Žmogus – visos kūrybos kodas

Kaišiadorių vyskupijos kurijos leidykla išleido antrąją kun. Alfonso Šato (1908–1994) poezijos knygą „Žodis žmogui“.
Pirmąją autoriaus knygą „Širdin nukrito saulė“ 1992 metais tuomet 1 500 egzempliorių tiražu Trakų spaustuvėje išleido leidykla „Voruta“ .
Skaitytoją knyga turėtų suintriguoti pirmiausia tuo, kad J. Šatas nebuvo nei ekskunigas, nei pretendavo į drastiškas katalikybės reformas, nei po finansinių machinacijų atsidūręs už grotų, kur rašė memuarus. O ir knygos pavadinimas nešokiruojantis, jame netgi nėra skardaus priebalsio. Taigi kaip ir „nešiuolaikiškas“.
Pokariu bėgo nuo į jį šaudančių stribų, kurį laiką slapstėsi, buvo ištremtas į Sibirą. Grįžęs iš tremties, klebonavo Kaišiadorių vyskupijoje…
Palyginnus ilgo gyvenimo patirtis, sudėtingos biografijos peripetijos dar sudėtingesnėmis istorinėmis sąlygomis – eiliuojančiam kunigui buvo pakankamas laiko tarpas patirti gyvenimo puotą ir alkį. Palikta apie 40 poezijos knygelių, dienoraščių, kurie saugomi Kaišiadorių vyskupijos kurijos archyve.
Išleistame rinkinyje sutalpinti eilėraščiai iš įvairių kunigo gyvenimo laikotarpių, iliustracijoms panaudota autoriaus padarytų kryžių, memorialinių paveikslėlių ir piešinių nuotraukos.
Knygą pristatantis literatūros magistras kun. Valerijus Rudzinskas pamini, kad A. Šatui ne svetimi buvo tautinės priespaudos, Atgimimo, gamtos motyvai, tačiau pirmiausia stiprybės semtasi iš intencijos į Dievą („Tai Jį širdis jaunystėje pamilo, tai jam gražiausią sakmę jaunos svajos audžia“) ir jo apraiškų:
Tėvo atkvapu dirvų pasėliais Jis švyluoja…Jo rankas bučiuoja varpos, lenkiasi branda asvirus… Rinkinio apžvalgos autorius taikliai pastebi, kad lyrinis herojus – žmogus. Galima pridurti nebent tai, kad jis veikiau abstrahuojantis nei konkretizuojantis, kaip, tarkim, Eduardo Mieželaičio poemos „Žmogus“ herojus. A. Šato herojus pakylėtas virš realybės, žvilgsniu ir protu apimantis daugiau ir plačiau. Jam aktualu ne tai, kiek išlieti plieno, pristatyti mūro pilių, o mąstyti ir kentėti („Gyvenimas – kaip gūsiai šiaurės vėjo“). Ir anot recenzento, lyrinis herojus – „tarsi visos kūrybos kodas, centrinė ašis, apie kurią sukasi visas minčių pasaulis“.

Moteris – paslaptingas sfinksas
Palyginimui galima išvesti lygiagretę su eilėraščių autoriaus prisipažinimu: „Poeziją rašiau žmogui, ir kadangi su žmonėmis buvo sunku susitikti (turima omeny slapstymosi metai), eilėraščius dėdavau portfelin ir džiaugdavaus, kad galėdavau rašyti“.
Pasauliečiui veikiausiai turėtų būti žingeidu sužinoti, kuo galėtų būti įstabi skyriaus „Meditacija apie moterį“ herojė.
Sunku ir interpretuoti, kodėl to paties pavadinimo eilėraštyje moteris „buvo ir paliko paslaptingas sfinksas“, juolab kad kaip ir kituose eilėraščiuose herojė tarsi laviruoja tarp simbolinio įprasminimo ir žemiškos, realios ir konkrečios individualybės. O gal tai sąmoninga autoriaus pozicija, užsiangažavimas, leidžiantis konstatuoti kad ir savižudybės faktą („Šuolis nuo tilto“), bet neatsiverti. Juolab kad eilėraštyje nėra nei mistikos, nei perdėto sentimentalumo. Taigi herojė nei „toli, nei arti“ tarp herojės ir poeto tarsi sąmoningai nubrėžta takoskyra.
Gaivesni „žemiški“ šio ciklo eilėraščiai, kuriuose herojė parodoma kad ir per lengvos ironijos prizmę:
Į ją susminga akys alkanos ir godžios, Ji gi mano, jog tai meilė…
Kai kuriuose eilėraščiuose (kad ir „Akloje mergaitėje“) pasitaiko ir gražių atradimų, kai aklos mergaitės motinos sielvarto, iš graudulio sužibusių aplinkinių ašarų fone mergaitės „piršteliai su gėlytėm žaidžia, veidelyje jos saulės žaismas švyti“.

Poetinė leksika
Būtų neapdairu nepaminėti poetinės leksikos. Vietomis ji nuskaidrina eilėraščius, bent jau vykę jos pavyzdžiai išraiškingiausi ir netikėčiausi:
Guote baltų lelijų saulė tekaTarsi nuo žemės baltos liepsnos lekia…Arba: Subi išgert gėlių nektarą saldų, yg toly begaliniam lauktų mylimoji…
Autorius buvo linkęs į labai kompetentingo pasiruošimo reikalaujančius leksinius dalykus. Visgi kartais remdamasis nuojauta, su naujadarų eksperimentais (kitaip nepavadinsi) elgėsi perdaug rizikingai. Kai kurie jų išties sudomina (švyluoja, nutvilęs, nuslopęs, pasvido, rūsčiu išvėpęs, šėlas vėjas), bet kiti kelia ir abejonių (dėsčias nuožmogio šventumas, tiukeno, įbingęs, apluoka, maulės). Paprasčiau kalbant, reikia sukti galvą, ką A. Šatas norėjo pasakyti.
Panašiai improvizavo poetas Albinas Žukauskas, tačiau vadinamieji jo naujadarai taip ir neprigijo.
Vos pradėjus skaityti knygą, pradedi suvokti, kokia atsakomybė užgriūva pečius tokių rinkinių rengėjams, ypač kai autoriaus tarp gyvųjų jau nebėra. Nors jau dešimtmetį esame nepriklausomi, bet ir šiame rinkinyje dvelkteli sovietmečiu, kai menas tarnavo liaudžiai ir kai buvo rašomi proginiai eilėraščiai. Analogiškai nuteikia pirmieji rinkinio eilėraščiai („Amžinas kūrėjas“, „Credo“, „Arti ir toli“), kurie skurdūs besikartojančiu žodynu, riboti tematiškai, o apie vienokį ar kitokį filosofinį lygmenį apskritai nėra ką kalbėti. Pasirinkus tokį atrankos kelią, galima apeliuoti tik į labai ir labai ribotą ir mažai išprususių skaitytojų ratą.
Juolab kad autoriaus eilėraščiuose apstu ir, „deimančiukų“, sveiko gyvenimo patirties užtaiso:
Duonos (Dievas) kūdikiams paduoda, dirsteli į kiūtančius už grotų…
Vienaip ar kitaip, disponuojant gausiu kūrybiniu palikimu ( kaip ir šiuo atveju), būtina itin griežta atranka. Matyt, tokiais atvejais pagelbėti galėtų pasaulietiniai literatai, kalbininkai, kurie jaučia laiko dvasią ir naujų, modernių literatūros tendencijų apraiškas.
Kita vertus, pamalonina tai, kad rinkinį išleido bažnytinė įstaiga, Kaišiadorių vyskupijos kurija. Todėl galbūt atsiras galimybė knygų vertę matuoti ne pagal pelną ar skaitytojų užgaidas, kurios gali būti ir vienadienės. Tuo pačiu gal atsiras pretekstas, kad lietuvių literatūroje atsiras atsvarai besiblaškančiai, spontaniškai eksperimentuojančiai, o kartais ir destruktyviai nuteikiančiai pasaulietinei literatūrai. 

Nuotraukose:

1. Kun. A. Šatas
2. Poezijos knygos „Žodis žmogui“ viršelis