I. Baranauskienė. Gedimino politika kitataučių atžvilgiu – sektinas pavyzdys Lietuvai ir LLRA?

Autorius: Data: 2013-05-15, 09:05 Spausdinti

Inga BARANAUSKIENĖ

Neseniai Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) Seimo frakcijos aktyvistas Leonardas Talmontas iškėlė iniciatyvą: skelbkime sausio 25-ąją – dieną, kai 1323 m. Lietuvos valdovas Gediminas parašė savo garsųjį laišką „visiems visame pasaulyje išplitusiems Kristaus garbintojams“, kuriame kartą paminėtas ir Vilnius, – „Tautinių bendrijų atminimo diena“. Iniciatyva daugeliui Seimo narių pasirodė graži ir pradiniame etape susilaukė pritarimo.

Visgi šios iniciatyvos logika keista: na taip, Gediminas kvietė į Lietuvą užsieniečius – visų pirma Hanzos sąjungai priklausiusių Liubeko, Štralzundo, Brėmeno, Magdeburgo ir Kelno miestų vokiečius, bet juk kitataučių ir jų bendrijų Lietuvoje būta ir anksčiau!

Štai jau tarp Mindaugo karvedžių minimi Chvalas ir Eustachijus – akivaizdžiai rusėnai. Be abejo, vėliau rusėnai irgi nuolat minimi įvairiuose kontekstuose. XIII a. 7–9 dešimtmetyje į Lietuvą plūdo Vokiečių ordino spaudžiami prūsai, jotvingiai, kuršiai ir žiemgaliai, kurie asimiliavosi toli gražu ne iš karto. XIII–XIV a. sandūroje, Gedimino pirmtakui Vyteniui užmezgus draugiškus santykius su Rygos miestu, Lietuvoje ėmė kurtis vokiečių bendruomenė – pats Vytenis, o vėliau ir Gediminas statė jiems bažnyčias svarbiausiuose miestuose. Žinoma, būta ir lenkų – daugiausiai karo belaisvių, bet 1325 m. Gediminas juos visus paleido į Tėvynę savo dukters Aldonos santuokos su Lenkijos karalaičiu Kazimieru proga…

Žinoma, Gedimino 1323 m. sausio 25 d. laiškas „visiems visame pasaulyje išplitusiems Kristaus garbintojams“ yra svarbus, nagrinėjant kitataučių padėtį viduramžių Lietuvoje, nes čia pirmą kartą matome suformuluotus imigracijos politikos principus ir kitataučiams keliamus reikalavimus. Gediminas pareiškė atveriąs savo karalystę visiems geros valios žmonėms, norėsiantiems čia įsikurti pažadėjo įvairių lengvatų, bet jau 1323 m. gegužės 26 d. laiške įspėjo: „…nenorime, kad (pas mus) atvyktų tokie, kurie daro iš vienuolynų plėšikų prieglaudą ir pardavinėja (surinktą) išmaldą, žalodami (savo) sielas.“ Pastaroji Gedimino ištarmė atskleidžia jo pasipiktinimą tuo, kad cistersai pardavė Vokiečių ordinui savo vienuolyną, stovėjusį strategiškai svarbioje Daugavgryvoje (t. y. Dauguvos žiotyse), ir tuo labai apsunkino Lietuvos sąjungininkų rygiečių padėtį. Vis dėlto ją galima vertinti ir platesniame kontekste: Gediminas buvo pasirengęs atverti savo karalystę tik geros valios žmonėms ir reikalavo iš jų pagarbos Lietuvai bei jos nacionaliniams interesams.

Atvykėlių nepagarba lietuviškai tvarkai galėjo turėti skaudžių pasekmių. Štai 1338 m. į Vilnių atvyko du hipertrofuotai religingi pranciškonų vienuoliai iš Čekijos – brolis Ulrichas ir Martynas – ir, kaip sakoma, nė kojų neapšilę, išpuolė į centrinę Vilniaus aikštę protinti lietuvių, kokie negeri jų dievai. Žmonės, be abejo, įsižeidė, pranešė vadovui, o Gediminas be didelių kalbų įsakė triukšmadarius pakarti. Taigi pakantumas pakantumu, ir Dievas vienas visų, vis dėlto „garbinti jį pagal savo papročius“ ar kitaip išreikšti savo tapatybę kitataučiams leidžiama tik savose bažnyčiose, o į gatves nėra ko veržtis – štai taip, remdamiesi jo paties pareiškimais, galėtume nusakyti Gedimino politiką kitataučių atžvilgiu. Ir ponas Talmontas pats tepamąsto, ką Lietuvos didysis kunigaikštis pasakytų, išvydęs LLRA demonstrantus, žygiuojančius jo vardu pavadintu prospektu, su reikalavimais keisti lietuvišką raidyną, naudoti lenkiškus gatvių pavadinimus ir t. t.

O gal čia tokia subtili LLRA užuomina, kad Lietuvos politika kitataučių atžvilgiu ir toliau turėtų būti grindžiama Gedimino principais? Tuomet raginčiau Seimo narius balsuoti už pono Talmonto pasiūlymą abiem rankom ir visais kojų pirštais! Ypač jeigu vardan visiško aiškumo LLRA veikėjai pražygiuotų Gedimino prospektu, pasibarstę galvas pelenais.

Bet gal visgi nedarykim cirkų. Sausio 25-oji pirmiausiai siejama su Vilniaus miesto pirmuoju paminėjimu rašytiniame šaltinyje, su Lietuvos sostinės vardo pagarsinimu visam krikščioniškam pasauliui, su Gedimino sapnuose aidėjusio geležinio vilko staugimo virtimu žodžiu ir veiksmu. Dar sovietmečiu, minint šios datos 650 metų sukaktį, Katedros aikštėje buvo pastatytas paminklinis akmuo. Nuo 2007 m. draugija „Pilis“ kartu su daugeliu kitų visuomeninių ją iš naujo aktualizavo, kasmet rengdama Vilniaus pagarsinimo šventes. Tad būtent tokiu pavadinimu šią datą ir būtų galima Atmintinų dienų sąrašą, kaip siūlo Seimo nariai Arimantas Dumčius, Vytautas Juozapaitis, Valentinas Stundys, Algirdas Patackas, Edvardas Žakaris, Aleksandras Zeltinis bei Rima Baškienė. O pono Talmonto pasiūlyta interpretacija „Tautinių bendrijų atminimo diena“ šiuo atveju visiškai netinka, nes tai, ką jos kontekste turėtų prisiminti tautinės bendrijos, kai kurioms iš jų visai nebūtų malonu.

www.alkas.lt

Nuotraukoje: I. Baranauskienė

Nuomonės, diskusijos, komentarai , , , , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra