Gyvosios istorijos rekonstruotojai iš Kauno viduramžių riterių ginklams grąžina spindesį (II)

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Gyvosios istorijos rekonstruotojai geriausiai žinomi iš švenčių. Retas atvejis, kad miesto šventė apsieitų be jų ginklų žvangesio.
 
„Labiausiai patinka riteriai“, – kiek nedrąsiai prisipažįsta nedidukas šventės „Hanza Kaunas“ svečias. Patys gyvosios viduramžių rekonstrukcijos mėgėjai, šios šventės proga virtę riteriais, renginio laukė ne vieną savaitę. Iki šventės jie daug laiko skyrė darbui dirbtuvėse, skubėjo pabaigti pradėtus darbus ir stengėsi rasti laiko treniruotėms. Šis renginys – paskutinė proga pasimėgauti viešų kovų teikiamu malonumu.
 
Prieš kovas – ilgos valandos dirbtuvėse
 
Savaitę prieš „Hanza Kaunas“ savaitgalį viename Kauno Kalniečių rajono garaže verda neįprastas darbas. Ir nors garsai visai nestebina – kalama, gręžiama, šlifuojama, pasiskolinti kažko užsukę kaimynai sutrinka. Čia įsikūrę Kauno „Karališkosios gvardijos“ gyvosios istorijos rekonstruktoriai iš metalo pjausto dalis šarvams, taiso ir gerina, ką jau pasigaminę.
 
Klubo įkūrėjas ir dirbtuvių šeimininkas Laurynas perdarinėja skydą – nors šis išėjo tvirtas, bet per sunkus. Kad ilgai gamintas daiktas negulėtų veltui, jį bando mažinti, kad galėtų panaudoti per masines kovas.
 
Vienas rekonstruotojas gamina šarvus. Pirmiausia reikia rasti jų brėžinius arba, tyrinėjant išlikusius dokumentus ir graviūras, sukurti šarvus pačiam. Brėžinius perkėlus ant skardos iš jos išpjaunamos atskiros detalės. Kalant jos išgaubiamos ir kantriai derinamos tarpusavyje. Jei kam iš klubo pasiseka rasti tinkamą brėžinį, darbas pasidaro greitas. Kitaip tenka kantriai vis iš naujo perdarinėti detalę tol, kol ji priderinama prie likusiųjų.
 
„Kojų šarvuotę gaminau apie du mėnesius. Pečius dariau savaitę, rankas – po dvi savaites. Bet, pavyzdžiui, šarvuotą pirštinę pasidariau per dieną – tai priklauso nuo to, kaip sekasi, nes jei priveli klaidų, turi perdarinėti, ir tai ilgiau užtrunka“, – darbą prie kampe sukrautų šarvų prisimena Laurynas.
 
Darbas būtų spartesnis ir paprastesnis, jeigu rekonstruktoriai galėtų dirbti kaip kalviai – su įkaitintu metalu. Tada jį išlenkti reikėtų mažiau pastangų, o metalas nuo smūgių neišplonėtų. Tačiau tenka apsišarvuoti kantrybe ir pamažu lenkti kiekvieną detalę mediniu plaktuku.
 
Po kovų – pavargę, bet kupini įspūdžių
 
Šventei vos prasidėjus, senojoje Kauno prieplaukoje žmonių nelabai gausu, o dalyviai dar tik pamažu ruošiasi. Garbingoje vietoje prie scenos kyla margos Lietuvos riterių palapinės – čia įsikuria trys Lietuvos rekonstruktorių klubai. Savaitgalį jų ir iš Baltarusijos į šventę atvykusių rekonstruktorių laukia trys turnyrai vienas prieš vieną – per juos bus siekiama išsiaiškinti, kuris kovotojas pats meistriškiausias. Šventei baigiantis planuojama ir masinė kova.
 
Stebint pasiruošimus akivaizdu, kad riteriai susirinko į darbą – tiesa, malonų, bet įtemptą. Turnyrui prasidėjus jie akylai stebi besikaunančius bendražygius: svarbu ne tik tai, kaip sekasi kolegai, bet ir tai, ar jam ko nereikia. Besikaunančio riterio sėkmė bent iš dalies priklauso ir nuo tų, kurie laiku pribėga pataisyti jo šalmo, atneša geresnį ginklą ar tiesiog – puodelį vandens.
 
Sekmadienį paskelbiamas turnyrų nugalėtojas – tai kovotojas iš Baltarusijos. Lietuvos kovotojai pavargę, pilni įspūdžių, bet nusiminę neatrodo. Jiems įdomiau pasidalinti įspūdžiais ir aptarti tai, kas pavyko geriausiai. Nors ir tam laiko – ne per daugiausia: pasibaigus turnyrui, laikas ruoštis masinėms kautynėms.
 
Kovoje vienas prieš vieną skaičiuojami taškai už kiekvieną pataikymą per tam tikrą laiką, o masinės kovos tikslas – kuo greičiau išguldyti priešininkus. Išguldyti tiesiogine prasme – laimi ta pusė, kuri greičiau smūgiais parverčia visus priešininkų riterius.
 
Trys susirėmimai. Visi trumpi, vos kelių minučių. Glaudžiai apie kovos lauką susibūrę žmonės, žvangančiam būriui priartėjus, dengiasi veidus ir baimingai traukiasi atgal, tačiau vos atitolus grėsmei, vėl grįžta ir veržiasi pasižiūrėti kautynių iš arčiau. Kas vyksta susipynusioje šarvų ir skydų makalynėje – suprasti sunku, kur kas lengviau suvokti, kaip sekasi nuo būrio atsiskyrusiems kovotojams. Galų gale – vienareikšmė lietuvių pergalė.
 
Publika džiaugiasi ir pamažu skirstosi, o kovotojai eina atsipūsti. Tačiau po pusvalandžio jie jau nusiteikę pasidalinti įspūdžiais apie susirėmimą.
 
„Patiko bėgiojantys baltarusiai – įdomu kovoti, kai priešininkai neištvermingi“, – patenkintas šypsosi „Karališkosios gvardijos“ narys Arminas. Paklaustas, kas įdomiau – tokia masinė kova ar turnyras, jis teigia, kad į masines kautynes eiti visada smagiau: „Niekad nežinai, kas tau stovi už nugaros, o turnyras yra labiau technikos dalykas.“ Vis dėlto, jo nuomone, įdomiausias dalykas gyvosios istorijos rekonstrukcijoje – tų laikų buities atkūrimas.
 
„Buvo smagu. Mes būtent tam ir treniruojamės – ne turnyrams, o masinėms kovoms. Todėl kol kas mums tokios kovos smagesnės. Vis dėlto per žiemą treniruosimės ir turnyrams – juk būtent turnyrai parodo riteriškumą“, – svarsto Laurynas.
 
Paklaustas, kiek baltarusių nukovė per masinę kovą, jis sako: „Po šios kovos pagalvojau, kad tai komandinis darbas, todėl nelabai gali prisiimti pergalės asmeniškai sau.“
 
Kitiems metams – nauji šarvai ir pavadinimas
 
Pasirodymas pasibaigia, o publika, nusifotografavusi su kovotojais, patraukia linksmintis toliau. Kovotojai pamažu tvarkosi ir apžiūrinėja, kiek įlenkimų ant šarvų teks taisyti po kovos. Be to, visi kupini įspūdžių, kuriais norisi pasidalinti. „Smagiausia, kai su tais, su kuriais koveisi, susėdi prie laužo, pasišneki ir gali pasakyti: „Ačiū, buvo gera kova, kažko išmokau“, – pasakojo Laurynas.
 
Šios kautynės – paskutinės iki kitos vasaros. Rekonstruktoriai džiaugiasi, kad turės šiek tiek daugiau laisvo laiko, o ilgiems mėnesiams, be renginių, jau turi suplanavę ilgą darbų sąrašą. Svarbiausia – tapti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) riteriais.
 
„Rugsėjo pradžioje darysime susirinkimą ir patvirtinsime naują klubo pavadinimą, heraldiką. Kiekvienas išsirinks po miestą ar vietą – pradėsime rekonstruoti LDK. Tik informacijos be galo mažai. Vis dėlto manau, kad Lietuvoje pats laikas atsirasti tokiam rekonstrukcijos klubui“, – pasakojo Laurynas.
 
Kitą sezoną rekonstruktoriai tikisi turėti jau penkis šarvuotos riterius. Taip pat jie laukia užsakyto kokybiškesnio metalo, kuris, kaip tikisi, išgelbės juos nuo nuobodokos rutinos lyginant sulankstytus šarvus. Tiesa, pirmiausiai teks pradėti visą darbą iš naujo – vėl po detalę susimeistrauti geresnę šarvuotę.
 
Taigi ar darbas garaže, kuris, kaip tvirtina patys riteriai, žiemą virsta tikromis pragaro dirbtuvėmis, kada nors baigsis? „Seniai tuo užsiimantys rekonstruktoriai sako, kad neįmanoma sustoti. Pasidarai, praeina kiek laiko, ir galvoji, kad kažkas kito patinka labiau arba kitas variantas patogesnis. Ir taip be galo, be krašto – nėra ramybės“, – juokiasi Laurynas.
 
Autorės nuotr.
 
www.lrytas.lt
 
Nuotraukose:
 
1. Kiekviena šarvų detalė – išpjauta ir išlenkta rankomis
2. Skydai klijuojami iš išgaubtos faneros, apkaustomi metalu ir apkalami oda
3. Kova vienas prieš vieną – riterių meistriškumo išbandymas
4. Masines kautynes laimi tas klubas, kuris pirmas nuverčia visus priešininkus

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra