Pagrindinis puslapis Istorija Ignas Meškauskas. Užmirštieji šaukiasi teisingumo ir atminimo

Ignas Meškauskas. Užmirštieji šaukiasi teisingumo ir atminimo

Ignas Meškauskas. Užmirštieji šaukiasi teisingumo ir atminimo

Ministras pirmininkas E. Galvanauskas priima sukilėlių paradą Klaipėdoje (1923). Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.

Ignas Meškauskas, šaulys, 2020 m Gabrielės Petkevičaitės-Bitės medalio „ Tarnaukime Lietuvai“ laureatas, www.voruta.lt

Siekiant  atkurtą Lietuvos valstybę padaryti jūrine, išeiti į pasaulį, teko įvykdyti rizikingą, legendinį žygį.  Mūsų jaunos valstybės įvykdyto skrydžio į pamarį ilgai neužmirš diplomatijos ir karinių žygių žinovai.

Šiaudinėse pastogėse užaugusi žemdirbių tauta, vos gavus atstatytai valstybei de jure, po dviejų  savaičių   užpuola karą laimėjusios Antantės kariuomenės įgulą, kuri po aršių kautynių iškelia baltą vėliavą – pripažino  Klaipėdos krašto suverenines teises Lietuvai. Tokiu būdu Lietuva valdo Klaipėdos kraštą de fakto nuo tada, kada Prefekto rūmai iškėlė baltą vėliavą, o nuo 1923 vasario 16 – de jure, iki šios dienos, ką  patvirtino pokaryje Potsdamo konferencija.

Nežiūrint tarptautinių dokumentų teisėtumo, kovos veiksmų,  po politikų galvas vaikšto tartum šmėkla įvairūs mitai apie Klaipėdos krašto užvaldymo būdus; Rytuose kalba ir rašo, kad Klaipėdą mums dovanojo Stalinas, kiti – kad Versalio ponai, o Seimas – kad Klaipėdos kraštas Lietuvos užvaldytas su Lietuva susivienijimo būdu. Vengiama atvirai, tiesiai pripažinti, kad Klaipėda užvaldyta ginklu, krauju atpirkta ir yra kaip drąsiausias Lietuvos tarptautinis karinis diplomatinis žygis, teisėtas, gerai paruoštas ir sumaniai realizuotas.

Rusijos istorikai, politologai mano, kad Lietuva už Klaipėdos kraštą privalo dėkoti Stalinui, nes Klaipėda buvo Vokietijos dalis, priklauso jai pagal 1939 03 21 grąžinimo sutartį; Lietuva buvo nustojusi teisių į šį kraštą. Niurnbergo tribunolo nuosprendyje Klaipėdos krašto atplėšimas įvardintas kaip agresija. Sutartis sudaryta grasinant – yra niekinė.

Painiavos į reikšmingą istorinį žygdarbį įneša ir mūsų istorikai, teisės žinovai. 2006 m. kilusi diskusija dėl Klaipėdos krašto atgavimo tuometiniam istorijos instituto direktoriui dr. A. Nikžentaičiui pareiškus nuomonę, kad Lietuva Klaipėdos kraštą tiesiog okupavo, Tarptautinės teisės katedros vedėjo pareigas ėjusiam doc. dr. Dainiui Žalimui minėti argumentai tarptautinės teisės požiūriu atrodo nesusipratimu. Į klausimą, kaip Lietuvai atiteko Klaipėdos kraštas atsako:

„1921 m. gruodžio 11 d. Lietuvos Respublikos Steigiamasis Seimas viešai įpareigojo Vyriausybę imtis priemonių, kad Klaipėdos kraštas būtų prijungtas prie Lietuvos; vykdant šį Seimo įpareigojimą, Lietuvos Vyriausybės remiami kariniai daliniai, kuriuose yra ir vietinių gyventojų, užima Klaipėdą.“ Taigi pagal autorių Klaipėda užimta be kraujo lašo.

Tautos išrinkti atstovai mano, kad Lietuva užvaldė Klaipėdą susijungdama su Klaipėdos kraštu. Minint 90-metį Seimo nutarime  pasakyta, kad „Lietuvos Respublika susijungė su Klaipėdos kraštu“. Visos Klaipėdos krašto užvaldymo interpretacijos nepagrįstos, neįrodytos. Rašytiniai šaltiniai, istoriniai faktai ir paminklas Dotnuvoje rodo kad Klaipėdos kraštas prijungtas prie Lietuvos karo veiksmais.

Pagal Paryžiaus taikos konferencijos Versalio sutartį,  Klaipėdos kraštą buvo numatyta priskirti Lietuvai, bet Lietuvos valstybė dar neturėjo teisinio statuso ir delsė. Veikiausiai Prancūzijos iniciatyva buvo sudaryta speciali komisija Klaipėdos kraštui spręsti. Pagaliau buvo aiškiai pasakyta, kad Klaipėdos kraštas prie Lietuvos nebus prijungtas. Lietuvos vyriausybėje ir patriotiniuose sluoksniuose kilo sąmyšis; nežinojo ką daryti, o komisija ruošėsi paskelbti sprendimą.

Klaipėdos krašto savanorių armijos kariai (Klaipėda, 1923 01). Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.

Lietuva prieš politinę korupciją nesiklaupė. 1922 m lapkričio 16 d. Šaulių sąjungos kabinete valdybos Prezidiumas, pasikvietęs Klaipėdos krašto atstovus, priėmė nutarimą siūlyti Vyriausybei ginklu išvyti prancūzų karinę įgulą,  okupuoti Klaipėdos kraštą vietinių gyventojų sukilėlių vardu. Vyriausybės vadovui Ernestui Galvanauskui idėja patiko – nieko nelaukęs, sušaukė Vyriausybės posėdį. Posėdyje Vincas Krėvė Mickevičius gauna priekaištų, kad jis seka savo dramų personažu Šarūnu, kuris sėkmingai užkariauja naujas žemes. Ministrai bijojo, kad avantiūra pakenks jaunai valstybei. Prieštaravo net senas diplomatijos vilkas Petras Klimas. Pagaliau Vyriausybės vadovas perskaito nutarimą:

  1. Ministrų Taryba nėra vieno nusistatymo dėl Klaipėdos krašto išvadavimo sukilimo būdu, todėl už šios rūšies įvykius nesiima atsakomybės ir palieka visą reikalą Šaulių sąjungos iniciatyvai.
  2. Jei įvykiai iššauktų politinius nesusipratimus, pavojingus Lietuvos valstybei, iniciatoriai ir tariamo sukilimo vykdytojai gali būti suimti ir patraukti baudžiamojon atsakomybėn.
  3. Vyriausybė kol kas negali Šaulių sąjungai suteikti paramos nei ginklais, nei lėšomis …“.

Šaulių vadas Vincas Krėvė Mickevičius rankų nenuleidžia; poeto širdis plyšta – lenkai užgrobė Vilnių, trečią dalį Lietuvos ir dar atiduoti jų kontrolei Klaipėdos kraštą… Žinodamas kokia gali būti atsakomybė – baudžiamoji ir materialinė, nes žygis  su kraujo praliejimu, – užmojų neatsisako.

Per ukrainiečių rezistentus išsirūpino audienciją pas Vokietijos Krašto apsaugos ministrą generolą Hansą von Zektą. Sėda su kapitonu Pranu Klimaičiu į Berlyno traukinį.

Vokiečiai padėjo aprūpinti iš dalies šautuvais, kulkosvaidžiais, šoviniais, o svarbiausia jie savo ausimis iš generolo lūpų išgirdo, kad nei vienas Klaipėdos žandaras į sukilėlį šūvio nepaleis. Ginklus slaptai gabeno į Kauną. Ernestas Galvanauskas šaulių kelione buvo patenkintas.

Reikėjo atlikti kalnus namų darbų; 15000 dolerių paskyrė banko valdytojas kunigas Juozas Vailokaitis. Rinko lėšas ne tik Lietuvoje, bet ir Amerikos lietuvių tarpe. Istorikė Zita Ginienė, studijavusi okupacijos pasiruošimą, rašo: „Šaulių Sąjungos sluoksniuose buvo derinama veiksmų planas“ .

Pagaliau iš Vinco Krėvės kabineto po Lietuvą plaukia šifruotos telegramos: „Pinigus surinkti į vieną vietą“. Paskutinis šturmas – Prefekto rūmai. Sausio 15 d, apie antrą valandą, palaužus pasipriešinimą, pro antro aukšto langą iškeliama balta vėliava.

Pirmasis įeina majoras Mykolas Kalmantas. Krašto karinis valdytojas Gabrielis Žanas Petisnė paprašė jo dokumentų. M. Kalmantas pasako slapyvardį “Bajoras“, išsiėmęs parodo revolverį. Ginklų kalba baigėsi, prasideda diplomatinė kalba: prabyla Antanas Smetona, aiškindamas, kur baigiasi bočių žemė.

Dvylika kritusių  savanorių iš Lietuvos naktį slapta traukiniu išvežė į Kėdainius: tris palaidojo savanorių kapinėse, tame tarpe ir Lukšį Florijoną, pirmojo kritusio savanorio Povilo brolį. Kitus  savieji arkliukais iš Kėdainių išsivežiojo laidoti be kalbų, fanfarų, vien savųjų skausmu, raudomis.  17 metų jie tyliai, slaptai kantriai gulėjo kaip Klaipėdos sukilėliai. 30 m. guli kaip Lietuvos legendinio žygdarbio užmiršti kariai.

Institucijos, kurioms priklauso atminties išsaugojimas, neišgirdo. Kreiptasi pareiškimais į centrines, vadovaujančias žinybas, neišskiriant Prezidentūros, įvertinti Klaipėdos prijungimo dalyvius. Valstybė atstatyta, o su tais, kurie sausio vidury kirto vartus į pasaulį, padidino Lietuvą, sukūrė jūrinę valstybę, atkūrus nepriklausomybę per 30 m. neatsiskaityta. Valdžios abejingumas tautai gali užtraukti nuodėmę, kurios atpirkimas brangus: tautas, nežinančias istorijos, negerbiančias didvyrių, likimas baudžia išnykimu.

Institucijos, į kurias kreiptasi, pripažįsta, kad problema yra, padėkoja ir persiunčia pareiškimus Seimo Laisvės kovų ir valstybinės istorinės atminties komisijai. Komisijos pirmininkas, istorikas prof. Arūnas Gumuliauskas palankiai vertina prašymus ir atsako, kad 2023 metus planuojama paskelbti Klaipėdos krašto prijungimo 100 – mečio metais.

Šių metų sausį vienuolika Seimo narių užregistruoja projektą, siūlymą 2023 metus paskelbti Klaipėdos metais su įpareigojimais Vyriausybei iki 2022 m. spalio 1d.paruošti programą, paskirti lėšų programos įgyvendinimui. Reikia tikėti, kad lėšos bus skirtos ne tik programos įgyvendinimui, bet ir atminimo įamžinimui; paminklo pastatymui gal  būt   prie   autostrados, kur, peržengę 700 metų sieną ir tapo sukilėliais. Dienos  bėga, šimtmetis artėja, bet apie atminties ženklus nekalbama. Nekalbama ir apie Vinco Krevės, šaulių vado ir Vyriausybės vadovo Ernesto Galvanausko savitarpio supratimą ir išmintį; jie kantriai laukia pagarbos.

Noriu gerbiamiems Seimo nariams priminti, kad prieš septynerius metus, minint sausio įvykių 90-metį, buvo pasiūlyta dviejų Seimo narių, išrinktų Klaipėdos krašte – Petro Gražulio ir Kęsto Komskio, 2013-uosius paskelbti Klaipėdos krašto metais. Istorikas Vasilijus Safronovas, vertindamas Klaipėdos prijungimą, kviečia perskaityti Seimo nutarimą: „Atsižvelgdamas į tai, kad 2013 bus minimas Lietuvos Respublikos ir Klaipėdos krašto susijungimas, įvykęs prieš 90 metų, turėjęs ypatingą reikšmę mūsų valstybei, nes šiandien galima didžiuotis ir džiaugtis, kad turime priėjimą  prie Baltijos jūros ir esame jūrine valstybė.“

Klaipėdiečiai Seimo paskirtomis lėšomis tris dienas džiaugėsi, koncertavo, uliavojo, kad turi jūrinę valstybę, o žuvusieji paliko toliau gulėti ramybėje. Jų atminimui nenukrito nei vienas euras. Nei Seime, nei  spaudos konferencijoje, kurią pravedė Seimo narė Irena Šiaulienė, jų atminimui nebuvo atsistota.

Seimas nesusirūpino žuvusiųjų atminimu; kur padėti gėlės ir kur  palenkti galvą. Liko ir toliau pažeistas viešasis interesas – nuslėpti žuvusieji, nesudarytos sąlygos juos pagerbti. Nuo civilizacijos priešaušrio visos tautos gerbia žuvusius už savus. Tautos nuo amžių gerbė ir nori gerbti tuos, kurie tautos interesus laiko aukščiau už savo. Šauliai, savanoriai, palikę savo noru kasdieninius darbus, rūpesčius, vykę atlikti labai svarbius ir reikšmingus tautai žygius,  negrįžo. Tautos dauguma jaučia dėkingumą už jų auką.

Nesididžiuota tautos dainiumi Vincu Krėve – Mickevičiumi, jo pasiryžimu; padėjęs plunksną, atsitraukęs nuo rašomojo stalo, rizikuoja grotomis, vyksta į kitas valstybes ieškoti ginklų, kad Lenkijai netektų Klaipėda.

Esminis klausimas  – ar Klaipėdos metuose tik švęsime ir džiaugsimės ką turime, ar prisiminsime tuos, kurie sukrovė mums tai ką turime?

Sąmoningai ar nesąmoningai nuslėptas XX amžiaus tautos žygdarbis –  2005 metais išleista šaulių istorija ,,Lietuvos šaulių sąjunga valstybės ir visuomenės tarnyboje“, 311 psl. Apie tautos žygdarbį nėra nei vienos eilutės.

Pažeistas  viešasis tautos interesas – per 30 metų pagarba neatiduota, vardai granito plokštėje nesurašyti, neįsegtas ordinas ir į šaulių vėliavą. Juk po ja priimtas nutarimas imituoti sukilimą ir prisiimti atsakomybę už nesėkmę. Vyriausybė patikėjo organizuoti žygdarbį šauliams. Šauliai valstybei padėjo visais sunkiausiais istorijos etapais.

Naudota literatūra:

Rytas Tamašauskas, Klaipėdos krašto 1923 m sukilimas ir Akademija. Alkas.lt

J. Matusas. Šaulių sąjungos istorija. Lietuvos Šaulių sąjunga valstybės ir visuomenės tarnyboje 1919- 2004

V. Turčinavičius. Drąsiausias Lietuvos karinis politinis žygis Kultūros barai 2009 m. Nr 10, p.16-21

Vincas Krėvė Mickevičius. „Žodis Lietuvai“ Čikaga, lietuvių organizacijos leidinys 1953m. p.185

V. Safronovas. Klaipėdos krašto prijungimas. www.15 min

V. Turčinavičius. Vincas Krėvė. Politikos milžino dvasia. Aidas. lt

  V. Safronovas. Klaipėda – istorinė Lietuvos galimybė, kuria nesinaudojama. Delfi.lt

Naujienos iš interneto