Holokaustas mano gyvenime

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Vilniaus Bernardinų bažnyčios klebonas brolis Arūnas manęs prieš kurį laiką paklausė: „O ką, Irena, jūsų gyvenime reiškia holokaustas?“ Tai labai asmeniškas klausimas, todėl bandysiu atsakyti į jį irgi kiek galima asmeniškiau. Galvoju apie tai jau kelis mėnesius.

Žinau, kad iš karto po karo instinktyviai vengiau prisiminimų. Jie buvo nepakeliami. Juk netekau motinos, kuriai buvo tik 35 metai, senelių, visos savo tėvų kartos, begalės draugų ir pažįstamų. Jų žūtis niekuo nepaaiškinama ir tuo labiau nepateisinama. Iš kur staiga atsirado tiek žiaurumo? Nesupratau ir už ką pati buvau paženklinta, pažeminta ir medžiojama. Nesupratau, kodėl šis baisus nusikaltimas ne tik prieš žydus, bet ir prieš visą žmoniją buvo pokario metais iš esmės nutylimas arba iškraipomas.

Nuo visiškos nevilties mane, matyt, tuokart gelbėjo ir tais nežmoniškais laikais sutiktas bei patirtas žmonių gerumas, pasiaukojimas. Mano atmintin ypač įstrigo motinos priešmirtiniai priesakai, kuriuos suprasti ir įvertinti sugebėjau tik daug vėliau – visada gyventi su tiesa ir niekad nekeršyti. Niekad neužmiršiu savo gelbėtojų, gerbiamos Bagdonavičių ir Strimaičių šeimos, savo antros motinos Stefanijos Paliulytės – Ladigienės, taip pat daktaro Izidoriaus Rudaičio, panelės Marcelės Kubiliūtės ir daugelio kitų. Visi jie rizikavo savo ir savo vaikų gyvybe gelbėdami mane. Apie kiekvieną iš jų galėčiau parašyti poemą ir šiandien Bernardinų bažnyčioje dar kartą žemai lenkiu galvą jų atminimui. Šitie žmonės ne tik išgelbėjo mano gyvybę, bet, kas ne mažiau svarbu, padėjo man išvengti neapykantos, nepasiduoti pykčiui, leido vėl patikėti žmonėmis.

Tačiau aišku, kad kur ir kaip bėgčiau nuo šiurpių nacių okupacijos metų prisiminimų, padaryti to neįstengiau. Jie nuolat iškildavo kad ir iš mano pasąmonės. Kaip galėčiau kitaip paaiškinti kad ir tokias detales: niekad negalėjau eiti į bendrą pirtį, kuri man primindavo dujų kamerą, visad buvau be galo laiminga turėdama kuo pamaitinti savo vienturtę dukrelę Aliną, niekada negalėjau ir iki šiol negaliu išmesti net mažiausios duonos riekelės, o kai pamatau gatvėje numestą maisto atlieką, būtinai pagalvoju, kad ji juk galėjo išgelbėti kokio nors holokausto ar gulago kalinio gyvybę… Turiu pasakyti, jog mano sąmonėje gulagas ir holokaustas kažkaip susipynė. Gulage buvo mano antroji motina. Iki šiolei negaliu ramiai kalbėti apie nepaprastai žiaurią mano motinos žūtį ir apie p. Ladigienės Sibire patirtas kančias.

Pagaliau, pasiekusi garbaus amžiaus, suvokiu, kad holokaustas visada buvo ir liko manyje, kad jis labiausiai lėmė mano gyvenimą ir mano vertybių formavimąsi. Prisipažinsiu jums atvirai, kad kuo toliau, tuo prisiminimai vis labiau ryškėja, vis dažniau išplaukia iš pasąmonės. Iki šiolei negaliu suprasti, kaip visa tai įvyko Europoje, civilizuotame pasaulyje, mano gimtinėje Lietuvoje.

Norėdama atsakyti į gerbiamo brolio Arūno klausimą, ką mano gyvenime reiškia holokaustas, pasakyčiau, kad, praėjus daugiau kaip 60-čiai metų po tų baisių įvykių, vis dar bandau suvokti, kokios yra mano išmoktos pamokos.

Žinau, kad niekad neužmiršiu žuvusiųjų, visada saugosiu jų atminimą, bet niekad neprimesdama savo skausmo kitiems. Kiekvienas žmogus, kad ir kokios tautybės ar tikėjimo jis būtų, pats formuoja savo santykį su holokaustu.

Man atrodo, kad holokausto patirtis išmokė mane: užjausti ir suprasti kitus, niekad nelyginti kančių masto, niekad negalvoti, kad kančia tau teikia kokių nors privilegijų, neįsijausti į aukos situaciją; niekad nieko nepaženklinti Dovydo žvaigžde ar kokiu kitu nacionaliniu, religiniu, etniniu simboliu, suteikiant jam žeminančią žmogų prasmę; niekad niekam nepadaryti to, kas buvo padaryta man; niekad nekaltinti tautos už atskirų žmonių ar net valdžios padarytus nusikaltimus. Supratau, kad, norint toliau gyventi, reikia išmokti mylėti ir atleisti, nors kartais tai tikrai nėra lengva..

Visko čia neišsakysiu. Norėčiau užbaigti savo trumpą žodį egzilyje gyvenusios lietuvių dailininkės ir skulptorės Elenos Gaputytės žodžiais iš jos pratarmės lietuvių ir anglų kalbomis išleistai tremtinės Dalios Grinkevičiutės knygai „Lietuviai prie Laptevo jūros“. Ta knyga-albumas pasirodė su Elenos Gaputytės instaliacijų nuotraukomis, kuriose ji gausiai naudojo baltus akmenėlius, žvakes, žiburėlius.

Jos žodžiais tariant, jie yra „taikos, amžinos vilties ir amžinojo gyvenimo simboliai.“ Toliau cituoju Elenos žodžius: „Tos degančios žvakės yra priminimas, kad žmogaus kelias yra ATLEIDIMO KELIAS, IR TAI VIENINTELIS KELIAS Į GYVENIMĄ“…

Nežinau, gerbiamas broli Arūnai, ar atsakiau į Jūsų klausimą, į kurį kažin ar sugebėjau atsakyti net pati sau…

www.bernardinai.lt

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra