Ignas Meškauskas: „Netiesa, kad atėjūnus pakvietėm, nubalsavom, atvežtą saulę iš Maskvos sutikom su gėlėmis“

Autorius: Data: 2019-02-26 , 17:41 Spausdinti

Ignas Meškauskas: „Netiesa, kad atėjūnus pakvietėm, nubalsavom, atvežtą saulę iš Maskvos sutikom su gėlėmis“

Mindaugo Lukošaičio piešinys

Ignas MEŠKAUSKAS, www.voruta.lt

1946 m. sausio 26d. Peiksvos kaime Antano Sereikos šeimos istorijoje lemtinga diena: sunaikinta ne tik šeima, bet ir visas stambus ūkis. Nukautas ant savo gryčios slenksčio beginklis,  ne partizanas vyriausias sūnus Bronius, jauniausias sūnus Vytautas kartu su motina antrankiais surakintas ir išvarytas į Kėdainius – daugiau savo padangės nebeišvydo, o ligotas tėvas matant degančią sodybą liko gulėti  patvory ant sniego.

Nelaimės užuomazga – Peiksvos miškas. Tą baltą žiemos dieną partizanai Pranas Plančiūnas, Alfonsas Petrauskas ir Bronius Karbočius kaip paprastai  laikėsi savo namuose – miške. Ten jie susitiko su atvykusiais malkų kirtėjais, tarp jų ir su Pranu Mykolaičiu. Sunku šiandien atsekti, kokia tarp jų buvo kalba, bet Pranui Mykolaičiui buvo nubrozdinta kakta. P. Mykolaitis nebuvo blogas žmogus ar šnipas, nes miškiniai būtų su juo pasielgę kitaip – surengę karo lauko teismą. Galbūt tik pamokė už ne vietoje ištartą žodį, už ilgoką liežuvį ar kitą nedidelę nuodėmę.

Supykęs Pranas Mykolaitis tuoj pat pėsčias nuėjo į Kėdainius ir pranešė, kur yra partizanai. Tai patvirtina ir Petras Žilevičius, gyvenantis Tiskūnų kaime. Pagal jo parodymą kareiviai atsivedė šunį, kuris pėdsakais atsekė į Antano Sereikos sodybą, Peiksvos kaime. Kareivių mašina įsuko į kaimynų kiemą ir kareiviai apsupo Sereikų sodybą.

Po šaltos dienos partizanai užėjo į gryčią pasišildyti. Pas Sereikas jie užsukdavo dažnai. Reikalui esant, po šiaudų stirta, prie tvarto, turėjo slėptuvę. Kažkuris iš jų Sereikai dar buvo tolimas giminaitis. Sušalę, alkani partizanai užkando ir sugulę šilumoje ant grindų didvyrio miegu užsnūdo,  nenujausdami, kad  sėlina mirtis –  jų pėdsakais bėga šuo ir eina iš pasakos kareivių būrys.

  Sereikų šeima  dar nemiegojo, kai pasibeldė į duris, nors durys buvo nerakintos. Pravėręs duris rusų kapitonas sušuko:

  • Kur šeimininkas?
  • Aš, – tarė eidamas prie durų šeimininko vyriausias sūnus Bronius. Nelaukęs atsakymo, rusų kapitonas šovė į jį. Bronius krito vietoje.

      Šūvio prikelti išbėgo miškiniai ir akivaizdžiai kapitonui apmokėjo – visą seriją šūvių.  Kuris  iš trijų, šiandien nenustatysi. Išbėgę į lauką pamatė daug kareivių. Automatų serijomis prispaudę kareivius prie žemės spėjo sveiki subėgti į čia pat stovintį molinį tvartą, kuris tiko laikinai slėptis nuo kulkų. Taip užvirė kautynės. Nors partizanai buvo subėgę tik į tvartą,   kareiviai padegė visus pastatus, visą sodybą, taip pat ir gyvenamąjį namą su skardiniu stogu.

Nakties metu nušvito Peiksvos padangė – degė visas palivarkas, tratėjo šūviai. Kareivių laukinio pykčio uždegti pastatai nušvietė visą padangę, viską aplinkui ir tai padėjo kareiviams geriau sekti iš tvarto besiveržiančius partizanus. Partizanai gerai suprato, kad tvarte jų gyvenimas neilgas. Kad ir kokia beviltiška padėtis, miškiniai nenustojo vilties išsigelbėti, išlikti.  Visi trys staiga atidengė ugnį pro tvarto skirtingus langelius ir legendiniam partizanui,  kuris vėliau tapo Vyčio apygardos vadu – Bronius Karbočiui, jį dengiant, įnirtingai šaudantiems Pranui Plančiūnui ir Alfonsui Petrauskui,  po dūmų priedanga laimingai pavyko pasi­traukti. Bandė laimę toliau.  Per abu  langelius šaudant, po stiprios ugnies bėgo Alfonsas Petrauskas, ji ištisinėmis serijomis jau dengė vienas Pranas Plančiūnas. Tačiau jam nebuvo lemta išvengti priešo kulkos. Jį, šokantį per tvorą, kliudė kulkos ir jis nebeatsikėlė. Likęs vienas Pranas Plančiūnas nebandė bėgti, nepasidavė, įnirtingai  kovėsi tai pro vieną, tai pro kitą tvarto langą. Šovinių negailėjo. Atrodė, kad jis ne vienas. Nutilo tik tuomet, kai užgriuvo tvarto lubos.

 Sodyba degė, rūko. Degė šienas, šiaudai, maurojo gyvuliai. Kaimynai bandė gelbėti, bet kareiviai neleido.

Tą patį vakarą, kareivių liepimu, Bronius Misevičius atvežė rusų kapitoną pas Petrą Kunigėlį.

          –  Kareiviai bandė gaivinti, bet pridėjus prie veido veidrodėlį, šis jau neberasojo -prisimena Pranas Žilevičius. Žmonės kalbėjo, kad tuo metu žuvo dar du rusų kareiviai.

    Vytautą su motina išskyrė Kėdainiuose. Kartą atsitiktinai  pamatė vienas kitą Lukiškių  kalėjime ir po to teisme. Abu buvo nuteisti po septynerius metus laisvės atėmimo. Dalyvavo liudytojai, tame tarpe ir Pranas Mykolaitis.
Namui pradėjus degti, motina pirmiausia išnešė brangiausią turtą – nušautą jauniausią  sūnų. Po to – paralyžiuotą savo vyrą, šeimos galvą Antaną Sereiką ir paguldė atokiau nuo degančių pastatų, patvoryje. Kareiviai išneštą sūnų metė į ugnį, tačiau nepametė –  karšta ugnis. Apdegė tik vienas šonas. Jauniausiam sūnui Vytautui tuojau uždėjo antrankius ir neleido judėti. Namui liepsnojant, šalčiams spaudžiant, atvarė prie sūnaus ir motiną. Pasimetusią, verkiančią. Kažkas nusirengęs padavė jai šiltesnį rūbą ir abu su sūnumi išvežė į Kėdainius. Viskas supleškėjo  su degančiu namu. Nepasiėmė nei šaukšto –    ligonis A. Sereika liko gulėti patvoryje ant sniego ir žiūrėti, kaip niekieno negesinamas, dega visą amžių sunkiu darbu sukauptas turtas. Aiškiai suvokė, kad nebeliko ne tik savųjų, bet nebus ir kur prisiglausti. Laimei Antanas Sereika  buvo geras žmogus-  priglaudė jį buvęs jo kumetis Vytautas Stankevičius, išlaikydamas iki pat mirties  toje pačioje  mažoje pirkelėje kartu su savo  šeima. Mirė ant svetimų, bet gerų rankų,  palaidotas  kaimynų be savųjų, be ašarų.

 –  Jei būčiau žinojęs, kad tokia baigtis, nebūčiau pranešęs – gailėjosi  P. Mykolaitis.

Suvyniojo Bronių į baltą paklodę, sudėjo į karstą, įdėjo motina  kryželį ir išvežė 

    Po teismo  motina sūnaus daugiau nebematė: Vytautas dingo kalėjime. Jam buvo vos dvidešimt penkeri metai. Niekas jo daugiau nematė ir negirdėjo apie jo likimą.

    Tie, kurie tą naktį nelygiose kautynėse  žuvo, liko sodyboje ilgam. Nei žuvusio A. Petrausko nei sūnaus  Bronislavo neleido palaidoti, liepė užkasti vietoje. Tas pats buvęs Sereikų kumetis V. Stankevičius su kaimynu iškasė sodo pakraštyje duobę, išklojo sudegusio namo stogo skardomis nusilenkė  ir užpylė žemėmis.

   Besikaunančio iki paskutinės minutės ir sudegusio Prano Plančiūno iš Bučionių kaimo likučius partizanai kruopščiai surinko, sudėjo į baltą paklodę, padarė karstelį ir iššovę saliutą, mėnesienos naktį palaidojo Šventybraščio bažnytkaimio kapinėse.

     Iš kalėjimo grįžusi motinos širdis negalėjo žiūrėti į savoje sodyboje palaidoto sūnaus  žolėmis apaugusią vietą. Supylė kauburėlį, pasodino gėlių, pastatė kuklų paminklą. Kaimo žmonės ir vietos valdžia žinojo, kad Bronius Sereika nebuvo partizanas, kad jis nušautas nekaltai. Sutvarkytas kapas, kurį regėjo prie kelio pravažiuojantys ir praeiviai, atkreipė dėmesį, kad šioje vietoje kažkas įvyko baisaus. Kovos aukos su atėjūnais, palaidotos pakelėje, skaudžiai prieštarauja laikraščiams, kurie rašo, kad atėjūnus pakvietėm, nubalsavom, atvežtą saulę iš Maskvos sutikom su gėlėmis.

     Rajono valdžia  ragino apylinkės pirmininką panaikinti kapą. Apylinkės pirmininkas, ieškodamas išeities, motinai siūlė sūnų perkelti su paminklu į kapines. Motina sutiko. Atvyko visa brigada: milicija, sanepidemijos  tarnybos darbuotojai, atkasė žuvusius. Motina ir kiti  atkasimo  dalyviai    norėjo  palaidoti abu, bet  apylinkės pirmininkas ir milicininkas  griežtai užprotestavo. Pašaukė tą patį kumetį Vytautą Stankevičių, kuris atpažino Bronislavą. Suvyniojo Bronių į baltą paklodę, sudėjo į karstą, įdėjo motina  kryželį ir išvežė  su tuo pačiu paminklu į Šventybraščio bažnytkaimio kapines. Iš gyvenimo, šeimos,  lūkesčių ir svajonių  motinai liko tik vieno sūnaus kauburėlis.

    Alfonsas Petrauskas po valdžios  verdikto  liko gulėti toje pačioje žūties vietoje. Uždėjo ant viršaus tokią pačią  skardą ir užpylė  žemėmis.

   Po kurio laiko, vykdant melioracijos darbus išrovė sodą,  sulygino  kauburėlį ir partizanas liko gulėti plyname lauke be jokio orientyro. 1995 m. prie Sereikų sodybos žuvusiems atminti pastatytas paminklas – pažymėti, kas įvyko toje vietoje 1946 m. sausio 26 naktį, kad ši žemės pėda aplaistyta mūsų krauju.

    Liko atvirame lauke partizanas, tautos karys, kritęs už mūsų žemę, o jo dvasia plazda tarp vasarojaus ir dangaus saugodama mūsų  rimtį, mūsų darbus, mūsų atmintį.

     Paminklas  prie kelio primena: keleivi, nukelk kepurę, čia guli artojas, kulkosvaidininkas Alfonsas Petrauskas iš  Pakruostės kaimo…

Rezistencija , , , , , ,



Komentarai

traffix.lt

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra