Į Ameriką – meilės, tikėjimo ir vilties

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

„Žmonės visur vienodi – visiems reikia meilės, tikėjimo ir vilties“, – sako iš viešnagės JAV grįžusi kunigė Sigita Švambarienė.
 
Bažnyčių ir žalumos gausa
 
Evangelikų reformatų kunigė S. Švambarienė, sugrįžusi iš dviejų mėnesių viešnagės JAV, sako jau pradedanti atsigauti po laiko juostų bei kultūrų skirtumo. Atgavo ir bagažą, pasimetusį kažkur tarp Detroito ir Niujorko.
 
Kunigė dviem mėnesiams buvo išvykusi į Ameriką giminingos presbiterionų bažnyčios kvietimu. Ji dalyvavo programoje „Misija į JAV“.
 
Kartu su biržiete Ohajo ir Mičigano valstijose dirbo dešimties žmonių, atvykusių iš Europos, grupė. Tai buvo įvairių krikščioniškų bažnyčių Čekijoje, Vengrijoje, Lenkijoje, Rusijoje, Slovakijoje atstovai.
 
Biržietė Mičigano mieste gyveno presbiterionų kunigų Nancy ir Davido Young namuose. Jie abu – buvę muzikai. Kunigų namų pagrindiniame kambaryje stovi ne didžiulis televizorius, kaip įprasta amerikiečiams, bet fortepijonas. Trys jų suaugę vaikai – taip pat muzikai.
 
Kunigai, pas kuriuos gyveno Sigita, iš kitų išsiskyrė ir tuo, kad jų namas vienintelis miestelyje buvo violetinės spalvos. Jie gerdavo ne amerikiečiams įprastą atskiestą kavą, o pirkdavo kavos pupeles ir jas maldavo.
 
Miestelis, kur apsigyveno Sigita, ypatingas tuo, kad jame yra 40 tūkstančių gyventojų ir daugiau kaip 100 krikščioniškų bažnyčių.
 
Miestelis suklestėjo, kai čia XIX amžiuje pradėjo veikti chemikalų gamykla. Kad žmonės norėtų čia dirbti ir gyventi, gamykla savo lėšomis rėmė bažnyčių statybą.
 
Čia taip pat gausu parkų – vandens telkinių, įvairios augmenijos. Po miestą laksto stirnos, voverės, kurias net vadina pūkuotomis žiurkėmis – mat jų taip gausiai privisę, kad braunasi į žmonių namus, lenda į konteinerius ir šiukšlina miestą.
 
Kunigė atsivežė pluoštą fotografijų, kuriose užfiksavo žydinčius mieste krūmus ir gėlynus.
 
Šventos vakarienės metu – sultys
 
S. Švambarienė dirbo Chapel Lane parapijoje, kurioje kunigauja David Young. Bendruomenė turi tik 350 narių, tačiau ji auganti.
 
„Buvau istorikų konferencijoje. Jie giriasi – mūsų bažnyčiai jau 180 metų. Tuo metu mūsų jau skaičiuoja 450…“ – šypsojosi kunigė Sigita.
 
Lietuvės viešnage nuolat rūpinosi tam sudarytas komitetas. Vos atvykus maloniai nuteikė prie pietų stalo sudėtos Lietuvos vėliavėlės, padarytas stendas su jos nuotraukomis bei surinkta informacija apie Lietuvos politinę, geografinę ir demografinę padėtį. Parapijos laikraštyje buvo trumpai pristatyta Biržų evangelikų reformatų bažnyčia bei kunigės šeima.
 
Pamaldos vykdavo trečiadieniais ir sekmadieniais. Šventos vakarienės metu amerikietis kunigas žodžius tardavo angliškai, lietuvė – savo gimtąja kalba. Taip pat visus du mėnesius malda „Tėve mūsų“ ir palaiminimas pasibaigus pamaldoms skambėjo lietuviškai.
 
S. Švambarienei patiko tai, kad šventos vakarienės metu vartojamas ne vynas, bet vynuogių sultys. Taip Amerikoje laikomasi sauso įstatymo – kad nebūtų skatinamas alkoholizmas ir nebūtų pagundos tiems, kas turi priklausomybę.
 
Maisto kultas sukėlė šoką
 
Kunigė sako neturėjusi išankstinės nuostatos apie Ameriką, tačiau, kaip ir daugelis lietuvaičių, žinojo apie amerikiečių maitinimosi tradicijas.
 
Amerikoje Sigita numetė svorio. Ne ji viena – keturi iš dešimties europiečių misionierių grupės. Anot pašnekovės, jos organizmas tiesiog priešinosi amerikietiškam maistui.
 
„Maisto ten tiek daug. Maisto kultas didžiulis – net vaikų žaidimų aikštelių įrenginiai yra kaip sumuštiniai“, – stebėjosi pašnekovė.
 
Tačiau jie ne visada žino, kas yra sveikas maistas. Viename botanikos parke matė sveikos mitybos kalnelį, kuris demonstruojamas lankytojams. Čia augo pasodinti svogūnai, pomidorai, runkeliai, kopūstai.
 
Amerikiečiai daugiausia vartoja greitą maistą – mėsainius, picas, skrudintas bulvytes, geria kokakolą. Tara daugiausia iš plastiko, maistas – pusfabrikačiai.
 
Biržietę, norėjusią pagaminti lietuviškų patiekalų, nustebino, kad namuose amerikiečiai neturi net bulvių tarkavimo prietaisų.
 
Susitikimas su biržiete
 
Sigita itin nudžiugo, kai susitiko su kita biržiete – Amerikoje jau šešerius metus gyvenančia Audrone Talls (buvusia Gužauskaite).
 
Kartu su vyru Krisu bei iš Čikagos atvykusia evangelikų reformatų diakone Erika Dilyte – Brooks jie S. Švambarienės parapijoje rengė Lietuvos pristatymą.
 
Sigita ruošia vizualų šalies bei evangelikų reformatų bažnyčios pristatymą, Erika pasakojo apie emigraciją, o Audronė rūpinosi vaišėmis.
 
Audronės keptas kugelis amerikiečiams patiko – jie net prašė receptų. Skanavo ir „tinginio“, šaltos sriubos, kūčiukų, varškės sūrio, pagaminto Amerikos lietuvio ūkyje.
 
Teko kartu ir pakeliauti.
 
Sigita sako, kad Pasaulio lietuvių centre Čikagoje, kurios apylinkėse gyvena 250 000 lietuvių, pasijutusi tarsi Lietuvoje.
 
Vienintelė išeivijoje dirbanti Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios dvasininkė diakonė Erika Dilytė Brooks aprodė lietuvių skautų stovyklavietę, kuriai žemės sklypą padovanojo vienas vietos lietuvis.
 
Su didžiausia pagarba biržietė vaikščiojo po kapines, kur palaidoti garbūs žmonės – V. Jakubėnas, A. Vėlius, J. Variakojis, P. Jankus.
 
Stebino izoliuotas gyvenimas
 
S. Švambarienei atrodė keista, kad mažesniuose miestuose nėra šaligatvių – net pas kaimyną važiuojama automobiliu. Jei neturi mašinos, esi priklausomas nuo kitų.
 
Amerikiečiai gyvena gana izoliuotą gyvenimą. Per šešias savaites S. Švambarienė sako nesutikusi kunigų, pas kuriuos gyveno, kaimynų. Paklausus, kur jauni žmonės susitinka, buvo paaiškinta, kad mokykloje organizuojamuose vakarėliuose, bendruose miesto ir bažnyčios renginiuose.
 
Net ir banke nereikia bendrauti su žmogumi tiesiogiai. Privažiavus prie banko sėdint automobilyje užtenka pasakyti į mikrofoną pageidavimą ir į įdėklą įdėti dokumentus.
 
JAV viešėjusiems europiečiams įstrigo tie patys dalykai – maisto gausa, priklausomybė nuo transporto ir amerikiečių mąstymas, kad gyvenimas skirtas gerai praleisti laiką.
 
Ypač juos nustebino masinio renginio, skirto presbiterionų bažnyčios misijos pristatymui, vaizdas.
 
„Suvažiavo šimtai žmonių. Gyvenome prabangiame viešbutyje, buvo begalė maisto. Priešpiečiams kiekvienas dalyvis gavo nuostabias dėžutės, į kurias buvo įdėtas… traškučių pakelis ir mėsainis. Pagalvojome, kad toks įpakavimas kainavo daugiau nei pietūs. Už tuos pinigus, kurie tam renginiui buvo išleisti, būtų galima ne vieną žmogų išsiųsti į misiją“, – kalbėjo kunigė Sigita.
 
Imasi naudingos veiklos
 
Amerikoje itin populiarūs skiautiniai. Biržietė lankėsi pas parapijos moteris, kurios šiuos darė iš Irako grįžusiems sužeistiems kariams ir jų šeimoms.
 
Bažnyčiose vyksta Biblijos studijos – tiek lopšelinio amžiaus vaikams, tiek jaunimui, tiek vyresniesiems.
 
Amerikiečiai pensininkai sugalvoja visokiausių užsiėmimų, iki pat gilios senatvės jie stengiasi būti aktyvūs ir naudingi visuomenei.
 
Žavėjo amerikiečių rūpinimasis vaikais. Prie kiekvienos bažnyčios įrengtos vaikų žaidimų aikštelės. Tokia įkurta ir pačiame miestelyje – pačių bendruomenės narių surinktomis lėšomis.
 
„Tuomet pagalvojau – pas mus visi skundžiasi, kad savivaldybė neduoda to ar ano. Ten valdžios malonės neprašo – pasidaro patys. Ir po to turtą saugo“, – kalbėjo kunigė.
 
Bažnyčioje vaikai turi atskirus krepšelius, kuriuose – pieštukai, spalvinimo knygelės. Jais vaikai gali naudotis pamaldų metu.
 
Dievo vedimo reikia visiems
 
Kunigė mano, kad ji ir bendruomenė, kurioje tarnavo, gavo abipusės naudos.
 
„Jie išmokė mane šypsotis ir juoktis. Garsiai. Bažnyčioje. Smagu, kai sakai pamokslą ir matai, kaip žmonės gyvai reaguoja“, – džiaugėsi pašnekovė.
 
Tačiau europietiškoje aplinkoje gyvenančiai moteriai buvo neįprasta, kad amerikiečiui visur turi būti komfortabilu ir linksma.
 
Pasak kunigės, ten nuolat visi skuba, žmonės neturi laiko sustoti. Todėl įstrigo vienos moters atsisveikinimas, kai ji kunigei dėkojo už pamokslus ir už pauzes, per kurias ji galėjo pamąstyti.
 
Parapija, kurioje svečiavosi kunigė Sigita, jos manymu, gerai išmoko dviejų dalykų. Pirmiausia suprato, kad Amerikoje žmonės turi PER DAUG (maisto, daiktų, komforto ir t. t.), tai parapijiečius paskatino perkainoti vertybes bei dėkoti už tai, ką jie turi.
 
Antra – kad amerikietiškas paklausimas „How are you?“ (kaip tu gyveni?) europinėje kultūroje nėra vien mandagus pasisveikinimas.
 
„Atsisveikindama bendruomenės nariams sakiau – jei europietis paklausia, kaip tu gyveni, jam tikrai svarbu, kaip tu gyveni“, – pasakojo S. Švambarienė.
 
Kunigė Sigita sako įžvelgusi ir tai, kas žmones vienija. Anot jos, kur ir kaip žmonės begyventų, jiems visiems reikia meilės, tikėjimo ir vilties. Jiems visiems reikia Dievo vedimo.
 
www.siaure.lt
 
Nuotraukose:
 
1. Kunigė Sigita sako, kad amerikiečiai ją išmokė šypsotis, tačiau europietiškos kultūros žmogui amerikietiškas linksmumas dažnai atrodo paviršutiniškas
2. Chapel Lane bažnyčioje kunigė S. Švambarienė dirbo kartu su kunigu D. Young

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra