Hektoras Vitkus: „Holokausto atminimas – tai ne vienkartinis ritualas“

Autorius: Data: 2012-10-18, 10:41 Spausdinti

Klaipėdos universiteto dėstytojas dr. Hektoras Vitkus – vienas iš labiausiai į Holokausto atminimo kultūros sanklodos problemas įsigilinusių istorikų. Kalbamės su juo apie Holokausto vietą lietuvių istorinėje savimonėje, įsisąmoninimo ir empatijos problemas, „katastrofų varžymąsi“ ir Holokausto atminties Lietuvoje bei Vakarų pasaulyje artimiausiais dešimtmečiais kitimo perspektyvas.

Pastaraisiais metais galima pastebėti padidėjusį visuomenės susidomėjimą Holokausto tematika. Vis randasi iniciatyvų „iš apačios“ atsiminti, įamžinti aukų atminimą. (Man viena iš paprasčiausių ir genialiausių –„Vardai“.) Ar pačiam matyti tokie pokyčiai istorinėje lietuvių savimonėje?

Pastaruoju metu vis drąsiau išreiškiamos iniciatyvos „iš apačios“ tokios kaip „Vardai“, „Geltonoji žvaigždė“, „Gyvybės eisena“ yra reikšmingos mažiausiai dėl dviejų aspektų. Pirma, jas vertinčiau kaip labai rimtą žingsnį į valstybinių institucijų sprendimų nesuvaržytos ir istorijos politikos gairių nesankcionuotos Holokausto atminties kultūros kūrimą. Tokios Holokausto įsisąmoninimo ir empatijos aukų atžvilgiu skatinimo formos atminties ir atminimo kultūros teorijoje įvardijamos kaip „kontrritualai“. Tai rodo, jog lietuvių visuomenėje susiformavo tam tikra nesutinkančių su oficialiu Holokausto atminties diskursu grupė, siekianti kultūrinio polilogo priemonėmis į viešojo bendravimo terpę įtraukti alternatyvias Holokausto atminimo reikšmes. Mano nuomone, būtent tokių intencijų labai trūko Lietuvoje ir neabejoju, kad Holokausto atminimo įamžinimo požiūriu jos bus gerokai paveikesnės nei valstybinių institucijų inicijuoti projektai, kurie, sutikime, neretai pasižymi „žinybiniu“ bei „ataskaitiniu“ pobūdžiu. Man labiausiai imponuoja vidinis minėtųjų iniciatyvų „iš apačios“ leitmotyvas, kurį apibūdinčiau tokia fabula: „darykime, nes tai svarbu mums patiems“. Toks savęs motyvavimas yra gerokai stipresnė paskata veikti, nei oficialių institucijų retorikoje neretai išsprūstantis konstatavimas, jog „reikia kažko imtis, nes blogai atrodome prieš kitus ir gadiname savo valstybės įvaizdį“. Nekvestionuodamas valstybės iniciatyvų, tenoriu pasakyti, jog minėtieji „kontrritualai“ lietuvių kolektyvinei atminčiai yra aktualesni, nes jie gali oficialią atminimo kultūrą emociškai priartinti prie Holokausto aukų patirties. Esu įsitikinęs, kad tai yra viena iš esminių empatijos Holokausto aukų atžvilgiu prielaidų, kurios stokoja ne tik racionaliais motyvais pamatuota istorijos politika, bet ir moksliniais metodais disciplinuota Holokausto istoriografija. Net ir išlikę sukrečiantys Holokausto aukų dienoraščiai bei atsiminimai dažnai yra nepajėgūs sukurti tokios empatijos. Šiuo atveju net neminiu dokumentų, kuriuose Holokausto aukos yra paverstos skaičiais, o pats žydų genocido procesas paskandintas „Galutinio sprendimo“ eufemizmų liūne, gausos…

Ar lietuvių istorinė savimonė yra pasirengusi priimti tokias iniciatyvas?

Kas yra istorinė savimonė? Tai tam tikras vertinimų, vertybinių nuostatų, interpretacijų, mitų ir stereotipų rinkinys, kuriuo remdamasi visuomenė suvokia – arba bando suvokti – savo vaidmenį istorijoje. Atsižvelgiant į tai, drįstu teigti, jog lietuvių kolektyvinė tapatybė yra sucementuota martirologinės atminties, iškeliančios savo, kaip pagrindinės totalitarinių režimo aukos, įvaizdį, pagrindu. Ir Holokaustas su tokia istorine savimone akivaizdžiai disonuoja. Tiesa, kai kurių apžvalgininkų nuomone, jau yra pozityvu tai, kad Holokaustas yra minimas „šalia“ lietuvių istorinę sąmonę konsoliduojančio martirologinio – sovietinio režimo represijų – naratyvo, ir šis faktas esą leidžia teigti, jog „Holokaustas vis labiau įsitvirtina lietuvių istorinėje atmintyje“. Taip, galima sutikti – įsitvirtina.

Tačiau savo ruožtu reikėtų pabrėžti ir tai, kad Holokaustas lietuvių istorinėje atmintyje yra įsitvirtinęs kaip tam tikros konkuruojančios trauminės patirties naratyvas, kuris ir viešojoje, ir individualiojoje bendravimo terpėse neretai reflektuojamas kaip kolektyvinę tapatybę dekonstruojantis veiksnys. Akivaizdu, kad tokia nuostata skatina Holokausto atžvilgiu laikytis rezervuotos, kartais net gynybinės pozicijos. Aktualiausias to pavyzdys – neseniai pasirodžiusi knyga „Rezistencijos pradžia. 1941-ųjų Birželis: dokumentai apie šešių savaičių Laikinąją Lietuvos Vyriausybę“, kurią sudarė europarlamentaras prof. Vytautas Landsbergis.

Kada, Tavo nuomone, pokyčiai lietuvių istorinėje savimonėje išryškės? Kaip tai pamatysime?

Tai įvyks tada, kai lietuvių kolektyvinėje atmintyje įvyks esminiai struktūriniai pokyčiai: kai Lietuvoje minėdami „Juodojo kaspino dieną“ kartu atminsime, kad Hitlerio ir Stalino pakto slaptieji protokolai turėtų būti vertinami ne tik kaip Lietuvos okupacijos veiksnys, bet ir kaip „Žydų galutinio sprendimo“ praktinių įgyvendinimo gairių nustatymą nulėmęs veiksnys; kai minint Gedulo ir vilties dieną kartu su lietuvių tremtiniais bus prisimenami ir žydų tremtiniai; kai minint rugsėjo 23-iąją, Lietuvos žydų genocido aukų atminimo dieną, taip pat bus atmenama, jog pirmosios masinės žydų žudynės vermachto užimtose SSRS srityse įvyko Gargžduose 1941 m. birželio 24 d.; kai atmenant 1941 m. birželio sukilimą bus suvokiamos ir šio įvykio sąsajos su Holokausto pradžia Lietuvoje; kai atmenant Laikinosios Lietuvos Vyriausybės nuveiktus darbus taip pat nebus baiminamasi pripažinti, jog ji viešai nepasmerkė žydų žudynių. Galima minėti ir daugiau požymių: kai Holokausto atminimo renginių metu nebebus būtinybės akcentuoti, koks vis dėlto yra tikslus žydų genocido Lietuvoje aukų skaičius (ar procentinė jo išraiška), nes bus suvokta, kad kiekvienas per Holokaustą nužudytas žmogus – tai ne skaičius; kai lietuvių visuomenė įsisąmonins, jog Holokausto aukos – tai Lietuvos aukos, kad tai – Lietuvos žmonės; kai bus įsisąmoninta, jog Holokaustas nulėmė ne tik ištisos žmonių grupės žūtį, bet ir Lite (Litos) civilizacijos sunaikinimą; kai nebereikės teisintis, kad Holokausto restitucija yra ne „kompensacija žydams“, bet simbolinis Lietuvos solidarizavimosi su Holokausto aukomis gestas ir t. t., kai bus atsikratyta lietuvių kolektyvinę atmintį kankinančių mitų apie „žydus – bolševikus“, „žydus – enkavėdistus“ ir „žydus – Lietuvos išdavikus“; kai bus įsisąmoninta, kad jokiomis 1940–1941 m. sovietizacijos patirties interpretacijomis negalima pateisinti žmonių žudymo; kai bus suvokta, kad dalies lietuvių dalyvavimą Holokauste nulėmė ne tik kraštutinis antisemitizmas, bet ir ganėtinai racionalūs oportunistiniai motyvai; ir pagaliau, kai lietuvių visuomenėje nebeliks noro neigti esminį Holokausto išskirtinumą – faktą, jog žmonės buvo žudomi vien todėl, kad jie buvo žydai, nepaisant jų politinių nuostatų, socialinio statuso, ekonominės padėties bei kitų kriterijų. Kol kas tokie pokyčiai Lietuvoje nėra įvykę.

Dėl kokių priežasčių to įsisąmoninimo, empatijos trūksta? Kodėl per televiziją ar radiją išgirdęs apie Holokaustą dažnas pasako: „vėl tie žydai, ko jie nori“?

Kolektyvinę atmintį riboja egzistuojanti socialinė, kultūrinė ir politinė realybė, todėl žmonės praeities įvykius vertina pagal jų sąsajas su gyvenamo laikmečio problemomis. Mano nuomone, pastarasis dėsningumas ypač aktualus šiomis dienomis, kai informacija ir žinios – tarp jų ir Holokausto istorijos faktai – tapo vartotojiškos kultūros objektu. Žmonės nebenori įsigilinti, įsijausti į Holokausto patirtį, bet nori rinktis iš emociškai patrauklesnių arba kitaip imponuojančių Holokausto interpretacijų, versijų. Ir toks pasirinkimas gali būti lemtingas, nes lemiančioji dauguma, abejodama, ar reikia grįžti prie Holokausto temos, yra linkusi rinktis anksčiau parengtus atsakymus bei viešajame diskurse tebeveikiančius stereotipus.

Holokausto atminimas – tai ne vienkartinis ritualas ir ne vienos kartos pastangų reikalas. Tai – sunkus, autorefleksija ir istorinės traumos įveika pagrįstas „atminties darbas“. Nepatartina jį atlikti paskubomis, nes „atminties darbas“ gali trukti trijų–keturių generacijų intelektinės brandos laikotarpį, t. y. apie 80–100 metų. Taigi lietuvių kolektyvinė atmintis, nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos Lietuvoje praėjus beveik 70 metų, jau yra įpusėjusi Holokausto įveikos procesą. Anksčiau aptartos Holokausto atminimo įprasminimo iniciatyvos „iš apačios“ yra dėsningas Holokausto atminimo kultūros formavimo(si) Lietuvoje etapas, kuris, mano nuomone, gali būti vertinamas kaip tam tikras artėjančio lietuvių kolektyvinės atminties kokybinio „persilaužimo“ požymis.

Kuo Holokausto įsisąmoninimo procesas Lietuvoje, o ir kitose posovietinėse šalyse skyrėsi (skiriasi) nuo proceso, kuris vyko Vakarų Europoje? Vienas bendrumas akivaizdus – reikėjo laiko, kol buvo suvokta, kas įvyko Antrojo pasaulinio karo metais, kad tai mus visus vienaip ar kitaip liečia.

Holokausto įsisąmoninimo procesas Vakarų, ne tik Europos, valstybėse ir posovietinėse šalyse skyrėsi ir tebesiskiria santykio su Holokaustu paieškų turiniu. Vakarų pasaulio visuomenėms prireikė ne vieno dešimtmečio, kol buvo surastas pakankamai sąžiningas santykis su Holokausto patirtimi – tai faktas. Iš pirmo žvilgsnio, būtų galima teigti, kad Vokietijoje (ypač Vakarų), Prancūzijoje, Olandijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose etc. Holokausto atminimo kultūra susiklostė vien dėl tos priežasties, kad jose demokratinės vertybės puoselėjamos jau beveik 70 metų, tuo tarpu Lietuvoje toks procesas prasidėjo vos prieš kelis dešimtmečius. Tačiau ir Vakarų valstybėse Holokausto suvokimo, empatijos ir net Holokausto atminimo kultūros lygis yra labai skirtingas. Tai akivaizdu lyginant Vakarų Vokietiją su JAV, Olandiją su Prancūzija arba Vokietiją su Austrija ir t. t. ir pan. Taigi ne tik laikas Holokausto įsisąmoninimo procesams buvo esminis veiksnys, bet struktūriniai Vakarų visuomenių kolektyvinių tapatybių pokyčiai.

Kokie tie pokyčiai?

1945–1962 metais Vakarų valstybių viešajame ir geokultūriniame diskursuose įsivyravo vadinamasis „tylos periodas“. Jo metu išgyvenusiųjų po Holokausto patirtis buvo tiesiog ignoruojama. Būtent šiuo periodu susiformavo „visų nukentėjusiųjų“ mitas – nuostata, kad žydai nebuvo išskirtinė nacionalsocialistinio režimo aukų grupė. Z. Baumanas tai pavadino adioforizacijos efektu. Išlikusieji po Holokausto netylėjo, tačiau jų balso neišgirdo. Antrasis – tai „praregėjimo periodas“, prasidėjęs Adolfo Eichmano teismo procesu Jeruzalėje 1962 metais ir pasibaigęs televizijos miniserialo „Holocaust“ išpopuliarėjimu daugelyje Vakarų pasaulio valstybių 1979-aisiais. Šis periodas buvo svarbus tuo, kad jo metu vadinamajame Eichmano procese atskleisti faktai palaipsniui ir per įvairias istorinės traumos „įveikos“ priemones buvo sulieti į ganėtinai nuoseklų Holokausto naratyvą, kuris galiausiai ir buvo išeksplikuotas minėtame „Holocaust“ seriale. Pastaruoju metu pasirodė ir pirmosios intelektualinės pastangos suvokti Holokaustą. Žinome, kokią nevienareikšmę reakciją sukėlė 1963 m. pirmą kartą publikuotas Hannah Arendt tekstas „Eichmann in Jerusalem: A Report on the Banality of Evil“. 1978–1979 metais JAV pradėta svarstyti Holokausto memorialinio muziejaus kaip mokslinių tyrimų, edukacinių projektų ir atminties įamžinimo institucijos įsteigimo idėja, kuri buvo materializuota 1985–1993 m. Ne mažiau reikšminga ir tai, kad „praregėjimo periodu“ prasidėjo instituciškai koordinuoti išlikusiųjų po Holokausto resocializacijos Vakarų visuomenėse procesai. Na ir trečiasis – tai „Holokausto universalizacijos“ bei „globalios Holokausto atminimo kultūros“ susiklostymo periodas (1980 m. – iki šių dienų). Jo metu jau bandoma ne įveikti, „perdirbti“ ir įsisąmoninti pačią Holokausto patirtį, bet suvokti, kas yra pati Holokausto atminimo kultūra bei surasti jos išsaugojimo strategijas. Kitaip tariant, badoma rasti priemonių siekiant išvengti tokių neigiamų dalykų kaip Holokausto neigimas ir įvairios „Holokausto industrijos“ teorijos.

Kas tuo tarpu vyko Lietuvoje? Gyvenome totalitarinės valstybės okupuoti, ir tikrai negalėjome atlikti to jau minėto „atminties darbo“ natūraliai.

Kai kurie lietuvių visuomenės santykį su Holokaustu lėmę veiksniai vis dėlto labai panašūs į minėtuosius Vakarų valstybėse. Pokario periodas sovietinėje Lietuvoje taip pat gali būti įvardytas „tylos laikotarpiu“. Šiuo periodu sovietinėje Lietuvoje – kaip ir visoje SSRS – išlikusieji po Holokausto taip pat nebuvo išgirsti, net ir įvertinant tą aplinkybę, kad SSRS įvyko keletas spaudoje plačiau nušviestų vadinamųjų karo nusikaltėlių procesų; čia taip pat susiklostė savita sovietinė „visų nukentėjusiųjų“ mito variacija; čia taip pat Holokausto patirtis buvo išstumta dėl vadinamojo adioforizacijos efekto, retušuojant jį įvairiomis komunistinės ideologijos ir sovietinės atminimo kultūros dogmomis. Tačiau vis dėlto buvo ir tam tikrų išimčių: Vilniuje iš karto po išvadavimo, 1944-ųjų liepos mėnesį, pradėjo veikti Žydų muziejus, tapęs Holokausto atminimo tradicijų kūrimo ir sklaidos centru (būtent jo iniciatyva Lietuvos SSR pradėtos ženklinti masinių žudynių vietos). Muziejus buvo likviduotas 1949 m. SSRS prasidėjus antisemitinei kampanijai, tačiau jo sukaupta medžiaga bei patirtis išliko aktuali ir vėlesniais sovietmečio periodais. Mano akimis, Žydų muziejaus egzistavimo ir veiklos faktas SSRS mastu buvo unikalus atvejis. Septintojo dešimtmečio pradžioje tam tikru požiūriu sovietinę Lietuvą palietė ir „praregėjimo etapas“. Būtent septintajame–aštuntajame dešimtmečiais SSRS respublikose buvo publikuota nemažai atsiminimų, paskelbta keletas dokumentų rinkinių, pasirodė istorinių tyrimų, atskleidusių „hitlerinių okupantų žvėriškumus“. Kaip žinoma, išskirtuoju laikotarpiu būta bandymų nacistinių nusikaltimų Lietuvoje atmintį formuoti ir kinematografinėmis priemonėmis.

Reikšmingas faktas yra ir tai, kad šiuo periodu Lietuvos SSR buvo įamžinta didžioji dalis žinomų masinių žudynių vietų. Be abejo, visos įvardytos (ir nepaminėtos) intencijos siejosi su siekiu retušuoti Holokaustą sovietinės atminimo kultūros schemomis, tokiomis kaip „hitlerinių okupantų ir jiems talkinusių buržuazinių nacionalistų nusikaltimų“ eufemizmai, (tik) komunistinio žydų pogrindžio Lietuvos getuose siužetai ir pan. Ypač tai buvo akivaizdu septintajame dešimtmetyje, suintensyvėjus pastangoms įtraukti atskirus „hitlerinių nusikaltimų prieš taikius tarybinius gyventojus“ epizodus į Didžiojo Tėvynės karo naratyvą. Tokiomis priemonėmis sovietinė atminimo kultūra suformavo ganėtinai nuoseklų „hitlerizmo nusikaltimų“ Lietuvoje naratyvą, kuriame dalis Holokausto atminties elementų buvo sujungta su komunistinės ideologijos elementais, pašalinant kitus, su pastarąja ideologija ir sovietine Antrojo pasaulinio karo versija nesiderinančius.

Ar be oficialiojo požiūrio egzistavimo koks nors kitas, alternatyvus?

Netgi sovietmečiu tam tikra sovietmečio lietuvių visuomenės dalis – ypač išlikusiųjų po Holokausto ir žydų genocido liudininkų grupė – turėjo būtinų gebėjimų suvokti, kas iš tiesų slepiasi po „hitlerinių nusikaltimų“, „buržuazinių nacionalistų“ ir „taikių tarybinių piliečių“ sąvokomis. Taip, ideologiniai ir propagandiniai sovietinės atminimo kultūros smagračiai negailestingai naikino Holokausto patirtį, tačiau šalia oficialaus diskurso egzistavo ir individuali komunikacinė terpė, kurioje buvo perduodama oficialiosios atminimo kultūros nesankcionuotos atminties elementai.

Vis dėlto iš daugelio lietuvių sovietinė atminimo kultūra atėmė galimybę suformuoti normalų, sąžiningą santykį su Holokaustu. Ir šio proceso esmė, mano nuomone, buvo ne sovietinės sistemos bandymai (kurie, mano įsitikinimu, buvo nesėkmingi) nutylėti Holokaustą, bet kryptingos pastangos pakeisti Holokausto atmintį savais ideologiniais surogatais, tokiais kaip „hitleriniai nusikaltimai“, „buržuaziniai nacionalistai“ ir „taikūs tarybiniai piliečiai“. Sovietinė sistema nepalaikė Holokausto traumos įveikos ir „išgedėjimo“ praktikų, kokios susiklostė Vakarų valstybėse „praregėjimo“ laikotarpiu septintajame–devintajame dešimtmečiais. Žlugus sovietinei sistemai, jos suformuotos atminimo kultūros ir ideologijos poveikis neišnyko, todėl posovietinėje lietuvių (kaip ir kituose posovietiniuose sociumuose) visuomenėje išliko inertiška nuostata rezervuotai vertinti naujas Holokausto atminimo iniciatyvas ir tendencijas. Nieko stebėtino, kad dažnas žmogus Lietuvoje savęs vis dar bando klausti, ar atsirandančios ir vis didesnio dėmesio sulaukiančios Holokausto įsisąmoninimo ir Holokausto atminimo įamžinimo iniciatyvos nėra naujas bandymas „primesti“ savo istorinės traumos versiją, t. y. vietoje sovietinio pateikti „vakarietišką“ atminties surogatą? O toks kraštutinumas yra vengtinas. Holokaustas Lietuvoje buvo visiškai kitoks nei Vakarų valstybėse, todėl, perimdami Vakaruose susiklosčiusius jo atminties modelius, rizikuotume netekti suvokimo, kodėl ir kuo Holokaustas buvo išskirtinis Lietuvoje.

Lietuvos, kaip ir kitų Vidurio Europos šalių, ypatumas tas, kad mes turėjome sovietinės okupacijos patirties? Patirties, kuri tiesiog „užsivertė mums ant galvos“.

Taip, sutinku, kad sovietinės okupacijos patirtis sąlygojo mūsų ir kitų Vidurio Europos valstybių santykio su Holokaustu problemas. Ši patirtis sąlygoja vadinamojo „savo genocido“ paieškas ir pastangas atkreipti į jį viso Vakarų pasaulio valstybių dėmesį. Juk dėl šio tikslo Lietuva yra padariusi keletą svarbių žingsnių savo įstatymų leidyboje bei inicijavusi kai kuriuos procesus Europos Parlamente. Kalbėjimas apie „savo genocidą“ jau yra tapęs savitu Lietuvos diplomatijos retorikos kodu. Ir manęs nestebina, kad kai kuriose Vakarų šalyse toks kodas yra suvokiamas kaip bandymų nustelbti Holokausto patirtį išraiška. Taip, kai kurie Vakarų tyrinėtojai tokį reiškinį apibūdina kaip posovietinių visuomenių siunčiamo lūkesčio pagaliau būti pastebėtoms ir suprastoms ženklą. Kai kurie Vakarų tyrinėtojai net laikosi nuomonės, kad Rytų Europos valstybės neteisingai suprato Holokausto atminimo kultūros esmę. Tai yra, kad jos pradėjo manyti, jog Vakarų pasaulio kolektyvinėje tapatybėje įsitvirtinusi Holokausto kaip šimtmečio blogio paradigma posovietinėms visuomenėms gali reikšti ne ką kitą kaip tik akstiną pradėti garsiai kalbėti apie savo istorines traumas – „savo genocidą“. Būtent tai ir sąlygoja šių visuomenių kolektyvinių tapatybių konkurenciją su Holokaustu.

Dar vienas ypatumas, Lietuva pateko į vadinamojo „naikinimo karo“ zoną, kurioje viskas buvo leista. Žmonės čia buvo išžudyti neįtikėtinai įžūliai, čia pat, visų akivaizdoje…

Tai savo atsiminimuose „Mes gyvenome: biografiniai užrašai“ jau yra bandęs padaryti poetas Marcelijus Martinaitis, konstatavęs, kad jam žydų genocido simbolis – tai netoli jo gimtinės buvusios žvyrduobės, kuriose karo metais buvo žudomi žmonės, šimtai žmonių. Ypač sukrečia tai, kad su šiomis žvyrduobėmis susiję jo „pirmieji kraupūs vaikystės prisiminimai, nes ligi tol nebuvo tekę matyti nei lavonų, nei kaip žūva ar yra žudomas žmogus“. Ir čia M. Martinaitis, mano nuomone, labai taikliai apibūdina savo (neabejoju, kitų žmonių – taip pat) santykį su tokiomis vietomis: „…dar labiau pajuntu tų vietų kraupumą, kažkokį nykumą, tuštumą, nemeilę, negyvenimą. <…> Kažkodėl jau niekas nenori čia gyventi. <…> Atrodo, kad kažkuo labai baisiu liko užteršta ši žemė, nors man ji yra gimtoji“). Neabejoju – perteiktos M. Martinaičio prisiminimų sekvencijos pasitarnauja kaip ganėtinai išsami emocinio lietuvių visuomenės santykio su masinių žudynių vietomis arba „kruvinomis žemėmis“ kvintesencija.

Kaip Vakarų pasaulyje prasidėjo tas „katastrofų varžymasis“, į kurį, atgavusi Nepriklausomybę, įsitraukė ir Lietuva? Ir ar matai kokią nors išeitį, kaip įveikti tą „sportą“? Man patiko viena J. Ruseno mintis, kai jis rašo, kad visos tokios nelaimės galėtų būti pasitiktos būtent liūdesio emocija. Kita vertus, kaip netapti nuolat mazochistiškai gedinčiais, kaip kartą gerai pasakė M. Zingeris, „monotoniškais“?

Kai kalbame apie prasidėjusį „katastrofų varžymąsi“, mano nuomone, turėtume kalbėti apie Lietuvoje susiklosčiusias teisines prielaidas tokiam procesui. 1998 m. buvo priimtas įstatymas, papildęs Lietuvos Respublikos Baudžiamąjį kodeksą XVIII skirsniu „Karo nusikaltimai“, kuris 2000 m. BK redakcijoje buvo perredaguotas į XV skyrių – „Nusikaltimai žmoniškumui ir karo nusikaltimai“. 1998 m. buvo priimtas ir kitas įstatymas, nustatęs, kad SSRS valstybės saugumo komitetas (KGB) pripažįstamas nusikalstama organizacija, vykdžiusia karo nusikaltimus, genocidą, represijas, terorą ir politinį persekiojimą SSRS okupuotoje Lietuvos Respublikoje. Šis įstatymas veikia ir dabar. Būtent viena šio įstatymo kvalifikacinių nuostatų – genocidas – ir sukėlė reakciją ne tik Lietuvoje, bet ir kai kuriose Vakarų pasaulio valstybėse. Labiausiai buvo suabejota tuo, ar tokiu įstatymu Lietuva nesiekianti teisiškai sutapatinti nacionalsocialistinio ir komunistinio režimų nusikaltimų. Juk tokią intenciją patvirtina nuostata KGB veikas traktuoti būtent kaip genocidą. Būtent su tokia lietuvių istorinės traumos koncepcija „ėjo į Europą“ aktualizuojamo laikotarpio Lietuvos diplomatai ir jos užsienio politiką formavusios institucijos.

2000 metais įvyko Tarptautinis Vilniaus visuomeninis tribunolas „Komunizmo nusikaltimų įvertinimas“, kuriame konstatuota, jog savo mastu, žiaurumu komunistinių režimų nusikaltimai žmoniškumui gerokai pralenkė fašistinius nusikaltimus žmoniškumui (genocidus) naikinant lietuvių, latvių, estų, ukrainiečių, baltarusių, moldavų ir kitas tautas, sunaikinus apie šimtą milijonų žmonių. Kaip tokią formuluotę turėjo suprasti Vakarų pasaulis? Neabejoju, kad būtent taip, kaip joje ir suformuluota – komunistiniai nusikaltimai didesni už nacistinius, todėl lietuviai yra didesnės aukos, bet ne žydai. Štai taip, mano nuomone, ir buvo sukurtos prielaidos lietuvių (Lietuvos) nesusikalbėjimui („konkurencijai“, „varžyboms“ etc.) su Vakarų pasaulio visuomenių istorine atmintimi. Šiandien tokiu keliu Lietuva jau yra nuėjusi labai toli tiek įstatymų leidybos, tiek ir lietuvių kolektyvinės tapatybės formavimo, tiek ir oficialios atminimo kultūros kūrimo požiūriu. Todėl neįsivaizduoju, kaip būtų galima šį „sportą“ įveikti. Mano nuomone, pirmasis žingsnis tokia linkme turėtų būti padarytas iš lietuvių visuomenės pusės. Tačiau ar tai įmanoma? Šiuo požiūriu esu labiau pesimistas, nei optimistas.

Nuogąstavimo dėl pavojaus persiimti „atminties mazochizmu“ (jeigu tokia sąvoka būtų korektiška) atžvilgiu noriu pasakyti tik tiek, kad, mano nuomone, to „mazochizmo“ ir „monotoniškumo“ šiandien Lietuvoje išties yra labai daug. Per daug. Iš dalies dėl pastarosios ypatybės lietuvių visuomenei funkcionuojantys oficialūs Holokausto atminimo ritualai yra paprasčiausiai neįdomūs. Jie atstumia, o kartu atstumiama ir Holokausto patirtis, įsiteigiant, kad „žydams reikia – tegul jie ir gedi“. Ką jau tokioje perspektyvoje ir kalbėti apie galimybes atsirasti empatijai Holokausto aukų atžvilgiu. Pažiūrėkime – oficialiuose minėjimuose Lietuvoje aukos minimos kaip skaičiai, kaip kažkokios amorfiškos esybės, o ir pats Holokaustas apibūdinamas kaip kažkokia stichinė nelaimė, nepriklausiusi nuo mūsų valios. Štai, kodėl, mano nuomone, reikėtų kuo daugiau nekonvencinių, neoficialių ir „kontrritualinių“ iniciatyvų – tokių, kaip „Vardai“. Tokių, kurios galbūt šokiruotų, bet kartu ir išjudintų, „užvestų“ lietuvių santykio su Holokaustu permąstymo procesus.

Ar nuostata „tegul jie ir gedi“ neatspindi Holokausto atminimo vietų būklės? Esu aplankęs keletą, jos buvo sutvarkytos, tačiau turbūt taip yra ne visur?

Lietuvoje esu aplankęs apie 120 Holokausto memorialų. Didžiajai daliai iš jų tikrai trūksta „ūkiškesnio“ dėmesio, ypač kalbant apie tuos, kurie yra net ir provincijos požiūriu sunkiau pasiekiamose vietovėse. Čia pastebėjau vieną dėsningumą: geriau prižiūrimi tie memorialai, kurie dažniau lankomi (tai sąlygoja aukų skaičiaus „kriterijus“, atstumas nuo magistralinių kelių etc.) – tai logiška. Bet veikia ir dar vienas svarbus veiksnys – ypač sudėtinga tų Holokausto memorialų, kurie konkuruoja su lietuvių istorinės traumos atminimo vietomis, situacija. Mano nuomone, akivaizdžiausias tokio reiškinio pavyzdys – Holokausto memorialai Rainiuose, kurie akivaizdžiai yra stelbiami šioje vietovėje įrengto memorialinio komplekso, skirto 1941 m. birželio 24–25 d. NKGB žiauriai nužudytų 76 lietuvių politinių kalinių atminimui. Taip, šis memorialinis kompleksas yra labai svarbus lietuvių kolektyvinei istorinei tapatybei, bet juk Rainiuose (dviejuose vietose) nužudyta apie 7 400 žydų. Ar jų kančia buvo mažesnė nei 76 kankinių? Ir kaip suprasti tai, kad viename iš Holokausto memorialų tuose pačiuose Rainiuose žmonių pramintas takelis veda į… lauko tualetą, įrengtą memorialo pakraštyje?.. Tiesa, situaciją fiksavau 2008 m., gal dabar to tualeto jau nebėra? Kita vertus, čia tik vienas mano aptiktų pavyzdžių – nesunku pateikti ir kitų. Kas lemia tokią situaciją? Kiek esu domėjęsis, atsakymas būdavo tas pats – lėšų stygius. Taip – tai visiems aktuali problema, bet kartu esu girdėjęs ir tokių teiginių, kad kol nesutvarkysime „mūsų atminties vietų“, nepajudės ir „žydų atminties vietų“ tvarkybos reikalai – nebent atsirastų lėšų būtent tokiems memorialams, kaip tai įvyko 2001–2004 m. Jungtinės Karalystės Holokausto švietimo fondo iniciatyva.

Jau mūsų minėti kūrybiški kontrritualai, valstybės sprendimas bent iš dalies kompensuoti nusavintą žydų turtą, žydų kultūros paveldo integracija į LT kultūros kontekstą, gausėjanti Holokausto istoriografija – geri ženklai. Norėčiau paklausti apie pastarąją. Susidaro įspūdis, kad dauguma darbų Holokausto tematika Lietuvoje yra faktografiniai. Be tvarkingai surašytų faktų niekaip neapsieisi, tas tiesa, tačiau tai, pasak vieno anglų istoriko, nėra didelė istoriko dorybė. Tai tiesiog privalu. Kokių darbų, tyrimų, Tavo akimis, šiuo metu Lietuvoje trūksta labiausiai? Esi anksčiau minėjęs, jog daug ką šioje sferoje reikia „normalizuoti“?

Mano nuomone, lietuviškajai Holokausto istoriografijos „mokyklai“ ir teoriniu, ir empiriniu požiūriais labiausiai trūksta konceptualių, tarpdisciplinine metodologija paremtų, Holokausto atminties tyrimų. Tokių tyrimų, kurie ne tik konstatuotų tokio fenomeno kaip Holokausto atmintis egzistavimo faktą, bet ir analizuotų šio fenomeno sanklodos ypatybes Lietuvoje. Tyrimų, skatinančių įsigilinti lietuvių visuomenės santykio su Holokausto patirtimi problematiką ne tik atskleidžiant įvairių stereotipų ir mitų (pvz., vadinamosios „dviejų genocidų teorijos“, „Holokausto neigimo“ ir „Holokausto industrijos“) žalą, bet ir analizuojant Holokausto traumos įtakos lietuvių kolektyvinės tapatybės kaitos procesams klausimus. Mano nuomone, ypač trūksta mokslinių tyrimų, analizuojančių Holokausto aukų, liudininkų (tiek neveiksnių stebėtojų, tiek ir gelbėtojų) ir vykdytojų atminties formavimąsi ne tik karo metais, bet ir pokario laikotarpiu. Ypač tai aktualu Holokausto atminties situacijos sovietinės Lietuvos kontekste suvokimui, nes šiandieniame lietuvių kolektyvinės atminties diskurse vis dar stiprus įsitikinimas, kad sovietmečiu apie „tai“ nebuvo kalbama. Esu įsitikinęs, kad Holokausto aukų, liudininkų, vykdytojų bei žydų gelbėtojų atminties tyrimai ilgainiui ne tik padėtų atsakyti į kai kuriuos esminius, su minėtųjų grupių motyvais ir elgsenos scenarijais susijusius klausimus, bet ir sukurtų prielaidas jų hiperbolizuotų įvaizdžių „normalizavimui“ – per intensyvių tyrinėjimų laikotarpį sukaupta patikima istorinė medžiaga leidžia įtaigiai parodyti, kad faktinė Holokausto realybė sąlygojo ne tik istoriografijoje dažniausiai minimus elgsenos (aukos, žudikai, stebėtojai) scenarijus, bet ir begalę individualių pasirinkimų, kurie neretai disonuoja su kolektyvinėje atmintyje įsitvirtinusiomis išankstinėmis nuostatomis. Tarpdisciplininiai Holokausto atminties tyrimai, mano nuomone, Lietuvos istorikams padėtų konstruktyviau ir plačiau suvokti Holokausto atminimo kultūros formavimo(si) procesus bei su jais susijusias problemas. Tai palengvintų bendro lietuvių kolektyvinės tapatybės santykio su Holokausto patirtimi vardiklio paieškas – mano nuomone, šios problemos faktografija negali išspręsti. Tiesa, Lietuvoje esama bandymų moksliškai įvertinti Holokausto atminties fenomeną ir aktualizuoti kai kuriuos jo aspektus, tačiau tiek teoriniu, tiek ir empiriniu požiūriais jie yra kol kas labai fragmentiški ir nepasižymi tokiu įdirbiu kaip faktografiniai tyrimai.

Klausimas pabaigai. Visi žinom, kad ne istoriko darbas yra prognozuoti. Vis dėlto turbūt nerasime nė vieno, kuris to slapta ar atvirai to nedarytų. Kaip manai, kaip galėtų kisti Holokausto atmintis Lietuvoje ir Vakarų pasaulyje artimiausiais dešimtmečiais? Galbūt patikslinsiu: ar šio įvykio atmintis metams bėgant neblės, ir ar netaps jis ateities kartoms tokiu pat įvykiu kaip, pvz., Hugenotų karai ar žudynės Vandėjoje? Retas prie širdies ranką pridėjęs galėtų pasakyti, kad jį tai liečia. Šiandien vis dar nedaug laiko praėjo nuo Holokausto, dar yra gyvų liudininkų, jų vaikų, ta atmintis tebėra gyva. Ar pavyks ateityje (nepaisant visų institutų, universitetų, programų) išlaikyti tokią įtampą ir aktualumą? Ir apskritai gal to net nereikia?

Svarstydamas Holokausto atminties ateities perspektyvas visada jaučiuosi labai nejaukiai. Bet galiu pabandyti. Pirma, mano nuomone, Holokausto problema niekada nebus išspręsta (neįmanoma išspręsti to, kas yra neišsprendžiama), todėl jo atminimo aktualumas neišnyks. Todėl net nekelčiau klausimo, ar apskritai reikia aktualizuoti Holokausto atminimą, bet klausčiau: kokia empatizacijos Holokausto atžvilgiu palaikymo tendencija įsivyraus? Manau, kad ateityje susidursime ne su Holokausto atminties įsisąmoninimo reikalingumo, bet su visuomenės noro išlaikyti Holokaustą savo dėmesio centre problemomis. Ar ir toliau empatizacija Holokausto aukų atžvilgiu bus toks sektinų moralinių nuostatų rodmuo, užkirsiantis kelią ateityje galimiems nusikaltimams prieš žmoniškumą, o galbūt ir kitiems genocidams? Žmonių žudynės 1994 m. Ruandoje, 1995 m. – Srebrenicoje, šiandieniai įvykiai Artimuosiuose Rytuose verčia tuo abejoti. Todėl esu įsitikinęs, kad ateityje tiek mūsų, tiek ir Vakarų pasaulio šalyse gali iškilti poreikis persvarstyti kai kurias Holokausto atminimo kultūros formavimo(si) tendencijas. Ko gero, toks pokytis bus susijęs su tolesnėmis Holokausto traumos „įveikimo“ fazėmis, „normalaus“ santykio su Holokausto patirtimi nusistovėjimu, nors neatmesčiau galimybės, kad tam tikri pasikeitimai gali būti inspiruoti ir komunistinių nusikaltimų perkvalifikavimo. Kaip jau minėjau, būtent tokiu siekiniu vadovaujasi šiandieninė Lietuvos bei kai kurių kitų Vidurio ir Rytų Europos valstybių istorijos politika.

Antra, būtų logiška pasekmė, jeigu ateityje išliktų tik nedaugelis šiandieniniu laikotarpiu susiformavusių Holokausto atminimo modelių bei tradicijų. Šiuo atveju sutinku su tyrinėtojais, kurie teigia, kad šiandienis Vakarų pasaulis – manyčiau, ne išimtis būtų ir posovietiniai sociumai – jaučia tam tikrą „persisotinimą“ Holokausto atmintimi ir jau ieško galimų alternatyvių santykio su Holokaustu (su)balansavimo būdų. Tad manau, kad silpstant lietuvių visuomenės įtampos Holokausto atžvilgiu laukui (kai bus pasiektas tam tikras moralinis „persilaužimas“ į empatijos pusę) ir Lietuvoje ilgainiui bus susitelkta į Holokausto atminimą reprezentuojančio bendro simbolio, bendro naratyvo ir juos palaikančių ritualų rinkinio paieškas, einant panašiu keliu, kaip tai įvyko Vakarų pasaulio istorinės atminties diskurse svarbiausiu Holokausto simboliu pasirenkant Aušvicą, o Holokausto aukų atminimo ritualu – jo išlaisvinimo dieną (sausio 27 d.). Šitaip prognozuodamas elgiuosi kiek egoistiškai, nes viliuosi, kad nupieštas scenarijus nepaliks be darbo ir istorikų Lietuvoje – juk (per)kuriant Holokausto atminimo kultūros reikšmes Lietuvoje išaugs ir mokslinių istorinės atminties tyrimų, padėsiančių ieškoti lietuvių kolektyvinę tapatybę su Holokausto patirtimi suartinančių vardiklių, poreikis.

Kalbėjosi Zigmas Vitkus

www.bernardinai.lt

„Pajūrio naujienų“ nuotr.

Nuotraukoje: Dr. H. Vitkus

Žydai , , , , , , , , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra