Ievos Simonaitytės „Mažoji Lietuva“ ir Suvalkų trikampis – manoji Lietuva

Autorius: Data: 2017-07-18, 13:45 Spausdinti

Ievos Simonaitytės „Mažoji Lietuva“ ir Suvalkų trikampis – manoji Lietuva

Aldutė KARANECKAITE

Rašinys, LLD rengiamame lietuvių kalbos konkurse licėjaus moksleiviams laimėjęs I vietą.

Kaip ir kitos tautos, lietuviai turi etnokultūrines sritis. Tai Žemaitija, Aukštaitija, Dzūkija, Suvalkija ir Mažoji Lietuva. Pastaroji jau baigia išnykti, nors praeity šis regionas buvo labai svarbus visai Lietuvai. Suvalkų trikampio, kuriam priklauso Seinų ir Punsko kraštas, istorinis vaidmuo akivaizdus, bet ateitis irgi miglota.

Mažoji Lietuva – regionas, apėmęs Prūsijos šiaurrytines dalis. Šiose žemėse gyveno lietuvininkai – savita etninė grupė, susiformavusi XVI a. Prūsijos Lietuvos pradmenys siekia XIII a., kai kryžiuočiai buvo pakviesti į Vidurio Europą kovoti su pagonimis. Kryžiuočiai užkariautą kraštą pavadino Prūsija, o gyventojus – prūsais. Susipažinę su Lietuvos valstybe jie pastebėjo, kad tose žemėse gyvena tie patys lietuviai. Ordino siena su Lietuva nusistovėjo tik po Žalgirio mūšio. XV a. ši valstybė buvo pavyzdingiausia Europoje, tačiau daugelis privilegijų atiteko vokiečiams. Senieji gyventojai buvo tik paprasti baudžiauninkai. Susidarė geros sąlygos jų suvokietėjimui. Ir Ordinui žlugus gyventojų padėtis nepasikeitė. XVI a. lietuviai susilaukė pirmosios lietuviškos knygos – Martyno Mažvydo „Katekizmo“. Regione buvo spausdinamos  lietuviškos gramatikos, žodynai, giesmynai. Sukurta Kristijono Donelaičio didaktinė poema „Metai“, kuri pripažinta lietuvių literatūros šedevru. Rytprūsių gyventojų skaičių labai sumažino maras. Apskaičiuota, kad visoje Prūsų kunigaikštijoje mirė apie 150 tūkstančių žmonių. Gyvenvietėse liko daug tuščių sodybų. Dėl to karalius Fridrichas I paskleidė atsišaukimą į Vokietijos gyventojus, ragindamas juos atvykti į šį kraštą. Pažadėjo jiems lengvatų. Lietuviai susidūrė su kolonistais pirmą kartą. Valdantieji saugojo savo tautiečių teises, draudė jiems mokytis lietuvių kalbos ir rengtis kaip lietuviai. Donelaitis, garsus lietuvių kūrėjas, skundėsi atkeliavusiųjų elgesiu, blogais įpročiais.

Mažosios Lietuvos tikrasis vokietinimas prasidėjo XIX a. Tais laikais lietuvių kalba buvo pašalinta iš mokyklų, valdžios įstaigų. Bandyta ją išstumti iš bažnytinio gyvenimo. Gyventojai buvo vokietinami taip pat per kariuomenę – išvežti į tolimus Vokietijos kraštus jie mokėsi svetimos kalbos. Panaikinus baudžiavą atsirado mišrių šeimų, kas pagreitino minėtą procesą. Administracijos organai bei mokytojai stengėsi slopinti lietuvių kalbos poziciją. Už savo teises Mažosios Lietuvos gyventojai kovojo taikiai – rašė peticijas. Jų prašymai dažniausiai nebuvo išklausomi. Tik vėliau pradėjo čia eiti tikybinio turinio lietuviškas laikraštis, ėmė kurtis religinės organizacijos. Svarbi bendrija buvo „Birutė“. Jos nariai puoselėjo tautinę savimonę. Slegiantis vokiečių jungas nesugebėjo nutautinti lietuvių.

Ieva Simonaitytė – Mažosios Lietuvos rašytoja, jautusi pareigą tapti jo metraštininke. Visada pabrėždavo esanti klaipėdiškė. Ji net tvirtino, kad negali rašyti apie kitų kraštų žmones, nes jų nesupranta. Nors jos kraštas išsiskyrė pažangumu (XIX a. atsirado plentai, geležinkeliai, valstiečiai skaitė įvairius laikraščius ir tobulėjo), Simonaitytė matė, kad jos tautiečiai kovoja su rimta problema – nutautėjimu. Rašytojos gyvenimas nebuvo lengvas. Kelerių metų Ieva susirgo ir tapo raiša. Ji keliavo su motina uždarbiaudama, prižiūrėjo vaikus. Gydėsi luošų vaikų prieglaudoje, kur išmoko vokiečių kalbą. Dirbo siuvėja, būdavo įvairių žmonių namuose, tad žinojo jų rūpesčius. Po I pasaulinio karo, suaktyvėjus lietuvininkams, įsitraukė į draugijų darbą. Patriotinės Maironio bei Vinco Kudirkos kūrybos įkvėpta, moteris rašė eilėraščius ir juos skelbė spaudoje. Vokiečių nacionalizmo grėsmę Simonaitytė pajuto dirbdama seimelyje. Ji net vadinama Lietuvos „šnipe“, nes skaitė savo kūrinius viešuose renginiuose ir priklausė Donelaičio draugijai. Išspausdintas 1935 m. Klaipėdoje romanas „Aukštujų Šimonių likimas“ kaip geriausias metų kūrinys gavo patį aukščiausią apdovanojimą Lietuvoje – valstybinę 5000 litų premiją. Kiti rašytojos darbai: romanas „Pavasarių audroj“, autobiografinėmis detalėmis paremta apysaka „Be tėvo“. Ieva Simonaitytė buvo priimta į Rašytojų sąjungą. 1939 m. publikavo savo stambiausio kūrinio „Vilius Karalius“ pirmąją dalį. Vasarodama netoli Priekulės, rūpinosi lietuvininkų kultūrinio ir bažnytinio paveldo apsauga. Mirusi buvo iškilmingai palaidota Antakalnio kapinėse Vilniuje. Ši rašytoja vadinama Vydūno talkininke bei Kristijono Donelaičio darbų tęsėja.

Vienas žinomiausių Ievos Simonaitytės kūrinių tai „Aukštujų Šimonių likimas“. Dešimt metų rašytas romanas augo ir plėtojosi, vystydamas moters talentą. Septynios buvusių bajorų Šimonių šeimos kartos yra naikinamos karo, bado, maro, skurdo bei nutautėjimo. Taip kūrėja pateikia daug vertingų duomenų apie savo krašto liūdną istoriją. Rūpesčių kamuojamuose Aukštujuose dar nematyti mergaičių su kepuraitėmis. Gyventojai nepaisė madų ir siekė išsaugoti savo kultūrą. Simonaitytė pateikė seno kaimo vaizdą, rašė apie permainas gyvenvietėje. Vieškelis pavirto plentu, žmonės iškapojo medžius, ramybę sudrumstė važinėjančios mašinos bei motociklai. Taip pasikeitė ir rašytojos kraštas. Jai svarbus praeities atminimas. Senas Šimonis, atsistojęs ant apgriuvusio bokšto viršūnės, pasakodavo savo vaikams apie kunigaikštį, deginantį žoleles ant didžiulio akmens šalia apsvilusio ąžuolo. Jis didžiavosi laimėta lietuvių kova bei valdovo viešnage tvirtovėje. Senelis nenorėjo marčios svetimtautės. Kūrinyje minimas taip pat maras, kuris pasiglemžė mylimų šeimos narių gyvybes. Nors likę lietuviai atsigavo, vokiečiai pakvietė į šį kraštą kolonistus. Jie, mirtinai sumušę Mato brolį ir tėvą, jį patį išvarė lauk. Matui pavyko sukurti sodybą Aukštujuose, nors vyrą slėgė skurdo našta – jis turėjo skolintis pinigų, vėliau gyveno kaip baudžiauninkas. Romane atsiranda užuominų apie karą: pas kaimo gyventojus užeidavo alkani, apiplyšę rusų kariai. Po Mato mirties jo palikuonys praturtėjo. „Pradėjo ūkis didėti, aruodai pildytis taip, kad jau iki naujosdago jau nebeišsisemdavo. Kitaip pradėjo laukai žaliuoti, vaisingi atsirado metai.“

Ieva Simonaitytė parodė ponų kraugeriškumą. Puserna nubaudė mirtimi baudžiauninką Strazdą, užpuolusį jo sūnų, kai tas nušovė Strazdo žmoną. Turtuolis mušė žmones, pakorė senelį Lamsotį. Kaime pasitaikydavo ir nemoralaus elgesio pavyzdžių. Raulas nužudė savo svainį, nes norėjo atgauti mirusios sesers žemės dalį. Apkaltino jį merginos mirtimi, nors vyras buvo visiškai nekaltas. Pasitaikydavo tinginių, girtuoklių, apsimetančių tvarkingais žmonėmis, kurie sunaikindavo net gerą ūkį. Tuo jie piktino dorus ūkininkus. Kaimiečiai tikėjo, kad turtingi kaimynai turį kaukus. Jie bijojo velnių, pasakodavo įvairių neįtikėtinų istorijų.

Romane apsvarstoma ir vokietėjimo problema. Jokūbo sūnus Mikėlis dirbo Vokietijoje. Tai labai nepatiko seneliui. Grįžęs vyras kalbėjo netaisyklingai. Išrinko savo sūnui vokišką vardą, nes jam buvo gėda vadinti jį lietuviškai. Jo dukra juokėsi iš savo pusseserės kaimiškos aprangos, išpuikusi žmona vengė kalbų su giminaičiais.

Mažosios Lietuvos gyventojus kamavo gamtos stichijos – dėl sausros jie badavo. Toks oras padėdavo išsiplėsti visą turtą suvirškinančiai ugniai. Kai Anskis padegė brolio sodybą, pastatų tuojau nebeliko. Nusikaltėlis pavydėjo Jokūbui, jis apsimesdavo esąs dievobaimingas, tačiau tingėjo dirbti. Šis paklydęs gyvenimo kelyje žmogus pasitaisė – gulėdamas mirties patale prašė brolėną pasigailėjimo.

Ieva Simonaitytė aprašo ir sunkų moterų likimą. Turtingo ūkininko sūnus suviliojo Urtę, o vėliau paliko. Apkalbama mergina bandė net nusižudyti. Jai teko gyventi su seserim, vėliau ji persikėlė į mažą trobelę. Mergelei ir jos dukrytei Rožei teko patirti daug nuoskaudų. Urtė sunkiai dirbo, dėl to sulinko, jos balsas pasikeitė. Mirus motinai, Rožė gyveno pas Bintakius. Teta ją barė, davė valgyti prasto maisto, vadino dykaduone. Mergaitė jautėsi nemylima ir dažnai verkė.

„Aukštujų Šimonių likimas“ tai Prūsų Lietuvos kronika – jos skaitytojas gali pažinti šio krašto gyventojų rūpesčius, būdą,  pokyčius kaime.

Mažosios Lietuvos istorija primena mano gimtojo regiono, Suvalkų trikampio, istoriją. Seinų ir Punsko kraštas prieš I pasaulinį karą atliko svarbų vaidmenį Lietuvos kultūriniame gyvenime. Dar prieš 1863 m. tautinis atgimimas prasidėjo Seinų kunigų seminarijoje. Čia 1888 m. pradėjo veikti slapta lietuvių draugija. Jos nariai platino lietuvišką spaudą. Seminarijoje mokėsi lietuviai kunigai, kurie buvo reikalingi lietuviškose parapijose. Jaunuoliai įvesdavo svarbių pakitimų savo darbo vietose, pavyzdžiui, sakydavo lietuviškus pamokslus. Klierikai surinko ir nusiuntė lėšų Kudirkai „Varpui“ leisti. 1906 m. Seinuose buvo įsteigta spaustuvė „Laukaitis, Narjauskas, Dvaranauskas ir Bendrovė“. 1908 m. „Žiburio“ draugija atidarė lietuvišką mokyklą. Čia veikė taip pat Blaivybės draugija.

XX a. pradžioje kilo aršios kovos tarp lenkų ir lietuvių dėl Suvalkų krašto. 1919 m. iš šių žemių traukiantis vokiečiams lenkai stengėsi jas perimti. Lietuviai nesutiko su Fošo nustatyta demarkacine linija. Lenkų pirmą kartą paimtus Seinus išvadavo savanoriai. Vis dėlto po daugelio susirėmimų Suvalkų trikampis atiteko Lenkijai. Dar 1919 m. uždarytos lietuvių įstaigos, kunigų seminarija. Į Punsko kraštą buvo atsiųsta kolonistų. Gindamiesi nuo sulenkinimo lietuviai nepaisė okupanto nustatytų taisyklių, šventė tautines šventes. Bandė atgaivinti uždarytas kaimo mokyklas. Gautas leidimas kurti Šv. Kazimiero draugijos skyrių. Vėliau Seinuose įsteigta skaitykla-biblioteka. 1941 m. vyko priverstinis šio krašto gyventojų iškeldinimas į Lietuvą. Kaimuose liko ištuštėjusios sodybos, nes daug iškeldintų lietuvių jau nebegrįžo į tėviškes. Vokiečių okupacijos metu buvo naikinami kryžiai ir koplytėlės.

Po II pasaulinio karo Lenkijai tapus socialistine valstybe, lietuvių veikla vėl atgijo. Įkurta Lietuvių visuomeninės kultūros draugija, globojanti vaidybos, dainų, šokių ir kitus meno kolektyvus. Seinuose lietuviams teko kovoti dėl lietuviškų pamaldų. 1973 m. Lomžos vyskupas leido laikyti jas buvusioje liuteronų bažnytėlėje. Teisė lietuviškai melstis bazilikoje buvo gauta tik po daugelio metų.

Dabar lietuviai taip pat labai aktyvūs. Nors Suvalkų kraštas liko už Lietuvos valstybinės sienos, čia veikia įvairios organizacijos, švenčiamos tautinės šventės, spausdinami lietuviški leidiniai.

Ieva Simonaitytė vaizdavo vokiečių valdomą Mažąją Lietuvą, kur lietuviai kovojo ir stengėsi išsaugoti savo tapatybę nepalankiomis sąlygomis. Suvalkų trikampio gyventojai irgi neišsigando likimo jiems nešamų kliūčių, įvairiais būdais priešinosi atėjūnams.

Literatūra

Lietuvos istorija. Kaunas: Mokslas, 1989. ISBN 5-420-00631-6.

Patackas, A. Seinų–Suvalkų kraštas. Punskas: „Aušros“ leidykla, 2015. ISBN 978-83-60625-94-1.

Zinkevičius, Z. Mažosios Lietuvos reikšmė Lietuvos istorijoje [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://aivaweb.com/images/512/zzinkeviciaus_pranesimas.pdf.

Elektroninė lietuvių kalbos ir literatūros chrestomatija 11–12 klasei [interaktyvus]. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2012. Prieiga per internetą: http://www.mosedis.lt/attachments/File/Naujienos/E-Chrestomatija_11-12_kl.pdf

http://e-ausra.pl/2017/07/10/ievos-simonaitytes-mazoji-lietuva-ir-suvalku-trikampis-manoji-lietuva/

Mažoji Lietuva , ,



Susiję straipsniai

2 Comments


  1. Hmmm, Prieš 2 months ago Atsakyti

    “…religinės organizacijos, kovojančios už lietuvių katalikų teises.”

    Kokių dar katalikų? Jeigu Punsko mokytojai tokį liapsusą pražiūrėjo, gal bent redakcija pataisytų?


    • Voruta, Prieš 2 months ago Atsakyti

      Taisome. Ačiū.


Post Your Comments

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra