Ignas Meškauskas. Armijos žlunga be mūšių

Autorius: Data: 2016-05-09, 18:27 Spausdinti

Ignas Meškauskas. Armijos žlunga be mūšių

Lietuvos šaulių sąjungos nuotr. / Priesaikos akimirka

Advokatas Ignas MEŠKAUSKAS, Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ kavalierius

Tauta be valstybės – tauta be savo namų. Kiekviena tauta siekia išsaugoti savo laisvę, garantuoti laisvą ir saugią raidą. Aukščiausias tikslas – nacionalinis saugumas. Visos parlamentinės partijos sutaria ir patvirtino partijų pirmininkų parašais, kad nacionalinis saugumas, valstybės gynyba yra vidaus ir užsienio politikos prioritetas. Mūsų tauta patyrė gyvenimą be savo namų du kartus, kai ją žudė, trėmė, draudė raštą. Atkūrus savo valstybę, jos gynėjai gynė ją krūtinėmis, kas kuo turėjo. Iš keturiolikos žuvusių – trys šauliai. Iš visų gyventojų sluoksnių daugiausia – 300 šaulių kamikadzių – saugojo parlamentą.

Vėliau krašto gynybos rūpestis perduotas įkurtai Krašto apsaugos ministerijai, kurios pagrindinis uždavinys buvo ir yra krašto saugumo sistemos jėgų organizacija ir plėtojimas. Kokios mūsų ginkluotos jėgos žino, kurie domisi. Jei nėra pakankamai kariuomenės, nėra rezervistų, nėra ginkluotės, nesąžininga kaltinti KAM – Seimas neskiria lėšų.

Tačiau KAM turėtų paaiškinti visuomenei, kodėl, nežiūrint skelbiamų valstybės saugumui stiprinti programų, sunyko nebiudžetinės gynybinės jėgos, kurioms nereikia pastogės, nei išlaikymo, tik tinkamų politinių sprendimų, tinkamos aplinkos joms augti. Iš 12000 Krašto apsaugos savanorių liko 3000. Lietuvos kariuomenės vyriausiasis ekspertas, atsargos pulkininkas, buvęs karo aviacijos vadas Zenonas Vegeleičius pastebi, kad „turėjome ganėtinai svarias Krašto apsaugos savanorių pajėgas /KASP/, kurios per pastarąjį dešimtmetį sumažėjo daugiau kaip per tris kartus“/ 2012-01-24 Delfi/. Iš sėkmingai atsikūrusių šaulių, kurie 2004-10-08, minėdami 75 įkūrimo metines, drebino Gedimino prospekto grindinį, liko pravardžiuojamas senukų ir vaikų naftalininis klubas, nebegalintis sulipdyti gatvėje rikiuotės. Tai pripažino pats buvęs Šaulių sąjungos vadas A. Plieskis /2014-05-27 Kauno diena/: „Nemažai kas įsivaizduoja, kad šauliai – tai kažkoks klubas. Kažkodėl susiformavo, kad tai naftalininė senukų organizacija.“ Klausia Šaulių sąjungos vadas, bet neatsako. Atsakymas – objektyvi realybė. O koks įvaizdis formavosi, kai, švęsdami Šaulių sąjungos 75–ąsias įkūrimo metines, suvažiavę iš visos Lietuvos šauliai, marširavo po Vilnių?..

KAM leido šauliams tiesiog išmirti. Šiluvoje rugsėjo 8 d. – tradicinė kariuomenei skirtai diena, o šaulių rikiuotės nebematyti. Vaikšto po vieną rezignuoti šauliai. Tik ačiū Panevėžio atskirajam būriui, kuris atliko prie generolo J. Žemaičio paminklo keletą partizaninių dainų, skaitė patriotines eiles. Ministerija trimituoja – pasipildė šaulių. Keli šimtai liberalų – dar ne armija. Už nežymų krustelėjimą turime dėkoti ne ministerijai, o V.Putinui ir užsilikusiai piliečių tautinei sąmonei.

Kas turi atsakyti prieš tautą ir valstybę, kad, atsidūrus padidintos rizikos zonoje, iš armijų liko tik likučiai.

Saugumo sistemos, kuri remiasi valstybės institucijų veikla, užtikrinimui vadovauja Krašto apsaugos ministerija. Krašto apsaugos ministerijos ir viso krašto apsaugos sistemos veiklai vadovauja krašto apsaugos ministras. Jis atsako už gynybos politikos įgyvendinimą, krašto apsaugos sistemos plėtrą ir jos parengimą valstybės gynybai. Kaip gynybines jėgas generavo, kokie pasiekimai, turėtų atsakyti jėgos struktūrų vadovai, o jie įvairių profesijų – inžinieriai, partinių mokyklų auklėtiniai, komjaunimo organizatoriai, pediatrai, chirurgai – ir nei vieno kareivėlio.

Lietuvos kariuomenės vyriausiasis ekspertas, buvęs karinių oro pajėgų vadas, atsargos pulkininkas Zenonas Vegelevičius, perskaitęs Krašto apsaugos ministrės Rasos Juknevičienės straipsnį „Kariuomenės mažinti negalima“, nustebęs pareiškė: „…eilinį kartą iškyla klausimas, ar yra supratimas, kas yra kariuomenė…“ /2014-09-24 Kauno diena/.

Vertinant šalies gynybą – rimtu veidu tiesmukai paklausti: „Ką jūs veikėte? Imitavote darbą? Kodėl sėkmingai susikūrusios ir atsikūrusios savanoriškos nebiudžetinės armijos neaugo ar bent nestovėjo vietoje, o joms leista akivaizdžiai nykti?“

Ir kaip galima tylėti, garsiai nekalbėti, nesikišti, būti abejingam tikrovei. Neobjektyvu visą kaltę suversti viešpataujančiam NATO faktoriui, ramybės stoviui. Lygiagrečiai po politikų galvas ir visuomenėje vaikščiojo šmėkla – meškos alsavimas į nugarą. Nėra prognozių, kiek ji miegos ir ko pareikalaus prabudus.

Kaip rūpinosi Tarpukario Krašto apsaugos ministrai gynybinių sektorių kūrimu, plėtojimu, matosi iš skaičių. Tarpukaryje įsikūrę šauliai nuo plyno lauko per dvidešimtmetį pasiekė 62 tūkst. narių, kurie tapo ne tik gynybine jėga, bet ir didžiule patriotinio auklėjimo industrija, paruošusia jaunimą kautis miškuose ir kloniuose beveik dešimtį metų.

Sėkmingai atsikūrusi nuo 3000 narių Šaulių sąjunga saugojo parlamentą, kaip gaivus pavasario vėjas sklaidė nulietuvėjusią dvasią, bet vėliau, Krašto apsaugos ministerijai nesirūpinant sudaryti palankią aplinką, nustumta nuo aktyvios veiklos į paraštes, neturėdama pamainos, savivaldybių dėmesio ne augo, bet nyko.

Valdant Klaipėdą ir Vilnių, per didesnį laiko tarpą neatmestina galimybė turėti šaulių ne šešias, o dešimt divizijų. O gavosi priešingai: KAM ministras J. Olekas, vardindamas gynybinius pajėgumus, šaulių nebevardina. KAM, užuot pasimokiusi iš Ukrainos įvykių, kurie įgalino sulaukti pilietinės visuomenės atgimimo, galimybe sušaulinti Lietuvą, ruošė įstatymo pakeitimus, siaurinančius šaulių funkcijas. Tik patriotinei visuomenei ir Prezidentei Daliai Grybauskaitei griežtai protestavus, kad „Grėsmių akivaizdoje Krašto apsaugos ministerijos parengtos Šaulių organizacijos įstatymų pataisos, uždraudžiančios šauliams dalyvauti ginkluotoje valstybės gynyboje, pilietiniame pasipriešinime, prieštarauja valstybės interesams, menkina šalies žmonių patriotizmą, valstybės gynybinę galią“, KAM pakeitė savo poziciją.

Krašto apsaugos ministerija neįvertina, kad hibridiniame kare šaulys yra stichija, daugiabriaunis karys. Jis, stovėdamas su automatiniu ginklu prie kiekvieno namo ar krūmo, atgrasintų potencialų agresorių.

Sumažinus dėmesį Šaulių sąjungai, suvešėjo destrukcija. Sąjunga pradėjo kirmyti iš vidaus.

Krašto apsaugos ministerija 2011 m. vasario 19 d. gavo signalą dėl trūkumų Šaulių sąjungoje. Atsakymo nėra.

Du kartus šaulių delegacija, susidedanti iš rezistento ir dviejų Sąjūdžio veikėjų, vyko pas ministre Rasą Juknevičienę. Ministrė suko veidą į šoną – nieko negalinti padėti, šauliai turi savo statutą, savo vadą. Tik po vienerių metų ir aštuonių mėnesių, kai Seimo kontrolierius V. Valentinavičius pažymoje 2012-12-02 Nr. 4D-201-1134, nurodė, kad „Sąjungos vadas yra pavaldus ir jo pavaduotojai ir rinktinių vadai atskaitingi Krašto apsaugos ministrui“. Toliau nurodė, kad Ministerija turi reikiamus teisinius svertus vertinti Sąjungos veiklą, nagrinėti skundus dėl galimai netinkamai atliekamų Sąjungos funkcijų. Peršasi nepatogi išvada – per sunki našta ant siaurų, virpančių moteriškų pečių.

Nežiūrint Seimo kontrolieriaus rašte išdėstytų nurodymų, Ministerija nesutiko su jais ir gautus signalus tirti atsisakė.

Krašto apsaugos ministerija raštu Nr.15-50 vėl atsisako tirti pakartotinus signalus pažymėdama: „LŠS šaulių kuopos vado skyrimas, jo veikos vertinimas ir skundo dėl LŠS kopos veiklos nagrinėjimas nėra Krašto apsaugos ministerijos kompetencija“. Lietuvos šaulių sąjungos pavaldumas pakibo erdvėje.

Krašto apsaugos ministerija laiko dėmesio nevertais faktais, kodėl dešimt metų laikomas jaunųjų šauliukų vadas, neparuošęs kuopai nei vieno šaulio, kodėl renkami kuopos vadai iš galimai Priklausomybės ligų kabineto įskaitos, kodėl rezistentas ir kuopos vadas, pačių šaulių du kartus apdovanotas, be paaiškinimo pašalinamas iš sąjungos.

Svarbiausia – pamainos auklėjimas. Ko lankosi šauliukai lenkiškos kultūros židiny – Milošo dvare?.. Ar tai nėra viena iš priežasčių, kad šauliukai nesubręsta šauliais. Šis dvaras, kuriame augo Nobelio premijos laureatas Česlovas Milošas, yra reikšmingas literatūrai – kaip lietuviškas kraujas pačiame vidury Lietuvos. Bet jis brandino lenkiškos kultūros lobius, mena karčią kovos istorinę atmintį. Kai vyko kruvinos grumtynės tarp Giedraičių ir Širvintų, stambus lenkų raitelių junginys prasiveržė pro rytinę fronto liniją į šalies gilumą iki Nevėžio, Milošo dvaro. Pauliavojęs naktį, pajutęs degančią žemę po kojomis pilsutskininkas, rašytojo tėvas, tuo pačiu keliu sugrįžo. Šauliai artojai, metę arklus, pastojo neprašytiems svečiams kelią. Tryliktojo pulko mjr. A. Aleksandravičius atsiminimuose rašė: „turėjome daug nuostolių, sekė mus iš uždangos, miškų pakraščių ar iš už pelkių“. Žuvo Troškūnų penki, Truskavos trys šauliai. Šaulių sąjungos vadai su šauliukais, švęsdami penkių metų šauliukų jubiliejų Milošo dvare, išduoda didvyrius, nenusilenkia prie antkapio čia pat Truskavos kapinėse, o matuojasi pilsutskininkų kėdes, kur uliavojo mūsų valstybės priešai. Tarpukario metais lenkų kardais sukapotų didvyrių portretai visada kabojo ant Ramygalos progimnazijos sienų.

Ar taip auklėdami šauliukus sulauksime šaulių? Stovint prie giminių pastatyto samanoto, vargano antkapėlio didvyriams, kai pro Truskavos kapines Via-Baltika nesustodamos skuba juodų mersedesų voros, o šauliukai ir jų šulai sėdi pilsutskininkų kėdėse ir neranda laiko žuvusių atminimui, po marškiniais pakimba kažkas sunkiu akmeniu.

Pakartojus KAM skundus apie tuos pačius ir naujus trūkumus, prieštaraujant viceministrės Indrės Pociūtės ir Danguolės Bičkauskienės pasirašytiems raštams, kad skundų netirs, atsakyta su ministro Juozo Olekos ir viceministro Antano Valio parašais 2014-06-25 Nr.16-01-1081 ir 2014-05-06 Nr.12-01-747, kad skundai patikrinti ir įvertinti. Pagal įstatymą pareikalavus susipažinti su tikrinimo rezultatais, kurie faktai pasitvirtino ir kurie nepasitvirtino – atsakymo nėra. Išvada – tikrinimo medžiagos nėra arba atsisakoma ją pateikti. Todėl Lietuvos pilietis, jaučiantis nerimą dėl šalies gynybos, gindamas viešąjį interesą, imasi teisinių priemonių gauti atsakymą ir kreipiasi pagalbos į Vilniaus apygardos administracinį teismą byloje Nr. 5450-815/2015, prašydamas įpareigoti Krašto apsaugos ministeriją atsakyti, ar pasitvirtino, jo nuomone, galimai kenkiantys šalies gynybai keliami faktai. Ypač svarbu nustatyti, ar šaulių kuopos vadai skiriami be sveikatos patikrinimo iš priklausomybės ligų kabineto įskaitos.

KAM nesilaiko įstatymų ir nesiskaito su teisingumą vykdančiomis institucijoms. Vilniaus administracinio teismo byloje Nr. l-2696-426/2014 pagal 2014 m. rugsėjo 1 d. sprendimą jau nurodyta atsakovui – KAM – į pareiškimą atsakyti. Tačiau iki šio laiko neatsakyta, o vykdomasis raštas antstoliui dėl nepatogios priverstinio vykdymo procedūros iš pagarbos institucijos vardui nepateiktas, sprendimas neįvykdytas. Neatsižvelgiant į tai, kas yra, KAM ir toliau pažeidinėja įstatymus, neatsako į aliarmuojančius piliečių skundus, pareiškimus, reikalavimą pateikti faktų tikrinimo išvadas. Kyla klausimas, kam reikalingas Viešasis administracinis įstatymas, jei jis nėra vykdomas. Prieštaraujantys atsakymai dėl keliamų trūkumų rodo nerūpestingumą, kuriam lieka galimybė kartotis, sprendžiant gyvybines problemas aukštesniame lygmenyje.

Krašto apsaugos ministerijos funkcijos priklauso prioritetinei sričiai, veiklai su neįkainojamomis vertybėmis, reikalauja padidinto atidumo, tikslingumo, atsakomybės. Bet koks neatidumas gynybos sistemoje, nerūpestingumas juo labiau teisinis nihilizmas – žaidimas su piliečių laisve.

Krašto apsaugos ministerijos funkcija galimai dėl nepakankamo rūpestingumo liko neįgyvendinta. Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo ketvirtas skirsnis penktas straipsnis, kuris nurodo, kad „Valstybė remia savaveiksmes organizacijas, kurių veikla prisideda prie pasirengimo pilietiniam pasipriešinimui ir gynybinės galios stiprinimo.“ Konstitucijos, Vyriausybės nutarimus, potvarkių įgyvendinimą vykdo savivaldybės kaip visos Respublikos valdymo dalis, esanti arčiausi žmogaus. Tačiau Krašto apsaugos ministerija neinicijavo, kad rėmimo funkcija būtų perduota savivaldybėms pagal savivaldybių įstatymo 7 str., kuriame sudėtas Vyriausybės savivaldybėms deleguotų funkcijų sąrašas. Savivaldybės liko šalia be jokių šaulių rėmimo įpareigojimų. Joms galva neskauda, kad silpsta gynyba, prioritetas – Įstatymas – neįgyvendintas. Paradoksas: aukštuose valstybės ir visuomeniniuose ešelonuose trimituojamas visų partijų sutarimas, kas yra gynybos prioritetas, o savivaldybės, kur vyksta įstatymų įgyvendinimas, neinformuotos, neįpareigotos. Prioritetas atsidūrė už vietos valdžios įstatymų ribų.

Šauliai, matydami ministerijos abejingumą, patys kreipėsi į Seimo Peticijų komisiją dėl įstatymo pataisos – prašydami įstatymą nuleisti į apačią, kad savivaldybė nebūtų abejinga ir šauliai įeitų į savivaldybių interesų arealą. Paradoksas – savivaldybės rūpinasi net varlių migraciją, stato ženklus, o valstybės gynybos sektoriui dėmesio nėra – ši sritis palikta atskirų merų nuožiūrai. Bet tai būtina suvienodinti, padaryti valstybiniu prioritetu, nes šauliai vykdo valstybinę funkciją. Tačiau į Seimo Peticijų komisiją atvykęs ministerijos atstovas, užuot pasirūpinęs gynybinių pajėgų nykimu, blokuoja pasiūlymus, aiškina, kad įstatymų užtenka – kerta šaką, ant kurios sėdi KAM. Jis siūlo: „Tegu bendradarbiauja pagal sutartis“. Tačiau šauliai – ne UAB-as. Jie gina valstybės vientisumą neatlygintinai. Su savivaldybėmis sudarinėti sutartis, siūlytis, nelogiška ir nenuoseklu. Peticijų komisija vadovaujasi ministerijos atstovo nuomone, tarnybiniu rangu, o ne šaulių patyrimu, taigi įstatymo pataisas atmeta.

Šauliai kreipėsi į Seimo Peticijų komisiją keturis kartus: 2011-11-12, 2012-06-21, 2014-06-25 ir paskutinį kartą 2015-11-18 su labai kukliu, nesurištu su materialinėmis vertybėmis pasiūlymu: kad vietos valdžia pasuktų į juos akis, sureikšmintų ir įstatymiškai įgalintų savivaldybę įrašydama: „Dalyvauja populiarinant Lietuvos šaulių sąjungos veiklą“. Prieštaraujant KAM – Peticijų komisija, pirmininkaujant Petrui Čimbarui, pataisą dėl savivaldybių dalyvavimo populiarinant šaulių veiklą atmeta. Mano, kad nereikia populiarinti. Kodėl nereikia populiarinti, spręsti visuomenei. Šauliai šmaikštauja – rusai nebeateis, jie jau atėję.

Įdomi KAM atstovo laikyseną, kuris nepaduoda atvykusiam iš provincijos pirmųjų kovos linijų šauliui rankos, nepaklausia, kaip sekasi, nerodo emocijų organizacijos likimui – lyg būtų iš kitos, nedraugiškos valstybės, dvelkia arktiniu šalčiu.

Didelis Šaulių sąjungos trūkumas – nėra inteligentijos, valstybės tarnautojų, savivaldybių darbuotojų, mokytojų, gydytojų, teisėjų, prokurorų, advokatų ir jų padėjėjų. Pilėnus gynė visi. Neįvestas konkursuose kriterijus, pirmumo principas. Šauliai siūlė Krašto apsaugos ministerijai gerinti tarnautojo motyvaciją būti šauliu. Jei konkurse keli pretendentai įvertinami vienodai, suteikti pirmenybę šauliui. Tačiau Ministerija inicijavo 2012-06-05 įstatymo pataisą, kurioje įtvirtino pirmumą atlikusiems privalomąją karo tarybą arba baigusiems bazinius karinius mokymus, bet ne šauliams, kurie taip pat, priėmę priesaiką, moka mokestį ne sau, o valstybei, siuvasi paradines uniformas, priklauso tai pačiai žinybai, vykdo permanentinę kovą su priešais informacinių technologijų pagalba, kad moraliai kritusių piliečių nesugundytų parduoti laisvę už pigesnę degtinę, kurą, muilą.

Pirmoji Lietuvos Vyriausybė 1918 m. gruodžio 29 d. atsišaukime „Į Lietuvos piliečius“ savanoriams žadėjo ir davė žemės, o jie Lietuvą apgynė. Bet ministerija šykšti šauliams mažumėlę dėmesio, pagarbos, lengvatų už paaukotą laiką, nario mokestį. KAM ne tik nerodo iniciatyvos šaulio aplinkai gerinti, bet užkerta kelią kitų veiklai.

Ministerija leidžia kirmyti pačios Šaulių sąjungos viduje. Tam, kad neiškiltų į viešumą ydinga veikla, slepia išeikvotojus, nusikaltimus, neperduoda tyrimui. Kauno 2-sios šaulių rinktinės taryba 2013 m. rugsėjo 1 d. nutarimu nutarė už grobstymus pašalinti iš organizacijos šaulių kuopos vadą, bet neperdavė į teisingumo rankas, neieško žalos atlyginimo. Vadų kamerinis darbo stilius, keičiant kuopos vadus, neišklausant šaulių nuomonės, pažeidžia organizacijos kaip asociacijos formos principus. Krašto apsaugos ministerijai tenka priekaištai už ydingą Šaulių sąjungos įstatymo priėmimą. Įstatymas tobulas, numatyti koviniai būriai, bet nutylėta pati esminė problema – žmogiškųjų resursų sudarymas – apie tai nė žodžio. Nėra resursų – įstatymas negyvas.

Sumenkinta, suprastinta tradicinė šaulio uniforma, su kuria kovėsi miškuose ir kloniuose dešimtį metų, ką patvirtina partizanų nuotraukos. Nuimtos perpetės, diržai, kuriuos nudrasko priešai tik patekus į nelaisvę. Šauliai – belaisviai… Jie nušalinti nuo aktyvios veiklos ir palikti ramiai stovėti baltomis pirštinėmis po kryžiais ir paminklais. Negali užkirsti kelio akivaizdžiai darančiam nusikaltimą ar pažeidimą, dalyvauti kare keliuose – Europoje pagal žuvusiųjų skaičių pirmaujame. KAM nieko nesiūlė, nesusirūpino šaulių įtraukimu į žmonių apsaugos sistemą po Draučių tragedijos, sukrėtusios Lietuvą, kai lenkakalbis iššaudė lietuvių kaimą, o jį nuginklavo ne ginkluoti šauliai, o beginkliai tėvas ir sūnus Kalibatai.

Demagogija tęsiasi dėl šaulių pamainos. Dvylika metų kaip skelbiama, kad yra 5000 šauliukų, kurie lieka šauliukais amžinai, nes šaulių skaičius, kurių beveik pusė jau sunkiai išlipa iš lovos, neauga, bet mažėja. Pinigai šauliukams – į balą.

Periodiškai vyksta šaulių ataskaitiniai suvažiavimai, kuriuose dalyvauja ministrai. Ar jie nemato, žiūrėdami į baltų galvų kaip vyšnių sodas delegatų salę, kas vyksta? Juk organizatoriai prašydavo rinkti delegatus – jaunesnius šaulius. Jokių rezoliucijų, diskusijų, siūlymų. Valdžios atstovai išgeria arbatos (arba negeria) ir, palikę šaulius tolimesniam merdėjimui, limuzinais išvažiuoja.

Seimo narys a.a. Julius Veselka, vertindamas pilietinio pasipriešinimo vykdymo galimybes, ironizavo – neturint nei pasipriešinimo struktūros, nei ginklų, belieka moterų gynyba – pelenai priešui į akis.

Krašto apsaugos ministras Juozas Olekas 2014-09-17 priėmimo metu sutiko, kad problemos rimtos ir prižadėjo atvykti į vietą kartu su šaulių vadais kai kurių problemų spręsti, ką vėliau patvirtino 2014 10-16 raštu: „Krašto apsaugos ministras planuoja asmeniškai atvykti“. Praėjo daugiau kaip metai, problemos yra – ministro nėra.

Tautą persekioja lemtingų istorinių klaidų nauji recidyvai, kai bajorai ginčijosi, nesirūpino armijomis – nei patys ėjo kariauti, nei pinigų skyrė. Tada šalį kaimynai be šūvio kaip pyragą suraikė per tris kartus. Lemtingąjį Birželį, kai rusų tankai raižė mūsų žemę, ardė miestelių grindinį, mūsų kariai užrakinti kareivinėse veržėsi į mūšį kaip briedžiai, ištroškę vandens… Lietuvą būtų išgelbėjęs vienas kraujo lašas…

Lemtinga klaida, kai sėkmingai atsikūrę nuo 3000 narių, per dvidešimtpenkmetį neturim 62 tūkst. nacionalinės gvardijos, kurią mūsų tėvai ir seneliai, pradėję nuo plyno lauko, be Vilniaus ir Klaipėdos per dvidešimtmetį turėjo.

K.A. Helvecijus, žymus mąstytojas, mokė, kad „Kiekvienas, tiriantis tautų negandų istoriją, gali įsitikinti, kad didžiumą nelaimių Žemėje atneša nemokšiškumas“, o mes patyrėm dar vieną nelaimių šaltinį – užimti vietą ir nieko nedaryti.

Jei tikėtume šnekomis, nuo pat pradžios nebuvo įkvepiančio, palaikančiojo žodžio iš valdžios šulų lūpų. Kai šaulių delegacijai, springstant entuziazmu, nusprūdo žodis, kad šešias divizijas būtų galima suformuoti ankščiau nei tarpukario laikotarpiu, KAM ministras Česlovas Stankevičius garsiai nusikvatojo.

Tai piliečio, nuo devyniolikos metų šaulių kuopos vado patyrimų kalvos, dėl žlungančių armijų desperatiškas klyksmas.

Kariuomenė ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra