Gyvo tikėjimo ir savitvardos pavyzdys

Autorius: Data: 2016-03-07, 12:01 Spausdinti

Gyvo  tikėjimo  ir  savitvardos  pavyzdys

 

Prof. Antano Kmieliausko  Z. Tamakauskui dovanotas atvirukas, vaizduojantis Vėžaičių Šv. Kazimiero bažnyčios dailininko Antano Kmieliausko atkurtą Šv. Kazimiero paveikslą

Parengė Zigmas TAMAKAUSKAS

Vykstančios vadinamos „Kaziuko mugės“ šurmulys kartais užstoja to paties Kaziuko – Šventojo Kazimiero atminties šviesą. Tad pabandykime šiek tiek praskleisti to šurmulio šydą, kad į mūsų namus grįžtų ta Atminties Šviesa.

       Šiluvos   Švč. M. Marijos Apsireiškimo koplyčioje  aukštai  prieš altorių yra paveikslas, kuriame vaizduojama LDK kariuomenė ir šuoliuojantis ant balto žirgo raitelis. Tačiau gal ne visi supratome to paveikslo turinį. Pažvelkime kiek  iš arčiau į šią istoriją. Tai nutiko 1518 metais, kada didžiulė Maskvos armija grasino užimti Polocko miestą prie Dauguvos. Tas miestas Lietuvai priklausė nuo 13-jo šimtmečio vidurio. Ginti miesto išžygiavo žymiai mažesnė  Lietuvos kariuomenė, vadovaujama Goštauto. Bet ji niekaip negalėjo persikelti per labai patvinusią upę ir pasiekti kitą krantą, kuriame buvo įsitvirtinęs priešas. Ir čia netikėtai priešais lietuvių kariuomenę  pasirodė baltai apsirengęs jaunas Riteris, jojantis  ant balto žirgo. Jis drąsiai puolė prie upės, duodamas ženklą, kad kariuomenė sektų paskui jį.   Lietuvių kariuomenė, persikėlusi per upę, nugalėjo   didesnę Maskvos kariuomenę ir apgynė miestą. Kai kova baigėsi – dingo ir paslaptingasis Riteris. Visi nusprendė, kad tai buvo karalaitis Kazimieras. Ši žinia apie jo stebuklingą dalyvavimą mūšyje prie Polocko paplito po Lietuvą ir kaimynines šalis, perduodama iš lūpų į lūpas. Tai buvo stebuklingas Šventojo Kazimiero apsireiškimas, patvirtintas Bažnyčios tyrinėtojų. Šventasis tapo kovos su  rusifikacija  simboliu.

     Neretai Šventojo Kazimiero asmenį, kaip ir daugelį lietuviškos kilmės įžymių žmonių savinasi mūsų kaimynai lenkai. Tačiau Šventojo Kazimiero kilmėje jokios lenkiškumo žymės nėra. Neskaitant to, kad jis gimė Krokuvoje 1458 m. spalio 3 dieną. Kazimiero senelių iš tėvo pusės šaknys glūdėjo Lietuvoje. Jis kilo iš Lietuvos Didžiųjų kunigaikščių dinastijos, klestėjusios keturioliktame amžiuje ir žinomos kaip Gediminaičių dinastija, susijusi su kunigaikščio Gedimino valdymu. Gedimino sūnus Algirdas buvo Kazimiero prosenelis. Algirdo sūnus Jogaila – Kazimiero senelis, valdęs Lietuvą kartu su savo pusbroliu Vytautu. Šventojo Kazimiero tėvas buvo Jogailos sūnus Kazimieras, 1440 metais išrinktas Didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu, o dar už septynerių metų tapo Lietuvos Lenkijos valstybės karaliumi.

     Karalius Kazimieras, norėdamas sustiprinti sąjungą tarp lietuvių Gediminaičių ir galingos vokiečių Habsburgų šeimos, vedė Austrijos kunigaikščio ir Vokietijos imperatoriaus Alberto Antrojo (1397-1439) dukterį Elžbietą. Elžbieta buvo didelio talento ir aukštos dorovės moteris – Šventojo Kazimiero motina. Taigi Šventojo gyslose, kaip sakoma, tekėjo ne lenkiškas, o lietuviškas ir šiek tiek Habsburgų dinastijos kraujas. Lietuviai teisūs, laikydami jį savo tautos sūnumi, kadangi jo protėviai, senelis ir tėvas buvo lietuviai, tik  motina austrė. Tačiau ji taip pat turėjo giminystės ryšių su lietuvių dinastija. Elžbietos senelė didžiavosi esanti Gedimino dukters Aldonos dukraitė. Habsburgai buvo tokie aktyvūs ir geri vedybų medžiotojai, kad net ilgą laiką gyvavo  posakis: „Tegul kiti kariauja, o tu, laimingoji Austrija, ruošk vestuves“.

      Šventasis Kazimieras augo gausioje karališkoje šeimoje. Karaliaus sūnų auklėtojai lavino jų protą, pratino juos anksti keltis ir mankštintis, mokytis savitvardos, ugdė jų geruosius polinkius, mokė iškalbos meno, bendravimo su išmintingais žmonėmis, patarė kaip išvengti pataikūnų ir t.t. Geriausias pavyzdys vaikams buvo jų tėvai. Iš savo mokytojų Kazimieras mokėsi skaityti, rašyti ir kalbėti lotyniškai.  Kazimieras dažnai būdavo vertėju tėvui, nemokėjusiam lotynų kalbos. Gerai mokėjo kalbėti vokiškai ir lenkiškai. Manoma, kad turėjo mokėti ir lietuviškai, nes Vilniaus pilyje, kurioje viešėdavo Kazimieras su tėvu, buvo kalbama lietuviškai.

     Skaitydami Šventojo Kazimiero gyvenimo aprašymus, pastebime jo gyvenimo du lemtingus atvejus, jo gyvenimo posūkius į šventumą: pirmasis posūkis, vedantis karalaitį šventumo link įvyko po nesėkmingo žygio į Vengriją, kai jis atsisakė karališko sosto ir garbės, pašventė savo gyvenimą Švč. M. Marijos globai. Antrasis posūkis įvyko tada, kai jis, susirgęs džiova, norėdamas išlaikyti skaistybę, nors ir maldaujamas tėvų, atsisakė vesti imperatoriaus Frydricho III dukrą  Kunigundą, nepasidavė tuomet viešpatavusiems „renesansinės moralės“ vėjams.

      Augdamas Šventasis Kazimieras liko tvirtas ir atsparus rūmų prabangos vilionėms. Jis troško susivienyti su Dievu. Kai karalių rūmuose Kazimiero pasigesdavo, tarnai jį rasdavo bažnyčioje prie altoriaus. Tarnai jį rasdavo ir ankstų rytmetį beklūpantį dar prie uždarytos Vilniaus Katedros durų. Turbūt  jis  niekada negalėjo įsivaizduoti, kad kada nors ir jis pats bus iškeltas ant altoriaus, po kuriuo ilsėsis ir jo brolis Aleksandras. Šventasis Vilniuje gyveno paskutines savo dvasinio susitelkimo dienas. Malda nuo pat jo vaikystės buvo dvasinis maistas. Kazimierą ypač jaudino Kristaus kančia. Jo laikais (nuo 1420 metų) vienuolynuose pradėjo plisti Kryžiaus kelio stotys, vadinamos stacijos. Jis ilgai medituodavo Atpirkėjo kančios kelią.

       Šv. Kazimiero vardas siejasi su lietuvių tautos jausmais, išreikštais Rūpintojėlio skulptūroje: Kristus sėdintis kelio pakrašty, giliame liūdesy nugrimzdęs, mąsto, ranka pasirėmęs erškėčiais vainikuotą galvą. Jis mąsto prie žmonijos kelio, nešdamas savo kryžių, mūsų paklydimus, o gal ir Lietuvos nueito skausmingo kelio vingius.

      Kazimieras visa širdimi mylėjo  Švč. M. Mariją.  Ne sykį  jį rasdavo klūpantį prieš Marijos statulą. Skaistumas buvo jo idealas. Iš jo dvasios gelmių veržėsi giesmė, dvasinė meilė – himnas Dievo Motinai. Tai viena iš gražiausių viduramžių epochos giesmių, skirtų Mergelei Marijai. Tas poetiškas himnas buvo rastas Šventojo Kazimiero karste, prie pat jo galvos. Lietuviškų giesmių knygoje ta giesmė vadinama „Šventojo Kazimiero giesme“. Dailininkas Kazys Šimonis yra nutapęs paveikslą, kuriame vaizduojamas Šv. Kazimieras, klūpantis prie Vilniaus Aušros Vartų Marijos – Gailestingumo Motinos paveikslo. Miesto panoramoje matyti ir Gedimino pilies likučiai, kaip naikinto, bet  nesunaikinto mūsų valstybingumo ir Vilties ženklo.

       Šventasis Kazimieras mirė 25-rių metų – 1484 kovo 4 d. ketvirtadienį po  Pelenų dienos trečiadienio. Buvo palaidotas Vilniau Katedroje, amžinai pasilikęs savo protėvių žemėje. Kazimieras yra pirmasis ir iki šiol vienintelis oficialiai Bažnyčios pripažintas lietuvių šventasis. Jo karsto atidengimo proga po 120 metų (1604) buvo sugiedota giesmė, kurioje jis pavadintas Lietuvos –  Didžiųjų kunigaikščių žemės žiedu. Šventuosiuose Romos Aktuose Vilnius minimas kaip šventojo Kazimiero gimtinė – miestas, kuriame jis gimė kaip šventasis. Lietuvos sostinėje prasidėjo judėjimas dėl karalaičio šventumo pripažinimo. Buvo pabrėžta: tauta meldžiasi Šventajam Kazimierui ir stebuklų gausėja. Vieną jų, įvykusį mūsų kariuomenei ginant Polocką, jau minėjome. Stebuklingu laikomas ir jo tapybinis atvaizdas, pavadintas  ŠV. Kazimieras Trirankis, sukurtas Vilniaus nežinomo dailininko, kuris niekaip negalėjęs užtapyti jo manymu savo padarytos klaidos – dešinės rankos judesio krypties.     Taip pat ilgalaikis jo kūno negedimas, sunkių ligonių ir merdėjančios mergaitės pasveikimas (Angelo Palonio  freska „Stebuklas prie šv. Kazimiero karsto“)   ir t. t. Žmonės patyrę karalaičio užtarimu malonių, palikdavo prie jo karsto vadinamus votus – padėkos ženklus už išklausytas maldas.

       Nuspręsta kreiptis į popiežių Leoną X, prašant Kazimierą paskelbti šventuoju. 1521 m. atvykęs popiežiaus legatas vyskupas Zacharijas Fereris, matydamas augantį Kazimiero garbinimą ir susipažinęs su jo gyvenimu, lotyniškai aprašė jo gyvenimą ir parengė atitinkamus liturginius tekstus. 1602 metais popiežius Klemensas VIII  oficialiai patvirtino Kazimiero, kaip šventojo gerbimą.   1603 metais iš Romos buvo parvežta popiežiaus dovanota vėliava su šv. Kazimiero atvaizdu. Vilniaus Katedroje 1604 m. surengtos sostinėje dar nematytos iškilmės. Dalyvaujant didžiuliai žmonių miniai dovanotą vėliavą per visą miestą nešė karaliaus įgaliotas žinomas valstybės veikėjas  – tuometinis Lietuvos kancleris Leonas Sapiega.  1636 m. šventojo Karalaičio atminimui Vilniaus Katedroje pastatyta nauja dabartinė koplyčia ir į ją perkeltas šv. Kazimiero karstas.  1621 metais Šv. Kazimiero minėjimas įrašytas į visuotinį Katalikų Bažnyčios kalendorių.

         Per 1655- 1661 m. karą su Rusija, rusų kariuomenei užėmus Vilnių, Katedra ir Šv. Kazimiero koplyčia buvo nuniokotos. Šventojo Kazimiero palaikai kurį laiką buvo išgabenti ir paslėpti.

        Kol Lietuva kentė rusų priespaudą, buvo uždraustos šv. Kazimiero šventės, vykstančios kovo 4 d., neleistos giedoti giesmės, kuriomis buvo šaukiamasi jo pagalbos. Šv. Kazimiero bažnyčia Vilniuje buvo paversta stačiatikių cerkve, o sovietinės okupacijos metais – ateizmo muziejumi…  Lietuva kentė to pačio  rusiškojo imperializmo dvasinę ir fizinę priespaudą.

        Šv. Kazimieras buvo laikomas globėju kovoje su Lietuvos priešais. Lietuviams carų valdžioje ir sovietinės okupacijos metais Šv. Kazimieras tapo lietuvybės ir tikėjimo laisvės simboliu.  1948 m., kai tebesitęsė partizanų kovos už Lietuvos laisvę, kurių gretose kovodami žuvo tokie pat jauni, kaip kadaise pakirstas ligos Karalaitis Kazimieras, popiežius Pijus XII Šventąjį Kazimierą paskelbė Lietuvos jaunimo ypatingu dangiškuoju globėju.

        Sovietinės okupacijos metais Šv. Kazimieras 37-rius metus praleido tremtyje – Šv. Petro ir Šv. Povilo bažnyčioje.  Prieš 27  metus  – 1989 m kovo 4 d.  Lietuvos Globėjo relikvijos vėl grįžo į  jo vardo koplyčią Vilniaus arkikatedroje.  Suvažiavusi iš visos Lietuvos kampelių didžiulė žmonių minia lydėjo Šventojo karstą į Katedrą. Gera prisiminti, kad toje iškilmingoje procesijoje teko dalyvauti ir man einant greta Šv. Kazimiero karsto. Tai iškilmei vadovavo taip pat buvęs tremtinys, didelis Lietuvos patriotas,  garbingasis Vilniaus arkivyskupas Julijonas Steponavičius, vėliau atlaikęs lenkų nacionalistų spaudimą, apgynė mūsų sostinės dvasinės širdies – Katedros lietuvišką dvasią.  Apie 600 kilogramų sveriantį karstą, kaip teigta, sudužus numatytos karietos ratui, visą kelią ant savo rankų nešė Kunigų seminarijos auklėtiniai – klierikai, visai nejausdami didelio sunkumo…  Priešais –   žengė  kiti seminaristai nešdami  Šv. Kazimiero statulą, kartu judėjo ore plazdančios bažnytinės ir Valstybės vėliavos, sklido religinės giesmės.  Saulėti blyksniai sveikino grįžtančią  į savo buveinę Šv. Kazimiero dvasią, o arčiau ėjusių žmonių rankos stengėsi nors akimirkai paliesti brangią relikviją – Šventojo karstą.  Matyt pats Kazimieras nenorėjo tos karališkai išpuoštos karietos, norėjo arčiau pajusti savo pasekėjų rankų ir širdžių šilumą.

         Šventojo Kazimiero vardas sklinda ne tik Lietuvoje, bet ir toli už jos ribų.

Venesueloje yra net Šventojo Kazimiero vardu pavadintas miestelis – San Casimiro.

        Manoma,  kad  Žemaitkiemio parapijos bažnyčia , pastatyta XVI amžiaus gale, yra pirmoji Lietuvoje pašvęsta Šv. Kazimiero garbei. Antroji – Šv. Kazimiero bažnyčia Vilniuje (1604) ,  okupantų  išniekinta, o prieš 25 metus ji vėl atšventinta, Jėzuitų vadovaujama dirba kilnų Lietuvos dvasinio atgimimo darbą. Šiuo metu Lietuvoje yra 14 Šv. Kazimiero vardu pavadintų bažnyčių. Užsienio lietuviai taip pat turi Šv. Kazimiero vardo šventovių.

         Šventojo Kazimiero tema plėtota mūsų dailininkų, muzikų,  rašytojų ir poetų kūriniuose.  Lietuviškos dvasios reiškėjas, mūsų įžymus dailininkas profesorius Antanas Kmieliauskas prieš kurį laiką  atkūrė 1784 metais statytos Vėžaičių Šv. Kazimiero bažnyčios Didžiojo altoriaus paveikslą, sunaikintą 1963 m. sovietinių pareigūnų. Jiems nerimą kėlė  ant balto žirgo sėdintis Šv. Kazimieras,  primenantis 16 amžiaus lietuvių pergalę, o Maskvos kariuomenės pralaimėjimą  prie Dauguvos upės.

         Vilniaus Katedros šv. Kazimiero koplyčioje  yra keturios alegorinės figūros su elniu, liūtu, gulbe ir drambliu, simbolizuojanžios keturias dorybes,  kuriomis Šventasis vadovavosi šiame žemiškame gyvenime: tai – Išmintis, Tvirtybė, Teisingumas ir Nuosaikumas.   Per savo trumpą gyvenimą Šv. Kazimieras paliko mums tų  neišsenkančių dorybių, taip reikalingų mūsų dienomis, pavyzdį. Jis yra mums didelės savitvardos bei gyvojo  tikėjimo  pavyzdys.    Tai matyti ir dailės kūrinių, vaizduojančių Šventąjį Kazimierą, simboliuose:  vienoje rankoje – kryžius, kitoje – lelijos žiedas. Tad sodinkime savo sielose gražiausių gėlių sodą, išmokime būti stipriais, turėdami savo dvasios gražias svajones, jaunystės idealų žiedus. Juos dovanokime brėkštančiam Kovo 11-osios rytmečiui, vienintelei šios žemės Tėvynei, šiais metais švenčiančiai didžiojo Gailestingumo metus.

Religija , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra