Gyvenimo credo: meilė darbui, žmonėms ir šeimai

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

„Ką gero yra sukaupusi žmonija, turbūt viskas yra Nastutėje“ − taip kalba apie Anastaziją Siurbytę-Mikiškienę tie, kurie su ja mokėsi, dirbo, betarpiškai bendravo bei dalinasi kasdienine duona. 80-ties metų jubiliejų kovo 28 d. švenčianti Anastazija, mokytoja,stipraus ir gražaus balso moteris, trijų vaikų motina bei penkių vaikaičių močiutė sutiko papasakoti apie nueitą gyvenimo kelią.
Gimusi 1927-aisiais, Anciškiuose (tuometinis Panevėžio r.). Tai toks laikotarpis, kai paaugliams teko matyti ir karą, ir trėmimus, ir nepriklausomą Tėvynę, ir okupaciją, o A.Siurbytei-Mikiškienei dar išgyventi ir šeimos permainas.
Būdama trejų metukų, su tėvais išvyko gyventi į Kauną. Čia prabėgo visa jos vaikystė. Tėvas dirbo aviacijos dirbtuvėse, o mama šeimininkavo, augino Anastaziją ir tris jaunesnes sesutes – Marytę, Bronę ir Jadvygą. Vėliau šeima kėlėsi į Šiaulius, kadangi tėvą į šį miestą perkėlė kurti aviacijos dirbtuves, o po karo teko gyventi Panevėžyje. Maloniausi prisiminimai aplanko prisiminus kaimą, Anciškius, kur šeima vykdavo kone kiekvieną vasarą. „Pamenu, jog visada veždavomės patefoną. Mėgome klausytis Šabaniausko kūrinių. O vieną sykį, kai vežimu riedėjom į tėviškę, iš paskos mus vijosi karvė. Tai aš tuomet tik surikau: Mama, karvė patefoną atims!“ − vaikystės prisiminimais dalinosi A.Siurbytė. Taigi nuo mažų dienų Anastazija gyveno su muzika. Bet ne dėl to jos balsas lyg lakštingalos tapo. Gerą klausą veikiausiai iš tėčio Antano paveldėjo – jis buvo puikus muzikantas – armonikierius. O mama Onutė, pasak Anastazijos, bebalsė buvo…
Dangus išbalo
Vieną 1941-ųjų vasarą, kai dar niekas nežinojo, jog prasidėjo karas, šeima iš Šiaulių traukiniu išvyko į kaimą. „Dar būnant geležinkelio stotyje, pamatėme boluojantį dangų. Tėvas tyliai pasakė, kad zenitinės šaudo. Matėme ir kariškių ešeloną. Kėdainiuose mus pasitiko kraupus vaizdas − miestas buvo subomborduotas. Į Šiaulius negrįžome, tad likom taip, kaip stovim“, − pasakojo A.Siurbytė. Karo pabaigą šeima išlaukė kaime. Anastazija buvo tokio amžiaus, jog jau sugebėjo suprasti, kas tas karas yra, tačiau būnant šalia tėvų ir turint ko valgyti, didelės grėsmės nejautė.
Karo metu tėvai slėpė tarybinius partizanus bei liaudies gynėjus, kurie, deja, juos išdavė, todėl mamą Onutę su seserimi Maryte išvežė į Sibirą. Šis faktas Anastazijos gyvenimą paveikė ne kartą. O pačiai pavyko tremties išvengti, kadangi buvo mokslus Panevėžyje pradėjus.
Mokytojų seminarija ir muzikos mokykla
Anastazija Mikiškienė labai norėjo mokytis. „1944 m. buvo kuriama Panevėžio mokytojų seminarija. Nors tuo metu virš miesto dar kabojo lėktuvai, vyko bombardavimai, nutariau studijuoti. Kitų mokyklų nebuvo, tad ir pasirinkimo nebuvo. Susibūrė trys klasės – dvi merginų ir viena vaikinų grupė. Neturėjome nei ko valgyti, nei ant ko rašyti, todėl rašėme ant laikraščių. Labai trūko dėstytojų. Pamenu, matematiką mums dėstė aukštąjį išsilavinimą turįs karo lakūnas. Tad priklausau pirmajai pokario mokytojų kartai“, − A.Mikiškienė.
Nuo pirmųjų seminarijoje metų būsima mokytoja išsiskyrė balsu. Teko ir solo, ir duetu bei ansambliuose dainuoti. Daugeliui patiko Anastazijos atliekama Šimo daina „Mamyte“. Net pačią atlikėją mamyte praminė. Daug padėjo vokalo mokytoja, anksčiau dainavusi Latvijoje,  Oniūnaitė. Jos namuose stovėjo puikus rojalis, prie kurio ir vykdavo dainavimo pamokos. Buvusi solistė parengė Nastutę 1945 metų Panevėžio miesto meno saviveiklos konkursui, abi kartu į lietuvių kalbą jos išvertė jau ne paprastų dainelių, o rimtesnių kūrinių tekstus.
Puikaus balso studentė buvo pakviesta mokytis į Panevėžio muzikos mokyklą. Bendrą kalbą balsinga mergina surado su šios mokyklos direktoriumi Mykolu Karka, kuris, kaip sako pati Anastazija, „kaip tėvas buvo“. O balsą tobulinti čia padėjo Paryžiuje vokalo studijas baigusi valstybės stipendininkė Stasė Dievaitytė. Teko dainuoti dvigubai daugiau ir sunkesnį repertuarą. Panevėžyje Nastutė mokėsi su žymiomis šio amžiaus asmenybėmis – kaip kompozitorimi VytautuVilkončium, pianistu Vanagu, kompozitoriumi Antanu Belazaru, kurio natas Anastazija net ir šiandien saugo. Tačiau… muzikos mokyklą Anastazijai teko palikti trečiame kurse, kadangi saugumiečiai sužinojo apie išvežtą į Sibirą jos šeimą. Teko pamiršti ir apie rimtesnį kelią į muziką ar sceną…
Geru žodžiu mini
Iš Panevėžio mokytojų seminarijos bendražygių Irenos Jurkevičiūtės-Banienės, Silvijos Vilkončienės, Irenos Steckaitės-Naričienės, Elenos Minginaitės-Bučienės, Zitos Kadžytės prisiminimųbei atsiliepimų:
„Visus mus žavėjo jos nuostabus balsas. Net ir dabar, kai matomės abiturientų susitikimuose, norim išgirsti šios „lakštingalos suokimą“.
„Draugiška, suprantanti kitus žmones, mokanti užjausti, niekad iš jos neišgirsi, jog jai blogai ar kas slegia. Ši moteris yra kantrumo įsikūnijimas. Ką gero yra sukaupusi žmonija, turbūt viskas yra Nastutėje.“
„Labai sumani, gera organizatorė, todėl nenuostabu, kad visais studijų metais buvo grupės seniūnė. Niekada nesistengė išsiskirti iš kitų, nors, mūsų manymu, ji visa galva buvo aukštesnė nei kiti. Tokia ir išliko – paprasta, nuoširdi, miela.“
Išgelbėjo darbas
Po karo mokytis bemaž nebuvo kada, nes teko daug koncertuoti ligoninėse, valdžios susirinkimuose, kultūros vakaruose, vakaronėse. Tačiau stropi ir darbšti studentė darbus spėdavo padaryti laiku. Ir mokytojų seminariją baigė 1948-aisiais. Išsyk gavo paskyrimą mokytojauti į Dusetų vidurinę mokyklą (Zarasų r.), kur teko pakeisti mokytojus be išsilavinimo. Dėstyti muziką buvo vienas malonumas. Mokytoja taip pat būrė vaikų chorus, kuriems teko ir dainų šventėse dalyvauti. „Pamenu per atranką į dainų šventę mus tikrino garsus dirigentas ir kompozitorius Antanas Ilčiukas. Pradžiai pažiūrėjo į mus, o tiksliau į mane, tokią smulkutę, nedidukę ir pamanė, kaip pats vėliau prisipažino, kad iš mūsų choro nieko gero nebus. Tačiau kai pradėjom dainuoti, jis savo nuomonę pakeitė. Be to, dirigentas ir pats ėmė diriguoti chorui – tam, kad įvertintų choro pasirengimą. Taip ir patekome į dainų šventę“, − pasakojo A.Siurbytė.
„Jei nori ko nors pasiekti, tai negali tik darbo valandomis apsiriboti. Darbas mane, galima sakyti, ir išgelbėjo nuo tremties. Kartą, kuomet teko koncertuoti aukšto rango rusų kariuomenės generolui, po pasirodymo buvau pas jį iškviesta. Sekretorius Ežerinis, nors buvo partinis, bet mane gerbė ir prieš valdžią užstojo (teko ir jo vaikus mokyti). Tad jis ir sako. Žinom mes apie tavo padėtį, bet dirbi tu daug ir gerai, todėl dirbk ir toliau. Tik, žinoma, leido suprasti, jog nebandyčiau savo patriotizmo ir meilės tėvynei viešai deklaruoti“, − taip apie lemtingą gyvenimo momentą pasakojo A.Siurbytė.
Dusetų kultūros židinys
„Atvykus į Dusetas, giliai atminty įstrigo toks vaizdas, − pasakojo Anastazija, − švietimo skyriaus vedėja vakarop mane nusivedė į kultūros namus. Pro langus matėsi tik vienas žibalinės lempos žiburėlis, nes elektros tuomet nebuvo. Viduje mažas žmonių būrelis, o tarp jų Melnikų šeima tautines giesmes dainuoja. Kokią atgaivą patyriau tuomet… O kartą bandžiau padainuoti patriotinę V.Kuprevičiaus dainą: „Tolimos šalys man gražios, bet gražiausia Lietuvoj“. Tai mane greit saugumas nutildė“, − širdį virpinančiais prisiminimais pasidalino pašnekovė.
Daug dirbo Anastazija, subūrė net dramos būrelį. Su juo dažnai tekdavo tuomet populiarius spektaklius – B.Dauguviečio „Žaldokynę“, Žemaitės „Marčią“ pastatyti.
Sukūrė šeimą
Dusetose Anastazija Siurbytė susipažino su būsimu vyru, kariškiu, Aleksandru Mikiška. Kadangi pora planavo tuoktis, Aleksandras metė karo mokyklą (dėl Anastazijos susidūrimo su tuometine valdžia), o, be to, jam pačiam kariškio karjera nebuvo miela. Bet be mokslų neliko, baigė Šiaulių pedagoginį institutą ir dirbo švietimo sistemoje. Kur paskirdavo dirbti, ten ir tekdavo šeimai keliauti. Teko gyventi kelerius metus Antalieptėje (Zarasų r.), vėliau Gelgaudiškyje (Šakių r.), Aleksandriškėse (tuomet Vievio r.) ir, kone septyniolika metų gyveno Trakuose, vėliau Kaišiadoryse ir vėl Trakuose. Pasinėrus į šeimyninį gyvenimą veikliai Anastazijai pradžiai buvo sunku prisitaikyti, tačiau laikui bėgant atrodė, kad taip ir turėjo būti.
Užauginusi tris muzikalius vaikus – Jūratę, Kąstytį ir Viliją, mama su džiaugsmu vertina jų pasirinktą kelią. Tačiau ne viskas taip sklandžiai buvo, kaip atrodytų iš pirmo žvilgsnio. „Vyriausiąją dukrą muzikos mokykloje, Vievyje, priėmė į smuiko klasę, kas jai labai nepatiko. Muzikos pamokas tęsė Trakų meno mokykloje, kur grojo pianinu, tačiau smuiko klasę šioje mokykloje visgi priverčiau baigti. Tik studijų laikais dukra suprato, kad tai jai nenuėjo perniek. Vėliau Jūratė paskatino ir Kąstytį, ir Viliją domėtis muzika, kuri nenutyla visų namuose lig šiol“, − prisiminė A.Mikiškienė.
Skudutininkai Gelgaudiškyje
Gelgaudiškis − vyro Aleksandro gimtieji namai. Jam teko čia, vaikų namuose, užaugti. Vėliau su šeima jis atvyko kaip šių namų direktorius ir vadovavo penkerius metus. Anastazija dirbo pradinėje mokykloje, vaikus būrė į skudutininkų ansamblius. „Skudučiai tuo metu buvo pats prieinamiausias instrumentas, greit programą sugebėdavom paruošti, o tada ir dainų šventėse gerai pasirodydavom“, − pasakojo A.Mikiškienė
Be to, padedant kompozitoriui Jurgiui Gaižauskui, teko įsteigti muzikos mokyklos filialą Gelgaudiškyje.
Aleksandriškėse veiklos netrūko
Lentvarietė mokytoja Ona Jakutytė, kuri Aleksandriškėse dirbo kartu su Anastazija ir Aleksandru Mikiškomis, savo prisiminimuose mena: „Atvyko naujasis aštuonmetės mokyklos direktorius. Kolektyve vien moterys ir visos kuždasi: kas per žmonės bus tie Mikiškos. O pasirodė − puikūs. Nastutė buvo kaip ramstis vyrui Aleksandrui <…> Gerai sutarė ir su vaikais, ir su bendruomene. Su mokiniais važiuodavome į Leningradą, Maskvą, Ukrainą, Latviją, susipažinom su mūsų šalimi, dalyvavome įvairiose varžybose, sueigose. Mokykla net buvo pripažinta švariausia ir tvarkingiausia kaimo mokykla respublikoje. Labai dažnai rengdavom vakarus, į kuriuos susirinkdavo apylinkių, net Kaišiadorių gyventojai <…>Pamenu, kad Mikiškos buvo vieni iš nedaugelio, kurie turėjo automobilį, tačiau visada pagelbėdavo pirkinius atsivežti, jei reikia tolėliau važiuoti − paveždavo, o jei reikėdavo mokyklai autobuso − direktorius greit tuo pasirūpindavo“.
Šildo rankdarbiai
1968 metais Mikiškos atsikėlė į Trakus. Aleksandrui teko švietimo skyriaus vedėju dirbti, o Anastazijai Trakuose, Miciūnuose, Lentvaryje mokytojauti. Susipažinome su Lentvario vaikų globos namų pavaduotoja Onute Juškauskiene, kurios prisiminimus cituojame:
„Nastutė Mikiškienė specialioje internatinėje mokykloje profesinio mokymo (mezgimo) mokytoja dirbo 1978−1988 metais.  Mokykla jai buvo  tarsi tikrieji namai – su šiluma ir rūpesčiais, bendradarbiai − tarsi šeimos nariai.
Nuo vaikystės išmokyta gražiai siuvinėti, nerti ir megzti, Anastazija mylėjo vaikus, mokėjo juos išklausyti, džiaugtis jų sėkme. Gal todėl buvo jaučiama meilė ir pagarba šiai mokytojai. Mezgė ne tik mergaitės, bet ir keletas berniukų, kurie ir dabar atvažiavę pas mus didžiuojasi, kad moka megzti ir kojinėmis visą kaimą aprūpina. Jų atmintyje išlikusi šios mokytojos pavardė. Iš pažiūros atrodo smulkutė, švelni, bet viduje turinti daug energijos, kurios jai niekada nepristigdavo. Kiekvieną rytą atskubėdavo į darbą su kibirkštėle akyse, su nauja idėja. Jai rūpėjo, kad gražiai atrodytų ir mokykla, ir vaikai. Jos ir vaikų darbai puošė vestibiulio, laiptinės sienas. Tai mezgimo būdu ir kitomis technologijomis pagaminti kilimai. Smagu, kai džiaugiasi savo darbu vaikai, grožisi atvažiavę vaikų tėvai, svečiai bei patys darbuotojai. Jai labai svarbu, kad kiekvienas darbas būtų gražus savo spalvine gama, forma, tuo klausimu ji visada laukdavo darbuotojų nuomonės.
Norėjo, kad sutrikusio intelekto vaikai kuo daugiau įgytų praktinių ir teorinių žinių, ir jas galėtų panaudoti gyvenime. Ji gyveno su naujovėmis, tai įsigijo rankines mezgimo mašinas, jau po poros metų − elektrinę. Ir taip nuo rankinio darbo iki mašininio ir visas technologijas mokiniai įsisavino. Megztais gaminiais puošėsi visi vaikai.
Anastazija buvo bendradarbių rate  ne tik pamokų metu, bet ir laisvalaikiu. Kolegos ją gerbė ir mylėjo, vadindavo NASTUTE. Mano manymu, jos gyvenimo „credo“ –  meilė darbui, žmonėms ir savo šeimai.“

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra