Gyvenimo takas: nuo paauglio iki progresyvaus Vilnijos lietuvio mokytojo

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Neseniai pasirodė atsiminimų knyga: Česlovas Šaduikis, Mano gyvenimo takas, Utena: UAB „Utenos spaustuvė“, 2007, 194 p. Atsiminimus 1969-1978 m. parašė pradinių klasių mokytojas Česlovas Šaduikis (1906 05 12 Vilniuje – 1978 04 06 Rūdiškėse), išleido molėtiškė dukra žurnalistė Nijolė Antanavičienė ir anūkas vilnietis Lietuvos istorijos instituto mokslinis bendradarbis dr. Darius Antanavičius. Tai puikus tėvo ir senelio atminimo, pažymint jo 100-sias gimimo metines, įamžinimas.
Skaitant šią knygą, prieš mūsų akis iškyla XX a. pradžios Vilnius, Č. Šaduikio tėvai, atvykę nuo Giedraičių ir Inturkės, čia įsikabinę į darbininkišką gyvenimą ir „kaip visi“ pradžioje priversti bei pripratę kalbėti „poniška“ kalba. Pateikiama žinių apie jų abiejų giminę, tuometinio kaimo patriarchalinius santykius. Atskleidžiami sunkumai, kuriuos teko patirti I-jo pasaulinio karo metu Česlovui su mama ir broliukais, kai tėvas buvo mobilizuotas į Rusijos kariuomenę, o Vilniuje kuo toliau, tuo labiau trūko maisto. Kartu parodomas iš kaimo kilusios mamos išradingumas: bulvių, daržovių užsiaugindavo kieme, Česlovą išmokė parsigabenti kuro iš Nemenčinės miškų, iš ten – grybų, uogų atsargos. Įdomus ir tas faktas, kad už į karą pašauktą tėvą motinai ir vaikams pašalpą mokėjo ne tik caro valdžia, už kurią jis buvo priverstas kariauti, bet ir priešų – Vokietijos valdžia. Parodomas ir to meto žmonių tamsumas, nevalyvumas, dėl kurio plito ligos: gripas, šiltinė ir skynė nuo nepilnaverčio maisto nusilpusius žmones. Aptariamas paties Česlovo mokymasis: iš pradžių padedant tėvams, po to kaimynams, beveik iki 15 m. nelankęs mokyklos, jis gerai išmoko skaityti ir rašyti lenkiškai, pajuto potraukį istorinei, mokslo populiarinimo literatūrai, poezijai, muzikai, Paberžėje beveik porą metų mokėsi pas vargonininką ir jau neblogai jam talkindavo. Betarpiško liudininko akimis matytos ir labai tikroviškai aprašytos kovos dėl Vilniaus. Parodomas ir tuometinio „lenkiškumo“ silpnumas. Kai Paberžę kuriam laikui buvo užėmusi Lietuvos kariuomenė, „Vieną sekmadienio pavakarę vargonininko salonėlyje buvo surengti šokiai, susirinko štabo karininkai ir puskarininkiai. Buvo pakviestos abi zakristijono dukterys, mūsų panelė Liodzė ir dar viena ar dvi choristės. Buvo daug dainuojama ir šokama. Dainuota lietuviškai, rusiškai ir lenkiškai. Abi Kazakevičiūtės atėjo į vakarą, apsirengusios lietuvių tautiniais drabužiais, pasipuošusiais dideliais gintaro karoliais ir margais kaspinais prie korseto (kikliko) ir plaukų. Panelė Liodzė aiškiai pavydėjo jaunesnėms varžovėms ir mokančioms kalbėti lietuviškai“ (p. 108). O panelės Kazakevičiūtės ir buvo aplenkėjusio zakristijono dukros… Deja, jos ir visa Paberžė, ir Vilniaus kraštas buvo lenkinami dar 20 metų. O Česlovas su tėvais apsigyveno Lietuvai likusiuose Čivyliuose ir būdamas 15 m. buvo priimtas į lietuviškos Daubariškių pradžios mokyklos III skyrių. Iš pradžių sunkiai sekėsi išmokti lietuvių kalbos gramatiką ir rašybą, o skaityti lietuviškai išmoko per kelias dienas, nes turėjo puikius skaitymo lenkiškai įgūdžius. Sekėsi ir aritmetikos veiksmai, o „Spręsti sąlyginius uždavinius buvo kiek sunkiau, bet jei Juozukas (suolo kaimynas – A. A.) man išversdavo uždavinio sąlygą, lengvai išspręsdavau. Tik tinkamai suformuluoti klausimų dažnai nemokėjau, tad mano sąsiuvinis ištisai raudonuodavo“ (p. 127). Taip pirmosios mokytojos Zofijos Giedrytės, Giedraičių klebono dukterėčios, 1920 m. baigusios Vilniuje lietuvių mokytojų kursus dėka per trumpą laiką Česlovas tapo lietuviu, nes pokalbiai, žaidimai, vaidinimai, ekskursijos su bendramoksliais, pamokos padarė savo: „Lietuvių kalba kaskart man sekėsi vis geriau. Tiesa, atlikdamas gramatikos pratimus darydavau dar daug klaidų (šlubavo galūnių rašyba). Bet kaskart lengviau suprasdavau skaitomą tekstą ir jau lietuviškai atsakydavau į mokytojos klausimus per istorijos, geografijos, literatūrinių skaitinių pamokas. <…> Prisimenu, jog mokytoja, kalbėdama apie <…> uniją ir jos padarinius lietuvių tautai, neiškentusi pridūrė, jog ir aš esu atsidūręs kryžkelėje, ir dar daug tokių Lietuvoje.
Pradėjau galvoti, kur mano vieta: ar su lietuvių, ar su lenkų tauta. Vis dėlto po poros metų svyravimo visa mano pasaulėžiūra galutinai ir negrįžtamai pakrypo į lietuvių tautos pusę“ (p. 132).
Karo ir pokario sunkumai paguldė į kapus visus tris Česlovo broliukus. Ir gal būt tik dėl to tėvai ryžosi jau pusbernio ir berno duonos ragavusį devyniolikmetį Česlovą, išlaikiusį egzaminus į trečią Širvintų progimnazijos klasę, leisti į mokslus. Moraliai ir materialiai padedamas mokytojų V. Žilinskaitės, J. Sužiedėlio (vėliau – žinomo istoriko), K. Buvelskienės, lituanistų K. Karoso ir J. Eidukevičiaus pastebėtas ir skatinamas, kaip pradedantis literatas, Č. Šaduikis sėkmingai baigė progimnaziją. Čia prisiminimų knyga ir nutrūksta.
Tolesnis jo gyvenimo kelias aprašytas knygos pratarmėje jo dukters N. Antanavičienės ir mano knygose (Iš Lietuvos matematinio švietimo praeities. Kaunas: Šviesa, 1993, II leid. 1997; Matematika lietuviškoje mokykloje (XIX a. pr. – 1940 m.). Vilnius: Žiburys, 1997), remiantis jos ir Juozo Lebionkos laiškais. Po progimnazijos baigimo, 1932 m. Č. Šaduikis baigė Simono Daukanto mokytojų seminariją Kaune ir iki 1950 m. mokytojavo Širvintų rajono Markučių, Vileikiškių, Musninkų, Vilčiūnų, Antanošos mokyklose. 1950 m. iš darbo atleistas kaip „netinkantis tarybinei mokyklai“. Laimei, tuo metu švietimo ministro pavaduotoju dirbo mokslo draugas Širvintų progimnazijoje Sofronijus Lopajevas. Jis ir padėjo įsidarbinti Eisiškių rajone. Vėliau dirbo buv. Vievio rajono Ausieniškių, Trakų raj. Vilūniškių, Senųjų Trakų, Strakiškių mokyklose.
Jaunystėje Č. Šaduikis rašė eilėraščius, nemaža jų paskelbė Nepriklausomos Lietuvos periodinėje spaudoje bei rinkinyje „Mūsų Vilniaus poezija“ (1932). Vėliau atsidėjo istorijai, kraštotyrai. „Nuo mokslo metų pradžios iki pabaigos visą laiką atiduodavo mokiniams, o sulaukęs vasaros atostogų skubėdavo į Vilnių, – rašo pratarmėje jo dukra. – Čia jį traukė Valstybinis istorinis archyvas, Vilniaus universiteto, Lietuvos mokslų akademijos bibliotekų archyvai. Lotynų, graikų, lenkų, prancūzų, rusų kalbų savarankiškai pramokęs paprastas kaimo mokytojas rinko istorinius faktus, įvykius, susijusius su jo gyvenamosiomis vietomis <…>. Apdorojęs surinktą medžiagą, siųsdavo leidinių redakcijoms, kurios domėjosi kraštotyra, istorine atmintimi <…>. Gyvendamas kaimo vietovėje, toli nuo mokslo centrų, su savamokslio atkaklumu gilinosi ir lygino istorijos, kalbotyros mokslų sąsajas, pradėjo savarankiškai mokytis arabų kalbų, susirašinėjo su kalbos ir literatūros tyrinėtojais mokslininkais J. Kruopu, R. Mironu, J. Lebedžiu, V. Mažiuliu, istorikais J. Jurginiu, R. Batūra, A. Tautavičiumi ir kt.“ (p. 5). 1935 m. „Tautos mokykloje“ paskelbė straipsnį apie paprastųjų trupmenų mokymą pradžios mokykloje ir taip įėjo į matematikos didaktikos kūrėjų Lietuvos mokykloje gretas.

Voruta. – 2008, saus. 12, nr. 1 (643), 12.

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra