Ignas Meškauskas. Paskutinis valsas

Autorius: Data: 2018-07-30, 15:04 Spausdinti

Ignas Meškauskas. Paskutinis valsas

Tremtinių kaimas Sibire. www.partizanai.org nuotr.

Ignas MEŠKAUSKAS, www.voruta.lt

1951 metų spalio antroji diena. Neverdauskų kieme vestuvinis šurmulys : nuo pat ryto atėjo palydėti  į naują gyvenimą kaimynai, suvažiavo giminės, pajauniai. Jaunųjų akyse – nerūpestingų dienų gailesčio, kartu džiaugsmo ir, žinoma, nerimo ašaros… Po sumainymo žiedų,  grįžus iš bažnyčios vestuviniai ritualai, užstalės kalbos, linkėjimai ilgo ir laimingo gyvenimo, susilaukti būrio palikuonių Vestuvininkai ūžia visą naktį. Paryčiais visi pakyla  paskutiniam valsui.  Šis šokio verpetas įsuko jaunuosius. Linksmybės tęsiasi.

Sukantis poroms staiga prasiveria pirkios durys.  Į pirkią suguža visai neprašyti ginkluoti svečiai. Muzika nutilo, visi nuščiuvo. Vienas jų mirtinoje tyloje išėjo  priekį, skaito nutarimą: po vestuvių jaunasis su savo šeima tremiamas, gyventi Sibire. Jaunosios sąraše nėra, ji iš kitos šeimos.

Jonas nualpo, o atgaivintas tyliai sakė man: „ Bėgsiu, tegu mane nušauna kaip Radzevičių Petrą“ nors mano kapą aplankysi. Dar stipriau prispaudžiau, laikiau jį apkabinusi, o kai po širdį veriančių žodžių tvirčiau prispaudžiau, suprato, kad aš jo niekada nepaleisiu, kad būsime kartu. Iš savųjų žvilgsnio supratau, kad nori kitaip, tačiau aš kitaip elgtis negalėjau, –  pasakoja Stasė Neverdauskienė.

Tik ne viskas buvo taip paprasta. Jaunosios, pasirodė, kartu imti negalima. Sąrašuose nėra. Jos su vestuvine suknia atplėšti nuo Jono nebandė. Nevykdant savųjų reikalavimo, pasilikti, nei kareivių griežtos komandos, komplikavo baudėjų užduoties eigą. Vienas baudėjų, leitenantas, pyktelėjęs, numetė ant stalo  popieriaus lapą ir parodė kur pasirašyti.

-Žiūrėjom abu į tuščią lapą.  Nenorėjau rašytis ir nenorėjau atleisti Jono. Rašykis – tyliai pratarė Jonas.  Pasirašiau, bet ir šiandien nežinau, ką jie ten prirašė – prisipažįsta Stasė. O  koks buvo atsisveikinimas. Atsisveikinom antrą kartą tą pačią dieną. Saviškiai, seserys apkabina ir rankos sustingsta. Juk dabar jau ne į bažnyčią… Išvažiavom auštant pirmai povestuvinei dienai. Nuo baltai padengto vestuvinio stalo į neišvalytą gyvulių vagoną. Be daug kartų  aprašytų  tremtinių kelionių  turėjom dar vieną papildomą Dievo rykštę. Tuo pačiu vagonu trėmė išprotėjusį žmogų. Jis turėjo labai daug utėlių – tiesiog virtinėm ėjo per rankoves. Utėlės netruko pasklisti po visą vagoną ir tai mus labai išvargino. Bet mes su Jonu buvo laimingi. Ilgai kariavom su tuo „palikimu“ nuvykę į vietą, neturėdami kur žmoniškai prisiglausti, žmoniškai nusiprausti. Tokia buvo povestuvinė kelionė, – prisimena tremtinė savanorė, nubraukdama nuo skruosto riedančią ašarą.

   -Ėjau dirbti į mišką, o Jonas  ritino rąstus, krovė juos į vagonus. Gailėjau jo, taip sunkiai dirbančio pavojingą darbą. Baiminausi, kad neprispaustų koks iš aukštai nusprūdęs rąstas. Juk taip atsitikdavo gana dažnai. Apie darbo saugumą niekas nekalbėjo. Kaip aš viena ten būčiau gyvenusi. Jis gailėjo manęs, brendančios į mišką per sniegą iki juosmens. Prieinam, būdavo, su dviem seserim iš Pasvalio prie  storo maumedžio ir verkiam, kaip reikės jį įveikti, Pasiskundžiau atvažiavusiam gydytojui, kad duotų lengvesnį darbą, nes pasijutau krutant gyvybę po krūtine.. Neišsigalvok, – pasakė ir nuėjo sau. Buvo 63 laipsniai šalčio. Vieną tokį rytą nebegalėjau eiti į darbą, buvo sutinusios rankos ir kojos, o po širdimi nebejaučiau spurdančios gyvybės. Apėmė siaubas. Nutilo Stasė.

    – Nebegyvas vaisius,- apžiūrėjusi patvirtino felčerė. Tik po dviejų savaičių, daug iškentėjusi pagimdžiau negyvą septynių mėnesių kūdikį. „Nebeturėsi daugiau nei vaikų, nei sveikatos“, –  tarstelėjo atsisukusi felčerė. Jos žodžiai buvo pranašiški, – atsiduso Stasė.

          Liko bevaikiai. Palikuonių nesulaukė nei šeimą nei tauta.

 Po keliolikos metų sugrįžusiųjų  išskėstomis rankomis niekas  nelaukė. Metus teko nuomoti kambarį neregistruotiems. Joną stumdė po įvairius darbus.

-Mes jau daugiau niekad nebešokom. Išgirdęs valso ritmą, Jonas visada reikšmingai į mane pažiūrėdavo, susigraudindavo. Suprasdavau kas jame dedasi. Prieš keletą metų jam jau supylė žemės kauburėlį. Skųsdavosi vis kojomis, Sibire autai buvo prišalę. Tiek ir liko iš viso gyvenimo: Jono daiktai, vienatvė ir tremtinio  pensija, – liūdnai savo pasakojimą baigė  lietuviškoji dekabristė.  Ji savo nuostata išreiškė ne tik už savo sudaužytą aistringą svajonę į žiaurią prievartos  sieną, bet ir visuomeninį, tautos protestą,

Ji pratęsė dekabristų žmonų pasiaukojimą, kurios nesiskyrė  su nuteistais  sutuoktiniais, protesto vardan, vyko į bausmės atlikimo vietą ne karietomis, bet kartu su nuteistaisiais, ko reikalavo gubernatoriai, gubernijų viešpačiai, pataikaudami carui, kad žmonos vyktų nuteistųjų sąlygomis.

Visas Stasės turtas – kilniai išgyventas  skausmas. Per amžius kartojasi, kad šalia garbės, pavydo, materialinių  niekniekių,  valdžios troškimo egzistuoja ir kitos nematomos didžiulės vertybės, kurios   nukelia  toliau pagalbos kitam žmogui ribas.

 

Rezistencija ,



Susiję straipsniai

Post Your Comments

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra