Ignas Meškauskas. 1944 metų Kūčios gaisrų pašvaistėje

Autorius: Data: 2019-12-24 , 08:03 Spausdinti

Ignas Meškauskas. 1944 metų Kūčios gaisrų pašvaistėje

Mindaugo Lukošaičio piešinys iš ciklo „Pasipriešinimas“

Ignas MEŠKAUSKAS, Kėdainiai, www.voruta.lt

1944 metų  Kūčiose Ariogalos apylinkių kaimuose dangus raudonavo nuo gaisrų, žemė nuo kraujo. Dangus raudonavo nuo padegtų pilnų vasarojaus pastatų gaisrų pašvaistėm,  o žemė nuo kovotojų kraujo skendo  dūmuose, poškėjo šūviai.

     Viskas prasidėjo nuo to, kad apylinkių kaimų vyrai sužinojo, kad  bus varomi į Kauną  Šiluvos krašte sugaudyti  du šimtus naujokų. Gal tokio skaičiaus ir nebuvo, bet tokios kalbos ėjo. Būrys buvo didelis. Apylinkės kelių kaimų vyrai, dar neturėdami pilnai partizaninės struktūros, susitarė naujokus išlaisvinti. Šeštame kilometre nuo Ariogalos Kirkšnovės  upelio krante Darbutų kaime  pradėjo supti rusų sargybą, kuri lydėjo koloną. Sargybiniai,  išvydę  didelį pulką ginkluotų  partizanų, be pasipriešinimo išsilakstė,  pasislėpė  pakelės miškelyje. Rekrūtai   išsivaikščiojo kas sau, su drobiniais maišeliais grįžo namo.

   Ariogaloje stovėjo gausus  įgulos dalinys,  kuris greitai sureagavo. Ir kartu su vietiniais stribais pradėjo krėsti apylinkės kaimus. Ypač nukentėjo Grajauskų kaimas,  nors partizanai  buvo  ir iš kitų kaimų. Štai ką prisimena Genė Kastyrienė iš  Grajauskų kaimo.

                      -1944 m. gruodžio mėn. prieš Kūčias vyrai gavo žinių, kad   į Ariogalą privažiavo dar daugiau rusų kareivių. Atsargos dėlei mano uošviai Kastyrai pasikinkė arklius ir pasiėmę mano mažametes dukras išvažiavo iš namų, lyg nujausdami nelaimę. Pavakare stribų būrys nuo Ariogalos, kitas rusų, nuo Pigminių kaimo, supa Grajauskų kaimą. Abu tie stribų ir   rusų   būriai   susitiko prieš vienas kitą priešinguose upelio krantuose ir susišaudė, o mūsų vyrai  upelio žemupiu  pasitraukė link Dubysos.  Mūsiškių žuvo tiktai  du –  Andraitis Kazys ir Selvestravičius Kazys. Andraitį leido palaidoti, išsipirko, o  Selvestravičių Kazį numetė  turgavietėje, – sako Kastyrienė

    -Susišaudymo pradžioje aš nubėgau pas kaimyną Vladą Jakštą. Sutemus mačiau, kaip padegamomis kulkomis uždegė mūsų namus. Kai degė mūsų kluonas, bėgau paleisti gyvulių, nes  kluonas buvo toliau  nuo gyvenamo namo. Gyvenamas namas degė pirmiausiai. Labai šaudė į mane,  bet nepataikė, tik  buvo keliose vietose išpešioti, sušaudyti kailiniai. Baigiant degti namams, išvažiavus rusams ir stribams, nutilus šūviams, aš nubėgau pas savo išvažiavusius     uošvius, Kastyrus, kur kartu buvo ir mano mažametės dukros. Parėjus mano vyrui Jonui Kastyrai, vartydami mano kailinius džiaugiamės, kad likome  visi gyvi ir sveiki, – pasakoja Genė Kastyrienė.

                      -Pavalgę Kūčias pas kaimynus Kulikauskus, išsiskirstėme kas sau.  Aš su savo mažąja   dukrele Vida pas savo tėvus į Lenčių kaimą, vyras Jonas į Betygalos valsčių pas gimines, uošviai  Kastyrai liko pas Kulikauskus. Namų juk nebėra.

                      -Šv. Kalėdų  ankstų rytą bėgau pažiūrėti į namus. Radau baisų, nepamirštamą vaizdą. Vištos gyvos, tik su išdegusiomis akimis. Likęs arklys pribėgo prie manęs, glaudžiasi, ir kur aš einu jis seka iš pasakos ir krizena, kalbina, skundžiasi.

                      -Pirmąją Šv. Kalėdų dieną vėl atvažiavo rusų kariuomenė kartu stribais  surinkti   žuvusius – saviškius ir   mūsiškius. Mūsiškių buvo žuvęs   vadas –  vokietis ir vienas vyras iš  Užpušinės kaimo.  Žuvusį Kemžūrą leido palaidoti motinai. Baisiosios Grajauskų tragedijos metu  kaime padegė Kastyrų  keturias trobas,  Daugnorų dvi, Adomaitienės dvi,, Lukošių   dvi, ir Rainių vieną trobą.

                      -Antrosios Šv. Kalėdų dienos rytą,  paskundus stribams, kad nedidelis partizanų būrelis  slepiasi Derbutų dvare, vėl įvyko stiprios kautynės, kurių metu   žuvo penki Grajauskų kaimo partizanai – Lukošius Vladas, Kunigiškių kaimo Vidikas Antanas. Kitų trijų pavardžių nežinau. Visus penkis nuvežė į Betygalą, už namo, kuriame  gyvena  ir geria stribai bei sumetė į prūdą, iš kurio matėsi lyg šauktųsi teisybės,  iškeltos žuvusiųjų rankos- tęsia Kastyrienė.

     Kėdainietė, šaulė Vlada Šimokaitienė, kilusi iš gretimo  Kasilkų kaimo, papasakojo iš savo vaikystės apie kautynes jų kaime, savo tėvo žūtį ir motinos drąsą. Motinos   pasiaukojimas   priminė mokyklos suole  mokantis  antikinę literatūrą,  graikų   Sofoklio   tragediją,  kurioje Antigonė  iš mūšio lauko  pagrobė  savo  žuvusį brolį  ir jį palaidojo.

                      Pernaravos valsčiaus Kasiulkų kaimo Pilipauskų šeima,  kaip ir visas tradicinis lietuviškas kaimas susidėjo iš trijų  kartų:  ant šiltos krosnies tupi abu senoliai, žmona juda prie pečiaus apsikrovusi indais, o Stasys, vyras, vis draudė besiautėjančius vaikus, kad nepaliestų suneštus Kūčioms rakandus ir gardėsius. Taip ėjo  trijų dalių šeimos iš kartos į kartą  rūpesčių, vargų ir dainų krikštynų, vestuvių ir laidotuvių  lydimi.

                      Atėjo 1944 m. vasara kartu su kareivių  prakaitu įmirkusiu brezento ir  suteptų alyva ginklų  kvapu. Ilgai   žiūrėjęs  senolis Pilipauskas  į žygiuojančius  dulkėtais kelias   karius  linkčiodamas galvą  reziumavo  –   šitie  žmonės  vargą neša.  Jo patirtis neklydo –  jie nešė   ne tik vargą, jo sūnui mirtį, bet kančias, neviltį, tremtį, griovė žmonių likimus. Nespėję sušilti kojų, išgerti lietuviškos naminės, užkąsti lietuviško skilandžio, pradėjo gaudyti vyrus  į  frontą, į mėsmalę.  Kas norėjo mirti  už  svetimus interesus, už svetimas valstybes? Dauguma bevelijo laukti, geriau žūti tarp savų  nei   vergauti ir žūti tarp svetimų.

            Kasiulkų kaimo vyrai, prisirinkę per frontą primėtytų įvairių ginklų irgi laukė užpuolimo. Sudarė  būrį  iš  30 vyrų, kuriam vadovavo Lietuvos  kariuomenėje atitarnavęs  puskarininkis  Stasys   Pilipauskas. Būrys formavosi, ginklavosi, bet į miško gilumą dar nėjo. Apdairiai sukiojosi apie savo namus. Dirbo įprastus darbus, nes gyvenimas nesustojo ir vyriškos rankos   reikėjo. Kaimas buvo vieningas  – apie rusų pasirodymą netoli kaimo pranešdavo. Kai toliau nuo Kasiulkų kaimo  partizanai  išlaisvino į  rekrūtus sugaudytus jaunuolius, pasipriešinimas  kaimuose  iššaukė  stambias   rusų baudžiamąsias pajėgas.

                      -Rusai, pravėręs duris sušuko vienas iš  būrio. Tėvas, nespėjęs  užsimauti kojinių, įsispyrė į batus, griebėsi už šautuvo ir nubėgo kartu su būrio vyrais. Motina  lyg bandė sulaikyti, bet tėvo tėvas, senolis, sėdėdamas ant krosnies – reziumavo: jauni vyrai, ginklų turi  atsilaikys, – prisimena duktė.

            Netrukus  pradėjo  poškėti šūviai. Nežinojo namiškiai, kieno tie šūviai  – savų ar svetimų,  bet kad jie buvo nukreipti į žmogų ir kėlė grėsmę, sėjo mirtį neabejojo. Šūviai tartum mirties muzika, tai pritildavo tai vėl užsiplieksdavo. Girdisi vyrai bėga per gruodą. Pagaliau šūviai nutilo. Palengvėjo. Atėjo kalbos, kad  kažkas  girdėjo komandas, šauksmą rusiškai ir lietuviškai.

            Gruodžio  dienos trumpos. Saulė leidosi, temo, bet  Stasys į namus negrįžo. Kažkas iš pašnekovų   suabejojo, kad  gali būti jis sužeistas   kautynių lauke. Ji toliau laukti nebegalėjo. Užmetusi skarelę ant galvos išbėgo  į tamsą iš trobos  ir verkdama balsu pasileido  bėgti ten, kur daugiausiai šaudėsi. Bėgo  naktį į kautynių vietą, tiesė rankas į tamsą per šabakštynus,  šaukdama jo vardą, bet naktis tylėjo. Dar ir dar kartą grįžo prie kiekvieno griovio krūmo, kiekvieno tamsaus,  įtartino silueto, šešėlio… Kada jau pavargusi, prisiverkusi lėtu  žingsniu pasuko  namų link, staiga įduboje pastebėjo tamsų lyg tupinti žmogaus siluetą. Patikrinusi atrado   džiaugsmą ir skausmą: ji atrado sukniubusį  Stasį. Šaukė ji  mažybiniais vardais, bučiavo, bet jis   tylėjo. Savo lūpomis palytėjusi jo šaltą veidą  suprato, kad  Stasys niekada nebeatsilieps.

             Suprato, kad ašaromis nieko nepakeisi.  Reikia slėpti. Atras kareiviai, nurengs ir paguldys aikštėje ant grindinio. Vyrai buvo išsislapstę, niekur jų nerasi. Padedant kaimynėms Klementinai Poškienei ir Onai Zungaitienei visur skubotai bėgte; karučiais   parvežė Stasį namo. Dangstė   namo  langus, kūrė krosnį, šildė vandenį,  dėjo ant Stasio sustingusio kūno karštus kompresus, šildė,  kad galėtų ji aprengti ir  kaip priklauso mirusiam  paguldyti. Išnešė stalą, paguldė  namų šeimininką žemai ant dviejų  sustumtų  suolų.

-Atsimenu kad labai verkiau, pamačiusi   tėtę gulinti ant  suolų. O  mama  liepė   tylėti  ir  nesupratau kodėl – pasakoja  šiandieną duktė Vlada.

 Motina bėgo daryti karstą, kasti duobę,  kviesti kunigą  pašventinti duobę ir viską reikėjo padaryti smulkutei, siaurų virpančių pečių moteriškei  per vieną  naktį. Aš prisiverkusi   ant tėvo krūtinės užmigau…..

                      Savo namuose tėvas išbuvo tik pusę nakties. Auštant susirinko artimiausieji kaimynai išlydėti, bet išgirdę  vėl šaudant ir pamatę  degant  Grajauskų   sodybas pasakė, kad nieko negali padėti   ir   tyliai dingo. Motinai karstą padėjo išnešti   tiktai  kaimynė K. Poškienė  ir žuvusiojo motina – ašarų nesulaikanti senutė. Apkrovę karstą šiaudais,  motinai važnyčiojant, išvažiavo iš kiemo  trise; motina,  tėvo motina   ir kaimynė  K. Poškiene. Persižegnojusi išsuko iš savo kiemo. Kelyje lenkėsi automobiliai su ginkluotais kareiviais ir drebėjo  širdis, kad  jie  nesustotų. Laimingai pasiekė kaimo kapines kur laukė vyrai duobkasiai. Toliau viską tvarkė vyrai, be kunigo,  be  giesmių, be vainikų, tyliai tamsoje.

                      Grįžtant namo matė  prie  Paliepių  bažnyčios  gulinčius Stasio  draugus ir kitus   partizanus.  Nuauti, nurengti ir nežinia kur ir į kokias pelkes juos sukiš, paslėps. Per  širdį perbėgo kažkas lyg basomis kojomis, kad  jos Staselis   švariai nupraustas, aprengtas  ir  saugiai  guli po   žeme.

                      Tai   įvyko  Kūčių  dieną. Kokios Kalėdos buvo, aiškint  nebereikia. Po laidotuvių Motina  bijodama enkavedistų, pasiėmusi abu vaikus  išvyko  į  savo tėviškę – Kudonių kaimą. Tačiau   liko  ūkis. Sužinojus, kad abu uošviai  nesikelia iš lovos,  parvyko  namo ir tiesiai  į enkavedistų rankas. Uždarė Ariogalos  rūsyje, tardė, kankino, klausinėjo, kas padėjo laidoti vyrą, kas priklausė Stasio būriui, kokį ginklą Stasys turėjo. Nieko ji neišdavė. Po trijų dienų, nevalgius, esant nėščiai,  jai pasidarė   bloga.  Leido  jai nueiti pas   ten pat gyvenančius gydytojus  Cicėnus.  Cicėnai jautrūs žmonės, sušildė ją, pamaitino,  siūlė jai   pailsėti, pernakvoti, bet ji padėkojusi, nenorėdama jiems daryti rūpesčių, išėjo. Jai pasaulis atrodė tik   tamsiomis  spalvomis ir ji jau ėjo ne namo, bet ant Dubysos tilto, ieškodama  gilesnės vietos. Apsikabinusi turėklą,  žiūrėdama   į srūvantį  vandenį, stovėjo. Pajuto kaip kažkas, ne vėjo šuoras, palietė jos alkūnę. Atsisukusi pamatė žmogaus veidą, su žiemine kepure ant galvos. Nuovokus  žmogus, pamatęs   naktį moteriškę  ant tilto įtarė, kad galbūt jos galvoje kažkas negerai. Pamažu pradėjo kvosti. Moteriškė atviravo. Pasakė, kad du senoliai ant patalo, vienas po aslą laksto, kitas po širdim juda. Jos gyvenimas sugriautas. Kaip motina  sprendžia,  kad tai buvo galbūt   mokytojas, ar kitas „mokytas“ žmogus. Jo žodžiai pataikė į jos patį širdies vidurį. Reikia žiūrėti ne į save, bet savo  vaikus. Jei žuvo tėvas, vaikai tik pusiau našlaičiai, kai netenka motinos  – visiškai našlaičiai. Jų vaikystė nelaiminga – kalbėjo jai nepažįstamasis.

Vlada prisimena, kaip kažkoks žmogus motiną  parvedė  namo. Po keturių mėnesių  gimė   sūnus. Taip  Stasys laukė sūnaus ir nesulaukė. Sūnui davė tėvo vardą. Prasidėjo kitos bėdos.

 Ryšuliai visą laiką  buvo paruošti kelionei į Sibirą. Laimei, pasitaikė žmogus Jonas Stoškus, kuris motiną su vaikais išgelbėjo nuo  Sibiro  –  įregistravo santuoką, pakeitė pavardę, padėjo nešti  gyvenimo naštą. Nelengva Vlados vaikystė  be  tėvo. Vaikystės vainikas iš vargo nupintas. Atsirasdavo vaikų, kurie  ją banditka vadindavo, žaisti nepriimdavo. Parėjusi namo skųsdavausi motinai, verkdavau.

-Pakentėkit vaikeliai, gal laikai  pasikeis, gal  apie  mūsų  vargus knygas  rašys.

Nesulaukė ji geresnių laikų. 1977 m. išėjo jos pasitikti tėvas……

Nesulaukė geresnių laikų ir tėvo būrys. Po tėvo žūties jie išėjo į Paliepių mišką ir visi   žuvo.

Mūsų tautos istorijos ratą   suka pralietas kraujas. Jis nedingsta, išlieka tautos pasąmonėje ir laikas nuo laiko suaktyvuotas iškyla  į viršų. Už pakartus kunigus, už pėsčiomis išvarytus tremtinius; išeina materializuota dvasia į gatves ir aikštes.

Taip tauta  susikaupusi   apsigynė   trims frontais ir nuo  priešų,  išlietas kraujas miškuose ir kloniuose susigrąžino laisvę…

Brangiai  apmokėjo bočių ainiai už Šiluvos rekrūtų išlaisvinimą. Ne tik Antigonė, bet ir apylinkės kaimų vyrai. Bet  ar galėjo jie nusilenkti  atėjūnui,  leisti tautiečius varyti į mėsmalę  už svetimą karalių, pavergusi mūsų tautą?

Istorija Naujienos Rezistencija , , ,



Komentarai

traffix.lt

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra