Henrikas Lizdenis – Dzūkijos istorijos puoselėtojas

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Henrikas Lizdenis gimė 1927 m. Mažeikių apskrityje, Sedos mieste tarnautojų šeimoje: tėvas buvo buhalteris, motina – mokytoja. Pradinę mokyklą ir gimnaziją lankė Mažeikiuose, o nuo 1946 m. dirbo pedagoginį darbą Buknaičių pradinėje mokykloje, Žemalės progimnazijoje ir Karpėnų septynmetėje mokykloje. 1950 m. įstojo į Klaipėdos mokytojų institutą, kuriame kartu dirbo pedagogikos kabineto vyresniuoju laborantu bei dėstė istoriją Klaipėdos muzikos mokykloje. 1951 m. baigė mokytojų institutą ir buvo paskirtas Varėnos rajono liaudies švietimo skyriaus mokyklų inspektoriumi. 1953 m., dėl atlyginimo aukštojo mokslo neturintiems inspektoriams pertvarkymo, perėjo dirbti į Varėnos miesto vidurinę ir miesto darbo jaunimo vidurinę mokyklą. Dirbdamas inspektoriumi, o vėliau – mokytoju, kartu dėstė politinę ir ekonominę geografiją vakarinėje partinėje mokykloje prie Lietuvos komunistų partijos Varėnos rajono komiteto. 1953 m. įstojo į Vilniaus pedagoginio instituto neakivaizdinio skyriaus istorijos fakultetą, kurį 1956 m. baigė ir gavo vidurinės mokyklos istorijos mokytojo kvalifikacinį diplomą.
Varėnoje H. Lizdenis „užsikrėtė“ istorija ir pradėjo rinkti senienas. Galbūt tam padarė įtakos bendravimas su lenkų okupuoto krašto žmonėmis, išlaikiusiais lietuvybę. Pats H. Lizdenis savo pomėgio atsiradimą linkęs paaiškinti tuo, kad dirbdamas Varėnos vakarinėje mokykloje turėjo daug laisvo laiko. 1953 m. jis įkuria Varėnos rajono muziejų. Iš savo lėšų išsinuomodavo namuką, kuriame kraudavo visokius daiktus, gautus kaimuose. Po kaimus važinėdavo su dviračiu, ant kurio rišdavo mažesnius daiktus. Kartais surinktus eksponatus pasidėdavo pas kokį nors žmogų, juk dviračiu nepriveši daug sunkių daiktų. Būdavo, kad žmonės atveždavo jam daiktų su vežimais. Vėliau, jau Alytuje, gaudavo sunkvežimį eksponatams vežti. Buvo sukurtas rėmėjų tinklas, padėdavo ir mokyklose esantys kraštotyros būreliai. H. Lizdenio kolekcijoje būta ir labai vertingų eksponatų – išskirčiau pergamentus su karalių autografais bei antspaudais. Tokia Henriko veikla neliko nepastebėta tiek spaudos, tiek ir tuometinių kultūrjėgėrių. Apie jį rašė „Tarybinis balsas“ (1956, nr. 61), „Tarybinis mokytojas“ (1956, nr. 32), „Švyturys“ (1956 09 16), „Tiesa“ (1957, nr. 45).1957 m. kultūros ministerijos pakviestas H. Lizdelis savo asmeninį muziejų sujungė su Alytaus kraštotyros muziejumi bei tapo jo direktoriumi. Kartu dirbo ir Alytaus 3-oje vidurinėje mokykloje, kurioje dėstė istoriją. 1957 m. vykdomojo komiteto sprendimu jam paskirtas sklypas individualaus namo statybai.
Kaip pasikeitė Alytaus kraštotyros muziejus pradėjus vadovauti H. Lizdeniui? Visų pirma, eksponatų skaičius padidėjo nuo juokingai mažo 635 iki truputį solidesnio 6 507. Palaipsniui gausėjo ir lankytojų. 1962 m. muziejaus ekspoziciją aplankė 14 784 žmonės, nors salė buvo atidaryta tik 235 dienas. H. Lizdenis dėjo daug pastangų, kad iš muziejaus popieriuje atsirastų realus muziejus su nuolatine ekspozicija. Jo aktyvus dalyvavimas kultūrinėje veikloje ir sugebėjimas į šią veiklą įtraukti kuo daugiau žmonių žavėjo aplinkinius bei atnešė teigiamų rezultatų. 1958 m. muziejuje iš viso dirbo 4 žmonės.
Išskirčiau keletą H. Lizdenio muziejinės veiklos sričių. Visų pirma – eksponatų rinkimas. 1958 m. padarytos 42 tiriamosios-renkamosios išvykos Dzūkijoje. H. Lizdelis buvo vienas iš organizacinio komiteto narių, steigusių Lietuvos kraštotyros draugiją 1961 m., vadovavo šios draugijos Alytaus skyriui. Jo iniciatyva Alytaus mokyklose, įmonėse ir įstaigose buvo steigiami kraštotyrininkų būreliai. Taip H. Lizdenis sukūrė muziejaus rėmėjų tinklą, sužinodavo apie esamus eksponatus.
Taip pat išskirtina edukacinė veikla. H. Lizdenis buvo pedagogas, taigi užsiėmė tuo ir muziejuje. Būdamas labai iškalbus, mokėjęs bendrauti, pasiekė ir šioje srityje gerų rezultatų. Bendraudavo ne tik su jaunimu, bet ir su mokytojais, skaitydavo jiems paskaitas, rengdavo ekskursijas. Tokia veikla nelikdavo nepastebėta, nes jo vadovaujami moksleiviai laimėdavo įvairius apdovanojimus už savo veiklą. Gal ne veltui ant keleto tokių garbės raštų kitoje pusėje jis būdavo savo ranka užrašęs tokį prierašą: „Ką muziejus būtų laimėjęs, jei ne mano <…>.
Paminėčiau ir H. Lizdenio archeologinę veiklą. Archeologija jis labai domėjosi ir vykdė daugybę kasinėjimų, kuriuos pagonuoti ir uniformuoti archeologai dažniausiai įvardija kaip mėgėjiškus. Jau 1958 m. kasinėta Balkasodyje ir Galintėnuose. Kitais metais archeologiniai darbai vykdyti Nemunaičio kaime, Luksnėnuose, taip pat tirti pilkapiai prie Alytaus sanatorijos. Jo parengta publikacija „Rudnios geležies liejykla“ buvo atspausdinta LTSR MA istorijos instituto leidinio „Iš lietuvių kultūros istorijos“ II tome. Dirbti ir paminklotvarkos darbai.
Jo iniciatyva sutvarkyta Vinco Krėvės-Mickevičiaus sodyba Subartonyse, Simono Konarskio dvaro pastatas, paremtas Merkinės muziejus.
H. Lizdenis taip pat neatsiejamas nuo organizacinės muziejaus veiklos. Tai ir parodinė veikla, nes jis organizavo ne vieną parodą. Paminėtinos liaudies meistrų parodos: V. Remeikos, J. Baranauskienės, K. Baliukevičiaus, I. Kiaunės, V. Repečkos ir kitų. 1973 m. muziejus gavo patalpas J. Basanavičiaus gatvėje – čia buvo laikomi fondai, o ekspozicija dar liko senosiose patalpose kultūros namuose Dariaus ir Girėno g. 10. Taip pat dabartinių muziejaus patalpų gavimas iš dalies irgi yra H. Lizdenio nuopelnas. Nors darbai visiškai užbaigti buvo jau vėliau – pasikeitus dar dviem muziejaus direktoriams. Jau 1958 m. H. Lizdenis pasisakė apie būtinybę statyti naują muziejaus pastatą.
Palaikė gerus santykius su vietine valdžia, visus mokėdavo įtikinti savo darbo reikalingumu, taip gaudamas reikiamą paramą. Kad ir dėl nedidelių reikalų. Julius Baublys, Alytaus rajono švietimo skyriaus vedėjas prisimena, kaip kartą pas jį atėjo Henrikas ir sako: „Duok mašiną, važiuoju Juozapo parsivežti“. Iš pradžių švietimo skyriaus vedėjas nesuprato, kas tas Juozapas, bet H. Lizdenis paaiškino. Gavo mašiną ir parsivežė tą Juozapą. Pasirodo, kad tai buvo liaudies skulptūra, stovėjusi prie Peršėkės upės.
Prie muziejaus buvo įkurta taryba, į kurią įtraukti LKP ir LLKJS rajonų komitetų bei DŽDT vykdomojo komiteto atstovai, mokyklų, kultūros įstaigų, visuomenės atstovai ir muziejaus darbuotojai. Į ankstyviausią tarybą buvo įtraukta 17 asmenų: H. Lizdenis (muziejaus direktorius), A. Augustauskas (pionierių namų masinio darbo vadovas), J. Baublys (LKP RK politinio švietimo kabineto vadovas), V. Daraškevičius ( Alytaus I vid. m-los direktorius), F. Jasinskas (Alytaus kultūros namų instruktorius), M. Katinas (Alytaus miškų ūkio vyr, inžinierius), V. Karašauskas (LLK JS RK I sekretorius), K. Klimavičius (nusipelnęs mokytojas, pensininkas), A. Komičiūtė (Alytaus raj, kultūros skyriaus vedėja), Kvasas (Alytaus I vid. m-los mokytojas), A. Matutis (rašytojas), A. Narevičius („Komunistinio rytojaus“ literat. bendradarbis), A. Nekrašienė (Alytaus I vid. m-los mokytoja), J. Pakala (Alytaus rajono liaudies švietimo skyriaus inspektorius), V. Radavičius (DŽDT VK pirmininko pavaduotojas), J. Žilinskas (Alytaus kultūros rūmų direktorius), O. Žuklijūtė (muziejaus mokslinė bendradarbė).
Išskirtinės asmeninės savybės, kaip iškalbos menas, gabumas, darbštumas, užsispyrimas, drąsa, leido H. Lizdeniui pasiekti tai, ką retas tesugeba, leido jam būti gerbiamu autoritetu.
Gal ne veltui H. Lizdenis ne kartą tapo literatūros kūrinių herojumi. Poetas Anzelmas Matutis parašė eilėraštį apie jį:
 
Aš galvoju, kad surinkti verta
Iš palėpių praeities šukes…
Tas akėčias, pūvančias prie vartų,
Tuos arklus, ir girnas, ir šakes…
 
Ir sukrauti praeitį muziejuj.
Lai visi pažvelgs ir pamatys,
Kokį sunkų kelią mes praėjom,
Kol nugrimzdo priespaudos naktis.
 
Greičiausiai H. Lizdenį savo literatūriniu personažu pasirinko ir rašytojas Jurgis Kunčinas savo knygoje „Vainikas dzūkų sostinei“. Čia ką nors cituoti jau beprasmiška, reiktų skaityti viską, nes J. Kunčinas pasižymėjo nepaprastu pasakojimo meistriškumu. Priminsiu tik tiek, kad knygoje aprašoma istorija, kaip į muziejų pateko vienas renesansinis paveikslas. Taip pat J. Kunčinas aprašo ir muziejaus šaldytuvą. Man teko vartyti šios knygos rankraštį, spausdintą mašinėle, saugomą Alytaus kraštotyros muziejuje. Pirminiame variante aprašyta, kaip H. Lizdenis laikydavo šaldytuve degtinę. Tačiau vėliau J. Kunčinas šią vietą buvo ištaisęs savo ranka ir vietoje „degtinės“ įrašė „alus“.
Dirbdamas Alytuje H. Lizdenis susipažino su žmonėmis, mėgstančiais išgerti. Muziejus taip pat gaudavo spirito eksponatams plauti. Aišku, kad tas spiritas buvo naudojamas ne tik eksponatams plauti, bet ir pagal savo tiesioginę paskirtį. Gal net per daug buvo gydomasi stipriaisiais gėrimais…
Po truputį šlijo ir darbo reikalai. H. Lizdenio ataskaitos darėsi vis trumpesnės ir lakoniškesnės, ypač lyginant su tomis, kai buvo pradėjęs savo darbą muziejuje. Akivaizdu, kad tam buvo ir techninių, objektyvių priežasčių, ką pastebėjo ir jis pats. 1976 m. jau teko visiškai uždaryti muziejaus ekspoziciją. Eksponatai buvo laikomi patalpose J. Basanavičiaus ir M. Margytės gatvėse. Vykdant patikrinimą, 1977 m. šios abi patalpos buvo įvardytos kaip neparuoštos ir neatitinkančios keliamų reikalavimų. Savo direktoriavimo dvidešimtmečio H. Lizdeliui jau neteko švęsti muziejuje. 1976 m. buvo atleistas.
Vėliau H. Lizdenis dirbo jau kitose srityse. Jis tvarkydavo elektros įrangą buvusiame Medvilnės kombinate ir remontuodavo televizorius. Galima pastebėti, kad šioje veikloje jis irgi pasiekė aukštų rezultatų, laimėjimų. Teko vartyti daugybę garbės raštų, gautų už padarytus išradimus, patobulinimus. Akivaizdu, kad žmogus buvo įvairiapusiškai gabus, jei pasiekė tokių gerų rezultatų, net ir technikos srityje, pats būdamas humanitaras ir istorikas.
Čia būtų dar daugiau p. s. 2002 m., taigi jau po H. Lizdenio mirties, man kartu su kitais asmenimis teko periminėti jo biblioteką. Nors dabar žmonės jau praktiškai nerenka asmeninių bibliotekų, tačiau aš turėčiau vieną pastebėjimą. Dauguma bibliofilų pripažįsta tokią taisyklę, kuri sako – „parodyk man savo knygas, o aš pasakysiu, kas tu esi“. Jeigu man reikėtų šią taisyklę pritaikyti H. Lizdenio bibliotekai, tai akivaizdu, kad tai buvo mokslininko biblioteka. Ten beveik nebuvo menkaverčių knygų, palyginus nedaug grožinės literatūros. Stebuklų ten nebuvo, tačiau biblioteka – nebloga ir dalykinio pobūdžio. Leidinius galima išskirti į tris pagrindines grupes: istorija, archeologija ir technika. H. Lizdenis taip pat kaupė ir įvairius asmeninio pobūdžio dokumentus. Dar vienas pastebėjimas apie biblioteką būtų tas, kad po 1988 m., taigi iki 2001 m. savininkas praktiškai jau jos nebepildė naujais leidiniais. Keletas sąjūdžio laikraščių buvo, bet dauguma knygų surinkta iki 1988 m. Gal jau nesidomėjo, gal neturėjo tam galimybių – bet čia jau tik versijos.

Nuotraukoje:  H. Lizdenis – įvairiapusiškai gabus žmogus, net tik istorijoje, bet ir technikos srityje

Voruta. –  2009, liep. 18, nr. 14 (680), p. 12.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra