Holokausto aukų atminimas gyvas ir Veiviržėnuose

Autorius: Data: 2013-09-09, 13:25 Spausdinti

Holokausto aukų atminimas gyvas ir Veiviržėnuose

Prof. Aleksandras VITKUS, gidas-istorikas Chaimas BARGMANAS, Veiviržėnų mokyklos kraštotyros muziejaus vedėja Irena URBONIENĖ, Švėkšnos kraštotyrininkas Petras ČELIAUSKAS

Veiviržėnų miestelis įsikūręs prie Veiviržo (Veviržo) upės, 10 km nuo Švėkšnos, 32 km nuo Klaipėdos. Tarpukaryje Veiviržėnai buvo valsčiaus centras ir priklausė Kretingos apskričiai1.

Veiviržėnuose žydų amatininkų ir pirklių jau gyventa XVIII amžiuje. Vėliau, jie pasistatė sinagogą. Veiviržėnų žydai savo miestelį vadino Verzhan (Veržan)2, nes pilnas miestelio pavadinimas jiems atrodė per ilgas ir sunkiai įsimenamas.

1923 m. Veiviržėnuose buvo 150 sodybų ir 934 gyventojai3; tarp jų 259 žydai (28 proc.)4, iš jų 116 vyriškos lyties (P. Čeliauskas)5. Tarpukaryje miestelis išgražėjo: sutvarkytos gatvės, šaligatviai, apšvietimas. Veiviržėnuose buvo pradžios mokykla, valsčiaus savivaldybė, paštas, policijos nuovada, knygynas su skaitykla, sveikatos ir veterinarijos punktai, vaistinė, kooperatyvas, pieninė, dvi lentpjūvės, vandens malūnas, elektrinė, kelios užeigos ir t. t6.

Žydai Veiviržėnuose7 pragyveno ir iš amatų bei žemės ūkio, bet dauguma – iš prekybos ir sandėliavimo. Daug žydų pirkdavo žemės ūkio produktus (daugiausia linų) iš aplinkinių ūkininkų ir veždavo į Klaipėdą. Žydams miestelyje priklausė 12 parduotuvių (beveik visos): 2 geležies, 3 audinių, grūdų, mėsinės ir kitos. Žydų bendruomenė turėjo savo mokyklą hebrajų (ivrito) kalba ir biblioteką. Iš 16 telefonų, kurie buvo Veiviržėnuose 1939 m., žydams priklausė net 11. Dalis Veiviržėnų miestelio žydų jaunimo, baigę vietos hebrajų mokyklą, tęsti mokslus vykdavo į Švėkšną8 arba į Telšių ješivą. Apie 50 jaunuolių priklausė „Makabi“ (Maccabi) vietos skyriui. Miestelis taip pat turėjo kairiosios sionistinės organizacijos „Ha-Šomer ha-Cair“ (Jaunasis sargas) filialą. Dauguma miestelio žydų prijautė sionistams.

Veiviržėnuose žydai laikėsi atskira bendruomene, turėjo sinagogą ir mokyklą, aktyviai visuomeniniame gyvenime nedalyvavo ir į vadovaujančius postus nesiveržė.

Antrąjį 1930-ųjų pusmetį9, padidėjus konkurencijai, kilo trintis tarp lietuvių ir žydų prekeivių; būta net keleto antisemitinių išpuolių, pavyzdžiui, siekta sudeginti žydų namus arba išdaužyti langus.

1937 metais miestelyje buvo 6 žydų amatininkai: stiklius, laikrodininkas, dailidė, kepurininkas ir kiti. 1937 m. birželio 1 d. Veiviržėnus ištiko gaisras10 kurio metu sudegė 23 gyvenamieji namai, – žydų namai ypač smarkiai nukentėjo.

Žydų sąlygos pablogėjo ir po to, kai 1939 m. pavasarį Klaipėdos kraštas buvo prijungtas prie Vokietijos. Valstybinė siena atsidūrė netoli miestelio. Komercija tapo labai ribota. Be to, iš Klaipėdos pabėgusių žydų dalis apsistojo Veiviržėnuose11.

1939 m. miestelyje jau gyveno apie 1200 žmonių12, 1940 m. – 105013. Nors jau buvo prasidėjęs žydų išvykimas į Palestiną, tačiau, didėjant bendram gyventojų skaičiui, didėjo ir žydų skaičius. Ne išimtis buvo ir Veiviržėnai. Tačiau pateikti duomenys rodo, kad miestelyje mažėjo gyventojų skaičius, – daugiausia žydų sąskaita. Kadangi gyventojų skaičius per metus žymiai sumažėjo, miestelyje tikrausia turėjo gyventi apie 200 žydų.

1940 metais, kai Lietuva buvo prijungta prie Tarybų Sąjungos, visa sionistų veikla buvo uždrausta. Mokymasis hebrajų kalba nutrauktas, o mokiniasi perkelti į klases, kuriuose buvo mokoma žydų (jidiš, idiš kalba).Kelios parduotuvės buvo nacionalizuotos; nemažai žydų dirbo ir prie įtvirtinimų prie naujosios TSRS-Vokietijos sienos. Žydų jaunimas buvo įtrauktas į ūkines, ir kitas struktūras. Vienu iš naujųjų lyderių Veiviržėnuose tapo Izraelis Geselis iš Švėkšnos miestelio14.

Vokietijos-TSRS karo pradžioje Veiviržėnų miestelį vokiečiai užėmė jau pirmąją karo dieną15. Išsigandę žydai, kurie rado laikiną prieglobstį pas aplinkinius ūkininkus, kitą dieną sugrįžę į savo namus, rado juos apiplėštus.

Sinagogos likimas pirmomis karo dienomis. Remiantis literatūra bei liudininkų parodymais dėl sinagogos likimo Antrojo pasaulinio karo metu, susidarė dvi nuomonės: ar sinagoga pirmomis karo dienomis buvo sugriauta ar nesugriauta. Liudininkė M.Jurkienė16 prisimenė: „Prasidėjus karui, pačią pirmą dieną ant miestelio iš lėktuvo buvo numestas sviedinys. Nuo sviedinio skeveldrų viena jauna žydė žuvo“. Kitaip aprašoma karo pradžia Internete „Žydų bendruomenės Lietuvoje“ (JEW)17, kur nurodoma, kad 1941 m. „birželio 27 d. lietuviai sugriovė sinagogą ir Toros ritinius išmetė į gatvę“, tačiau Veiviržėnai-Vikipedija bei Veiviržėnų svetainė18, aprašant šio miestelio istoriją, nurodo, kad Veiviržėnų sinagoga bei keli namai buvo subombarduoti. Knygoje “Veiviržėnų bažnyčios ir parapijos istorija“19 nurodoma, kad „miestelio apstatymas labiau nukentėjo karo pradžioje – per bombardavimą sudegintos dvi sodybos ir žydų sinagoga“. Tačiau rankraštyje „Veiviržėnai“20 pateikiama ir antroji versija, kad sinagoga ir žydų mokyklos pastatas po karo sudegė. JEW21 tradiciškai teigia, kad lietuviai (baltaraiščiai) Toros ritinius išmėtė į gatvę. Lietuvoje sinagoga buvo sugriauta žydų rankomis tik Jurbarke, o baltaraiščiai paprasčiausiai ją padegdavo o Toros ritinius, išmetus į gatvę – sudegindavo. Veiviržėnuose Toros ritinėliai galėjo būti išmesti iš sinagogos, tačiau teiginys, kad Veiviržėnų sinagoga buvo subombarduota, kaip pateikia JEW22 neatitinka tiesos.

Liudininkė St. Kundrotienė23 nurodo, kad „1947 metais, kai sudegė Taujenių namas ir greta esantys namai (Girdvainių ir kt. pavardės nebeprisimenu), sinagoga bei žydų mokyklėlė, aš ėjau tą naktį sargybą. Jau buvo vėlu, kai išgirdai garsų sprogimą, išsigandau ir nubėgau pasislėpti. Tuoj pamatėme, kad dega Taujenių namai, nuo jų užsidegė ir kiti netoli buvę. Po jų – medinė žydų mokyklėlė, tuoj pat ir sinagoga. Taujenis pabėgo, o dukrelė maža, vardo neatsimenu, sudegė viduje“. „…kai tie, kuriems Adolfas Taujenis, – liudija O.Tamašauskienė24tada Balsėnų apylinkės pirmininkas, nepatiko, padegė jo namą… Tą kartą Taujenis pasislėpė, bet greit jį nušovė Jokšo kirpykloje Veiviržėnuose. Veiviržėnų kapinėse ant Taujenio šeimos antkapinio paminklo yra įrašyta mirties data 1947 metai. Iš to darome išvadą, kad sinagoga sudegė 1947 m.“.

Be to, liudininkė O. Tamašauskienė25 prisimena, kad, kai žydai vyrai buvo išvežti, tai „moterys, vaikai ir seneliai suvaryti į sinagogą, leidus pasiimti pačius būtiniausius daiktus“.

P. Čeliauskas26 prisimena: „gyvenau 3 km nuo sienos, man buvo 12 metų ir tas pirmąsias karo valandas gerai prisimenu. Jokie bombonešiai neskraidė ir niekas jų nesiuntė, kad subombarduotų Veiviržėnus. Galėjo skraidyti nedideli žvalgybiniai lėktuvai, turėję sekti, ar nevyksta koks rusų kariuomenės judėjimas. Galėjo toks lėktuvėlis pagąsdinimui išmesti kokį sprogmenį ir atsitiktinai pataikyti į sinagogą. Tad taip ir sakykime. Juk juokingai skamba: vokiečiai subombardavo Veiviržėnų miestelį, kuriame jokios kariuomenės nei karinių objektų nebuvo. Atrodo, kad specialiai taikė į sinagogą… O greičiausiais artilerijos apšaudymą žmonės palaikė bombardavimu. Apšaudoma buvo ir Švėkšna, artilerijos sviediniai nuo pasienio galėjo pasiekti ir Veiviržėnus“.

Taigi belieka nurodyti, kad Veiviržėnų miestelis nebuvo specialiai bombarduojamas ir sinagoga išliko iki pat 1947 metų.

Veiviržėnų jaunų žydų vyrų likimas. Internete27 nurodoma, kad sušaudyti ar išvežti visi miestelio žydai“, JEW28 nurodo, kad Kitą dieną (t.y. 1941 birželio 28 d., šeštadienį, 3 Tamuz, 5701), atvykę naciai į Veiviržėnus, suėmė apie 150 žydų vyrų, įskaitant rabiną Natanielį Josefą Gracą, ir nuvarė juos į Švėkšnos sinagogą“. O. Tamašauskienės liudijimu, „vyrai buvo atskirti nuo moterų ir išvežti, nežinoma kur (Švėkšnos link varė juos pėsčiomis)“.

Izraelietės tyrinėtojos Esteros Rechtšafner (Esther Herschman-Rechtschafner) rankraštyje „Svekshna. Our Town“ (Švėkšna. Mūsų miestas)29 bei knygoje „Švėkšna atsiminimuose 2 (sudarytojas P. Čeliauskas)30 yra aprašyti to meto įvykiai Švėkšnoje, tačiau visai neužsimenama apie Veiviržėnų žydus. Todėl apžvelkime šį įvykį plačiau, tuo labiau, kad Veiviržėnų kraštotyros muziejaus vedėja Irena Urbonienė pateikė mums darbą „Veiviržėnų žydų bendruomenė“31, kuri, jai vadovaujant, 2004 m. atliko moksleivė Iglė Vepštaitė.

Žydų naikinimas pasienio zonoje prasidėjo tuoj pat, vokiečiams ją užėmus: „Prieš prasidedant karui, Tilžėje hitlerininkai sudarė operatyvinį būrį, pavaldų operatyvinės grupės A viršininkui SS brigadefiureriui Valteriui Stalekeriui (Stahlecker) [Štalekeris – aut. past.]. 1941 m. birželio 22 d. (birželio 24 d. – A.Bubnys32). Tilžės operatyvinis būrys iš V.Stahlekerio gavo įsakymą pradėti žudyti Lietuvos pasienio ruože33(25 km pločio ruože nuo Vokietijos sienos).

Nacių taktika buvo: pirma nužudydavo žydus vyrus, o tik po to moteris ir vaikus. Naciai paprastai žydus suvarydavo į sinagogą arba į kokį didesnį namą, tačiau Veiviržėnuose, pirma, žydus vyrus nuvarė į Švėkšną, ir ne „visus“, kaip teigia Vikipedija34, o tik jaunus. Antra, jei Veiviržėnų sinagoga būtų buvusi subombarduota, tai būtų suprantama, kodėl vyrus nuvarė į Švėkšnos sinagogą. Trečia, Veiviržėnuose sinagoga nebuvo subombarduota, todėl galime tik teigti, kad Veiviržėnų žydus vyrus surinko į Švėkšną tam, kad atvykę naciai į Švėkšną, galėtų pasirinkti jaunus vyrus į Macikų darbo stovyklą, o nereikėtų vykti į Veiviržėnus. Kitokio paaiškinimo šiuo metu neturime.

P. Čeliauskas 2013 03 16 d. atsiųstame laiške35, remdamasis liudininko J. Ūselio pasakojimu teigia, kad „Švėkšnoje buvo sušaudytas Veiviržėnų gydytojas [Lipšicas – P. Čeliausko patikslinimas]. Vokiečių karininkas nusivedęs jį į žydų kapines ir ten nušovęs“. Kaip gydytojas iš Veiviržėnų pateko į Švėkšną, tuo metu buvo nesuprantama, o be to neaišku už ką šis gydytojas buvo nušautas (tuo metu tereikėjo pasakyti vieną ar kitą netinkamą žodį ar pan., kad būtum nušautas – aut. past.).

Kad žydai buvo išvežti į Švėkšną, nurodo ir M. Jurkienė36: „Prasidėjus karui… žydai ir lietuviai bėgo į Dūdinėlių kaimą, ten kasėsi apkasus ir pasislėpė. Kitą rytą, tai yra 1941-06-23, iš Dūdinėlių į namus sugrįžo veiviržėniškiai. Tuoj buvo surinkti žydai vyrai ir išvežti Švėkšnos link“.

Dalis lietuvių gailėjo žydų, bet jų pagalba pradžioje buvo minimali. Kaip M. Jurkienėsatsiminimose užrašyta, kad ji „Jurkienė dar spėjo įduoti Lipčiui [tur būt gydytojui Lipšicui – aut. past.] duonos ir cukraus. Daugiau apie juos nieko negirdėjo“. Straipsnyje „Veiviržėnų žydų genocidas“37 rašoma: „Sakė, kad juos veš darbams į Saksoniją. Kai kurios pasakotojos mano, kad juos toli nenuvežė, o turbūt sušaudė kur nors Šilutės rajone“. Liudininkė B. Sausaitienė38 taip pat nurodo, kad 1941 m. vasarą išvarė „žydus įŠvėkšnos pusę (tik vėliau sužinojo apie tragišką jų likimą)“.

Dabar sugretinus pateiktus liudijimus ir faktus galime daryti sekančias išvadas.

1. Po karo gyvi išlikę Švėkšnos žydai nenurodo, kad Švėkšnos sinagogoje būtų atvežti žydai iš Veiviržėnų.

2. Izraelietės tyrinėtojos Esteros Rechtšafner (Esther Herschman-Rechtschafner) rankraštyje „Svekshna. Our Town“ (Švėkšna. Mūsų miestas) nenurodyta, kad Švėkšnoje būtų atgabenti žydai iš Veiviržėnų.

3. Taigi, Veiviržėnų žydai į Švėkšnos sinagogą nebuvo atvežti!

4. P. Čeliauskas pateikia švėkšniečių liudijimais paremtą versiją.

P. Čeliauskas, remdamasis švėkšniečių liudijimu, pateikia gan tikrovišką akcijos vaizdą. Naciai surinkti darbingiems žydų vyrams turėjo du sunkvežimius. Vienas sunkvežimis su esesininkais buvo pasiųstas į Veiviržėnus, ten jie vietoje surinko apie 40-60 jaunų darbingų vyrų (tiek talpindavo į sunkvežimius vyrus, o iki 80 – moterų su vaikais – aut. past.) ir atvežė juos į Švėkšną, kur buvo šios akcijos vadovas dr. Verneris Šojus (Werner Scheu). Kadangi iš Švėkšnos buvo numatyta išvežti dvigubai daugiau – 120 vyrų, tai buvo reikalingi du sunkvežimiai. Todėl sunkvežimiui su Veiviržėnuiose atrinktais žydais buvo įsakyta iš karto vežti juos į stovyklą prie Šilutės ir grįžti. Todėl literatūroje ir atsirado įrašas, kad Veiviržėnų žydai pateko į Švėkšnos getą, nors jų ten ir nebuvo.

5. Liudytojų pasakojimais, kad žydai varomi buvo pėsti iki Švėkšnos neatitinka tikrovės. Matyt, kad jie ėjo pėsčiomis tik iki sunkvežimių, kurie stovėjo gal būt miestelio pakraštyje, nes jų niekas ir nepastebėjo.

6. Gydytojas iš Veiviržėnų tikrai buvo nušautas esesininko Švėkšnos žydų kapinėse. Galima tik spėti, kad jis galbūt sunkvežimyje protestavo arba pasipriešino, todėl esesininkas norėdamas parodyti, kad jis čia šeimininkas ir žydų gyvybė nieko neverta, ir nekiltų noro kitiems protestuoti, privažiavę žydų kapines, jį ten išlaipinęs ir nušovęs.

Veiviržėnuose gyvenusių žydų skaičius. Tai pati neaiškiausia vieta Veivirženų žydų žudynėse. Pirmiausia, kelia abejones Veiviržėnuose gyvenusių žydų lyčių proporcija: 200 žydų vyrų (150 išvežti į Švėkšną, o dar 50 sušaudyti Veiviržėnų apylinkės Trepkalnio kaime) ir 77 moterys ir vaikai (76 moterys su vaikais nužudyti Trepkalnio kaime ir viena moteris pabėgo)39. Taigi, Veiviržėnuose, pagal JEW40 1923 m. iš viso gyveno 277 žydai. Palyginimui P. Čeliauskas41 pateikia kitų, šalia esančių miestelių, žydų lyčių proporcijas, remiantis 1923 m. gyventojų surašymo duomenimis: Švėkšnoje iš 519 gyvenusių žydų, 245 – vyriškos lyties; Žem. Naumiestyje iš 667 žydų, 303 – vyriškos lyties; Vainute iš 348 žydų, 161 – vyriškos lyties.

Kaip jau minėjome, 1923 m. Veiviržėnuose buvo 150 sodybų ir 934 gyventojai42, tarp jų 259 žydai (28 proc.)43, iš jų 116 vyriškos lyties (P. Čeliauskas gan atidžiai išstudijavęs Švėkšnos ir jos apylinkių holokaustą)44. Į Švėkšną, kaip nurodo JEW45, buvo atgabenta 150 žydų vyrų. P. Čeliauskas46 šiuo skaičiumi abejoja, tačiau, kaip nurodo Br. Kviklys47, 1939 m. miestelyje jau gyveno jau apie 1200 gyventojų, o JEW48 – 1940 m. – 1050.

Pateikiame P. Čeliausko atsakymą49 dėl žydų skaičiaus Veiviržėnuose. „1923 m. duomenys yra tikslūs… 1940 m. šis skaičius galėjo būti tik sumažėjęs, nes buvo prasidėjusi žydų emigracija į Palestiną. Na, sakykim, kad jų dar buvo 250. Ar galėjo iš jų būti 150 vyriškos lyties, įskaitant ir mažamečius vaikus? Jokiu būdu, nes vyrų skaičius visada būdavo mažesnis už moterų. Tad į Švėkšną galėjo būti išvežta mažiau negu 100 (juk mažų vaikų tikrai nevežė į atranką!). E.Rechtschafner teigimu, iš Švėkšnos darbams į Vokietiją buvo išvežta 120 vyrų. Bet ji nemini Veiviržėnų žydų, nors tarp jų galėjo būti ir dalis Veiviržėnų žydų. Deja, to nesužinosime“.

P. Čeliausko50 nuomone, galime prileisti, kad „Veiviržėnuose gyveno per 200 žydų, į Švėkšną atrankai išvežta beveik 100 (ne 150), tai Veiviržėnuose liko virš 100 moterų, vaikų ir senukų.

Taigi, žydų valsčiuje turėjo būti virš 200 asmenų. Tačiau reikia suabejoti kai kuriais pateiktais skaičiaus rankraštyje „Veiviržėnai“51, kur nurodoma, kad 1923 m. Veiviržėnuose buvo 100 žydų, nors gyventojų surašymo duomenimis – 25952.

Komjaunuoliai ir komunistai Veiviržėnuose. Rankraštyje „Veiviržėnai“53 nurodoma, kad 1941 m. Veiviržėnų valsčiuje buvo apie 70 komjaunuolių, dauguma jų žydų. Daugiausia į komjaunimą tuo metu stodavo berniukai, reiškia Veiviržėnų valsčiuje buvo daug jaunimo. P. Čeliauskas54 pritaria, kad komjaunimui daugiausia priklausė žydai (taip buvo ir Švėkšnoje), nes tarp lietuvių ši organizacija buvo nepopuliari. Tačiau, kad tiek daug būtų komjaunuolių, P. Čeliauskas ne tik abejoja, bert ir nurodo, kad šis „skaičius paimtas iš lubų“.

Tiesa, E.Rechtschafner55 mini komunistų partijos sekretorių Izraelį Geselį iš Švėkšnos. Prieš karą Švėkšnoje veikė pogrindinė komunistų kuopelė; dabar galime neabejoti, kad jai priklausė ir M. Šapiro bei I. Geselis – abu žuvę pirmąją karo dieną. Galimas dalykas, kaip nurodo P. Čeliauskas56, kad I. Geselis buvo pasiųstas aktyviam darbui ir į Veiviržėnus, kur savų komunistų nebuvo.

Veiviržėnų jaunų vyrų atranka Švėkšnoje. Štai kas rašoma apie Švėkšnos sinagogoje uždarytus vyrus57: 1941 metų birželio 27 d., į Švėkšną atvyko SS ir SD daliniai, vadovaujami dr. V. Šojaus (W. Scheu) iš Heydekrug, t. y. iš Šilutės. Jis turėjo du tikslus: pradėti žydų naikinimo procesą šiame regione ir atrinkti žydus, tinkamus vergų darbui Vokietijoje. 1941 birželio 27 d., penktadienį, apie 200 Švėkšnos žydų vyrų (nuo 10 metų amžiaus) buvo atskirti nuo šeimų ir suvaryti į sinagogą, kur iš jų baltaraiščiai tyčiojosi. Apie atvežtus Veiviržėnų žydus į Švėkšnos sinagoga rašoma58, kad jie buvo siaubingai kankinami, ypač rabinas Natanielis Josefas Gracas, tačiau tai neatitinka realybės, nes Veiviržėnų žydai nepateko į Švėkšnos sinagogą.

Toliau verčiame JEW59 puslapius apie Švėkšną. Kitą rytą, 1941 m. birželio 28 d., šeštadienį, vyko vyrų atranka. Vyresni ir sergantieji buvo palikti stovykloje. Senas rabinas Icchakas Levitanas nacių buvo sumuštas už tai, kad atsisakė sudeginti jam nukirptus plaukus. Iš viso apie 120 jaunų stiprių vyrų iš Švėkšnos buvo atrinkta į darbo stovyklas. Į Macikus „žydai iš kitų miestų, kaip Kaltinėnų, Laukuvos bei kitų, taip pat buvo išvežti į Šilutę“. Apie Veiviržėnų žydus neužsimenama.

Iš čia seka išvada, kad naciai atrinko jaunus stiprius vyrus tiek iš Švėkšnos, tiek iš Veiviržėnų. Esteros Rechtšafner60 duomenimis – 120 iš 200 Švėkšnos žydų.

Likusiųjų Švėkšnoje žydų likimas. JEW61 rašoma: „Likusiųžydų kankinimai tęsėsi ir poto, kaižydaibuvo išvežti įdarbostovyklasKlaipėdos krašte“. Vėl iškyla klausimas į kurį reikės atsakyti tyrinėtojams: kada ir kur dingo į darbo stovyklos nepasiųsti vyrai iš Švėkšnos sinagogos.

E. Rechtšafner62 nurodo, kad tuoj po 120 vyrų išsiuntimo iš Švėkšnos į darbo stovyklą Macikuose (prie Šilutės) miestelyje buvo įsteigtas vietinis getas tarp Sinagogos, Siaurosios ir Žydų (dabartinės J. Maciejausko) gatvių. Į šį getą buvo suvaryti moterys su vaikais bei keletas vyrų, kuriems pasisekė pasislėpti birželyje arba tie, kurių tada nebuvo mieste. Moterys buvo priverstos atlikti įvairų priverstinį darbą. Visi jie kentėjo nuo bado ir kankinimų. Jokių likusių sinagogoje žydų vyrų niekas nemini.

Literatūroje atsirado kelios versijos apie neatrinktų darbams žydų vyrų likimą. Viena iš versijų – likusieji Švėkšnoje žydai buvo sušaudyti Žemaičių Naumiestyje. P. Čeliauskas63 paaiškina, kad Švėkšnos žydai galėjo būti sušaudyti Ž. Naumiestyje, tačiau tik tie, kurie buvo išvežti į darbo stovyklas, ir ten tapo nedarbingais. Vietoj to, kad sugrąžintų juos atgal į Švėkšną, kaip naciai žadėjo, juos sušaudyti išvežė į Ž. Naujamiestį. Pagal jį „šaudyti savo teritorijoje vokiečiai nenorėjo, o Žemaičių Naumiestis ir Šiaudvyčiai buvo arčiausiai nuo Verslininkų, Šilvių, Piktančių ir Macikų, kur dirbo išvežtieji“. Tą patį patvirtina ir JEW64 ir E. Rechtšafner65.

Antroji versija, kad nepatekę į Macikus pagyvenę vyrai buvo patalpinti kartu su moterimis ir vaikais į getą. P. Čeliauskas66 tuo abejoja: „Negalima net galvoti, kad darbams neatrinkti vyrai buvo laikomi sinagogoje beveik 3 mėnesius iki sušaudymo rugsėjo 20 d. Jie buvo paleisti namo“. Tai irgi negalėjo būti. Neatrinkti darbams vyrai iš Švėkšnos turėjo būti laikomi gete kartu su moterimis ir vaikais, tokia buvo nacių taktika, ir niekas jų tikrai namo neišleido.

Likusius Švėkšnos žydus „netrukus suvarė į vieną namą, sugrūsdami po 6 šeimas“, – samprotauja P. Čeliauskas67.

Veiviržėnuose likusių žydų likimas galėjo būti ir kitoks negu Švėkšnos. Tai nurodo du skirtingi šaltiniai. 1941 m. liepos 16 (21 Tamuz)68, vokiečių ir lietuvių policijos suimami ir nužudomi Veiviržėnų miestelyje likę 50 žydų vyrų. „Holokausto Lietuvoje atlasas“69, remdamasis knyga „Justiz und NS-Verbrechen, Bd. 15, case No. 465, ed. Sagel-Grande I., Bauer F., Amsterdam, 1976”, nurodo, kad moterys ir vaikai buvo vežami į Trepkalnio dvarą jau po to, kai: „Veiviržėnuose žydų vyrai jau buvo žudyti 1941 m. liepą“, tačiau nenurodo kiek vyrų buvo ir kur jie nužudyti.

Su tuo griežtai nesutinka P. Čeliauskas70: „Taigi liepos 16 d. jokio žydų šaudymo nebuvo, jo vietos gyventojai neprisimena“. Tačiau juos, likusius 50 vyrų galėjo irgi išvežti sušaudyti, skelbiant, kad juos veža darbams. Naciai dažniausiai getuose specialiai palikdavo senus vyrus aptarnauti, tačiau naciai negalėjo vyrus (šiuo atveju apie 50) laikyti sinagogoje ar gete iki moterų sušaudymo, iki rugsėjo 22 d. Jie tada turėjo būti saugomi sargybinių ir varomi darbams. Tai niekur nėra pažymėta, todėl greičiausiai tam tiko Ž. Naumiesčio Šaudvyčio dauba, todėl veiviržiečiai likusių žydų sušaudymo ir nematė, nors liudininkė B. Sausaitienė71 prisimena, kad: „Į Trepkalnio dvarą taip pat buvo suvaryti senukai vyrai ir invalidai“.

Norėdami išsklaidyti abejones, Veiviržėnų mokyklos kraštotyros muziejaus vedėja Irena Urbonienė mūsų prašymu dar kartą apklausė liudininkes O. Tamošauskienę ir S. Kundrotienę (2013 05 19), kurios abi teigia, kad tik vieną kartą žydai buvo vežami sušaudyti į Švėkšną. Taigi pateiktas JEW72 teiginys apie 50 sušaudytųjų vyrų žydų nepasitvirtina ir šiuo metu atmetamas.

Masinių žudynių vietoje Švėkšnoje (Inkakliuose) paminklo kitoje pusėje ant baltos marmurinės lentelės žydų (jidiš, idiš) kalba yra užrašas: Čia ilsisi seni žmonės, moterys ir vaikai (pabraukta – aut. past), kurie žuvo nuo hitlerinių budelių rankų 1941 metų 28 elulo (1941 rugsėjo 20 d. – aut. past.) iš Švėkšnos – garbė jų atminimui“. Ir čia Veiviržėnų žydai neminimi.

Moterų ir vaikų likimas. Liudininkė B. Sausaitienė73 pasakoja, kad po vyrų išvežimo „Jaunas žydukes varė laidoti per karą žuvusių rusų kareivių. Jos turėjo lavonus nešti glėbyje“.

Toliau literatūroje aprašyti įvykiai apie žydų žudynes beveik sutampa.

Kai vyrai buvo išvežti, Veiviržėnuose „Tvyrojo baisi nuojauta“, – rašoma straipsnyje „Veiviržėnų žydų genocidas“74, – „Likusias žydes, vaikus ramino, kad juos greit veš pas vyrus, bet nuojauta sakė visai ką kita. Po savaitės ar daugiau (liudytojų nurodytas laikas nesutampa) iš miestelio rinko žydes moteris, vaikus, senelius ir uždarė į jau išvežto žydo Janulovičiaus trobą, o iš ten vežimais vežė į buvusį Trepkalnio dvarą. Čia jie išbuvo iki rudens, šv. Mato“. Liudininkė S. Jurjonienė75 prismena: „Tik kai į Šilutę išvežė žydus, moteris su vaikais uždarė Žilinskienės troboje“. Gaila, kad liudininkė nepamini ir likusių vyrų (senų, netinkamų naciams į darbus), o tik tvirtina, kad tik moterys ir vaikai buvo išvežti į Trepkalnio dvarą, kas turėtų neatitiktų tiesos.

Liudytoja M. Jurkienė76 taip aprašo žyžių gabenimą į Trepkalnio dvarą: „Prieš išvarant sargybiniai lietuviai liepė pasiimti geriausisu daiktus, surišti juos ir užrašyti, kieno tai daiktai. Tuos pundelius sukrovė į vežimus ir išvežė. Jurkienė mano, jog tuos geresnius daiktus išgrobstė sargybiniai ir kiti lietuviai“.

Liudytoja O. Tamašauskienė77 liudija, kad „Žydų gyvenimui Trepkalnio dvare vadovavo Veseris, kuris gyveno netoli dvaro buvusiame svirne. Į dvarą atvažiuodavo arkliu kinkyta brikute ir duodavo įvairius nurodymus“.

Liudytoja M. Jurkienė78 toliau teigia, kad Trepkalnyje žydus saugojo Petras Volosinavičius, Vitkus, Stasys Ūselis ir kažkoks Martynas, atvarytas iš Klaipėdos krašto. Apie Martyną pasakojamos įvairios istorijos, tačiau tikrų įrodymų nėra, todėl čia ir neperpasakojame. Žinoma tik, kad jis, nužudęs kelis žydus, greitai dingo iš Trepkalnio.

J. Levinsonas „Skausmo knygoje“79 ir „Holokausto Lietuvoje atlasas“80 nurodo, kad Veiviržėnų žydai nužudyti 1941 m. rugsėjo mėn. Trepkalnio kaime.

Po vyrų 1941 m. liepos 16 d.81 nužudymo „moterys ir vaikai tuo metu suimti lietuvių policininkų ir išvežti į Trepkalnio dvarą“. Mes jau anksčiau nurodėme, kad tą dieną jokio žydų nužudymo nebuvo, tačiau ši data gali atitikti datai, kai žydai buvo išvaryti į Trepkalnio dvarą, kurį tarpukaryje valdė turtingiausias Veiviržėnuose žydas Bielagorskis. Dvare gyveno jo žmona, o jis pats dažniausiais Kaune (O. Tamašauskienės liudijimu).

Trepkalnio dvaras. Liudininkas St. Riauka82 atsimena, kad: „Žydės iš Trepkalnio dvaro su sargybiniu išleisdavo į miestelį ar pas ūkininkus. Čia jos dirbdavo įvairiausisu darbus: pjovė ir grėbė šieną, ravėjo daržus ir k.t.“.Straipsnyje „Veiviržėnų žydų genocidas“83 liudininkų parodymais: „Leisdavo nueiti ir pas Veiviržėnų lietuvius, kurie jas pamaitindavo, duodavo švarių drabužių“. Čia būtina atkreipti dėmesį į tai, kad apie vyrus nieko nekalbama. Naciai paprastai vyrus su sargybiniais (būtinai!) lydėdavo į darbus. Čia apie vyrus kalbų nėra.

Kaip pasakoja B. Sausaitienė84, žydai, suvaryti į Trepkalnio dvarą, 1941 m. rugsėjo mėn, gavo leidimą ieškotis prieglobsčio pas veiviržėniškius. Kai kurie ūkininkai (liudininkės tėvas K. Grykštas, Šaulys iš Juodupio kaimo ir kt.) juos priglaudė ir apgyvendino. Tačiau po poros savaičių, o gal vėliau, buvo paskelbta, jog lietuviai, kurie slėps žydus, bus sušaudyti. Tad, ūkininkai vėl juos susodino į vežimus ir nuvežė į dvarą.

Knyga „Holokausto Lietuvoje atlasas“85 pateikia apie tai ištrauką: „Laikomos dvare moterys dirbo vietiniams ūkininkams. Vietinis kunigas pastebėjo, kad Prašinskas ir kiti ruošiasi žudynėms, todėl norėjo išgelbėti žydus juos apkrikštydamas. Apie pasiruošimą jis taip pat informavo ir merą (gal seniūną – aut. past.) Ūselį. Meras kreipėsi į vokiečių administracijos vadą ir bandė išvengti žudynių. Abiejų pastangos buvo nesėkmingos“.

Liudininkės M. Jurkienės dukra Albina Jurkutė-Karalienė86 prisimena, kad „tą vakarą prieš sušaudymą mačiusi sunkvežimį, stovintį prie Veiviržėnų bažnyčios, kuriame buvo daug juodai apsirengusių vyrų su kastuvais. Vėliau sužinojo, kad tai kaliniai iš Kretingos, jie turėję užkasti sušaudytuosius, o sušaudyti turėjo atvažiuoti vokiečiai. Jos manymu, lietuviai žydų nešaudė“.

Vėl atsiverčiame knygą „Holokausto Lietuvoje atlasas“87: „Žudynių dieną žydai iš Trepkalnio dvaro buvo atvežti į šaudymo vietą. Duobės jau laukė paruoštos. Pačių egzekucijos detalių nėra žinoma. Bendroji instrukcija nužudyti žydų moteris ir vaikus atėjo iš Tilžės gestapo vado SS sturmbannfuhrerio Hans Joachimo Bohmes. Įsakymą davė SS oberscharfuhreris Francas Behrendtas. Bajorų pasienio policijos sargybos gestapininkai ir Pranas Jakys (Lukys) (nėra žinoma, ar dalyvavo žudynėse) raportavo apie egzekuciją Tilžės gestapui. Pastarasis persiuntė raportą RHSA ir operatyvinės grupės A vadui SS brigadefuhreriui Franzui Valteriui Stahleckeriui. Tą dieną buvo nužudyta 300-400 žmonių“.

Šiek tiek žudynių detalių pateikia liudytoja O. Tamašauskienė88: „Taip jie dvare [moterys, vaikai ir seni vyrai – aut. past.] gyveno iki rudens. Vieną ankstyvą rytą nuvaryti prie Veiviržio upės, kur nežuvę nuo kulkų buvo pribaigiami kastuvais“.

Žydžių ir vaikų žudynių data. 1941 m. rugsėjo 21 d.89 moterys ir vaikai buvo nužudyti šalia dvaro esančioje giraitėje ir palaidoti masinėje kapavietėje.

Liudininkė G. Bružienė90 prisimena: „Tą naktį, kai šaudė, buvo šv. Mataušo naktis. Kadangi gyveno netoli, už upės, girdėjo naktį šūvius, bet visi bijojo eiti pažiūrėti“. Straipsnyje „Veiviržėnų žydų genocidas“91 liudininkė G. Bružienė teigia, kad prisimena, kad po kelių dienų varė vyrus kalkėmis užpilti sušaudytųjų lavonus.

P. Čeliauskas92 patvirtina, kad „Minima šv. Mato (Mataušo) diena yra rugsėjo 21 d. Ir dar viena aplinkybė patvirtina tai. Prisimenu, kažkada esu girdėjęs, kad šaudytojų brigada, rugsėjo 20 d. atlikusi savo juodą darbą Švėkšnoje, išvyko šaudyti į Veiviržėnus. Datos sutampa: Švėkšnoje – rugsėjo 20 d., Veiviržėnuose – sekančią dieną – rugsėjo 21 d.“

Kas sušaudė Veiviržėnų žydus?

Švėkšnos kraštotyrininkas P. Čeliauskas93 pažymi, kad tie patys žudikai šaudė žmones tiek Švėkšnoje, tiek ir Veiviržėnuose. Tačiau „kas buvo tie žudikai, niekas nežino, jie buvo ne vietiniai. Žudynes organizavo vokiečiai, o vykdė ta skrajojanti brigada. Keli vietiniai gyventojai galėjo prisidėti prie holokausto saugodami žydus, bet patys nešaudė“. Rankraštyje „Veiviržėnų žydų genocidas“94 liudininkė Albina Jurkutė-Karalienė taip pat liudija, kad sušaudyti turėjo atvažiuoti vokiečiai. Jos manymu, lietuviai žydų nešaudė, o tik ėjo sargybą.

Tačiau JEW95 nurodo, kad vokiečių užsakymu, žudynes vykdė lietuviai. Kai kurių žudikų vardus, pagal liudijimus, galima rasti Jad va-Šem‘o archyvuose (Izraelis).

Apie Veiviržėnų žydų žudynių dalyvius, ypač apie Praną Jakį, straipsnius galime rasti ir Interneto svetainėse96.

Prasidėjus karui, iš Vokietijos į Lietuvą grįžo SD Tilžės ruožo agentas Pranas Jakys, kuris tarpukaryje buvo Kretingos saugumo policijos viršininku. Dabar naciai jį paskyrė lietuvių saugumo policijos (LSP) Kretingos rajono viršininku. Jis tapo pagrindiniu žydų ir komunistų areštų bei šaudymų organizatoriumi ne tik Kretingos mieste, bet ir kitų Kretingos apskrities miestelių žydų žudynėse (1958 08 29 Ulmo mieste nuteistas 7 metus kalėti). 1941 m. rugsėjo 21 d. „jis vadovavo žydų moterų šaudymui Veiviržėnuose. Ten buvo nužudyta 300–400 moterų. Iš aukų paimta apie 6–8 tūkst. rublių, drabužiai, patalynė ir kt. daiktai. Dalis žydžių daiktų atvežta į saugumo sandėlį Kretingoje, kitus išsidalijo žudynių dalyviai. Dalis pinigų išleista degtinei pirkti ir žudikams vaišinti“.

V. Brandišauskas straipsnyje „Žydų nuosavybės bei turto konfiskavimas ir naikinimas Lietuvoje Antrojo pasaulinio karo metais“97 pažymi, kad atskiruose valsčiuose buvo sudaromos žydų turto įkainojimo komisijos. Apie žydų turto dalybų procesą Tauragės apskrityje gana vaizdžiai atskleidžia išlikę Švėkšnos „Žydų turtui likviduoti komisijų“ veiklos dokumentai. Juose pažymima, kad už visus parduotus daiktus komisija surinko 3292 Rm. Likusius be šeimininko žydų daiktus pirko beveik 400 Švėkšnos ir Veiviržėnų valsčių gyventojų; dauguma pirkėjų buvo iš Švėkšnos ir Inkaklių seniūnijų kaimų.

Paminklas. Veiviržėnuose nuo Mokyklos ir Dvaro gatvių sankryžos važiuojame Trepkalnio kaimo link apie 3 km iki lordo Džanerio stulpo. Nuo čia apie 300 m link upelio pamatomas paminklas.

1990-ųjų pradžioje, masinių žudynių vietoje buvo pastatytas akmeninis paminklas su žydišku ir lietuvišku užrašais: „Šioje vietoje hitlerininkai ir jų vietiniai pagalbininkai 1941 m nužudė 76 žydų – vaikų, moterų, vyrų tautybės žmones“. Šis užrašas nėra korektiškas: matomai praleistas brūkšnelis po žodžio „vyrų“.

Nužudytųjų moterų ir vaikų skaičius. Čia susiduriame dar su vienu neatitikimu.

Kaip jau anksčiau nurodyta, 1990 m. buvo pastatytas paminklas su užrašu, kad čia buvo nužudyti 76 Veiviržėnų moterys, vyrai ir vaikai.

J. Valančiūtės knygoje „Veiviržėnų bažnyčios ir parapijos istorija“98 nurodyta, kad „Vokiečių okupacijos pradžioje Trepkalnyje sušaudyta apie 113 miestelio ir apylinkių gyventojų žydų“. Knygos „Holokausto Lietuvoje atlasas“99autoriai, neišsiaiškinę visų žydų sunaikinimo aplinkybių, nurodo: „Tą dieną buvo nužudyta 300-400 žmonių“. Veiviržėnų valsčiuje tiek žydų negyveno.

Kuo remiantis atsirado 113 nužudytųjų žydų knygoje „Veiviržėnų bažnyčios ir parapijos istorija“100 - neaišku. P. Čeliauskas101 pažymi, kad „Šis skaičius nežinia iš kur paimtas, bet jis atrodo labai patikimas. Jei to nepaisysime, gausime labai keistą aritmetiką: jei žydų buvo apie 250, į Švėkšną birželio pabaigoje išvežė 150, o likusius 300-400 sušaudė Trepkalnio dvare“. P. Čeliausko nuomone, tokia aritmetika atrodytų absurdiška.

Klaidinantys šaltiniai

Nenagrinėjant žydų holokausto atvejus kiekvienoje žudynių vietoje, ateityje galime patekti į tokius spąstus, kaip šiandien į juos patenka naujausi leidiniai, o sužinoti ir paklausti nebebus ko. Štai, 2011 m. išleistame „Holokausto Lietuvoje atlase“102 nurodoma, kad 1941 m. rugsėjo mėnesį Veivirženuose nužudyti 300-400 žydų (iš viso tiek žydų negyveno Veiviržėnuose! – aut. past.). Šis teiginys rėmėsi knyga „Justiz und NS-Verbrechen, Bd. 15, case No. 465, ed. Sagel-Grande I., Bauer F., Amsterdam, 1976“103, tačiau į ją autorių nepažiūrėta realiai ir kritiškai. Dar didesnę sumaištį sukelia masiškai išleistoje „Visuotinė Lietuvių enciklopedijos“ XII tome104, 537 puslapyje įdėtas „Holokaustas Lietuvoje 1941-44“ žemėlapis. Kaip nurodo P. Čeliauskas105, šis žemėlapis „klaidingas, nes jame neparodyta, kad šalia Švėkšnos Inkakliuose sušaudyta per 300 žydų. Nepažymėta sušaudymo vieta ir prie Vainuto!... Bet žemėlapyje rodyklės iš Švėkšnos ir Vainuto rodo į Žem. Naumiestį. Matyt, iš to ir atsirado klaidinga versija, kad Švėkšnos žydai šaudyti buvo vežami į Šiaudviečius prie Žem. Naumiesčio“ [pabraukta P. Čeliausko].

Gelbėtojai. Skaitant liudininkų atsiminimus, atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad Veiviržėnuose buvo gana aktyviai bandoma gelbėti žydus, tačiau, kaip nurodo liudininkė M. Jurkienė106: „Būtų veiviržėniškiai išgelbėję ir daugiau žydžių, tačiau jos nesutiko, norėjo mirti kartu su artimaisiais“. O. Žutautienė išgelbėjo vieną žydę (iš M. Jurkienės liudijimu)107: „Šią merginą turėjo nuvežti į miške sutartą vietą, iš ten nuvežė į Judrėnus, kur priglaudė Judrėnų kunigas“. St. Jurjonienės liudijime108 pasakojama apie išgelbėtą mokytoją: „Vežant mokytoja žydė sakė: „Čia ne komedija vaidinama, o drama, todėl nesijuokite“. Tą mokytoją Alfonsas Ūselis prašė Petrą Razutį nuvežti į Telšius. Vežė vežimu paslėpęs į šieną. Telšiuose paleido, ir nežino, kur ji paliko [pasiliko – aut. past.]“.

Išgelbėtas ir pradžios mokyklos mokytojas Povilas Saudargas (atvyko mokytojauti į Veiviržėnus 1934 m.)109. Rankraštyje „Veiviržėnai“110 rašoma, kad „Vokiečiai norėjo jį nužudyti, mat jis buvo žydės sūnus. Draugai, sužinoję, kad jo ieško gestapas, Saudargui pranešė, padėjo jam pasislėpti ir išlikti gyvam“.

Liudininkas S. Riauka111 teigė, kad girdėjęs, jog gyvi liko tik 2 žydai veiviržėniečiai. Kaip nurodo JEW112, vienai moteriai Frumai Popes pavyko pabėgti iš nužudymo vietos ir sulaukti išlaisvinimo. Straipsnyje „Veiviržėnų žydų genocidas“113 dar minima, kad nesušaudyta išliko Idkė Šlimovičiūtė. Po karo ji iš Vieviržėnų išvyko gyventi į Klaipėdą, o po to – į Izraelį. Keletą kartų į Veiviržėnus susitikti su S. Jurjoniene buvo atvykęs Idkės sūnus.

Liudytoja B. Sausaitienė“114 nurodo, kad Helė Šlimavičiūtė ir Kalnickis (Kalmickis?) liko gyvi – jų nesušaudė Trepkalnyje, o Frumkę Popes buvo paslėpęs Veiviržėnų klebonas Galdikas.

Žinoma, kad paskutiniu momentu, prieš nužudant, vietos kunigas bandė pakrikštyti aukas, tačiau tai joms nepadėjo.

Jaučiame pareigą nuoširdžiai padėkoti Veiviržėnų seniūnei Jadvygai Radžienei už suteiktą pagalbą.

Reziumė

1941 06 28 naciai Veiviržėnuose suėmė apie 40-60 jaunų žydų vyrų ir nuvežė juos į darbo stovyklas esančias prie Šilutės.

1941 09 21 visos moterys ir vaikai (o taip pat likę miestelyje pagyvenę vyrai) nužudomi giraitėje prie Trepkalnio kaimo.

Nuorodos

1 Br. Kviklys. Mūsų Lietuva/Veiviržėnai. T. IV. Lietuvių enciklopedijos leidykla, 2-oji laida. V.: Mintis, 1991, 347.

2 „Veivirzenai“ – Encyclopedia of Jewish Communities in Lithuania (Veivirženai, Lithuania). Prieiga per Internetą: http://www.jewishgen.org/yizkor/pinkas_lita/lit_00274.html

3 Br. Kviklys. Mūsų Lietuva/Veiviržėnai. T. IV. Lietuvių enciklopedijos leidykla, 2-oji laida. V.: Mintis, 1991, 347.

4 „Veivirzenai“ – Encyclopedia of Jewish Communities in Lithuania (Veivirženai, Lithuania). Prieiga per Internetą: http://www.jewishgen.org/yizkor/pinkas_lita/lit_00274.html

5 P. Čeliauskas, Švėkšnos kraštotyrininkas31 Kraštotyrininko P. Čeliausko e-mail laiškas prof. A. Vitkui, rašytas 2013 03 16.

6 Br. Kviklys. Mūsų Lietuva/Veiviržėnai. T. IV. Lietuvių enciklopedijos leidykla, 2-oji laida. V.: Mintis, 1991, 348.

7 „Veivirzenai“ – Encyclopedia of Jewish Communities in Lithuania (Veivirženai, Lithuania). Prieiga per Internetą: http://www.jewishgen.org/yizkor/pinkas_lita/lit_00274.html

8 P. Čeliauskas, remdamasis „Lietuvos aidu“ 1937 11 15 d., nurodo, kad Švėkšnoje veikė neregistruota ješiva

9 „Veivirzenai“ – Encyclopedia of Jewish Communities in Lithuania (Veivirženai, Lithuania). Prieiga per Internetą: http://www.jewishgen.org/yizkor/pinkas_lita/lit_00274.ht

10 Br. Kviklys. Mūsų Lietuva/Veiviržėnai. T. IV. Lietuvių enciklopedijos leidykla, 2-oji laida. V.: Mintis, 1991, 348.

11 „Veivirzenai“ – Encyclopedia of Jewish Communities in Lithuania (Veivirženai, Lithuania). Prieiga per Internetą: http://www.jewishgen.org/yizkor/pinkas_lita/lit_00274.html

12 Br. Kviklys. Mūsų Lietuva/Veiviržėnai. T. IV. Lietuvių enciklopedijos leidykla, 2-oji laida. V.: Mintis, 1991, 347; „Veivirzenai“ – Encyclopedia of Jewish Communities in Lithuania (Veivirženai, Lithuania). Prieiga per Internetą:http://www.jewishgen.org/yizkor/pinkas_lita/lit_00274.html

13 „Veivirzenai“ – Encyclopedia of Jewish Communities in Lithuania (Veivirženai, Lithuania). Prieiga per Internetą:http://www.jewishgen.org/yizkor/pinkas_lita/lit_00274.html

14 Ten pat.

15 Veiviržėnai– Vikipedija/ Veiviržėnai. Prieiga per Internetą:

hhttp://lt.wikipedia.org/wiki/Veivir%C5%BE%C4%97nai; ApieVeiviržėnusVeiviržėnųmiesteliosvetainė. Prieiga per Internetą:

http://www.veivirzenai.lt/lt/titulinis/apie_veivirzenus.html;

J. Valančiūtė. Veiviržėnų bažnyčios ir parapijos istorija. Kaunas, UAB „Judex“, 2006. 34.

16 M. Jurkienės 2003-10-20 liudijimas. Veiviržėnų mokyklos kraštotyros muziejus.

17 „Veivirzenai“ – Encyclopedia of Jewish Communities in Lithuania (Veivirženai, Lithuania). Prieiga per Internetą: http://www.jewishgen.org/yizkor/pinkas_lita/lit_00274.html

18 Veiviržėnai– Vikipedija/ Veiviržėnai. Prieiga per Internetą: http://lt.wikipedia.org/wiki/Veivir%C5%BE%C4%97nai;

ApieVeiviržėnusVeiviržėnųmiesteliosvetainė. Prieiga per Internetą: http://www.veivirzenai.lt/lt/titulinis/apie_veivirzenus.html

19 J. Valančiūtė. Veiviržėnų bažnyčios ir parapijos istorija. Kaunas, UAB „Judex“, 2006, 34

20 Rankraštis „Veviviržėnai“, p. 37. Veiviržėnų seniūnijos archyvas

21 „Veivirzenai“ – Encyclopedia of Jewish Communities in Lithuania (Veivirženai, Lithuania). Prieiga per Internetą: http://www.jewishgen.org/yizkor/pinkas_lita/lit_00274.html.

22 Ten pat

23 St. Kundrotienės, gim. 1929 m., liudijimas. Datos nėra. Veiviržėnų mokyklos kraštotyros muziejus.

24 O. Tamašauskienės 2013-04-25 liudijimas. Veiviržėnų mokyklos kraštotyros muziejus.

25 Ten pat

26 Švėkšnos kraštotyrininko P. Čeliausko e-mail laiškas prof. A.Vitkui, rašytas 2013 05 08.

27 Veiviržėnai– Vikipedija/ Veiviržėnai. Prieiga per Internetą:

http://lt.wikipedia.org/wiki/Veivir%C5%BE%C4%97nai; ApieVeiviržėnusVeiviržėnųmiestelio svetainė. Prieiga per Internetą:

http://www.veivirzenai.lt/lt/titulinis/apie_veivirzenus.html

28 „Veivirzenai“ – Encyclopedia of Jewish Communities in Lithuania (Veivirženai, Lithuania). Prieiga per Internetą: http://www.jewishgen.org/yizkor/pinkas_lita/lit_00274.html

29 Izraelietės tyrinėtojos Esteros Rechtšafner (Esther Herschman-Rechtschafner) rankraštis „Svekshna. Our Town“ (Švėkšna. Mūsų miestas). 2010 m. gautas leidimas skelbti jo medžiagą. Tais pačiais metais dalis jos rankraščio buvo išversta į lietuvių kalbą ir atspausdinta knygoje „Švėkšna atsiminimuose 2. Sudarytojas P. Čeliauskas. Naujasis lankas, 2010, ? -182.

30 „Švėkšna atsiminimuose 2. Sudarytojas P. Čeliauskas. Naujasis lankas, 2010, ? -182.

31 Iglė Vepštaitė. Veiviržėnų žydų bendruomenė, 2004 (rankraštis). Darbas atliktas vadovaujant Veiviržėnų kraštotyros muziejaus vedėjai I. Urbonienėi. Veiviržėnų mokyklos kraštotyros muziejus.

32 A. Bubnys. Vokiečių okupuota Lietuva (11941-1944).Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistęncijos tyrimo centras, 1998, 189.

33 Masinės žudynės Lietuvoje (1941-1944) Dokumentų rinkinys, d. 1. Vilnius.1965, p.23; Lietuvos naikinimas ir tautos kova. (sud. I. Ignatavičius). Vilnius:Vaga, 75

34 Veiviržėnai– Vikipedija/ Veiviržėnai. Prieiga per Internetą:

http://lt.wikipedia.org/wiki/Veivir%C5%BE%C4%97nai; ApieVeiviržėnusVeiviržėnųmiesteliosvetainė

Prieiga per Internetą: http://www.veivirzenai.lt/lt/titulinis/apie_veivirzenus.html

35 Kraštotyrininko P. Čeliausko e-mail laiškas prof. A. Vitkui, rašytas 2013 03 16.  

36 M. Jurkienės 2003-10-20 liudijimas. Veiviržėnų mokyklos kraštotyros muziejus.

37 Iglė Vepštaitė. Veiviržėnų žydų bendruomenė, 2004 (rankraštis). Darbas atliktas vadovaujant Veiviržėnų kraštotyros muziejaus vedėjai I. Urbonienei. Veiviržėnų mokyklos kraštotyros muziejus.

38 B. Sausaitienės 2003-07-25 liudijimas. Veiviržėnų mokyklos kraštotyros muziejus.

39 Ten pat

40 „Veivirzenai“ – Encyclopedia of Jewish Communities in Lithuania (Veivirženai, Lithuania). Prieiga per Internetą: http://www.jewishgen.org/yizkor/pinkas_lita/lit_00274.html

41 Kraštotyrininko P. Čeliausko e-mail laiškas prof. A. Vitkui, rašytas 2013 03 16.

42 Br. Kviklys. Mūsų Lietuva/Veiviržėnai. T. IV. Lietuvių enciklopedijos leidykla, 2-oji laida. V.: Mintis, 1991, 347.

43 „Veivirzenai“ – Encyclopedia of Jewish Communities in Lithuania (Veivirženai, Lithuania). Prieiga per Internetą: http://www.jewishgen.org/yizkor/pinkas_lita/lit_00274.html

44 P. Čeliauskas, Švėkšnos kraštotyrininkas. Kraštotyrininko P. Čeliausko e-mail laiškas prof. A. Vitkui, rašytas 2013 03 16.

45 „Veivirzenai“ – Encyclopedia of Jewish Communities in Lithuania (Veivirženai, Lithuania). Prieiga per Internetą: http://www.jewishgen.org/yizkor/pinkas_lita/lit_00274.html

46 P. Čeliauskas, Švėkšnos kraštotyrininkas. Kraštotyrininko P. Čeliausko e-mail laiškas prof. A.Vitkui, rašytas 2013 03 16.

47 Br. Kviklys. Mūsų Lietuva/Veiviržėnai. T. IV. Lietuvių enciklopedijos leidykla, 2-oji laida. V.: Mintis, 1991, 347.

48 „Veivirzenai“ – Encyclopedia of Jewish Communities in Lithuania (Veivirženai, Lithuania). Prieiga per Internetą:

http://www.jewishgen.org/yizkor/pinkas_lita/lit_00274.html

49 Švėkšnos kraštotyrininko P. Čeliausko e-mail laiškas prof. A.Vitkui, rašytas 2013 05 08.

50 Ten pat

51 J. Valančiūtė. Veiviržėnų bažnyčios ir parapijos istorija. Kaunas, UAB „Judex“, 2006, 34.

52 „Veivirzenai“ – Encyclopedia of Jewish Communities in Lithuania (Veivirženai, Lithuania). Prieiga per Internetą: http://www.jewishgen.org/yizkor/pinkas_lita/lit_00274.html

53 Rankraštis „Veviviržėnai“, p. 23. Veiviržėnų seniūnijos archyvas

54 Švėkšnos kraštotyrininko P. Čeliausko e-mail laiškas prof. A.Vitkui, rašytas 2013 05 08.

55 Izraelietės tyrinėtojos Esteros Rechtšafner (Esther Herschman-Rechtschafner) rankraštis „Svekshna. Our Town“ (Švėkšna.Mūsų miestas). 2010 m. gautas leidimas skelbti jo medžiagą. Tais pačiais metais dalis jos rankraščio buvo išversta į lietuvių kalbą ir atspausdinta knygoje „Švėkšna atsiminimuose 2. Sudarytojas P. Čeliauskas. Naujasis lankas, 2010, ? -182.

http://www.jewishgen.org/yizkor/pinkas_lita/lit_00274.html

56 Švėkšnos kraštotyrininko P. Čeliausko e-mail laiškas prof. A. Vitkui, rašytas 2013 05 08.

57 „Sveksna“ – Encyclopedia of Jewish Communities in Lithuania (Švėkšna, Lithuania). Prieiga per Internetą: http://www.jewishgen.org/Yizkor/pinkas_lita/lit_00673.html

58 „Veivirzenai“ – Encyclopedia of Jewish Communities in Lithuania (Veivirženai, Lithuania). Prieiga per Internetą: http://www.jewishgen.org/yizkor/pinkas_lita/lit_00274.html

59 „Sveksna“ – Encyclopedia of Jewish Communities in Lithuania (Švėkšna, Lithuania). Prieiga per Internetą: http://www.jewishgen.org/Yizkor/pinkas_lita/lit_00673.html

60 Izraelietės tyrinėtojos Esteros Rechtšafner (Esther Herschman-Rechtschafner) rankraštis „Svekshna. Our Town“ (Švėkšna.Mūsų miestas). 2010 m. gautas leidimas skelbti jo medžiagą. Tais pačiais metais dalis jos rankraščio buvo išversta į lietuvių kalbą ir atspausdinta knygoje „Švėkšna atsiminimuose 2. Sudarytojas P.Čeliauskas. Naujasis lankas, 2010, ? -182.

http://www.jewishgen.org/yizkor/pinkas_lita/lit_00274.html

61 Veiviržėnai – ELIP (Enciklopedija Lietuvai ir pasauliui. Prieiga per Internetą:

http://lietuvai.lt/wiki/Veivir%C5%BE%C4%97nai

62 Izraelietės tyrinėtojos Esteros Rechtšafner (Esther Herschman-Rechtschafner) rankraštis „Svekshna. Our Town“ (Švėkšna.Mūsų miestas). 2010 m. gautas leidimas skelbti jo medžiagą. Tais pačiais metais dalis jos rankraščio buvo išversta į lietuvių kalbą ir atspausdinta knygoje „Švėkšna atsiminimuose 2. Sudarytojas P. Čeliauskas. Naujasis lankas, 2010, 182.

63 Švėkšnos kraštotyrininko P. Čeliausko e-mail laiškas prof. A.Vitkui, rašytas 2013 05 08.

64 „Veivirzenai“ – Encyclopedia of Jewish Communities in Lithuania (Veivirženai, Lithuania). Prieiga per Internetą: http://www.jewishgen.org/yizkor/pinkas_lita/lit_00274.html

65 Izraelietės tyrinėtojos Esteros Rechtšafner (Esther Herschman-Rechtschafner) rankraštis „Svekshna. Our Town“ (Švėkšna.Mūsų miestas). 2010 m. gautas leidimas skelbti jo medžiagą. Tais pačiais metais dalis jos rankraščio buvo išversta į lietuvių kalbą ir atspausdinta knygoje „Švėkšna atsiminimuose 2. Sudarytojas P. Čeliauskas. Naujasis lankas, 2010, 182.

66 Švėkšnos kraštotyrininko P. Čeliausko e-mail laiškas prof. A. Vitkui, rašytas 2013 05 08.

67 Ten pat.

68 „Veivirzenai“ – Encyclopedia of Jewish Communities in Lithuania (Veivirženai, Lithuania). Prieiga per Internetą: http://www.jewishgen.org/yizkor/pinkas_lita/lit_00274.html

69 Holokausto Lietuvoje atlasas. Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus, 2011, 80.

70 Švėkšnos kraštotyrininko P. Čeliausko E-mail laiškas prof. A. Vitkui, rašytas 2013 05 08.

71 B. Sausaitienės 2003-07-25 liudijimas. Veiviržėnų mokyklos kraštotyros muziejus.

72 „Veivirzenai“ – Encyclopedia of Jewish Communities in Lithuania (Veivirženai, Lithuania). Prieiga per Internetą: http://www.jewishgen.org/yizkor/pinkas_lita/lit_00274.html

73 B. Sausaitienės 2003-07-25 liudijimas. Veiviržėnų mokyklos kraštotyros muziejus.

74 Iglė Vepštaitė. Veiviržėnų žydų bendruomenė, 2004 (rankraštis). Darbas atliktas vadovaujant Veiviržėnų kraštotyros muziejaus vedėjai I. Urbonienei. Veiviržėnų mokyklos kraštotyros muziejus.

75 S. Jurjonienės 2001 liudijimas. Veiviržėnų mokyklos kraštotyros muziejus.

76 M. Jurkienės 2003-10-20 liudijimas. Veiviržėnų mokyklos kraštotyros muziejus.

77 S. O. Tamašauskienės 2013-04-25 liudijimas. Veiviržėnų mokyklos kraštotyros muziejus.

78 M. Jurkienės 2003-10-20 liudijimas. Veiviržėnų mokyklos kraštotyros muziejus.

79 J. Levinsonas. Skausmo knyga. Vilnius, 1997,34.

80 Holokausto Lietuvoje atlasas. Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus, 2011, 80.

81 „Veivirzenai“ – Encyclopedia of Jewish Communities in Lithuania (Veivirženai, Lithuania). Prieiga per Internetą: http://www.jewishgen.org/yizkor/pinkas_lita/lit_00274.html

82 S. Riauka. 2003-11-08 liudijimas. Veiviržėnų mokyklos kraštotyros muziejus.

83 Iglė Vepštaitė. Veiviržėnų žydų bendruomenė, 2004 (rankraštis). Darbas atliktas vadovaujant Veiviržėnų kraštotyros muziejaus vedėjai I. Urbonienei. Veiviržėnų mokyklos kraštotyros muziejus.

84 B. Sausaitienės 2003-07-25 liudijimas. Veiviržėnų mokyklos kraštotyros muziejus.

85 Holokausto Lietuvoje atlasas. Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus, 2011, 80.

86 Iglė Vepštaitė. Veiviržėnų žydų bendruomenė, 2004 (rankraštis). Darbas atliktas vadovaujant Veiviržėnų kraštotyros muziejaus vedėjai I. Urbonienei. Veiviržėnų mokyklos kraštotyros muziejus.

87 Holokausto Lietuvoje atlasas. Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus, 2011, 80.

88 S. O. Tamašauskienės 2013-04-25 liudijimas. Veiviržėnų mokyklos kraštotyros muziejus.

89 „Veivirzenai“ – Encyclopedia of Jewish Communities in Lithuania (Veivirženai, Lithuania). Prieiga per Internetą: http://www.jewishgen.org/yizkor/pinkas_lita/lit_00274.html

90 G. Bružienė. 2003-10-21 liudijimas. Veiviržėnų mokyklos kraštotyros muziejus. 

91 Iglė Vepštaitė. Veiviržėnų žydų bendruomenė, 2004 (rankraštis). Darbas atliktas vadovaujant Veiviržėnų kraštotyros muziejaus vedėai I. Urbonienei. Veiviržėnų mokyklos kraštotyros muziejus.

92 Švėkšnos kraštotyrininko P. Čeliausko e-mail laiškas prof. A. Vitkui, rašytas 2013 05 08.

93 Ten pat.

94 Iglė Vepštaitė. Veiviržėnų žydų bendruomenė, 2004 (rankraštis). Darbas atliktas vadovaujant Veiviržėnų kraštotyros muziejaus vedėjai I. Urbonienei. Veiviržėnų mokyklos kraštotyros muziejus.

95 „Veivirzenai“ – Encyclopedia of Jewish Communities in Lithuania (Veivirženai, Lithuania). Prieiga per Internetą: http://www.jewishgen.org/yizkor/pinkas_lita/lit_00274.html.

96HolokaustasPuslapis 41Mokslai.lt. Prieiga per Internetą:

http://mokslai.lt/referatai/referatas/holokausta-2-puslapis41.html; A.Bubnys. Lietuvių saugumo policija ir holokaustas (1941–1944). Prieiga per Internetą:

http://www.genocid.lt/Leidyba/13/bubnys.htm; Ch.Bargmanas, A.Vitkus. Holokaustas Klaipėdos krašte. Klaipėdos rajono laikraštis „Banga“, 2010 09 18, nr. 70 (8916), p. 18.

97 V. Brandišauskas. Žydų nuosavybės bei turto konfiskavimas ir naikinimas Lietuvoje Antrojo pasaulinio karo metais/Holokaustas Lietuvoje 1941-1944 m. Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2011, p. 507-508.

98J. Valančiūtė. Veiviržėnų bažnyčios ir parapijos istorija. Kaunas, UAB „Judex“, 2006, 34.

99 Holokausto Lietuvoje atlasas. Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus, 2011, 80.

100J. Valančiūtė. Veiviržėnų bažnyčios ir parapijos istorija. Kaunas, UAB „Judex“, 2006, 34.

101 Švėkšnos kraštotyrininko P. Čeliausko e-mail laiškas prof. A. Vitkui, rašytas 2013 05 08.

102 Holokausto Lietuvoje atlasas. Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus, 2011, 80.

103 „Justiz und NS-Verbrechen, Bd. 15, case No. 465, ed. Sagel-Grande I., Bauer F., Amsterdam, 1976“, Vituojama miš HLAtlaso?

104 Visuotinė Lietuvių enciklopedija. T. XII, 537 p. žemėlapis.

105 Švėkšnos kraštotyrininko P. Čeliausko e-mail laiškas prof. A. Vitkui, rašytas 2013 05 08.

106 M. Jurkienės 2003-10-20 liudijimas. Veiviržėnų mokyklos kraštotyros muziejus.

107 Ten pat.

108 S. Jurjonienės 2001 liudijimas. Veiviržėnų mokyklos kraštotyros muziejus.

109 J. Valančiūtė. Veiviržėnų bažnyčios ir parapijos istorija. Kaunas, UAB „Judex“, 2006, 98.

110 Rankraštis „Veviviržėnai“, p. 193. Veiviržėnų seniūnijos archyvas

111 S. Riauka. 2003-11-08 liudijimas. Veiviržėnų mokyklos kraštotyros muziejus.

112 „Veivirzenai“ – Encyclopedia of Jewish Communities in Lithuania (Veivirženai, Lithuania). Prieiga per Internetą: http://www.jewishgen.org/yizkor/pinkas_lita/lit_00274.html

113 Iglė Vepštaitė. Veiviržėnų žydų bendruomenė, 2004 (rankraštis). Darbas atliktas vadovaujant Veiviržėnų kraštotyros muziejaus vedėjai I. Urbonienei. Veiviržėnų mokyklos kraštotyros muziejus.

114 B. Sausaitienės 2003-07-25 liudijimas. Veiviržėnų mokyklos kraštotyros muziejus.

Voruta. – 2013, spal. 26, nr. 22 (786), p. 9.

Voruta. – 2013, lapkr. 9, nr. 23 (787), p. 9.

Voruta. – 2013, lapkr. 9, nr. 24 (788), p. 9.

Voruta. – 2013, gruod. 7, nr. 25 (789), p. 9.

Žydai , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra