Labaiteatras. Kaireje kompozitorius Deividas Gnedinas, aktorė-režisierė Agnė Sunklodaitė. Autorės nuotr.

Evelina KISLYCH, Hamburgas, www.voruta.lt

Š.m. sausiui palydėti Hamburge buvo surengta teatro diena, kurią kalendoriuje ryškiais prisiminimais pažymėjo svečiai iš Lietuvos. Drauge su kolega kompozitoriumi Deidvidu Gnedinu čia pirmą kartą lankėsi ir savo spektaklį „(ne)mano istorija“ lietuviams atvežė aktorė-režisierė Agnė Sunklodaitė. Šiandien, tarp gausos spektaklių teatruose, ji sėkmingai po Lietuvą ir užsienį žygiuoja su savuoju, jau antrojo sezono sulaukusiu „Labaiteatru“. Šia proga, dėka Hamburge veikiančios „LiT.art“ draugijos vadovės Juttos Noak-Vaitkienės, „Labaiteatras“ spektaklį pristatė ir su teatro užkulisiais supažindino čia gyvenančius lietuvius.

Vienos dienos renginyje, vokiečių-lietuvių kultūros draugijos „LiT.art“ pavadintame „Teatras-tai buvimas kartu“, susibūrė per pusšimtį Hamburge gyvenančių lietuvių. Jame dalyvavo Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininkė Dalia Henkė, Lietuvos Respublikos kultūros atašė Vokietijoje Gabrielė Žaidytė, galerijos „Mare Liberum“ Hamburge įkūrėja ir vadovė Erika Davidavičius bei kiti svečiai. Renginį J. Noak-Vaitkienė pradėjo lietuvių kilmės prancūzų eseisto A. J. Greimo žodžiais: „Kultūra yra viena, tinkanti visoms šalims – tai žmogaus kultūra“, tapusiais „LiT.art‘o“ motto. Vadovė neslėpė besidžiaugianti jai suteikta galimybe organizuoti skirtingo pobūdžio kultūrinius renginius Hamburge ir šiam renginiui skirtu LR kultūros atašato Vokietijoje bei Tarptautinių kultūros programų centro Lietuvoje finansavimu.

Kairėje – LiT.art’o vadovė J. Noak-Vaitkienė ir LR kultūros atašė Vokietijoje G. Žaidytė. Autorės nuotr.

Atašato žemėlapyje – marga  

Renginio metu vykusioje meno sesijoje LR kultūros atašato Vokietijoje (toliau – Atašatas) darbą pristatė kultūros atašė Gabrielė Žaidytė. Diplomatė pasakojo, jog LR kultūros atašatai yra įsteigti trylikoje skirtingų pasaulio šalių: Italijoje, Belgijoje, Izraelyje, Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV), Jungtinėje Karalystėje, Lenkijoje, Kinijoje, Prancūzijoje, Rusijoje, Ukrainoje, Švedijoje ir Suomijoje bei Vokietijoje. Pasak G. Žaidytės, skaičiuojama, kad per 2015 metus lietuviškosios kultūros puoselėjimo renginiuose Vokietijoje dalyvavo apie 40 000 vokiečių. Aktyviausiai lietuviškąją kultūrą Vokietijoje puoselėjančio miesto statusą pelnė sostinė Berlynas, drauge su Atašatu suorganizavę apie 50 kultūrinio pobūdžio renginių. Tuo tarpu Hamburgas šiame žemėlapyje liko pažymėtas kaip vos keturis (drauge su Atašatu) kultūrinius renginius suorganizavęs miestas. Tačiau remiantis Hamburgo lietuvių bendruomenės ataskaita, iš viso 2015-aisiais metais buvo suorganizuota daugiau nei dešimt skirtingo pobūdžio lietuviškąją kultūrą puoselėjančių renginių. G. Žaidytė taip pat paminėjo, jog lietuviškajai kultūrai Vokietijoje puoselėti per metus yra skiriamas 15 000 eurų finansavimas. Jis paskirstomas lietuviškąją kultūrą Vokietijoje puoselėjančioms lietuvių bendruomenėms, draugijoms bei kitoms organizacijoms.

Parodą lietuvių kalba pristatė autorė, scenografė Giedrė Brazytė (dešinėje). Į vokiečių kalbą vertė Hamburgo lietuvis Audrius Vaitiekūnas. Autorės nuotr.

Prieš spektaklį – apie sceną

Renginyje taip pat dalyvavo ir čia gyvenantiems tautiečiams apie scenografiją, dekoracijų svarbą bei jų kūrimą pasakojo dailininkė-scenografė-praktikė Giedrė Brazytė. Vilniaus dailės akademijoje (VDA) lektore dirbanti dailininkė vizualiai supažindino susirinkusiuosius su Lietuvoje ir Lenkijoje jau pastatytų spektaklių scenovaizdžio kūrimu. G. Brazytė pristatė tokių spektaklių kaip L. Hall „Šaukštaveidė Steinberg“ (rež. M. Misiūnaitė, LMDT), A. Chechovo „Vyšnių sodas“ (rež. A. Latėnas, Valstybinis Jaunimo teatras),  A. Juozaičio „Širdis Vilniuje“ (rež.: J. Vaitkus ir A. Vidžiūnas, Valstybins Jaunimo teatras), A. Jasenkos „Dryžuota opera“ (rež. V. Martinaitis, Kauno valstybinis muzikinis teatras), V. Žilinskaitės „Robotas ir peteliškė“ (rež. A. Sunklodaitė, Bialystoko lėlių teatras), H. Kristiano Anderseno „Sniego karalienė“ (rež. E. Petrowska, Radomo dramos teatras) scenografijos užmanymus ir išpildymus. Renginio metu taip pat buvo pažymėti tokie scenografai kaip dailininkas-legenda Liudas Truikys (1904-1987). Apie šį scenografą teatro dienos dalyviams pranešimą paruošė „LiT.art“ draugijos narė, kompozitorė Akvilė Kalinaitė, kuri savo rankose laikė ką tik iš Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus atkeliavusį ir vos prieš porą mėnesių Lietuvoje pristatytą L. Truikio kūrybos albumą „Vizijos“.

Renginio metu krikščioniško jaunų žmonių klubo „Der Christliche Verein Junger Menschen“ patalpose, kuriose ir buvo pažymėta Teatro diena Hamburge, taip pat buvo atidaryta G. Brazytės senografijos darbų paroda. Dailininkė G. Brazytė atkreipė parodos lankytojų dėmesį į Lietuvos ir užsienio fotografus: D. Matvejevą, M. Aleksą, Albert’ą Roca Macia, Krzysztof’ą Bielinskį, savo fotografijomis prisidėjusius prie parodos atidarymo. Būtent jų dėka parodos autorei pavyko Hamburgo lietuviams perteikti kuriamų spektaklių scenovaizdį.

Akimirka iš monospektaklio. Aktorė A. Sunklodaitė. Autorės nuotr.

Monospektaklis – profesinis iššūkis aktoriui

Vietoje nenustygstanti A. Sunklodaitė režisuoja spektaklius įvairiuose Lietuvos bei užsienio teatruose, daug metų vaidino ir režisavo spektaklius „Keistuolių teatre“, kūrė įvairius individualius kūrybinius darbus, kurie ir paskatino „Labaiteatro“ atsiradimą.  Šiuo metu „Labaiteatras“ rodo įvairaus žanro spektaklius, skirtus tiek vaikams, tiek suaugusiems: „Tai teatras šeimai – nuo jauniausių iki vyriausių jos narių“, – sako  „Labaiteatro“ įkūrėjai  A. Sunklodaitė ir  D. Gnedinas.

Apie savo, pagal norvegų autorės Herbjorg Wassmo knygos „Šimto metų istorija“, pačios režisuotą spektaklį  „(ne)mano istorija“ A. Sunklodaitė sako: „ Kurdama šį spektaklį, visai kitaip pradėjau žiūrėti į knygos autorę ir jos kūrybą. Esu didelė jos gerbėja, bet, man atrodo, kad tik išstudijavusi autobiografinę jos knygą, atradau daug daugiau, nei iki šiol mačiau H. Wassmo kūryboje “, – kalbėjo režisierė. Paklausta, kaip jaučiasi būdama ir aktorės, ir režisierės vaidmenyse,  A. Sunklodaitė pasakojo, jog beveik pusantros valandos trukmės monospektaklis jai – kaip geras profesinis spyris sau pačiai. Pasak jos, aktorius turi ne tik prisitaikyti prie naujos aplinkos, bet ir sugebėti iki pat spektaklio pabaigos išlaikyti žiūrovų susidomėjimą. Pati A. Sunklodaitė džiaugėsi ne tik į spektaklį susirinkusia lietuvių ir vokiečių publika, aplinka, bet svarbiausia – lietuviškuoju žingeidumu – sulauktu  „LiT.art“ draugijos kvietimu.

Pristatytos skirtingų spektaklių scenografijos. Nuotraukoje – V. Žilinskaitės „Robotas ir peteliškė“ (rež. A. Sunklodaitė, Bialystoko lėlių teatras). Autorės nuotr.

„Labaiteatro“ spektaklis „(ne)mano istorija“ pirmą kartą Lietuvoje buvo parodytas Utenoje, o užsienyje – Švedijoje. Kaip pasakojo pati aktorė, šį spektaklį  į Hamburgą pavyko atsivežti dėl to, jog jis   neturi didelių dekoracijų, yra mobilus ir jam nebūtina specifinė teatro erdvė.

Plačiau apie vokiečių-lietuvių kultūros draugijos „LiT.art“ veiklą ir renginius rasite čia: http://www.litart-kultura.de/ .