Veriovkinas, Vilniaus gubernatorius, jį paskiria Alytaus rajoniniu agronomu Trakų apskrityje. Yra atsižvelgęs ir į Vyžuonų klebono Liongino Misevičiaus prašymus. Kai reikėdavo surengti lietuviškus vakarus, leidimai buvo gerokai vilkinami. Pakakdavo klebonui nusiųsti gubernatoriui telegramą, teigiamas atsakymas ateidavo nedelsiant. Kartą 1905 m. L. Misevičiui prašant, P. Veriovkinas įsakė iš Ukmergės kalėjimo paleisti tris antivyriausybinius maištininkus.

1915 m. frontui artėjant prie Vilniaus gubernijos valdžia persikėlė į Disnos miestelį Baltarusijoje. Netrukus caras P. Veriovkiną paskiria Estijos gubernatoriumi, jo rezidencija įsikuria Revelyje (Taline). Po bolševikų revoliucijos Rusijoje buvo suimtas ir įkalintas Petropavlovsko tvirtovėje, toje pačioje, kuriai kažkada vadovavo tėvas. Jį išgelbėjo pažįstami socialdemokratų veikėjai advokatai Stasys Bytautas, Vladas Požela bei Volfas, išrūpinę karo pabėgelio iš Lietuvos statusą. 1919 m. su pabėgėlių ešalonu P. Veriovkinas parvyko į Lietuvą, apsigyveno Kaune, buvo pakviestas dirbti į Vidaus reikalų ministeriją patarėju.

Atsistatydinęs iš tarnybos, išvyko į tėvo paveldėtą Vyžuonėlių dvarą ir jame su žmona Sofija apsigyveno. Po žemės reformos jam buvo paliktas sklypas prie dvaro centro. Ūkį P. Veriovkinas tvarkė pavyzdingai, rūpinosi kaimo pažanga, buvo vienas Utenos pieninės statybos iniciatorių. P. Veriovkinas išmoko lietuvių kalbą, skaitė lietuvišką spaudą, daug bendravo su paprastais kaimo žmonėmis Jo namuose buvo gausi biblioteka, sienas puošė originalūs paveikslai, tarp jų ir sesers Marianos. Dailininkė iš užsienio dažnai atvykdavo į Vyžuonėlius, tapydavo, lankydavosi pas valstiečius, miestelio žydus. Čia ji nutapė didžiulę drobę „Besimeldžiantys žydai“, kurią  labai gerai įvertino dailės specialistai.

Mariana Veriovkina buvo viena iš mėgstamiausių I. Repino mokinių. Pas ją į Vyžuonėlius buvo užvažiavęs ir pats rusų dailės korifėjus. Šiandien apie garsiąją ekspresionistę kuriami filmai, rašomos knygos, jos kūryba saugoma Askonos (Šveicarija) moderniojo meno muziejuje. Askonoje M. Veriovkina 1938 m. ir mirė sulaukusi 77 metus. Deja, Lietuvoje dailininkė mažai žinoma, nors čia mokėsi, čia prabėgo jaunystė, ilgai gyventa.

P. Veriovkinas buvo aktyvus stačiatikių bažnyčios rėmėjas, brolijų, cerkvių komitetų narys. 1915 m. palikdamas Lietuvą pasirūpino Utenos cerkvės evakuacija – visi reikmenys, pradedant ikonomis ir baigiant varpais, buvo sudėti į 6 dėžes ir išsiųsti į Estiją. Cerkvė daug metų neveikė. 1926 m. P. Veriovkinas kreipėsi į Estijos valdžią su prašymu grąžinti turtą. Prašymas buvo patenkintas. Per metus su jo šeimos parama maldos namai buvo sutvarkyti ir pašventinti. 1931 m. Veriovkinų lėšomis pastatytas namas šventikams. Gaila, 1941 m. cerkvė sudegė.

P. Veriovkinas buvo impozantiškas, savo vertę žinantis pareigūnas, dėmesingai išklausydavo įvairių socialinių sluoksnių ir tautybių žmones. Lietuvoje augęs (gimė 1862 m. Tuloje), suprato ir palaikė lietuvių tautinį judėjimą. Liepsnojusiuose lenkų ir lietuvių ginčuose visuomet paremdavo lietuvių pusę. Jis siekė, kad valstybinėse rusiškose mokyklose dėstytų ir vietiniai gyventojai lietuviai. Siūlė rengti lietuvius mokytojus Panevėžio mokytojų seminarijoje. Bendravo su lietuvių atgimimo veikėjais: Mečislovu Davainiu-Silvestravičiumi, teisingumo ir vidaus reikalų ministru Petru Leonu, prelatu Konstantinu Olšausku, Antanu Smetona, broliais Vileišiais, Nepriklausomybės akto signataru Donatu Malinausku ir kitais. Už nuopelnus P. Veriovkinui buvo suteiktas Kauno, Vilniaus bei Telšių miestų garbės piliečio vardas; Telšių miestą jis padėjo atstatyti po 1908 m. gaisro.

Tarpukario Lietuvos metais P. Veriovkinas su žmona Sofija dažnai buvojo laikinojoje sostinėje ir, žinoma, niekada nevengdavo aplankyti savo „pirmagimio“ – Raudonojo Kryžiaus ligoninės, išplėstos, modernesnės, kurioje šalies sunkmečiu buvo gelbėjamos nepriklausomybės kovų dalyvių gyvybės.

1940 m. sovietams užėmus Lietuvą, Vyžuonėlių dvaras buvo nacionalizuotas. P. Veriovkinas suimtas. Pavykus išsprukti iš kalėjimo, slapstėsi Kaune. Kai užėjo vokiečiai, Veriovkinai grįžo į dvarą, tačiau nebelaukė naujos bolševikų okupacijos – 1942 m. pasitraukė į Vakarus, į Alpių kurortą prie Lago ežero Madžore (Italija). Ten 1946 m. rugpjūčio 26 d. mirė.

Literatūra:

1. 1902–1915 metų Rusijos Raudonojo Kryžiaus Kauno valdybos ataskaitos. Asmeninis archyvas

2. Lietuvos centrinis valstybės archyvas. Fondas 1734

3. Mūsų Lietuva. Sudarė Bronius Kviklys. Čikaga: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1964-1968 m.; Vilnius: Mintis, 1989–1991 m. I–IV t.

4. Interneto enciklopedija Vikipedija

Interneto enciklopedijos Vikipedija nuotr.

Nuotraukose:

1. Kauno ir Vilniaus gubernatorius Piotras Veriovkinas

2. Piotro žmona Sofija Veriovkina

3. Su seserimi Mariana Askonoje (Šveicarija) 1935 m.

4. Vyžuonėlių dvaras

Voruta. – 2012, liep. 21, nr. 15 (753), p. 13.

Voruta. – 2012, rugpj. 4, nr. 16 (754), p. 13.

Lietuva - Rusija , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra