„Gyvoji istorija: iš praeities į ateitį“?

Autorius: Data: 2013-09-26, 10:07 Spausdinti

Archeologas Vytautas Daugutis, Vilnius

Pasirodė gražiai išleista, mūsų istorikų sudaryta :Gyvosios istorijos programa: istorinė kultūra šiuolaikinės sąmonės formavimui“. Išleido Kultūros paveldo institutas (Vilnius, 1998, 72 p., 1000 egz.). pagrindinio teksto autorius – Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dekanas, vienas iš televizijos laidos „Būtovės slėpiniai“ autorių – doc. dr. Alfredas Bumblauskas, knygos sudarytojas – kultūros ministro patarėjas Ginas Dabašinskas, dizaineris Gediminas Lašas, dailininkas Vytautas Jurkūnas.

Gyvosios istorijos vardu aptariamasis darbas pavadintas todėl, kad, sudarytojų nuomone, „…tiek visa programa, tiek jos atskiros dalys yra atviros diskusijai, jos gali ir turi keistis…, tai reiškia, kad gyva ir kintanti turi būti ir Gyvosios istorijos programa“ (5 p.). Kartą dr. A. Bumblauskas apie tai yra net vaizdingai pasakęs, kad „… apskritai nėra kitos istorijos – tik Gyvoji istorija. Visa kita – makulatūra vienkartiniams indams gaminti…“ (3 p.). vadinasi, minėtą sąvoką reikia suprasti ne kaip įvairių istorijos faktų atpasakojimą, bet tik kaip pastarųjų tam tikrą aiškinimą, ypač kai randasi naujų duomenų, padedančių objektyviai ryškinti mūsų krašto istorijos raidą.

Darbas, kaip nurodo sudarytojai, buvo sumanytas dar prieš pusantrų metų ir skirtas Lietuvos tūkstantmečio sukakčiai pažymėti. Jo tikslas – „…naudojant šiuolaikinės didaktikos principus bei naujausias informacines technologijas ugdyti autentišką mąstymą, kuris, integruodamas praeitį, kurtų dabarties kultūrą su ateities perspektyva…“ (5 p.).

Šalia trumpų įžanginių buv. Lietuvos kultūros ministro S. Šaltenio ir programos pagrindinio teksto autoriaus pastabų, pradžioje pateikiamas trumpas dr. A. Bumblausko ir G. Dabašinsko dialogas apie mūsų krašto praeities ir dabarties santykių bei ryšį. Nurodoma, kad „…atsigręždami į praeitį mes iš esmės sprendžiame ir ateities, ir dabarties problemas“ (8 p.). Tokia pagrindinė mintis gana plačios Lietuvos istorijos programos, kuriai vykdyti numatoma pasitelkti daugelį vienaip ar kitaip su mūsų krašto praeitimi susijusių mokslo šakų, pvz., archeologiją, antropologiją, etnologiją, numizmatiką, architektūrą, ikonografiją, archyvistiką, muziejininkystę, menotyrą, folkloristiką ir kt., panaudoti net kino dokumentiką (R. Banionis), kompaktinius diskus (dr. E. Jovaiša) ir kitą naujausią techniką, – į šį darbą įtraukti mokyklų, muziejų, paminklosaugos, net turizmo (dr. A. Kuncevičius) tam tikras institucijas.

Programoje numatoma pertvarkyti ir istorinių darbų rengimo, leidybos, istorikų kadrų ruošimo, jų kvalifikacijos kėlimo planus. Nurodoma, jog kiekvienais metais Lietuvos universitetuose „…paruošiama po keletą daktaro ir keliasdešimt magistro darbų, kurie savo kokybe niekuo nenusileidžia institutų produkcijai, o kai kuriais atvejais … keliais balais lenkia bendrąjį istorinės literatūros vidurkį“ (21 p.). Toliau pažymima, kad moksliniai institutai, „…kurdami monografijas, dubliuoja universitetų darbą“ ir dėl to „…reikėtų tiek leidyklas, tiek mokslo institutus orientuoti į enciklopedijų, žinynų ir kitos informacinės literatūros kūrimą“  (21 p.). Šia programa pastebėsime, kad Lietuvoje iki šiol esantis vienintelis Lietuvos istorijos institutas jau seniai sėkmingai sprendžia įvairias, gana sudėtingas  mūsų krašto įvairių laikų istorines problemas, išleidžia nemažai kapitalinių mokslinių darbų, kurie gerai vertinami ir mūsų krašto ribų. Dėl to jo dabartinę veiklą apriboti tik enciklopediniais, žinynų darbais vargu ar būtų protinga mūsų kraštui. Sunku taip pat pastebėti didesnį dubliavimą ir tarp kitų humanitarinio profilio Lietuvos, ypač mokslo tiriamųjų, institutų darbų, kurie krašto praeitį nagrinėja, pavyzdžiui, meno, architektūros ir įvairiais kitais aspektais. Suprantama, tyrinėjant Lietuvos praeitį tam tikras darbų koordinavimas tarp atskirų humanitarinio profilio tiriamųjų institutų galėtų būti naudingas.

Sveikintina dr. A. Bumblausko rengiamos spaudai Lietuvos istorijos trijų tomų „didaktinė studija“, kuri būsianti „Šveicarijos istorikų veikalo „Istorija“ vertimo koreliatas“, kurios parengtas fragmentas „Lietuvos atradimas“ spausdinamas minimoje programoje (25-27 p.). Programoje nurodomi šio darbo metodologiniai principai. Pabrėžiama, kad studijoje bus akcentuojama „…ne įvykiai, o procesai ir struktūros bei idėjos ir gyvensenos modeliai, išimtis daroma tik įvykiams (ir asmenybėms), kuriuos galima pavadinti epochiniais, matomais tūkstantmečio perspektyvoje“ (25-26 p.), bus pateikta ir nauja, pastebimai skirtinga nuo šiol buvusių, Lietuvos istorijos periodizacija: pirmajame skyriuje bus aptariama Lietuvos priešistorinė, antrajame – senoji Lietuvos istorija (1009–1795 m.) ir trečiajame – naujoji Lietuvos istorija (1795–1990 m.).

Be to, programoje nemaža dėmesio skirta ir Lietuvos miestų, miestelių, tautinių mažumų, religinių konfesijų, įvairialaikių kultūros paminklų studijoms. Lietuvos istorijos programa šiuo metu yra pirmasis tokio tipo darbas, su kuriuo reikėtų susipažinti ne tik siauram specialistų – istorikų rateliui, bet ir platesnei, mūsų krašto praeitimi besidominčiai visuomenei. Gaila, kad programa išspausdina palyginti nedideliu tiražu, o tekste apstu įvairiausių tarptautinių žodžių, kuriems yra pakankamai ir lietuviškų, daugeliui lengvai suprantamų atitikmenų. Ypač daug tokių žodžių, ištisų sąvokų bei posakių yra įvadinėje dalyje, G. Dabašinsko ir dr. A.Bumblausko pokalbyje (7-14 p.). pavyzdžiui, aiškinant „istorinės kultūros“ sąvokos sampratą nurodoma, kad tai „…yra labai konstruktyvus kompromisas tarp klasikinio istorizmo ir scientistinės ideologijos. Politologiniu požiūriu – kompromisas tarp istoriškai orientuoto konservatizmo, nereflektuotai įsikibusio į tradicines praeities formas… ir pozityviškiai mąstančio liberalizmo, neretai siekiančio apskritai atmesti ankstesnę istoriją…“ (9 p.) ir pan. Mūsų visuomenei norint suprasti panašų tekstą gali prireikti kartais net ir vertėjo į valstybinę kalbą.

Baigiant šią trumpą gana išsamaus ir naudingo darbo apžvalgą, tenka nuoširdžiai palinkėti jo sudarytojams kuo geriausios sėkmės įvykdant užsibrėžtą tikslą.

„Voruta“ Nr. 32 (410)  1999 m. rugsėjo 18 d.  

 

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra