Lietuvos ir Vokietijos sieną žymintys herbai ant Širvintos upės tilto, Kudirkos Naumiestis, iki 1938 m.

Prof. dr. Alvydas BUTKUS, Kaunas

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę (1990), pasirodė naujų lietuvio identiteto interpretacijų, kurias ėmė populiarinti kai kurie Lietuvos istorikai. Jos buvo ištrauktos iš Lietuvos istorijos lenkiškųjų interpretacijų, neplatintų iki tol ideologiniais ar politiniais sumetimais (tiek tarpukariu, tiek sovietmečiu). Kai kuriuos postulatus keliais sakiniais galima reziumuoti taip:
• Lietuviai dėl vėlyvo krikšto atsiliko nuo kitų Europos tautų ir tik lenkų dėka ėmė kultūrėti, tačiau iki galo to nepadarė, nes dalis liko įsitvėrę gimtosios, o ne lenkų kalbos.
• XIX a. pabaigoje lietuvių identitetą suformavo filologai J. Basanavičius ir J. Jablonskis, susieję jį su bendrine lietuvių kalba, kuri buvo sukurta tam, kad išstumtų tikrąją Lietuvos kalbą – lenkų.
• Lietuvių visuomenė dėl to skilusi pusiau – į naujuosius lietuvius, J. Basanavičiaus šalininkus bei nacionalinės Lietuvos valstybės idėjos puoselėtojus, ir senuosius lietuvius, arba litvinus, kalbėjusius lenkiškai ir svajojusius atkurti buvusią Abiejų Tautų Respubliką (ATR).
• Konfliktas dėl Vilniaus (ir apskritai dėl Lietuvos valstybingumo sampratos) 1920 m. kilo ne tarp Lietuvos ir Lenkijos, o tarp naujųjų ir senųjų lietuvių. Pati Vilniaus okupacija buvusi visai ne okupacija, o krašto išvadavimas iš „lietuvių nacionalistų“, taip pat prevencinė priemonė nuo galimos bolševikų okupacijos ar dar vieno Raudonosios armijos žygio į Varšuvą.
Šios interpretacijos skirtos pateisinti mesianistinei ir kartu šovinistinei Lenkijos politikai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK) ir etninėse Lietuvos žemėse. Lietuvių valstiečių krikščionėjimas ir europėjimas iš tikrųjų prasidėjo ne nuo krikšto datos, o nuo Reformacijos ir Kontrreformacijos, t. y. keliais šimtmečiais vėliau, kai imta platinti krikščionybę vietinėmis kalbomis, o periferijoje susigriebta formuoti reikiamą bažnyčių tinklą. Latviai krikščionėti ėmė irgi tuo laiku ir dėl tokių pat priežasčių. Vėlyvas baltų sukrikščionėjimas leido iki mūsų dienų geriau išlaikyti turtingą ir unikalią ikikrikščioniškąją indoeuropietiškąją etnokultūrą, kuria dabar galime didžiuotis apsiniveliavusioje globalizuotoje Europoje.
Teiginys, jog vėlyvas krikštas atitolino lietuviško rašto atsiradimą, irgi yra gerokai pritemptas. Vakarietiškasis krikščionybės variantas iki pat M. Liuterio reformos neskatino naujos raštijos kūrimo. Lenkai krikštijosi X a. pabaigoje (966), tačiau pirmoji knyga lenkų kalba pasirodė tik XVI a. pradžioje (1513), kaip ir prūsų (1545) ar lietuvių (1547), t. y. beveik po 550 metų nuo Lenkijos krikšto. Lietuvos nekrikščioniškiesiems valdovams nebuvo kliūčių susirašinėti su Vakarais vokiškai ar lotyniškai, o vidaus poreikiams vartoti jau turimą slaviškąjį raštą, užuot išradinėjus dviratį ir potvarkius LDK slavams leidus jiems nesuprantama lietuvių kalba.

Germaniškasis vs. slaviškasis civilizacijos modelis

Sugretinus latvių ir lietuvių europėjimo tempus bei lygį, matomas akivaizdus latvių pranašumas, ėmęs ryškėti jau nuo XVII a., t. y. dar gerokai iki baudžiavos panaikinimo. Palyginus su lietuviais, latvių valstiečiai buvo civilizuotesni, raštingesni, turtingesni. Tai lėmė ne tik konfesinis skirtumas (latviai – protestantai, lietuviai – katalikai), bet ir skirtingas kultūrinis fonas – Kuršo kunigaikštystėje ir Vidžemėje jis buvo vokiškas (Vidžemėje 1629–1721 m. dar ir švediškas), etnografinėje Lietuvoje ir Latgaloje – lenkiškas. Latgalos kultūrinį ir ekonominį atsilikimą nuo kitų etninės Latvijos regionų, jaučiamą net iki šiol, latvių istorikai aiškina ilgu (nuo 1561 m.) Latgalos buvimu lenkiškos kultūros aplinkoje; Latgalos prijungimas prie Rusijos 1772 m. situacijos iš esmės nepakeitė. Lietuvių atžvilgiu šis kontrastas ryškus tarp Ryprūsiuose ir ATR (nuo 1795 m. – Rusijoje) gyvenusių tautiečių: Prūsijos lietuviai civilizuotumu ir išsilavinimu prilygo Kuršo ir Vidžemės latviams, o ATR ir vėliau Rusijos gubernijų lietuviai – latgaliečiams. Nenuostabu, kad ir tautinis atgimimas baltų kraštuose prasidėjo pirmiausia vokiškos, ne lenkiškos kultūros aplinkoje, t. y. Mažojoje Lietuvoje ir Rusijos Kurliandijos, Lifliandijos ir Estliandijos gubernijose. XIX a. pabaigoje Rygą, Liepoją ir Mintaują užplūdusiems lietuviams imigrantams latviai jau buvo tautinio sąmonėjimo pavyzdys bei orientyras.
Beje, Rusijos caras Petras I šalies reformas vykdė irgi germaniškosios civilizacijos pavyzdžiu, tiesiogiai ir netiesiogiai pripažindamas jos didesnę pažangą, lyginant su tuometiniais Rusijos ar jos kaimynės ATR standartais.
Vadinasi, suartėjimas su lenkais, bet ne, tarkim, su skandinavais, nukreipė Lietuvos visuomenę į lėtesnę civilizacijos raidą, o XIX a. dalyvavimas dviejuose „lenkiškuose“ sukilimuose, kad ir kaip šauniai beatrodytų, lietuviams ir latgaliečiams atnešė tik carines represijas ir dar didesnę kultūrinę stagnaciją.
Dar vienas skirtumas buvo kristianizacijos būdai. Nei buvusioje Livonijoje, nei Suomijoje švedai kristianizacijos nevykdė per švedų kalbą, nemenkino vietinių kalbų reikšmės ir ne tik neribojo, bet net skatino jų vartojimą religiniams poreikiams. Tokios pat politikos laikėsi ir Baltijos vokiečiai. O Lietuvoje lenkų kalba buvo kristianizacijos įrankis ir opozicija lietuvių kalbai, kuri buvo viešai skelbiama kaip netinkama krikščionybei. Pati katalikybė greit įgavo lenkiško tikėjimo („polska wiara“) sąvoką, oponuojant tiek pagonybės reliktams, tiek stačiatikybei.

Istorijos mitologizavimas

Istorija iš esmės yra interpretacijų mokslas. Daugelyje šalių jų istorijos interpretuojamos etnocentriškai, todėl nebūtinai sutampa su kaimyninių šalių tų pačių istorinių įvykių interpretacijomis. Kadangi istorikų interpretacijomis paprastai vadovaujasi ir politikai, požiūris į istoriją turi įtakos tiek šalies užsienio politikai, tiek šalies likimui apskritai. V. Kudirkos giesmės žodžiai „Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia“ iš tikrųjų yra universalūs ir tinka bet kuriai tautai, todėl savos istorijos menkinimas, jos vulgarizavimas, dangstant tai tariamu objektyvumu, kerta per pačias tautos šaknis. Kitas kraštutinumas yra ir perdėtas istorijos romantizavimas, jos saldinimas.
Pasirinkus prolenkišką Lietuvos istorijos interpretacijos modelį, Lietuvos užsienio politika iš dalies išsibalansavo: vienos kaimyninės šalys pradėtos beatodairiškai adoruoti, kitos – tiek pat beatodairiškai kritikuoti, o pati Lietuva, deklaruodama strateginę part­nerystę su keliolika kartų didesne Lenkija, faktiškai ėmė virsti jos satelite ir jos interesų vykdytoja šalies viduje. Pasiekę nuolaidų, Lenkijos politikai jau atvirai giriasi, kad su Lietuva reikią kalbėti griežtai, jos atžvilgiu laikytis kietai, Lietuvos vadovus reikia nuolat spausti, nes esą taip galima pasiekti dar daugiau nuolaidų Lenkijos naudai.
Atsirado mitų net apie lietuvių kraujo giminystę su lenkais, visiškai nutylint faktą, jog tokia giminystė mus sieja pirmiausia su latviais per bendrai asimiliuotus kuršius, žiemgalius ir sėlius. LDK aušroje, kol dar nebuvo sunaikintas šiaurės baltų elitas, giminiavosi net mūsų valdovai: Mindaugo ir Daumanto žmonos buvo seserys, kaip spėjama, kilusios iš Latgalos (Agluonos), latgalių kunigaikščio Visvaldžio (XIII a. pradžia) žmona buvo lietuvė. Kęstučio antroji žmona Birutė, tikėtina, buvo kuršių kilmės – XIV a. pradžioje visoje vakarinėje LDK dalyje (Baltijos pakrantėje) dar tebegyvenę kuršiai.
Slavų (baltarusių, rusų, lenkų) istorikų kvestionuojamas net Lietuvos valdovų kalbos klausimas – mat kanceliarinė šalies kalba buvusi senoji slavų, o metraščiuose esą niekur neužsiminta, jog valdovai kalbėję lietuviškai, nebent Jogaila su Vytautu persimesdavę lietuvišku žodžiu lenkų akivaizdoje, kad šie nesuprastų. Tačiau visai neinterpretuojamas, net nutylimas Palemono legendos sukūrimo pamatas – ši legenda, gyvavusi net keletą šimtmečių, paremta ne kurios nors slavų, bet lietuvių kalbos panašumu į lotynų. Jei Lietuvos valdovai iki XV a. pabaigos nebūtų kalbėję lietuviškai, Palemono legenda apskritai nebūtų atsiradusi, o jei ir būtų, ja niekas nebūtų tikėjęs. Antra, kanceliarinių raštų kalba nešnekėjo net Maskvos valdovai. Lenkijos valdovai, kurių šalies rašto kalba iki pat XVI a. buvusi lotynų, ne lenkų, irgi nešnekėję raštų kalba. Be to, niekur valdovai patys raštų nerašydavę – tam būdavę raštininkai, specializuoti pagal atitinkamas kalbas.

Kalba ir identitetas

Glaudi kalbos sąsaja su tautybe Lietuvoje atsirado tik XIX a. Iki tol daug kur Europoje, ypač iki Didžiosios prancūzų revoliucijos (1789–1794), vyravo luominis (socialinis), konfesinis bei valstybinis, arba pilietinis, asmens identitetas. Pavyzdžiui, slavakalbiai LDK gyventojai anaiptol nebuvo nei Maskvos, nei Krokuvos gerbėjai ir nesiekė savo žemių jungti prie Rusios ar Lenkijos. Slaviškai jie save paprastai vadino litvinais, šitaip oponuodami Rusios ar Lenkijos gyventojams, o iškilus reikalui gindavo šalį tiek nuo gentainių maskvėnų, tiek nuo lenkų. Lietuvos aristokratijos lenkėjimą, prasidėjusį XIV a. pabaigoje po Krėvos unijos ir Lietuvos krikšto, lėmė ne simpatijos Lenkijai, o tai, kad lenkų kalba buvo karaliaus dvaro kalba. Tačiau jungtis su Lenkija lenkakalbiai lietuvių didikai nesiveržė, nes savęs lenkais nelaikė. Lenkijos primesta Liublino unija (1569) buvo pasirašyta tik antruoju bandymu. Pagaliau pats lietuvių iškovotas jungtinės šalies pavadinimas – Rzeczpospolita Obojga Narodów (Abiejų Tautų Respublika) – rodo, kad Lietuvos bajorija, nors ir kalbėjusi lenkiškai, tada nė iš tolo nesitapatino su lenkų tauta: lenkakalbiai LDK gyventojai nevartojo Lenkijos valstybinės atributikos – nei vėliavos, nei herbo, Lenkijos lenkai neturėjo teisės pirkti nuosavybės LDK žemėse, o bendru turtu paskelbtosios Livonijos dalys (vad. Infliantai) buvo administruojamos rotacijos principu – tai Lietuvos, tai Lenkijos seniūnų, patys mokesčiai iš Livonijos plaukė pramečiui tai į LDK, tai į Lenkijos iždą.
Net mūsų laikais kalba ne visada tapatinama su tautybe. Airiai šneka daugiausia angliškai, bet dėl to britais savęs nelaiko, Rusijos žydų gimtoji kalba yra rusų, austrai ir dalis šveicarų kalba vokiškai ir t. t.
XVI a. ir vėlesnę lietuvių etninę situaciją galima vertinti taip: dvi kalbos (valstietiškoji lietuvių ir diduomenės lenkų) – vienas etnosas. XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje ši formulė atrodė jau kitaip: dvi kalbos – du etnosai. Todėl, pavyzdžiui, dviejų lenkakalbių litvinų – Mykolo Radvilos Juodojo (XVI a.) ir Juzefo Pilsudskio (XX a.) pasitaikantis sugretinimas ar net tapatinimas netinka nei istoriniu, nei politiniu požiūriu: pirmasis visomis išgalėmis stengėsi apginti Lietuvos suverenitetą, antrasis visomis išgalėmis (pirmiausia – karinėmis) stengėsi tą suverenitetą sunaikinti. Antroji formulė – dvi kalbos – du etnosai – išlieka ir šiais laikais – pavadinti lenkakalbį Vilnijos gyventoją litvinu būtų tolygu jo įžeidimui. Be to, jis kaip įmanydamas ims įrodinėti, kad jo protėviai od wieków (t. y. nuo amžių) buvo lenkai, ne lietuviai.

Nacija ir valstybingumas

Nacionalinė valstybė XX a. buvo ne lietuvių išradimas ir juo labiau ne „filologo“ J. Basanavičiaus, kaip kartais mėgsta teigti kai kurie lenkų istorikai. Po Pirmojo pasaulinio karo Europoje niekur nebuvo atkuriamos imperijos – tokių retrogradinių iliuzijų nedeklaravo net austrai su turkais. Iš imperijų išsilukšteno čekai, slovakai, vengrai, slovėnai, nacionalines valstybes kūrė net tos tautos, kurios iki tol valstybingumo apskritai nebuvo turėjusios (pvz., latviai, estai), tad Lietuvos grįžimas į 1795-ųjų ar net 1772-ųjų ATR būtų be galo disonavęs tuometinėje Europoje. Vėlesni įvykiai parodė, kad ir Lenkija kūrė ne buvusią ATR, o „filologinę“, arba lenkakalbę, nacionalinę respubliką. Vilniaus krašto okupacija (1920) ir aneksija (1922) buvo teisinama „filologiniu“, o ne istoriniu motyvu, nes istoriškai Vilnius Lenkijai niekada nepriklausė. Lenkijos aliuzijos į XVIII a. turėtą bendrą valstybę buvo tik ekspansionizmo priedanga, nes su naujųjų nacionalinių šalių vyriausybėmis šiuo klausimu deramasi nebuvo, o eita lengviausiu ir brutaliu keliu – karine jėga stengtasi atplėšti kitų valstybių lenkakalbes dalis, dažnai ir su vietinių kalbų arealo pakraščiais.
Šias įgyvendintas pastangas liudija ir dabartinė Lenkija, kurioje net 97 proc. gyventojų jau save laiko lenkais.
Lietuvių siekis atkurti ir turėti nepriklausomą šalį istoriškai ne kartą fiksuotas jau nuo Krėvos akto (1385) laikų. Tai ir Vytauto planai karūnuotis (1429–1430), ir Švitrigailos antiunijinė politika iki pat jo pralaimėjimo Pabaiske (1435), ir garsioji M. Radvilos Juodojo kalba Liublino seime (1569), ir Jonušo Radvilos pasirašytoji Kėdainių sutartis su švedais (1655). Vadinasi, Lietuvos Taryba 1918 m. vasario 16 d. aktu tik realizavo šiuos siekius pagal XX a. standartus – nacionalinės Lietuvos Respublikos pavidalu.
Beje, visiškai nuneigti, jog praeityje lietuviai ir kitos tautos nė kiek nesuvokė savo tautinio identiteto ar etninės giminystės, neleidžia keli metraščiuose užfiksuoti epizodai. Pavyzdžiui, H. Vartbergės kronikoje (XIV a. pabaiga) rašoma, jog kunigaikščiai Algirdas su Kęstučiu 1358 m. Vokietijos imperatoriui Karoliui IV pažadėję priimti krikščionybę su sąlyga, jei Lietuvai bus atiduotos jų nusakytos žemės. Iš to nusakymo aiškėja, kad Lietuva pretendavo į Šiaurės Prūsiją (dešiniakrantę Alną ir Prieglių), taip pat į Livonijos valdomas šiaurines Kuršo, Žiemgalos, Sėlos žemes ir beveik visą Latgalą. Vėlesnėse požalgirinėse 1413 m. derybose dėl žemių Vytauto atkirtis Prūsijos ordino įgaliotiniui Kuchmeisteriui, kad Prūsai yra buvę jo, Vytauto, tėvų žemė, pažadas reikalauti jos iki Osos upės, kaip savo tėvų palikimo, bei ironiškas klausimas, o kur esąs Ordino tėvų palikimas, irgi rodo, kad Vytauto pretenzijos buvo pirmiausia į kryžiuočių valdomas baltų žemes.

Vietoje išvadų

Akcentuotos lietuvių identiteto ištakų paieškos lenkų kultūroje, tos kultūros sureikšminimas Lietuvos istorijoje, ignoruojant dar istoriškai neišnaudotą baltiškąją dimensiją, stiprina ne lietuvišką savimonę, o lietuviškuosius baudžiauninko kompleksus. Be to, arogantiškas lenkų požiūris į lietuvius, išdėstytas A. Rotundo knygoje Rozmowa Polaka z Litwinem (Lenko pokalbis su lietuviu, 1565), daugeliu atvejų lieka mažai pakitęs ir šiais laikais. Šis požiūris, nors Lenkijos atvirai dar nedemonstruojamas, pasireiškia jos remiamoje Vilnijos lenkų politikierių veikloje, siekiančioje sukurti krašte kalbinį ir administracinį lenkų getą, nesiintegruojant į Lietuvos visuomenę, šovinistiškai priešinant lenkų ir lietuvių kultūras, kišantis į Lietuvos švietimo reikalus (net į rašybą!), kurstant parapinę ksenofobiją, adoruojant tarpukario lenkiškąjį laikotarpį Vilnijoje bei Armijos Krajovos veik­lą ten Antrojo pasaulinio karo metu.
Lenkų etnosas Lietuvoje yra naujas tiek kilmės, tiek identiteto požiūriu. Iš tikrųjų tai net ne kilmės, o pasirinkimo dalykas. Šis etnosas Pietryčių Lietuvoje atsirado pirmiausia iš lenkiškai kalbėjusių lietuvių (litvinų), šiems pakeitus savo etninę identifikaciją į lenkišką. Etninės savimonės kaita galėjusi įvykti XIX a. pabaigoje (per tarpinę tuteišio ar tutako savimonę), intensyvėjant rusifikacijai, kai identitetas imtas sieti ne tik su konfesine priklausomybe, bet ir su vartojamąja kalba. Naujai (XIX–XX a.) suslavėję Vilnijos lietuviai valstiečiai dažniausiai buvo linkę identifikuotis jau su lenkais; panašiai elgėsi ir čia atsikraustę baltarusiai – lenkiškasis identitetas, pasak jų, atrodęs prestižiškesnis, o nepriklausomos Lietuvos sąlygomis dar ir naudingesnis už baltarusiškąjį. Pakeitus identitetą, pakito ir politinė bei istorinė orientacija – ji tapo pabrėžtinai prolenkiška, XX a. pradžioje išaugusi į Lietuvos ir Lenkijos konfliktą dėl Vilniaus, Lietuvai pasibaigusį sostinės ir visos mišriakalbės pietryčių dalies netektimi. Šiais laikais Vilnijos lenkų identiteto raiška išlieka prolenkiška, įskaitant valstybinės atributikos vartojimą ir požiūrį į Lietuvos istoriją, kultūrą bei valstybinę kalbą.
Lietuvos užsienio politika kaimynų atžvilgiu turėtų būti santūresnė, oresnė, subalansuota ir orientuota į baltoskandijos idėją, bet ne į atgyvenusias ATR nostalgijas. Ankstesnis buvimas vienoje valstybėje nėra pagrindas rodyti išskirtinį dėmesį Lenkijai, kaip ir Rusijai. Juo labiau, kad tas buvimas sukelia ne visada malonius istorinius prisiminimus, o deklaruojamoji Lietuvos ir Lenkijos strateginė partnerystė yra asimetriška dėl skirtingo dabartinių šalių dydžio. Tai, kad Lenkija Baltijos šalims yra fizinis slenkstis į Vakarų Europą, dar nėra pagrindas ją skelbti strateginiu partneriu nei Suomijai, nei Latvijai su Estija. Ne išimtis turėtų būti ir Lietuva. Strateginei partnerystei turi būti taikomi kitokie, ne geografiniai kriterijai.

P. S. Pagal šį straipsnį autorius prof. dr. Alvydas Butkus parengė platesnę publikaciją „Baltų tautinio sąmonėjimo skirtumai ir jų įtaka dabarties politikai“ (Lituanistica, 2011, t. 57, nr. 1(83), p. 93–103).

Voruta, Nr. 12 (830), 2016 m. gruodžio 31 d., p. 1, 15.