Holokaustas Biržuose 1941 m. vasarą

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

1933 m. Vokietijoje į valdžią atėjus nacionalsocialistų partijai, antisemitizmas šioje šalyje tapo valstybine politika. Vėliau ši politika buvo perkelta ir į Trečiojo reicho okupuotas Europos valstybes. Okupuotuose kraštuose žydų persekiojimą ir naikinimą inicijavo nacių Vokietijos represinės struktūros, tačiau į šiuos nusikalstamus veiksmus joms pavyko įtraukti ir dalį vietinių institucijų bei gyventojų.
 
Lietuvoje nacių propagandai pavyko pasinaudoti sovietų okupacijos metais susikaupusiomis antikomunistinėmis nuotaikomis, įtikinti dalį lietuvių, kad bolševizmas tapatus žydų valdžiai, kad dėl sovietų okupacijos ir aneksijos metu patirtų nelaimių pirmiausiai kalti yra žydai.
 
Straipsnyje remiantis Lietuvos ypatingajame archyvo (LYA) fonduose saugomomis už kolaboravimą su naciais nuteistų asmenų baudžiamosiomis bylomis, KGB dokumentais ir kitais šaltiniais, bandoma atkurti įvykius vykusius Biržuose 1941 m. birželio–rugpjūčio mėn. – t. y. laikotarpiu kuomet buvo sunaikinta praktiškai visa Biržų žydų bendruomenė.
 
1941 m. birželio-liepos mėn. įvykiai
 
Nacistinės Vokietijos ir TSRS karo išvakarėse Biržuose gyveno apie 3 000 žydų tautybės gyventojų. Nors vokiečių kariuomenė į Lietuvos teritoriją įžengė 1941 m. birželio 22 d., tačiau Biržuose naciai pasirodė tik 1941 m. birželio 26 d. (1). Dar iki vokiečių atėjimo Biržų mieste susiformavo lietuvių partizanų (sukilėlių) būrys, kuriam vadovavo buvęs Lietuvos kariuomenės karininkas kpt. Ignas Povilavičius (2). Biržų partizanų būriui pradžioje priklausė apie keliasdešimt (3) narių, vėliau (liepos mėn.) jų skaičius išaugo iki 100 (4). Aktyviausiai į partizanų gretas jungėsi buvę Lietuvos šaulių sąjungos (toliau – LŠS) ir tautininkų jaunimo organizacijos „Jaunoji Lietuva“ nariai, tai pat buvę policininkai ir kiti sovietų valdžia nepatenkinti gyventojai. Po sukilimo dalis Biržų partizanų tapo pagalbinės policijos būrio nariais ir buvo pavaldūs Biržų viešosios policijos nuovadai (5).
 
Biržuose partizanų štabas įsikūrė Rūtužės gatvėje, štabo viršininku tapo buvęs advokatas Jonas Zovė (6). Štabe vykdavo partizanų susirinkimai, naujokų registracija, čia tai pat būdavo išduodami ginklai. Biržų partizanų būrio nariai dažniausiai būdavo ginkluoti pistoletais, tai pat medžiokliniais arba graižtviniais šautuvais (7).
 
Sukilimo metu ir po jo Biržų partizanai dėvėjo civilius drabužius, o kaip skiriamąjį ženklą ant rankos rišėjo baltus raiščius. Biržų pagalbinės policijos nariai ant rankos rišėjo baltus raiščius ant kurių buvo pavaizduota nacistinė simbolika (8). Dalis buvusių LŠS narių prasidėjus sukilimui apsirengė senąsias LŠS uniformas (9).
 
Birželio sukilimo metu ir po jo ginkluoti partizanai patruliavo Biržų mieste, suiminėjo komunistus ir sovietinius aktyvistus, vykdė pasalas iš Lietuvos besitraukiantiems sovietų kariams. Pirmosiomis nacių okupacijos dienomis Biržuose prasidėjo ir žydų tautybės asmenų persekiojimai bei pavieniai žudymai. Pirmoji Biržų žydų bendruomenės auka buvo gydytojas Abraomas Zalmanas Levinas. Už bandymus ginti žydų bendruomenė nuo persekiojimų netrukus buvo nužudytas Biržų rabinas Jehuda Leibas Burnšteinas. Sulaikytieji komunistai, sovietiniai kareiviai ir žydų tautybės asmenys buvo uždaromi į Biržų kalėjimą (10).
 
Sukilimo metu ir po jo Biržų apskrityje atsikūrė iki 1940 m. birželio mėn. 15 d. funkcionavusios valdžios įstaigos. Biržų apskrities policijos viršininku tapo Ignatavičius, Biržų miesto policijos nuovados viršininku – buvęs policininkas Leonas Kateiva, Biržų aps. saugumo viršininku – Kazys Statkus. Biržų policijos nuovados viršininkas vykdė vokiečių žandarmerijos ir apskrities viršininko įsakymus, tai pat turėjo apie 30 sau pavaldžių policininkų. Atsikūrusi Biržų policija vokiečių okupacijos laikotarpiu ne tik vykdė įprastas policijai funkcijas (užtikrinti mieste tvarką, kovoti su nusikalstamumu ir pan.), bet tai pat prisidėjo ir prie sovietinių aktyvistų, komunistų, sovietinių partizanų bei žydų tautybės asmenų persekiojimų ir areštų (11).
 
1941 m. liepos mėn. iš Biržų policijos nuovados partizanai išsivedė 10–12 žydų tautybės asmenų, kuriuos sušaudė senosiose Biržų žydų kapinėse (12). Nors pirmosiomis nacių okupacijos savaitėmis ir pasitaikydavo pavienių susidorojimų su žydais, tačiau iki 1941 m. liepos pab. Biržuose vyravo daugiau politiniai jų persekiojimo motyvai. Žydai dažniausiai būdavo suimami ir persekiojami kaip buvę komunistai, komjaunuoliai ar sovietų valdžios pareigūnai. Šiuo laikotarpiu nukentėjo ir daugybė ne žydų tautybės Biržų gyventojų.
 
1941 m. liepos 29 d. buvo išleistas potvarkis pagal kurį Biržų žydai turėjo palikti savo namus ir persikraustyti gyventi į getą. Gete turėjo apsigyventi ne tik žydų vyrai, bet ir moterys, vaikai. Getas Biržuose buvo įsteigtas rytinėje miesto dalyje – Vilniaus ir Karaimų gatvėse. Getą sudarė keliolika namų išsidėsčiusių aplink sinagogą ir žydų religinę mokyklą (13). Netrukus vietiniai partizanų būrio nariai, vadovaujami I. Povilavičiaus, visus Biržų žydus suvarė į įsteigtą getą. Asmenys nepanorę kraustytis iš savo namų į getą buvo atvesdinti jėga. Iki 1941 m. liepos mėn. pabaigos Biržų kalėjime ir gete buvo uždaryti visi Biržų miesto žydų tautybės gyventojai nepriklausomai nuo jų amžiaus, lyties ar socialinio statuso (14). Iš kart po to, kai visi žydai buvo suvaryti į getą, partizanai apsilankė jų namuose ir surinko visus vertingesnius daiktus. Surinkti žydų daiktai vežimais ir sunkvežimiais buvo suvežti į mokyklos pastate įrengtą sandėlį (15).
 
Nacių okupacijos laikotarpiu (1941–1944 m.) Lietuvoje buvo steigiami dviejų rūšių žydų getai – didieji ir mažieji. Didžiaisiais getais yra laikomi Vilniaus, Kauno ir Šiaulių, o mažaisiais – Utenos, Jurbarko, Telšių, Žagarės, Joniškio ir kitų Lietuvos provincijos gyvenviečių getai. Didieji ir mažieji getai pirmiausia skyrėsi savo kalinių skaičiumi. Didžiuosiuose Vilniaus ir Kauno getuose kalėjo po 15 000–20 000 žydų, o tuo tarpu mažuosiuose getuose kalinių skaičius retai kada viršydavo tūkstančio žmonių ribą – dažniausiai juose kalėdavo vos keli šimtai žmonių. Didieji Lietuvos getai turėjo savo žydiškąją administraciją, žydų tarybas, geto policiją, teismus, įvairius administracinius padalinius, o mažuosiuose getuose vidaus administracijos padalinių nebuvo. Mažieji getai egzistavo žymiai trumpiau, nei didieji. Kauno ir Šiaulių getai išsilaikė beveik iki pat nacių okupacijos galo, o dauguma mažųjų getų buvo likviduota iki 1941 m. pabaigos. Dalis mažųjų Lietuvos getų gyvavo vos keletą savaičių (16).
 
Biržų žydų getas priklausė mažųjų Lietuvos getų kategorijai. Gete gyveno apie 3 000 Biržų miesto ir apylinkių žydų (17). Gete gyvenę žydai buvo išnaudojami įvairiems fiziniams darbams. Kelios žydės dirbo Biržų miesto vokiečių štabo virtuvėje, kiti žydai iš geto būdavo reguliariai vedami į Biržus dirbti kitokio pobūdžio darbų. Į darbus ir atgal žydus konvojuodavo ginkluoti partizanų būrio nariai (18).
 
1.1.2 1941 m. rugpjūčio mėn. įvykiai
 
Į Biržus 1941 m. rugpjūčio mėn. pradžioje atvyko Šiaulių aps. saugumo viršininkas, buvęs Pasvalio advokatas Petras Požėla ir trys vokiečių karininkai. Pastarieji davė nurodymus Biržų policijos nuovados viršininkui L. Kateivai visus gete gyvenančius žydus suvaryti į sinagogą, o iš ten grupėmis perkelti į šalia Biržų esantį mišką. 1941 m. rugpjūčio 5 d. policininkai gete gyvenantiems žydams liepė atiduoti visus vertingus daiktus. Tądien iš žydų surinkta apie 1,5 kilogramo aukso dirbinių. Tą pačią dieną visi žydai policininkų buvo suvaryti į sinagogą, kur buvo laikomi keletą dienų (19).
 
3,5 km. į šiaurę, nuo Biržų miesto, apie 1,5 km. nuo Biržų–Parovėjos plento yra Astravo (Pakamponių) miškas. Čia 1941 m. rugpjūčio 7 d. rytą partizanai iš Biržų kalėjimo atvedė maždaug 50 ne žydų tautybės sulaikytų sovietinių aktyvistų, kuriems davė kastuvus ir liepė kasti griovius. Po pietų griovius kasę kaliniai buvo sugrąžinti į Biržų kalėjimą, o juos pakeitė apie 100 iš Biržų geto atvestų žydų tautybės vyrų (20). Atėjus vakarui ir pradėjus temti dirbę žydai partizanų buvo suvaryti į daržinę stovėjusią maždaug už pusės kilometro nuo Astravo miško. Saugomi partizanų žydai daržinėje praleido visą naktį, o atėjus rytui vėl buvo nuvesti kasti griovių (21).
 
1941 m. rugpjūčio 8 d. pusiaudienį griovių kasimas buvo baigtas. Astravo miške iškasti du 40 m. ilgio, 2 m. pločio ir 2,5 m. gylio stačiakampio formos grioviai (22). Tą pačią dieną Astravo miške prasidėjo ir masinės Biržų žydų žudynės.
 
Po pietų Biržų partizanai ir policininkai pradėjo vesti žydus iš sinagogos į Astravo mišką. Žydai grupėmis, po 50 žmonių, buvo vedami šiaurės kryptimi Basanavičiaus gatve link Parovėjos kaimo (23). Perėjus tiltą per Apaščios upę sulaikytųjų grupė pasukdavo šiaurės–rytų kryptimi (dabartine Astravo g.) ir eidavo tol, kol pasiekdavo Astravo mišką. Atvestiems į egzekucijos vietą žydams būdavo liepiama atiduoti visus turimus daiktus ir išsirengti iki apatinių drabužių. Po to pusnuogiai žydai grupelėmis po 10 žm. buvo nuvedami prie iškasto griovio ir ten sušaudomi (24).
 
Baigus šaudyti žydus atvestus iš Biržų geto, į Astravo mišką buvo atvežti žydų tautybės ligoniai iš Biržų ligoninės. Ne visi ligoniai galėjo patys savarankiškai vaikščioti, todėl į egzekucijos vietą jie buvo atvežti sunkvežimiu (25). Egzekucijos pabaigoje iš Biržų kalėjimo į Astravo mišką vėl buvo atvesdinti areštuoti, ne žydų tautybės komunistai, kuriems buvo liepta užkasti griovius su nužudytųjų kūnais (26). Iš netoliese esančio fabriko buvo atvežta kalkių, kurios supiltos į užkasamus griovius (27).
 
Masinių žudynių metų Biržų partizanai ir policininkai varė žydus iš geto, rikiavo juos į koloną, vedė į egzekucijos vietą, saugojo, kad į žudynių vietą nepatektų pašaliniai asmenys (28). Nors Biržų partizanai ir policininkai buvo egzekucijos vietoje, tačiau didesnė jų dalis tiesioginiuose žydų šaudymuose nedalyvavo. Pasmerktuosius Astravo miške šaudė iš Linkuvos valsčiaus specialiai tam atvykę partizanų būrio nariai. Žudynėms vadovavo Šiaulių aps. saugumo viršininkas P. Požėla (29) ir keli vokiečių karininkai (30).
 
Po masinių žydų žudynių nužudytųjų rūbai ir daiktai buvo suvežti į vieną iš Biržų mokyklų. Dalį suvežtų daiktų pasiėmė vokiečiai, o visa tai kas liko tarpusavyje pasidalijo Biržų partizanai ir policininkai (31). 1941 m. rugsėjo mėnesį vokiečių okupacinės valdžios įsakymu Biržų partizanų būrys buvo likviduotas. Asmenims priklausiusiems partizanų būriui buvo išduoti specialūs pažymėjimai (32).
 
1941 m. rugpjūčio 8 d. buvo sušaudyti visi Biržų miesto žydai. LTSR Ypatingosios komisijos duomenimis iš viso tą dieną buvo nužudyta 2 400 žydų (tarp kurių 900 vaikų, 720 vyrų, 780 moterų) (33).
 
Pagrindinis vokiečių okupacinės valdžios žudynių organizatorius buvo operatyvinės grupės A (vadas SS brigadenfiureris Walteris Stahleckeris) padalinys – operatyvinis būrys 3 (vadas SS standartenfiureris Karlas Jageris), kuris nuo 1941 m. liepos 2 d. perėmė Lietuvoje saugumo policijos funkcijas. 1941 m. liepos pradžioje iš 8–10 operatyvinio būrio 3/A narių buvo suformuotas „skrajojantis būrys“ (vadas SS oberšturmfiureris Joachimas Hamanas), kuris turėjo užtikrinti bendradarbiavimą su lietuvių partizanais ir atitinkamomis civilinėmis įstaigomis organizuojant žydų žudynes. Šiam tikslui minėta represinė įstaiga kartu su kitomis vokiečių okupacinės valdžios įstaigomis panaudojo sukilimo metu ir po jo atsikūrusių lietuvių valdžios įstaigų pareigūnus, pagalbinės policijos būrių narius, lietuvių karines–policines formuotes (34). Tikėtina, kad Biržų žydų žudynes tai pat galėjo organizuoti operatyvinis būrys 3/A, tačiau minėtojo būrio 1941 m. gruodžio 1 d. ataskaitoje apie egzekucijas įvykdytas Lietuvos teritorijoje (35), duomenų apie žydų žudynes Astravo miške nėra.
 
Šaltiniai:
 
1. A. Bubnys, Mažieji Lietuvos žydų getai ir laikinos izoliavimo stovyklos 1941–1944 m., Lietuvos istorijos metraštis, 1999 m., V., 2000, p. 178.
2. J. P. 1944 m. rugsėjo 27 d. apklausos protokolas, LYA, f. K–1, ap. 58, b. 2780/3, l. 12a.p.
3. LTSR KGB pažyma apie Biržų partizanų būrio veiklą 1941 m., LYA, f. K–1, ap. 46, b. 1294, l. 38.
4. R. S. 1944 m. spalio 23 d. apklausos protokolas, LYA, f. K–1, ap. 58, b. 34155/3, l. 19.
5. J. R. 1944 m. spalio 6 d. apklausos protokolas, LYA, f. K–1, ap. 58, b. 44398/3, l. 10.
6. B. K. 1950 m. kovo 4 d. apklausos protokolas, LYA, f. K–1, ap. 58, b. 17063/3, l. 16.
7. J. V. 1950 m. birželio 30 d. apklausos protokolo išrašas, LYA, f. 3377, ap. 55, b. 95, l. 78.
8. M. Ž. 1946 m. sausio 25 d. apklausos protokolas, LYA, f. K–1, ap. 58, b. 30432, l. 23.
9. J. V. 1950 m. birželio 27 d. apklausos protokolas, LYA, f. K–1, ap. 58, b. 18177/3, l. 46.
10. A. Bubnys, Mažieji Lietuvos žydų getai ir laikinos izoliavimo stovyklos 1941–1944 m., Lietuvos istorijos metraštis, 1999 m., V., 2000, p. 178.
11. L. K. 1944 m. rugsėjo 9 d. apklausos protokolo išrašas, LYA, f. 3377, ap. 55, b. 95, l. 128–132.
12. J. B. 1968 m. liepos 31 d. apklausos protokolas, LYA, f. K–1, ap. 46, b. 1268. l. 16.
13. A. Bubnys, Mažieji Lietuvos žydų getai ir laikinos izoliavimo stovyklos 1941–1944 m., Lietuvos istorijos metraštis, 1999 m., V., 2000, p. 178.
14. J. V. 1950 m. birželio 30 d. apklausos protokolo išrašas, LYA, f. 3377, ap. 55, b. 95, l. 78–79.
15. J. V. 1950 m. birželio 30 d. apklausos protokolo išrašas, LYA, f. 3377, ap. 55, b. 95, l. 79.
16. A. Bubnys, Mažieji Lietuvos žydų getai ir laikinos izoliavimo stovyklos 1941–1944 m., Lietuvos istorijos metraštis, 1999 m., V., 2000, p. 151–152.
17. LTSR KGB pažyma apie Biržų partizanų būrio veiklą 1941 m., LYA, f. K–1, ap. 46, b. 1294, l. 69.
18. A. V. 1950 m. sausio 5 d. apklausos protokolas, LYA, f. K–1, ap. 58, b. 16511/3, l. 21.
19. L. K. 1944 m. spalio 5 d. apklausos protokolo išrašas, LYA, f. 3377, ap. 55, b. 95, l. 132–133.
20. R. M. 1969 m. rugsėjo 24 d. apklausos protokolas, LYA, f. K–1, ap. 46, b. 1268, l. 9–10.
21. J. G. 1950 m. lapkričio 8 d. apklausos protokolas, LYA, f. K–1, ap. 58, b. 23215/3, l. 16.
22. A. U. 1946 m. kovo 23 d. apklausos protokolas, LYA, f. K–1, ap. 58, b. 36774/3, l. 11a.p.
23. A. A. 1947 m. sausio 10 d. apklausos protokolas, LYA, f. K–1, ap. 58, b. 8080/3, t. 2, l. 60.
24. A. U. 1946 m. kovo 23 d. apklausos protokolas, LYA, f. K–1, ap. 58, b. 36774/3, l. 11a.p.
25. P. Š. 1949 m. rugsėjo 7 d. apklausos protokolas, LYA, f. K–1, ap. 58, b. 17162/3, l. 17.
26. R. M. 1969 m. apklausos protokolas, LYA, f. K–1, ap. 46, b. 1268, l. 10.
27. I. V. 1950 m. spalio 2 d. apklausos protokolo išrašas, LYA, f. 3377, ap. 55, b. 147, l. 107.
28. B. K. 1950 m. kovo 4 d. apklausos protokolas, LYA, f. K–1, ap. 58, b. 17063/3, l. 16a.p.
29. LTSR KGB pažyma apie Biržų partizanų būrį, LYA, f. K–1, ap. 46, b. 1294, l. 77.
30. J. B. 1968 m. liepos 31 d. apklausos protokolas, LYA, f. K–1, ap. 46, b. 1268. l. 17.
31. J. B. 1945 m. sausio 19 d. apklausos protokolas, LYA, f. K–1, ap. 58, b. 30339/3, l. 11.
32. J. R. 1944 m. spalio 8 d. apklausos protokolas, LYA, f. K–1, ap. 58, b. 44398/3, l. 14.
33. Masinės žudynės Lietuvoje (1941–1944): dokumentų rinkinys, Vilnius, 1973, d. 2, p. 116.
34. A. Bubnys, Vokiečių okupuota Lietuva, V., 1998, p. 76–78, 200.
35. Suvestinės žinios apie operatyvinio būrio 3 teritorijoje iki 1941 m. gruodžio 1 d. įvykdytas egzekucijas, Masinės žudynės Lietuvoje (1941–1944): dokumentų rinkinys, Vilnius, 1965, d. 1, p. 131–137.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra