Pagrindinis puslapis Istorija Ieva Bartkutė. Mano močiutė – tremtinė

Ieva Bartkutė. Mano močiutė – tremtinė

Ieva Bartkutė. Mano močiutė – tremtinė

Ieva Bartkutė, Maišiagalos Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo gimnazijos 5 b klasės mokinė, www.voruta.lt

LGGRTC Konkursui „Lietuvos kovų už laisvę ir netekčių istorija“. Mokytoja Daiva Čatrauskienė. 2021 m.

Savo močiutės gyvos nemačiau. Ji mirė dar prieš man gimstant. Tačiau aš esu daug girdėjusi apie ją iš savo tėvelių, taip pat mačiau daug dokumentų, susijusių su mano močiutės tremties istorija.

Mano močiutė Liudvika Bartkienė buvo tremtinė. Ją ištrėmė, nes ji buvo partizanų rėmėja. Jos vyras, mano senelis Petras Bartkus, buvo partizanas ir kovotojas už Lietuvos laisvę.

Mano tėtis parodė man keturias bylas, kurios buvo užvestos mano seneliams.

Viena iš šių bylų – tai įskaitinė tremiamų asmenų byla Nr. 7026. Byla buvo užvesta mano močiutei Lietuvos SSR MGB Panevėžio skyriuje 1948 m. balandžio 26 d. Šioje byloje yra daugiau kaip 100 dokumentų. Pridedu kelių dokumentų nuotraukas iš šios bylos:

L. Bartkienės įskaitinių bylų Nr. 7026 viršeliai

LSSR MGB nutarimas ištremti L. Bartkienę ir jos vyro brolio šeimą, 1948 m. balandžio 30 d.

Pažyma apie L. Bartkienės etapavimą iš Lietuvos į tremties vietą, 1948 m. gegužės 22 d.

Mano močiutės Liudvikos Bartkienės ištrėmimo istorija yra trumpai aprašyta ir Z. Buržaitės‑Vėžienės knygoje „Mūsų darbai ir likimai“ (išleista 2012 m., leidykla „Naujasis lankas“).

Ją aprašė mano senelio brolio dukra Janina Bartkutė-Kvedarienė, nes senelio brolis ir mano močiutė buvo ištremti kartu tą pačią dieną. Mano senelis Petras Bartkus tuo metu jau buvo suimtas ir kalėjo Sovietų Sąjungos Komijos ir Karagangos lageriuose, o močiutė gyveno tame pačiame name kaip ir senelio brolio Juozo Bartkaus šeima. Broliai buvo pasidalinę namus per pusę ir juose kartu gyveno skirtinguose namo galuose, kol vieną dieną senelių troboje pasirodė sovietų kareiviai.

Tai buvo 1948 m. gegužės 22 d. Apie kelionę į Sibirą mano teta Janina žinojo tik iš savo tėvelių pasakojimo, nes dar nebuvo gimusi. Teta Janina gimė tik praėjus trims mėnesiams po tos siaubingos kelionės jau Buriatijos‑Mongolijos ASSR, Zaigrajevo rajono Šaburo kaime.

Tądien išaušo gražus saulėtas rytas. Vos tik šeima spėjo atsikelti, prigužėjo pilna troba stribų. Visiems liepė tuoj pat sėstis prie stalo ir klausytis, ką pasakys. Tetos Janinos tėvelis Juozas dar buvo išėjęs prie arklių, tai liepė eiti ir jį taip pat pakviesti. Kai visi susirinko, stribai jiems pasakė, kad veš iš Lietuvos, tik nepasakė kur, ir liepė ruoštis, pasiimti maisto ir drabužių. Tetos Janinos mama Elena Bartkienė pradėjo verkti ir klausti, kur veš, bet į tai jokio atsakymo negavo.

Nei mano močiutė, nei senelio brolio šeima nelabai suprato, ką imti ir ar ilgam juos išveža. Jie pasiėmė kelis maišus grūdų, truputį rūbų, lašinių. Tarp atėjusių buvo toks jaunas rusų kareivėlis. Tai jis paėmęs didelę lovatiesę pradėjo į ją krauti antklodes, pagalves, nukabino dar vieną lašinių paltį. Jis krauna, o tetos Janinos mama Elena viską išmeta, o jis ir vėl nieko nesakydamas deda atgal ir sako: „berite, berite“ (imkite, imkite). O niekas nesupranta, ką reiškia šie žodžiai, nes nemoka rusų kalbos. Visi kiti stovi aplinkui su šautuvais ir nepataria, imti ar ne. Mano močiutė ir senelio brolis manė, kad visus veš sušaudyti, tai kam imti ką nors iš namų. Galbūt tie daiktai ir maistas pravers tiems, kas pasiliks jų namuose. Kai tas kareivėlis sukrovė viską trečią kartą, jau nebedėjo atgal.

Vėliau tetos Janinos mama Elena, jau gyvendama Sibire, vis melsdavosi už tą jauną kareivėlį, nes viskas, ką jis tada sudėjo, labai pravertė šaltame ir svetimame krašte. Tarp ištremtųjų buvo mano močiutė Liudvika Bartkienė ir senelio brolis su žmona Juozas ir Elena Bartkai.

Iš Panevėžio apskrities Kirmėlių kaimo visus nuvežė į Raguvą ir išlaipino netoli bažnyčios, kunigo pievoje. Beveik visi tremiamieji buvo pažįstami, aplinkinių kaimų žmonės. Po kiek laiko vėl visus susodino į mašinas ir nuvežė į Panevėžio geležinkelio stotį, kur stovėjo daugybė gyvulinių vagonų, o prie jų būriavosi pulkai tremiamų žmonių. Aidėjo verksmai ir dejonės bei pikti kareivių šūkavimai. Galiausiai susodinę visus į gyvulinius vagonus vežė juos tolyn į nežinią. Vagonuose buvo ankšta, net atsigulti buvo sunku surasti vietą. Tremtiniams labai trūko ir maisto. Maistu, kurį buvo įsidėję iš namų, dalindavosi su tais, kurie jo neturėjo ar nespėjo pasiimti.

Sprendžiant pagal dokumentus, kuriuos mačiau močiutės bylose, ji buvo ištremta iš Lietuvos ešelonu Nr. 97908. Vagono, kuriuo močiutė buvo vežama į tremtį, numeris buvo 39, o jame iš viso buvo 9 šeimos, 22 žmonės.

LTSR VRM pranešimas, kad P. Bartkui ir L. Bartkienei po tremties neleidžiama apsigyventi Lietuvoje, 1962 m. balandžio 3 d.

LTSR Ministrų Tarybos Reikalų valdybos Komisijos protokolas Nr. 89‑b leisti P. Bartkui ir L. Bartkienei gyventi Lietuvoje, 1963 m. rugsėjo 4 d.

LTSR Viešosios tvarkos apsaugos ministerijos pranešimas LTSR KGB apie tai, kad P. Bartkui (ir jo šeimai) leista gyventi Lietuvoje, 1963 m. rugsėjo 30 d.

Mano močiutei Buriatijos ASSR buvo užvesta ir dar viena byla – tremtinio asmens byla Nr. 22. Byla pradėta 1949 m. vasario 27 d. ir baigta pildyti 1960 m. kovo 19 d. Joje sukaupta daug dokumentų apie močiutės gyvenimą tremtyje. Šioje byloje susegta daug įvairių registracijos raštų, iš kurių matyti, kad močiutė kiekvieną mėnesį turėdavo registruotis milicijoje.

L. Bartkienės asmens bylos Nr. 22 viršelis, 1949 m. vasario 27 d.

Ypatingojo pasitarimo prie SSRS Valstybės saugumo ministerijos (MGB)  protokolo išrašas dėl L. Bartkienės ir jos vyro brolio šeimos Juozo ir Elenos Bartkų ištrėmimo  į Buriatijos‑Mongolijos ASSR, 1948 m. lapkričio 13 d.

Pažyma apie L. Bartkienės etapavimą iš Lietuvos į tremties vietą, 1948 m. gegužės 22 d.

Kitoje pažymos pusėje matomas įrašas, kad ji važiavo vagonu Nr. 39, kuriuo iš viso buvo ištremtos 9 šeimos, 22 žmonės.

L. Bartkienės privalomos registracijos milicijoje lapas, Buriatijos ASSR, 1953 m. Darbovietė – Čelutajaus geležinkelis, pareigos – juodadarbė.

Kelionė buvo ilga ir varginanti. Jau išvažiavo iš Lietuvos, o traukinys vis dundėjo ir dundėjo tolyn nuo Tėvynės. Niekas nežinojo, kur bus paskutinė stotelė. Tremtinių kelionė į Sibirą truko beveik mėnesį. Pravažiavus Novosibirską, nuo ešelono pradėjo atkabinėti vagonus. Atvažiuoja iki kokios nors stoties, atkabina kelis vagonus ir sąstatas toliau važiuoja iki kitos stoties.

Paskutinė stotis buvo Belaja Rečka kaimas, Buriatijos‑Mongolijos ASSR, Zaigrajevo rajone. Jame mano močiutė 1948 m. birželio 11 d. ir buvo išlaipinta bei kartu su kitais lietuvių tremtiniais apgyvendinta apgriuvusiuose lentiniuose barakuose. Vėliau, apie 1953 m., ji buvo perkelta į Senosios Brianės kaimą tame pačiame rajone.

Gyvenimas tremtyje buvo labai sunkus, dažnai nebūdavo, ko valgyti, reikėdavo ilgai stovėti eilėje prie duonos, bet ir tai negalėjai būti tikras, gausi jos ar ne. Bet visos tremtinių šeimos gyveno draugiškai, kiek galėdamos padėdavo vienos kitoms.

Taip pat visi tremtiniai turėjo dirbti. Mano močiutė, būdama tremtyje Sibire, iš pradžių dirbo Čelutajaus miško pramonės ūkyje, o vėliau Senosios Brianės miško pramonės ūkyje. Darbas buvo labai sunkus, reikėjo kirsti medžius, juos genėti, deginti šakas, krauti paruoštą medieną į vagonus, tiesti geležinkelį, kad būtų galima išvežti iš taigos nukirstus medžius. Tokius darbininkus visi vadino „juodadarbiais“.

Lietuvos tremtinių gyvenimas Buriatijoje yra aprašytas 2018 m. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro išleistoje knygoje „Didžiosios tremtys. Buriatija. 1948 m.“

Belaja Rečka (rus. Белая Речка, liet. Baltas upelis) – 1942 m. įkurta miško darbininkų gyvenvietė Zaigrajevo rajone, 6 km į pietryčius nuo Šaburo. Netoli gyvenvietės tekėjo sraunus kalnų upelis Belaja, kurio vardu ir pavadinta gyvenvietė. Čia apsistodavo Senosios Brianės ir kitų aplinkinių kaimų gyventojai, kirtę miškus. Gyvenvietėje veikė pabėgių gamykla, pradinė rusų mokykla, kepykla, plytinė, arklidės, parduotuvė, buvo pastatyta keliolika nedidelių namelių, keli lentiniai barakai ir kelios žeminės darbininkams apgyvendinti.

1948 m. birželio 11 d. į Belaja Rečką atitremta apie 30 lietuvių šeimų (apie 120 žmonių, iš jų apie 40 vaikų). Dauguma jų buvo ūkininkai, taip pat Panevėžio mokytojų seminarijos ir gimnazijos mokiniai. Dauguma tremtinių apgyvendinti keliuose apgriuvusiuose lentiniuose barakuose. Vietos administracija tremtinių atvykimui nepasirengė, todėl tremtiniai, netilpę į barakus, buvo suvaryti į laikinai iš lentų sukaltas belanges daržines. Po mėnesio statyti naujų barakų į Belaja Rečką atvežta tremtinių iš kitos gyvenvietės. Iki rudens jie pastatė apie 10 rąstinių barakų, senus barakus apkalė lentomis, sienas apšiltino pjuvenomis.

Senoji Brianė (rus. Cmapaя Брянь) – XVIII a. įkurtas rusų sentikių kaimas Zaigra­jevo rajone, 33 km į pietus nuo Zaigrajevo ir 15 km į pietvakarius nuo artimiausios Trans­sibiro magistralės stoties – Čelutajaus. Kaimas išsidėstęs Briankos ir Koketėjaus upių santakoje, apsuptas aukštų, uolėtų, su giliais urvais kalnų. Dauguma vietinių gyventojų gyveno dide­liuose rąstiniuose namuose, aptvertuose apie 2 m aukščio lentų tvoromis. Senojoje Brianėje buvo kolūkio kontora, paštas, kelios parduotuvės, plytinė, nedidelė ambulatorija ir septynmetė rusų mokykla. Visi kaimo pastatai išsidėstę šalia kelių tvoromis atitvertų gatvelių, apie 3 km ruože abipus Briankos upės.

Pažyma apie L. Bartkienės paleidimą 1960 m. vasario 15 d. iš spec. gyvenvietės ir asmens bylos perdavimą į archyvą, 1960 m. kovo 19 d.

Senojoje Brianėje tremtiniams ir kitiems darbininkams apgyvendinti buvo pastatyti keli barakai ir bendrabučiai, taip pat maždaug 10 medinių, keturių kambarių namelių. Tremtinių būstai buvo pastatyti šiek tiek atokiau nuo vietinių gyventojų kaimo kaip nedidelė atskira gyvenvietė, pavadinta Senosios Brianės kirtavie­te (rus. yчасток „Cmapая Брянь“).

Gyvenimo sąlygos Senojoje Brianėje buvo šiek tiek geresnės nei daugelyje atokių, giliai taigoje įkurtų darbininkų gyvenviečių. Dau­guma čia perkeltų tremtinių jau augino naminius gyvulius, susikasė daržus. Senojoje Brianėje susikūręs kolūkis geriau aprūpindavo kaimą maisto pro­duktais. Parduotuvėje jau buvo galima nusi­pirkti daugiau kruopų, daržovių, pieno ar mė­sos. O pastačius lentpjūvę ir medienos sandėlius, buvo įrengta ir nedidelė elektrinė, kuri elektra aprūpindavo ne tik miško pramonės įmones, bet ir kaimą bei šalia jo išaugusią lietuvių tremtinių gy­venvietę.

Pranešimas apie L. Bartkienės išvykimą iš tremties vietos (Senosios Brianės kaimo, Zaigrajevo raj., Buriatijos ASSR), 1960 m. kovo 9 d.

Iš pradžių mano močiutė Senojoje Brianėje gyveno viena. Vėliau, 1955 m. balandžio mėn. 12 d. pasibaigus įkalinimui, iš Karagangos lagerio pas močiutę atvyko ir mano senelis Petras Bartkus. Kadangi prieš tremtį Lietuvoje jis buvo baigęs gimnaziją ir policijos mokyklą bei mokėjo skaityti ir rašyti, mano senelis buvo paskirtas Senosios Brianės plytinės viršinin­ku. Senojoje Brianėje 1957 m. gimė ir mano tėtis.

Į Lietuvą mano seneliai ir mano tėtis grįžo 1961 m. rugsėjo mėnesį.

Močiutės nuotraukos iš šios bylos. Tokios nuotraukos buvo priklijuotos prie anketos ir registravimo lapų tremtinio asmens byloje.

 

Naujienos iš interneto