Ignas Meškauskas. Kulkos iš rytų

Autorius: Data: 2019-10-21 , 16:15 Spausdinti

Ignas Meškauskas. Kulkos iš rytų

Mindaugo Lukošaičio piešinys iš ciklo „Pasipriešinimas“

Ignas MEŠKAUSKAS, advokatas, šaulys, www.voruta.lt

Sereikų šeima, gyvenusi Naujųjų Bakainių kaime, buvo gausi – dešimt vaikų ir 10 ha žemės. Ūkis buvo tvarkingas, šeima jautė tautinę savigarbą ir šaipėsi iš atėjūnų kultūros atneštos „Katiušos“ dainos. 1940 m. jau penki vaikai buvo komjaunuoliško amžiaus, bet nei vienas kalbinamas į tą organizaciją nestojo, dygėjosi.

Okupacija sugrįžo po trijų metų, paskelbus mobilizaciją iš šeimos į rusų kariuomenę turėjo eiti net trys sūnūs: Juozas, Alfonsas ir Vincas. Visi trys, kaip kas išmanė, trofėjiniais ginklais apsiginklavo ir patraukė su kitais to paties kaimo vyrais į nemažą Sošių mišką.

Turėjo įsirengę slėptuvę ir namuose, jei kartais į namus pamatytų ateinant žvaigždėtus kareivius  laikinai pasislėpti. Visur miškuose vyko kovos:  1945 m vasario 17 d., besikaudamas Skilvonių miške žuvo brolis Alfonsas. Dvidešimt du vyrai buvo suguldyti Krekenavos miestelio aikštėje – tai pirmasis smūgis Sereikų šeimai. Metus Juozas miške išgyveno gana laimingai, išskyrus vieną susidūrimą su rusais. Jis priklausė nedidelei grupei Sošių miške su to paties kaimo jaunuoliais, su kuriais kartu lankė pradinę mokyklą: brolis Vincas, Stasys Jonaitis, Antanas Štaras, Juozas  Jonaitis, Juozas Račys ir abu broliai Minkūnai – Antanas ir Ipolitas, iš Lažų kaimo. Stasys Jonaitis ginkluotas kulkosvaidžiu, Račys – rusišku automatiniu šautuvu, kiti – šautuvais.

 1945 m. spalio 9 d. grupę ištiko nesėkmė. Nors kaimo vaikinai neturėjo elementarių kovinių  žinių, bet žinojo, kad grupę turi saugoti sargyba. Temstant sargybą nuėmė ir visi susirinko prie laužo nė nenujausdami, kad tuojau neteks dviejų draugų. Vos susėdus aplink ugnį, iš jaunuolyno staiga pasipylė kulkų spiečius. Vyrai šoko į tankumyną, bet du jau nebesikėlė: Stasys Jonaitis ir Juozas Sereika,

– Gavęs smūgį į nugarą netoli pečių virtau aukštielninkas ir trumpam netekau sąmonės. Atsigavęs mačiau tik išdraskytą laužą, dūmų bei pelenų uždangą ir išgirdau Jonaičio silpną balsą prašantį  pribaigti jį.

  – Negaliu, pats neatsikeliu –  tariau jam, bet kažin ar jis sunkiai dejuodamas girdėjo. Negalėjau aš jo paskutinio prašymo įvykdyti, kad ir atsikelčiau. Neturiu tokios širdies, baigė Juozas.

        Vyrai nuo laužo metėsi į miško tankumyną, kur girdėjosi šūviai. Būrys pamažu tolo. Jonaičio balsas nutilo. Jis jau veikiausiai mirė, nes perlaidojimo metu prie jo palaikų rastos žiūronų šukės. Jis laikė žiūronus ant krūtinės ir šūvių serija pataikė jam į žiūronus bei krūtinę, – daro prielaidą Juozas po 50 metų.

    Kiek sukaupęs jėgas, Juozas pats bandė šliaužti nuo aikštelės į miško tankmę. Prišliaužęs prie berželio įsikibo ir bandė atsistoti. Pavyko. Susišaudymas vis tolo. Jis, paėjęs toliau, paslėpė šautuvą. Kai šūviai nutilo, sutemo, jis nutarė eiti namo. Namai buvo netoli – du kilometrai, bet kelias prailgo. Baigė kelionę namo ramstydamas  kaimo tvoromis.

      Kokios nuotaikos namuose tvyrojo sugrįžus sužeistam Juozui, lakios vaizduotės nereikia. Juozas buvo toks silpnas, kad atsigulė į lovą, ir jam jau buvo tas pats. Karščiavo visą dieną. Vėlai vakare atėjo kovos draugai, ieškoję galimybės kaip nors paguldyti į ligoninę. Taip pat pranešė, kad Jonaitis guli Surviliškio miestelio aikštėje. Basas. Neteko ne tik draugo, bet ir kulkosvaidžio. Matyt, rusai su stribais arti prisėlinę iš tankumyno taikė į kulkosvaidininką.

            Draugams išėjus, už poros valandų užplūdo Surviliškio stribai. Išvertė jį iš lovos ir pradėjo spardyti. Nuvežę į Surviliškio stribyną numetė koridoriuje, kur Juozas išgulėjo visą naktį. Dieną jį išvežė į Kėdainių kalėjimą. Ten dar parą niekas nekreipė jokio dėmesio. Tik po to pakvietė iš ligoninės felčerį –  kaip vėliau paaiškėjo, tai buvo Bronius Šulcas, ilgametis ligoninės felčeris, kuris liepė skubiai vežti į ligoninę, nes peršautas šonas ir žaizda pavojinga gyvybei.

            Ligoninėje gydytojas Krikščiūnas peršvietė ir nustatė, kad plaučiuose yra skeveldra, tačiau neoperavo ir skeveldra pasiliko. Gydė ilgai, kol iš plaučių nustojo švilpti oras pro šone padarytą kiaurymę. Buvo peršauta ir ranka. Gydytojai jam prijautė, todėl ir ligoninėje palaikė ilgiau negu priklauso, net aštuonis mėnesius. Po to išvežė tiesiai į Kauno kalėjimą, bet netrukus grąžino atgal į Kėdainius. Prasidėjo tardymas, kur daugiau klausimų negu atsakymų: kur, kada, su kuo? Tardė rusas ir lietuvis vertėjas. Po kelių mėnesių Kauno karinis tribunolas atseikėjo 10 metų laisvės atėmimo ir 5 metus tremties.

Taip prasidėjo metų, mėnesių  dienų ir valandų skaičiavimas. O jos buvo sunkios kaip svarsčiai ir slinko labai lėtai. Gimtuosius namus sunaikino – jokio siuntinėlio. Vien kalėjimo davinys. Dangų temdė liūdnos žinios iš namų: abu tėvus Kauno tribunolas  nuteisė po 6 m. laisvės atėmimo už nepranešimą, kad į namus atėjo ieškomas „banditas“. Seserį Bronę – dvejiems metams.

Iš Nemuno šalies plaukė  žinios  viena už kitą skaudesnės ir  jų daugiau: 1948 m. ištrėmė likusius šeimos narius, 1951 m. liepos 7 d. Sošių miške žuvo brolis Vincas kartu su trimis kovos draugais. Brolis Adolfas 31 m. amžiaus mirė po „tardymo“ Surviliškio saugume.  Broliui Vincui nuo sumušimo sutriko inkstai ir kepenys, kurių nepavyko atstatyti. Vienas po kito prie įvairių aplinkybių  kiekvienas vis kitaip žuvo visi miško draugai. Septyni peilio smūgiai į patį širdies vidurį, septyni  atodūsiai.

Ir taip kupini netekčių vargo, negandų ir truputį vilties praslinko 10  sunkių metų. Atvėrus lagerio vartus atvažiavo pas žmoną, kuri buvo tremtyje Krasnojarsko krašte ir tarp keturių tuščių sienų kūrė naują gyvenimą. Bedirbant prastomis saugumo technikos sąlygomis, montaže įvyko nelaimingas atsitikimas: sulaužė koją ir šonkaulius. – Besigydant ligoninėje pasiskundžiau, kad  visa laiką skauda strėnas.  Peršvietė strėnas, o stubure pamatė įstrigusią kulką. Buvo padaryta operacija, po kurios chirurgas jam atminimui padovanojo penkiolika metą išnešiota kulką. Akys nušvito. Strėnos skaudėti nustojo.

Grįžo niekieno nesutiktas, nelaukiamas, vietinės valdžios šnairuojamas. Niekam nepadedant,  savo rankomis pasistatė namą. Žmona, pasilikusi  nuo tremties, be tėvo ir be mamos, ant svetimų rankų užaugino sūnų, gražiai sutvarkė sodybą. Turtą galima atstatyti, tačiau žuvusių kovos draugų, savo brolių, brangesnių už namus,  daugiau nebematysi.

Tik daugiau kaip po 40 metų, išmušus laisvės valandai, tiesdamas rankas po šabakštynus ieškojo kulkosvaidininko Stasio Jonaičio, kurio šiltą šoną jausdavo miegant ant eglių šakų. Rado Nevėžio pakrantėse jo palaikus. Atpažino iš įstrigusių žiūronų, kuriuos nešiojo ant krūtinės, šukių, kurios vėl prabilo ausyse, jo paskutiniais žodžiai,“ pribaik mane”. Tokių baisių žodžių jis nebuvo girdėjęs.

 Nuo seno liaudis sunkiai dirbo ir dainavo: „iš rytų šalelės saulelė tekėjo, o iš vakarėlių debesėliai ėjo.“ Kryžiokai  degino pilis, grobė moteris ir vaikus, dūmai temdė dangų ir gyvenimus. Pilėnai nepasidavė gyvi, bet atėjo laikai, kai pačiame vidury Lietuvos Naujųjų Bakainių kaimo artojui, kuris nesutiko su pavergimu, ilgam įstrigo kulka „Made in SSR“  iš rytų šalelės. Išnešiotą kulką kruopščiai saugo sūnus Andrius su marčia Gene kaip įrodymą savo ainiams apie XX amžiaus rytinių slavų įsiveržimą.

Istorija Rezistencija Rusijos okupacija , , , ,



Komentarai

traffix.lt

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra