Hitleris – tai istorijos pamoka. Pasiruošti Stalinui

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Istorijos muziejuje, Berlyne, buvo atidaryta paroda „Hitleris ir vokiečiai“. Parodos paantraštė: „Viena vokiečių tauta ir nusikaltimas“. Sprendžiant iš spaudos ir televizijų atstovų, susirinkusių į atidarymą, gausos, paroda sukėlė didelį vokiečių visuomenės susidomėjimą. Jos tema: „Hitleris – kaip tautinio nacijos gelbėtojo idealo įsikūnijimas“.

Ši paroda neturi dingsties. Ji tęsia daugelį metų Vokietijos visuomenėje vykstantį darbą tiriant ir nuvainikuojant nacionalsocializmo nusikaltimus. Panašios į šią parodos vis dar sukelia kai kurių asmenų pasipriešinimą – tiesa, dabar tik iš baimės, kad toks ryškus nacių mito vizualizavimas gali sužadinti naujas simpatijas Hitleriui ir jo režimui.

Vis dėlto naujoji paroda iš esmės skiriasi nuo daugybės anksčiau buvusiųjų. Joje didelis dėmesys skiriamas ne tik Hitlerio asmeniui, bet ir tautai, vokiečių tautai, po Pirmojo pasaulinio karo, kaip ir daugelis kitų tautų, laukusiai savo išgelbėtojo; juo tapo Hitleris, žmogus, talentingai atspėjęs masių baimes ir lūkesčius, kurių daugelis ir jam pačiam nebuvo svetimos. Parodoje atskleidžiama, kaip dar 1923-iųjų pradžioje ėmė augti ir kaip buvo auginama vokiečių meilė „nacijos gelbėtojui“. Parodoje yra išsklaidomos pokario mitas, pagal kurį 1968-ųjų karta iš savo tėvų susilaukdavo vienintelio atsakymo – tai Hitleris dėl visko kaltas! Viską padarė jis!

Platūs Vokietijos visuomenės sluoksniai, skirtingos jos visuomenės grupės, daugiau ar mažiau, tačiau absoliučiai akivaizdžiai prisidėjo prie nacių režimo įsiviešpatavimo ir jo radikalizacijos – iki pat visų jo priešininkų sunaikinimo politikos.

Ekspozicijos autoriai istorikai Simona Erpel ir Hansas Ulrichas Tameris šiuolaikinės publikos dar klausia: „O kaipgi aš būčiau pasielgęs tomis aplinkybėmis?“ Parodoje atskleidžiama, kaip visomis įmanomomis priemonėmis nacių propaganda iš Hitlerio lipdė nacijos gelbėtoją, kaip jos dėka buvo įtvirtinta tariama vokiečių tautos vienybė. Tautos bendrumas egzistavo tik priešinant ją bendriems priešams: žydams, komunistams ir socialistams. Visa kita rėmėsi sudėtinga nacių sukurta hierarchija, kurią parodoje vaizdžiai atspindi uniformų modeliai. Skirtumus parodo net uniformų medžiagų parinkimas: pačios grubiausios – skirtos armijai, švelniai išdirbtos – bonzoms.

Paroda yra skirta vokiečių diktatūrai ir tik probėgšmais – itališkajam fašizmui: matome Musolinio biustą, kuriuo taip žavėjosi Hitleris. Ir vis dėlto vienas eksponatas paliečia galbūt ateityje vyksiančių parodų ir tyrimų temą – „Hitleris ir Stalinas“. Parodoje eksponuojamas 1989 metais Rytų Berlyne Volfgango Janišo sukurtas fotokoliažas „Hitleris ir Stalinas. Artimos sielos“, kuriame abu diktatoriai pristatomi kaip masinių žmogžudysčių vykdytojai.

Apie Hitlerio ir Stalino bei jų režimų palyginamumą „Radio Svoboda“ pasiteiravo vieno iš parodos kuratorių, istoriko, profesoriaus Hanso Ulricho Tamerio.

„Palyginti abu diktatorius ir abi diktatūras visada buvo viliojantis dalykas, beje, palyginimas visai nereiškia sulyginimo. Mūsų ekspozicijoje parodoma, kad platūs Vokietijos visuomenės sluoksniai, skirtingos jos visuomenės grupės, daugiau ar mažiau, tačiau absoliučiai akivaizdžiai prisidėjo prie nacių režimo įsiviešpatavimo ir jo radikalizacijos – iki pat visų jo priešininkų sunaikinimo politikos. Mūsų koncepcija matyti jau iš paties pavadinimo „Hitleris ir vokiečiai“. Apie Hitlerio asmenį mes žinome beveik viską, šiandien jį galime apibūdinti gana tiksliai. Apie Staliną negaliu kalbėti taip užtikrintai, kad būtų ištirta Stalino asmenybė ir jos poveikis sovietinei liaudžiai, iki pat šių dienų yra trukdžių, nes negalima laisvai naudotis visais archyvais.

Kas buvo bendra abiem režimams, tai absoliučios valdžios realizavimas, kai viena partija primetė savo valdžią valstybiniams mechanizmams (Sovietų Sąjungoje jų užvaldymas įvyko labai greitai) ir ypač pagrindinių piliečių teisių bei laisvių pamynimas, ir žmonių naikinimas. Skirtumai išryškėja vertinant, kokį vaidmenį abu režimai skyrė ideologijai. Dar Stalinas nuo Hitlerio skyrėsi tuo, ką galima pavadinti jo paranoja – didžiausiu nepasitikėjimu ir įtarumu visų atžvilgiu. Hitleriui tai taip pat buvo būdinga, tačiau jis niekada neduodavo įsakymų sunaikinti visus, kuriuos jis kuo nors įtarė, arba tuos, kuriais nepasitikėjo. Skirtumas esminis.

Labiausiai ginčytinas dalykas, norint palyginti abi šias diktatūras, tai jų vykdyta žmonių naikinimo politika. Ginčai vyksta dėl to, ar išvis galima taip lyginti ir apie paties palyginamumo lygį. Negalėčiau pasakyti, kad vienas režimas kilo iš kito, kaip pasekmė iš priežasties – tokios versijos neįmanoma patikrinti. Tik noriu pabrėžti, kad, masiškai žudant tam tikras socialines grupes, svarbų vaidmenį vaidino tai, kad Stalinas galėjo sau leisti paprasčiausiai pasmerkti joms priklausančius žmones mirčiai iš bado.

Nacionalsocializmo dominantė buvo biurokratinės mašinos, skirtos naikinti žmones, organizavimas, taip sukuriant labiau technologizuotus ir biurokratizuotus naikinimo mechanizmus. Tačiau aš, žinoma, norėčiau, kad būtų suorganizuota ir panaši paroda, skirta Stalinui“.

Jurijus Veksleris

„Radio Svoboda“

EPA nuotr.

www.bernardinai.lt

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra