Imk Kristaus Evangeliją, kurios skelbėju tapai

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

„Ačiū už Dievo pasiuntinius- žmones, įvykius, užrašytus arba ištartus žodžius, kurie pas mus atkeliauja pačiu tinkamiausiu metu ir padeda augti.
Ačiū už pasitaikiusias progas naudotis Dievo suteiktais talentais ir už nuostabią istorijos malonę.
Ačiū už Viešpaties galimybę savo veiksmais, pasirinkimais dalyvauti Jo karalystės kūrime ir viso pasaulio atnaujinime”.

(T. PierreTeilhard deCHARDIN SJ)

Doras, sąžiningas, tolerantiškas, darbštus, energingas, drąsus, visus mylintis, ypač vaikus… Tokiais žodžiais galima apibūdinti Darių Marcinkevičių, praėjusių metų rugsėjo mėnesį pradėjusį eiti klieriko pareigas Trakų Švenčiausios Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčioje, o šių metų sausio 19 d. įšventintą diakonu.

Pašaukimo liudijimai

Darius gimė ir užaugo tikinčioje šeimoje. Tiesa, tėvas eidavo į bažnyčią rečiau, tik per didesnes šventes, o mama, kuri galima sakyti, buvo labiau tikinti, kiekvieną sekmadienį eidama į bažnyčią kaskart vesdavosi ir mažąjį Dariuką. Kaip sako jis pats, anuomet nelabai norėdavo sekmadienio rytais keltis ir eiti į bažnyčią, tačiau dabar jaučiasi esąs labai dėkingas mamai, pratinusiai prie to, kas yra šventa. Taip pat yra dėkingas ir seneliams, kurie jo gyvenime buvo tarsi du šviesuliai, kalbėję apie tikėjimą. Juk žmogus, iš kurio išmoko poterių, kuris paruošė Pirmajai Komunijai ir buvo močiutė. Taigi vaikystė prabėgo katalikiškoje aplinkoje. Tačiau jaunuolio vidiniam pasauliui buvo svetima tai, ką darydavo išoriškai. Nors ir eidavo į bažnyčią ar atlikdavo išpažintį, tai nekilo iš vidinio troškimo, o buvo tarsi šeimos tradicija.

1998 m. į Naujosios Vilnios Švenčiausios Mergelės Marijos Taikos Karalienės parapiją atvyko kunigas Vaclovas Volodkevičius. Kartą po vienų šv. Mišių jis visai netikėtai priėjo prie vaikino ir pakvietė būti ministrantu. 

„ Aš ir anksčiau labai norėjau patarnauti per šv. Mišias, bet pats nedrįsau eiti, todėl patarnavimas man atrodė kaip tolima svajonė. Ši tarnystė man teikė teikė didelį džiaugsmą. Ilgainiui pastebėjau, kad uždegdamas ar užgesindamas žvakes prie Tabernakulio, vis ilgiau pasilikdavau prie jo klūpoti, išsakydavau Jėzui tai, kas buvo širdyje. Atradęs Dievą, aš atradau ir pašaukimą. Jaučiau, kaip Kristus mane pamažu švelniai kvietė. Todėl esu dėkingas kunigui Vaclovui, nes jis, kviesdamas būti patarnautoju, pastūmėjo mane Dievo bei manojo pašaukimo link”, – sako Darius.

Tokiu būdu būdamas 8-9 klasėje ėmė mąstyti apie kunigo pašaukimą. Jau pats, tėvų nei senelių neraginamas bėgdavo į bažnyčią… Dažnai ir šiokiadieniais anksčiau atsikėlęs pirmiausia nubėgdavo patarnauti per šv. Mišias, o iš ten eidavo tiesiai į mokyklą. Vis labiau jaunuolio širdyje brendo noras pasišvęsti kunigo tarnystei.

„Pamenu, gal 9- 10 klasėje ėmiau kalbėti Liturgines valandas. Galiu pasakyti, kad anuomet gyvenau tokioje atmosferoje, lyg būčiau pradėjęs kelionę, vedančią manojo pašaukimo link. Rytmetinė malda bažnyčioje, šv. Mišios, mokykla ir džiaugsmas, kad atradau Kristų. Jaučiau didžiulį norą būti kunigu, kad galėčiau tarnauti Jam. Tarnauti kaip tąsyk kunigas Vaclovas, galbūt Dievo raginamas priėjęs prie manęs, padrąsinęs, paskatinęs. Ir aš norėjau taip kaip jis padėti janiems žmonėms, kartais jaučiantiems savo gyvenime sumaištį, padėti atrasti Kristų, pakviesti atsiliepti į Jo meilę”,- atvirauja Darius.

Baigęs 10 klasių norėjo įstoti į Telšių licėjų. Noras buvo toks stiprus, kad visi klasės draugai apie tai žinojo. Tačiau pasitaręs su kunigu Vaclovu, pirmiausia nusprendė užbaigti vidurinę mokyklą, o tada stoti į didžiąją seminariją. Taigi pašaukimo kelio pradžia buvo atidėta dvejiems metams. Baigęs 12 klasių džiaugėsi galėdamas stoti į seminariją.. Vos ne kasdien buvo bažnyčioje, jautėsi laimingas ir taip artėjo prie kunigystės kelio. Tiesa, mokykloje buvo minčių tapti ir mokytoju, ir gydytoju, bet kasdien darėsi vis aiškiau, kad Dievo valia tokia, jog verta atsiliepti į pašaukimą būti kunigu.

„Dokumentus į seminariją nunešiau dar net negavęs brandos atestato, tik pasiėmęs iš mokyklos pažymą, kad išlaikiau visus egzaminus. Kasdien vis labiau stengiausi artėti prie Dievo, klausdamas savęs, ar tai tikrai man skirtasis kelias. Didžiausia Dievo dovana buvo tai, kad svajonė išsipildė- įstojau į Šv. Juozapo kunigų seminariją. Pirmuosius metus praleidau Kauno kunigų seminarijos propedeutiniame kurse. Po metų pradėjau studijas Vilniuje”,- prisimena diakonas.

Sutana

Štai taip prasidėjo nelengvas kelias tikslo link. Švelnumas, rūpestis, noras visada ir visur padėti neleido suabejoti savo pasirinkimu.

Šv. Juozapo kunigų seminarijos 2005 m. gruodžio mėn. Leidinyje “ Teesie” surandame D. Marcinkevičiaus įvilktuvių dienos įspūdžius.

„Apsivilkęs sutaną jaučiausi labai neįprastai, bet labai greitai apsipratau ir atrodė, kad ją jau nešioju visą gyvenimą. Nuo mokyklos laikų troškau nešioti kunigo tarnystę liudijantį drabužį, tad dabar jį apsivilkęs labai džiaugiausi, kad mano svajonė pagaliau išsipildė. Norėčiau, kad žmonės niekada neturėtų progos pasipiktinti mano elgesiu. Juk daug smagiau būti uoliu Kristaus tarnu, kuris labai nuoširdžiai neša Gerosios naujienos šviesą. Kunigo rūbas, kurį jau klierikas turi teisę nešioti, yra regimas tarnystės ženklas, kuris liudija pasauliui ne vien žmogaus tikėjimą, bet ir jo pašaukimą sekti Jėzumi Kristumi.

S utana
U niversali
T avo
A psauga
N uo
A istrų

Kai kurie vyresniųjų kursų broliai rekomendavo bent tris dienas ir tris naktis nenusivilkti sutanos. Tada esą visos netinkamos pagundos nurimsta.

Dvasininko aprangos reikšmė yra labai didelė, mat darbuojantis apsirengus pasaulietiškai gali kilti įvairių nesusipratimų. Kartą kunigas, apsivilkęs kasdieniškus pasaulietiškus drabužius, dirbo statybos darbus. Atėjo žmogus ir teiravosi klebono. Kunigas ir prisistato: “ Tai aš būsiu klebonas”. O žmogus ir sako: “ Taigi ne statybininko, o kunigo ieškau”… Gal tam ir sugalvota sutana, kad žmonės žinotų, iš toli kunigo tarnystei pasišventusį pažintų”.

Šventimai

Praėjus didžiųjų švenčių šurmuliui 2008 m. sausio 19 d. Vilniaus arkikatedroje bazilikoje diakonais įšventinti aštuoni klierikai. Tarp jų ir D. Marcinkevičius.

Iškilmingų Šv. Mišių metu visų akys krypo į dar baltu drabužiu apsivilkusius klierikus, kurie, apeigų pradžioje, prieidami po vieną prisistatė kardinolui. Savo pamoksle kardinolas Audrys Juozas Bačkis priminė dvasininko pareigas bei akcentavo tarnystės reikšmę.

„Jūs prisiimate atsakomybę „statyti užtvaras“ Dievo žodžiui, nes reikia atsodinti tai, kas gera, nugalėti pasaulio priešiškumą. Ne savo, bet Dievo meile ir jėgomis turime pasitikėti. Gavę bažnyčios malonę esate kviečiami į diakono- Dievo žodžio tarnystę. Diakonas kaip ir Kristus turi tarnauti kitiems. Ir tai yra būtina. To laukia visas pasaulis.

Gyventi skaistų gyvenimą – reiškia eiti celibato keliu. Celibatas – senovinės meilės pavyzdys, ypatingas dvasinio gyvenimo šaltinis. Jis būtinas, kad diakonas visiškai atsiduotų žmonėms.Meile žmonėms ir Dievui turime degti. Gyventi celibate reiškia nepasenti: išlaikyti jaunatvišką dvasią, neapsiriboti šeima, bet plačia širdimi atsiverti visiems.

Jūsų pareiga – malda, brevijoriaus skaitymas. Ten rasite stiprybės savo sielai”.

Kardinolas prašė ir visų tikinčiųjų melstis už šiuos Dievo tarnus, kad jie mokėtų priimti duotą Dievo dovaną – pašaukimą.

„Padėkime jiems eiti jų dvasiniu keliu. Taip atsivers vartai į amžinąją Viešpaties karalystę”,- ragino kardinolas.

Po šių įkvėpiančių Audriaus Juozo Bačkio žodžių šventinamieji sudėjo rankas į kardinolo delnus. Pasižadėjo priimti Šv. Kristų ir pasišvęsti jo tarnystei. Giedant Visų Šventųjų litaniją būsimieji diakonai gulėjo kniūbsti, kas reiškia visišką nuolankumą ir nusižeminimą prieš Jėzų Kristų. Vėliau, skambant giesmei „O dvasia, Viešpatie, nuženk“, jie buvo aprengti diakonų stulomis ir palaiminti kardinolo tariamais žodžiais: „Imk Kristaus evangeliją, kurios skelbėju tapai, ir žiūrėk, kad tai, ką skaitysi- tikėtum, ką tikėsi – mokytum, ko mokysi – tuo pats gyventum“.

Mūsų šviesulys

Mes jaučiame, jog diakonas Darius gyvena tuo, ko moko, tuo, kuo užsiima. Nors atvykdavo į Trakus tik sekmadieniais ir bažnyčioje patarnaudavo Šv. Mišių metu, jis ėmė organizuoti Trakų jaunimo grupelę, susirenkančią kiekvieną šventadienio popietę parapijos namuose. Visuomet geros nuotaikos, entuziastingas, jis sugeba būti netik dvasios vadovu, bet ir geru draugu. Jaunimo susirinkimuose gilinamasi ir analizuojamas Šv. Raštas, diskutuojama sielovados ir visuomenei rūpimais klausimais.

Tokiu būdu artėjama prie Dievo. Neapsiribojama vien tik tuo. Šių metų pradžioje Dariaus iniciatyva Trakų parapijiečiai aplankė kaimynę Latviją, jos kurortą Jūrmalą, šalia jos įsikūrusį zoologijos sodą, Agluonos bažnyčią, kuri didžiuojasi savo šventu Dievo Motinos paveikslu. Pavasarį ir vasarą planuojamos dar dvi kelionės, suteiksiančios galimybę praplėsti akiratį, taip pat patobulėti dvasiškai.

Nors dar nėra žinoma, kur bus D. Marcinkevičiaus primicija, kur jis bus paskirtas eiti kunigo pareigų ( tai turi nuspręsti kardinolas su savo patarėjais), tačiau džiaugiamės, kad mums teko jį pažinti, kad dabar galime būti kartu, bažnyčioje klausytis jo pamokslų. Norime ir linkime, kad jis turėtų galimybę savo šilumą ir pagalbą skirti kuo daugiau žmonių, juk tai, kaip sako jis pats: „… Yra mano svajonė“.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra