Į 1863 metų sukilimą valstiečiai raginti lietuviškai

Autorius: Data: 2013-05-08, 09:29 Spausdinti

Į 1863 metų sukilimą valstiečiai raginti lietuviškai

1863 metų sukilimas Lenkijos Karalystėje ir Lietuvoje (po Abiejų Tautų Respublikos padalijimų Rusijos imperijos prisijungtose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėse) turėjo tikslą atkurti XVIII a. pabaigoje panaikintą Lenkijos ir Lietuvos valstybę arba, kaip tada ji buvo vadinama, „Lenkiją“. Jau apie 1858 m. Lenkijos Karalystėje prasidėjo sukilimą pranašaujantis patriotinis sąjūdis. Įspūdingiausia jo dalis buvo gyventojų patriotinės manifestacijos, kurios 1861 metų pavasarį Varšuvoje baigėsi žmonių aukomis. Po tragiškų Varšuvos įvykių patriotinis pakilimas apėmė ir Lietuvą. Lietuvoje prasidėjusių manifestacijų tikslas buvo pademonstruoti užuojautą lenkams, istorinę bei dvasinę sąjungą su Lenkijos Karalyste ir palaikyti bendros valstybės atkūrimo siekį. XIX a. viduryje Lietuva savo politinės ateities dar neįsivaizdavo be Lenkijos.

Manifestacijose dalyvaudavo bajorai, inteligentai, studentai, gimnazistai, miestų gyventojai, tačiau kaimiečiai joms liko abejingi. 1861 m. Rusijos imperatoriui panaikinus baudžiavą, iš sukilimo faktiškai buvo atimtas pagrindinis jo sėkmės laidas – kaimo gyventojų parama. Didžiausias valstiečių troškimas išsipildė, ir tai padarė Rusijos valdžia. Iš tiesų susirūpinusiems žemės reforma valstiečiams mažai rūpėjo bajorijos valstybingumo idėja. Patriotinės demonstracijos, nekėlusios socialinių tikslų, uždariems kaimų gyventojams buvo nesuprantamos, atrodė netgi bauginančios. Rusijos valdžia sąmoningai stiprino jų baimę, skleisdama prasimanytus gandus. Policijos agentai, persirengę atsargos kareiviais, vaikštinėjo po kaimus, pasakodami kaimiečiams apie svarbius dalykus, vykstančius Peterburge, kur Rusijos valdžia tarytum stengiasi pagerinti jų buitį ir kovoja su bajorais, trukdančiais carui juos išlaisvinti. O kadangi manifestacijų pradžia Lietuvoje tiksliai sutapo su baudžiavos panaikinimu, valstiečiai beveik neabejojo, kad bajorai vilioja juos į manifestacijas, norėdami sukompromituoti prieš valdžią ir sugrąžinti baudžiavą.

Sukilimo rengėjai tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje gerai suprato, kad be kaimo gyventojų paramos Rusijos nugalėti nepavyks. Tad palenkti valstiečius į savo pusę buvo išgalvojami įvairiausi būdai. Antai 1861 m. vasarą Lietuvoje praktikuoti patriotiniai pasilinksminimai, į kuriuos dvarininkai pasikviesdavo valstiečių, amatininkų, žydų, karaimų. Bajorai, dvasininkai, persirengę valstiečių sermėgomis, senoviniais lenkų drabužiais, drauge su kaimiečiais šoko, vaišinosi, giedojo patriotines giesmes, kėlė politinius  tostus, sakė kalbas už vienybę ir laisvę.

Bendraujant su žemesniųjų sluoksnių gyventojais, kaip veiksminga agitacijos priemonė, šalia lenkų, pradėta vartoti ir jų gimtoji kalba. Pasilinksminimuose, taip pat Lietuvos bažnyčiose, procesijose, eisenose, visuomenės susibūrimuose ėmė rastis prasčiokams suprantamų politinių pamokslų, į sukilimą raginančių kalbų, pradėta rašyti, versti, platinti atsišaukimus, patriotines giesmes lietuvių, baltarusių, latvių, jidiš kalbomis. Tačiau visa tai toli gražu nerodė lietuvių tautinės savimonės stiprėjimo, kaip kartais mėgstama pateikti, o buvo vien politiškai pamatuotas dalykas.

Akivaizdu, kad nuo amžių visuomenės elgesiui didelę reikšmę turėjo ir turi religija ir Bažnyčia, atstovaujanti universaliosioms dvasinėms vertybėms. Nuo jos pozicijos dažnai priklauso, kaip visuomenė priims ir įvertins jos akivaizdoje besiplėtojančius įvykius. Jaunesni katalikų dvasininkai, aiškiai užėmę patriotinę poziciją, ypači didelę reikšmę valstiečių galvosenai darė Žemaitijoje. Kaip tik šioje Lietuvos dalyje Žemaičių vyskupų Jono Chrizostomo Gintilos ir Motiejaus Valančiaus pastangomis dar nuo 1845 metų buvo pradėta dvasininkijos akcija į kaimo gyventojus, siekiant sustiprinti katalikybę valstietijoje panaudojant lietuvių kalbą. Sparčiai didėjant stačiatikybės grėsmei, Varnių seminarijoje dvasininkus pradėta lavinti sakyti pamokslus lietuviškai, smarkiai suaktyvėjo kaimiečiams skirtų lietuviškų religinių knygelių leidyba, tikybos mokymas lietuvių kalba parapinėse mokyklėlėse. Be to, Žemaičių valstiečiai dar nebuvo užmiršę parapijos kunigų paramos jų blaivybės sąjūdžiui. Šis sąjūdis spontaniškai kilo 1858 m. paskelbus apie būsimą baudžiavos panaikinimą ir baigėsi pasirodžius valstiečius nuvylusioms baudžiavos panaikinimo „Nuostatoms“ apie žemės išpirkimą. Vis dėlto dvasininkijos autoritetas ir valstiečių religingumas Žemaitijoje ypač sustiprėjo – priešingai nei tose Lietuvos teritorijose, kuriose gyveno baltarusių valstiečiai – buvę unitai, 1839 m. Rusijos valdžios atversti į stačiatikius ir perduoti popų globai.

Katalikų dvasininkams, kas dieną bendraujantiems su giliai religingais prasčiokais, nebuvo paslaptis, kokie dalykai yra lietuvių valstiečiui svarbiausi. Be abejo, per pamokslus jie kalbėdavo apie kaimo gyventojų socialinius reikalus – kritikuodavo Rusijos žemės reformą, tikrąją valstiečių gerovę nukeldavo į atkurtą valstybę. Antai sukilėlis Antanas Medekša savo atsiminimuose apie Paberžės kunigą Antaną Mackevičių rašo, kad jis pasakodavęs valstiečiams, kaip gera buvę gyventi laisvoje valstybėje. Kaimiečiai jo įdėmiai klausydavęsi, o nūdienos nedalia dažnai jiems išspausdavusi graudžių ašarų – prisiminimų apie senąją Lenkiją ašarų, kai nebuvo nei mokestinių gyventojų surašymų, nei slegiančių mokesčių, nei žiaurių ponų.

Tačiau ne laisvės ir žemės viltis, kurią kaimiečiams iš dalies jau buvo žadėjusi Rusijos valdžia, buvo ta jėga, kuri pastūmėtų valstiečius į sukilimą. Tas vienintelis dalykas, dėl kurio valstietis būtų ryžęsis paaukoti savo gyvybę ir turtą, buvo jo tikėjimas. Tad pagrindinis dvasininkų uždavinys buvo įtikinti valstiečius, kad atkurtoji „Lenkija“ vienintelė gali apsaugoti jų tikėjimą – katalikų tikėjimą, kurį Rusijos valdžia nuolat siekianti sunaikinti ir katalikus atversti į stačiatikius – kaip antai jau yra padariusi su Lietuvos unitais baltarusiais.

Svarbiausia lietuviškų pamokslų tema tapo katalikų religijos persekiojimas, tikėjimo varžymas ir jo gynimo reikalas. Šiuo atžvilgiu būdingas Vilniaus Aušros Vartų bažnyčios vikaro Juozapo Dževinskio pamokslas. 1861 m. rugpjūtį jis kalbėjo, kad žmonės privalo kantriai iškęsti Bažnyčios ir krikščionių persekiojimus, kaip jų protėviai yra iškentę grobimus ir žudynes. Dėl to Viešpats jų pasigailėjęs ir išlaisvinęs, tad ir šiandien be kančių niekas negalįs būti išgelbėtas. O Pavandenės vikaras Vincentas Lukoševičius, 1861 m. rugsėjį priverstas skelbti Vilniaus generalgubernatoriaus draudimą rengti manifestacijas, aiškino prasčiokėliams žemaičiams, jog tokie valdžios įsakymai trukdo giedoti šventas giesmes ir maldas, varžo katalikų tikėjimą, dėl jų jau daug dvasininkų suimta, o valstiečiai privalo vienytis su dvarininkais, nes kitaip juos engs vyriausybė. Apie panašius pamokslus tikėjimo gynimo tema tardytojams prisipažino ir A. Mackevičius: „Kiekvienas žino, kad mūsų liaudis, kokia ji tamsi bebūtų, yra labai religinga. Tačiau vyriausybė šią jos religiją ėmė griauti. Todėl užteko tiktai nurodyti vyriausybės tikslą ir dėl pasekmių nereikėjo abejoti. [...] Taigi liaudis, religijos jausmo [vedama], [...] nuėjo su manimi.“

Valstiečių pirkias ir širdis per parapijų kunigus pasiekdavo ir lietuviški literatūriniai agitaciniai tekstai. Pirmieji tokie kūriniai buvo lietuvių rašytojo Mikalojaus Akelaičio parengta „Gromata Wylniaus Senelio“ ir „Pasaka senelio“. Apie jas plačiau nekalbėsime, tik pastebėsime, kad jose, greta kitų agitacinių svertų, yra naudojama ir religinė ekspresija. Antai „Gromatoje“ jausmingai aprašoma, kaip taikią tikinčiųjų procesiją Varšuvoje užpuolė „maskoliai“: „Mat Maskoliams nepatiko ta małda už tuos, kurie su jajs wajawojo, gindami savo vierą ir Tewiszkę. Tajgi arkliajs mindžiojo ir bizunajs kapojo žmones. [...] Argi jau tos gadynes sulaukėme, kad mums ir melstiesi newałna!“ – „Maskolej priszoke prie tu kunigeliu, sułauže kryžių, sukapojo abrozus, o kazokaj ir czerkisaj injojen in bažnyczią, tejp bajsiaj sumusze wieną kunigą, kad badaj jau numire tas dwasiszkas tewelis.“

M. Akelaitis taip pat skatina valstiečių simpatijas dvarininkams, pasakoja, kaip Lenkijos Karalystėje jie rūpinasi valstiečių reikalais ir tėvynės laisve. Eiliuotoje „Pasakoje senelio“ ragina:

Prie Lanku wisi szaukimes

Isz vieno prie ju głauskimes:

Ba su Lankajs kajp sutiksim,

Szlektomis bajorais liksim.

Plečiantis patriotiniam sąjūdžiui, Lietuvoje sparčiai populiarėjo patriotinės giesmės – tarp jų svarbiausią vietą užėmė patriotinis himnas „Boże coś Polskę“ („Dieve, kuris Lenkiją“). Dėl šio patriotinio himno tarp Rusijos valdžios ir sukilimo rengėjų virė tikra kova: Rusijos agentai aiškino valstiečiams, kad ponai himno žodžiais prašo Dievo grąžinti baudžiavą, dėl kurios panaikinimo ponios nešiojančios gedulą. Kaip atsakas į šmeižtą atsirado lietuviškų, baltarusiškų, latviškų himno, taip pat kitų patriotinių giesmių, vertimų. Tokie išversti patriotiniai kūriniai pirmiausia pradėti giedoti bažnyčiose. Antai šaltiniuose minima, kad 1861 m. birželio mėn. Panevėžio gimnazijos kapelionas Alfonsas Kareiva mokė mokinius lietuviškai giedoti patriotinį himną. Kai mokiniai kas sekmadienį pradėjo jį giedoti bažnyčioje, į giedojimą įsitraukė ir valstiečiai. Birželio mėn. pirmojoje pusėje lietuviškas himno tekstas buvo išplatintas tarp į Vilniaus Kalvarijas atvykstančių valstiečių, o po kelių dienų, pritariant kunigams, prie Aušros Vartų jį jau giedojo apie 2000 žmonių. Yra duomenų apie kunigų paskatintus lietuviškus patriotinius giedojimus Krekenavos, Naujamiesčio, Vosiliškio, Skirsnemunės ir kitose bažnyčiose.

Pažvelkime į patriotinių himnų lietuviškus vertimus. Iš tiesų jiems labiau pritiktų bendros tematikos kūrinių pavadinimas. Tokiuose kūriniuose būdavo išsakoma pagrindinė lenkiško himno idėja – Dievo maldavimas grąžinti laisvę ir tėvynę dviem Jo sujungtoms tautoms, padėti išsivaduoti iš tirono nelaisvės, tačiau kiekvienas vertėjas tą idėją išreikšdavo savitu būdu.

Pirmieji lietuviški patriotinio himno tekstai dvasininkų buvo išplatinti 1861 m. vasarą Kaune ir Panevėžyje per Liublino unijos metines. Sustosime ties vienu iš jų, kuris pasižymi išskirtine religine įtaiga.

Šis lietuviškas kūrinys yra vėliausias ir vėl siejamas su M. Akelaičio talentu. Jis buvo išspausdintas knygelėje „Giesmes nabożnos“ (Klaipėda, be datos). Štai jo tekstas.

Giesme už Tewine

Diewe, kurs Lankus par amžiu daugibe

Ant sparnu Tawa apiekos neszojéj,

Dawéj jems szłowe ir didzia galibe,

O nuog neszczeszcziu méjlingaj dabojéj.

Kialeme małdas priesz ałtorius Tawa,

Tewine wałna granżink macie Sawa.

Tu Diewe paskuj ant mus żwilkterejéj

Uż wiera szwenta Lankus pabudinaj,

Ir wisam swietuj parodit norejej,

kad ir warguose garbia Ju auksztinaj.

Kialeme małdas…

Granżink mums cziesa senowes szłowinga,

Lajmik laukus, ir dyrwas supustitas

Sutejk wałnasti ir szcziesti gausinga;

Parstok koroti Diewe użrustitas!

 Kialeme małdas…

Dar musu żiame nesenéj użimta,

O jau upelejs bieg isz musu kraujas;

Graudu del żmoniu ir ne wiena szimta,

Kad ju Tewine spaudzia rundas naujas.

Kialeme małdas…

Diewe Wisagalis, be kurio walos

Ant swieta neka giara nesirunda,

Isztrauk mumis isz Maskolu newalos;

Tegół nodeja musu prasibunda.

Kialeme małdas…

Diewe Szwencziauses, par IEZUSA ronus

Susimilek ant brolu numirusiu,

O tuos pastipring, kurios spaudz Maskolus,

Priimk apieras sunu żiames musu.

Kialeme małdas…

Kad szenden Lankaj skiansta aszarose

Uż tuos brolus, Pone, meldziam wenkartu,

Kurie użmużti sunkiose mukose,

Patraukie mumis pri wałnastes wartu.

Kialeme małdas…

Motina Diewa, Szydławos bażniczioj,

Stebukłajs Sawa Žiemajczius gialbejéj,

Praszum, duok łoska Tawa awiniczéj

Sugranżink Lankus, katrus numilejéj.

Kialeme małdas…

Musu bażniczes iszwerte Maskolus,

 Szauda nekałtus ir kapoje kryżiu,

 Be Tawa sparna*) prapuls musu wiera,

 Diewe! ne duok mums prapulti ant amżiu”.

Kialeme małdas…

Wiens tawa żodis, Galingiauses Pone!

Mus menkus isz dulkiu prikelti gali,

Bet jéj dalejsi ant musu korone,

Korok kajp nori, bet numesk newale!

Kialeme małdas…

*) Apiekos.

Himne, kaip ir kituose jo variantuose, pabrėžiama dieviška Lenkijos ir Lietuvos patriotinio sąjūdžio valia: „Uż wiera szwenta Lankus pabudinaj“, minimos Varšuvos aukos už tėvynės laisvę. Tačiau šis perdirbinys aiškiai skiriamas Žemaitijos valstiečiams. Be to, jis tobulai paveikus: maldaudamas apginti tėvynės laisvę ir tikėjimą, literatūrinis subjektas kreipiasi į švenčiausiąjį Lietuvos katalikų tikėjimo simbolį – į Žemaičių globėją Stebuklingąją Šiluvos Dievo Motiną. Koks prasčiokėlis prieš tokią retoriką galėtų atsilaikyti?

Kad religinė tema lietuviškuose agitaciniuose tekstuose prieš sukilimą ima vaidinti svarbiausią vaidmenį, rodo ir kitų M. Akelaičio knygelės patriotinių giesmių turinys. Religinį jausmą dar sustiprina knygelės viršelis su perlaužtu kryžiumi, simbolizuojantis Rusijos naikinamą katalikų religiją, bei leidinėlio pabaigoje prieš kataliko kapą suklupusio vienuolio paveikslas. Perlaužto kryžiaus atvaizdas tuo metu ima rastis ir ant maldaknygių.

1862 m. pavasarį per Varšuvos tragiškųjų manifestacijų metines Žemaitijoje pasirodė dar viena savita patriotinės agitacijos forma – lietuviški agitaciniai atsišaukimai. Jie buvo klijuojami ant bažnyčių, koplyčių, ant pakelės kryžių (ant Šiaulių, Šaukėnų, Šiluvos, Gruzdžių, Kužių, Kurtuvėnų, Pakapės bažnyčių, ant Tytuvėnų bernardinų vienuolyno koplyčios, ant Žemaičių Kalvarijos dominikonų vienuolyno, Meškuičių koplyčių, ant kryžiaus prie kelio iš Šiaulių į Kuršėnus). Atsišaukimai buvo parašyti spalvotomis spausdintomis raidėmis, įprasminti perlaužto kryžiaus, erškėčių vainiko piešiniais. Pateiksime vieno jų tekstą:

SUSIMIŁK ANT MUSU WIESZPATIE. BROLEJ ŻIAMAJTÉJ. TAS PARKAPOTAS KRIŻIUS IRA PAWEJKSŁU PARSEKIOIMA NUOG MASKOLU MUSU WIEROS MUSU BAŻNICZES SWIR MUSU BROLU. IRA CZE ISZŚTATITAS KAD ATMINTUMET JOG SZIA DIENA PAZNOCZITA NUOG BAŻNICZES SW ANT MAŁDOS UŻ KIENTANCZIUS BROLUS KALINICZIOSE UŻ MUSU WIERA IR TIKRA TEJSIBE. TEJPOGI KAD MESTUMET WISOKIUS BŁOGUS SENUS PAPRATIMUS, GIWENTUMET ZGADOJ IR WIENIBEJ, TURETUMET WIERA NODIEJE IR MEJLE. O UŻ TIKRA PAGAŁ ŻODZIU WIESZPATIES DIEWA NEUŻIŁGA ANT JUNSU ŻIAMES ISZWISTE KARALISTE DIEWA JR JO TEJSIBE“.

Taigi matome, kaip išradingai ir įžvalgiai lietuvių ir ypač Žemaičių valstiečiams skirtuose agitaciniuose tekstuose, šalia tėvynės ir asmens laisvės temų, buvo panaudota sąžinės laisvės tema. Todėl už tai, kad 1863 m. Žemaitijos sukilėlių būriuose kovojo tiek daug valstiečių, jau atleistų iš baudžiavos, pirmiausia turime padėkoti dvasininkų autoritetui. A. Medekša atsiminimuose rašė, kad valstiečiai nesikratė karo su Rusija, tačiau pageidavo, kad tas karas būtų teisingas, kad atkurtoji valstybė neperimtų nelaisvės ir siaubingo išnaudojimo palikimo. Valstietijai reikėjo garantijos. Iki A. Mackevičiaus ji matė tik patriotiškai veikiančius bajorus, jai nepatikimus, o A. Mackevičius buvo dvasininkas, nuoširdžiai atsidavęs ne tik Bažnyčiai, bet ir valstiečių reikalui, ir patriotiniam reikalui, kuris dar ir pats prisisegė kardą prie šono. Taigi dvasininkai, puoselėdami tikėjimą, drauge gali būti geri politikai, kurie galėtų paveikti sunkią valstiečio prigimtį ir nukreipti ją kovai dėl bendrų tautos interesų.

Vilnius, 2013 03 26

Ieva Šenavičienė, žurnalas „Ateitis“, nr. 4, 2013

www.punskas.lt

Istorija , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra