Gyvenimas, paskirtas istorijai

Autorius: Data: 2013-01-17, 13:41 Spausdinti

 

Garbingo jubiliejaus proga ANTANĄ TYLĄ kalbina etnologas Petras KALNIUS

Spalio 29 dieną žymiam Lietuvos istorikui, Lietuvos Mokslų akademijos nariui ekspertui, Lietuvių katalikų mokslo akademijos akademikui ir šios akademijos Prezidiumo nariui profesoriui humanitarinių mokslų habilituotam daktarui, VDU garbės profesoriui Antanui Tylai sukanka 80 metų. Tai vienas iš nedaugelio istorikų, kuris, išėjęs į dimisiją, toliau aktyviai reiškiasi mokslinėje tiriamojoje, pedagoginėje veikloje, mokslo organizavimo, visuomenės švietimo ir pilietinių iniciatyvų baruose. Istorikas Antanas Tyla ne tik tarp istorikų, bet ir plačiojoje visuomenėje yra žinomas kaip monografijų „1905 m. revoliucija Lietuvos kaime“ (1968), „Mėginimai leisti lietuviškus leidinius spaudos draudimo metu“ (1972), „Lietuva ir Livonija XVI a. pabaigoje – XVII a. pradžioje“ (1991), „Lietuva prie Vasario 16-osios slenksčio“ (2004) bei populiaraus leidinio „Lietuvos didieji kunigaikščiai (portretai) (1992) autorius, istorinių veikalų „Lietuvos valstiečių judėjimas 1861-1914 m.“ (1975), „Lietuvos TSR istorijos I t.“ (1985) bendraautorius. Jis yra dokumentų rinkinių „Lietuvos TSR istorijos šaltiniai, t. 2“, „Lietuvos magdeburginių miestų privilegijos ir aktai, t. 1“ (1991), t. 2 (1997), t. 3 (2004), t. 4 (2006), „Lietuvių spaudos draudimo panaikinimo byla“ (2004, pataisytas ir papildytas leidimas) bei daugelio kraštotyros leidinių sudarytojas, daugelio mokslinių leidinių atsakingasis redaktorius ir redkolegijų narys, Lietuvos MA mokslinio žurnalo „Lituanistica“ vyriausiasis redaktorius. Parašė per 500 mokslinių ir mokslo populiarinimo straipsnių. A. Tyla – Valstybinės Jono Basanavičiaus, Lietuvos Mokslų akademijos Simono Daukanto, Anykščių rajono savivaldybės T. Mikeliūnaitės premijų laureatas. Netgi žmonės, kurie mažai domisi istorija, labai gerai žino Antaną Tylą kaip aktyvų visuomenininką, pilietį, savo šalies patriotą. Už nuopelnus Lietuvos mokslui ir Lietuvos valstybei ir už pastangas garsinant Lietuvos vardą pasaulyje jis apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu (1999 m.), Lietuvos valstybės (Mindaugo karūnavimo) šventės proga – Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi (2009), Vytauto Didžiojo universitetas jam suteikė Garbės profesoriaus vardą, Anykščių rajono savivaldybė 2009 m. išrinko jį Anykščių rajono garbės piliečių.

  • Gerbiamas Profesoriau, esate kilęs iš vadinamojo Lietuvos rašytojų krašto, iš Anykščių. Ar mokantis Anykščių gimnazijoje Jums taip nekilo noras pasukti į literatūros arba kalbos mokslų studijas? Jūsų biografas istorikas Algirdas Baliulis antai rašo, kad mokydamasis gimnazijoje, pasižymėjote kaip literatas, vadovavote gimnazijos literatų būreliui, kurį globojo pats Antanas Žukauskas-Vienuolis. Kas lėmė, kad pasirinkote istoriją? Gal turėjote kokį sektiną pavyzdį ar lėmė koks nors gyvenimiškas nuotykis?

  • Augau šviesioje, gausioje, darbščių, dorų ūkininkų šeimoje. Visi broliai ir sesuo turėjome savo kasdienius darbus. Tačiau iki sovietinės okupacijos visi vyresnieji broliai niekada nesiribojo tik ūkiniais darbais, buvo aktyvūs Jaunųjų ūkininkų, Šaulių sąjungos nariai, namuose buvo nuolatinis susirinkimų, kvietimų išnešiojimo, ekskursijų į parodas, vaidinimų, gegužinių rengimo šurmulys. Mama priklausė Moterų organizacijai, dalyvavo ekskursijoje į atgautąjį Vilnių. Tėvukas buvo matęs pasaulio, kelerius metus jaunystėje dirbo JAV garvežių fabrike. Jis daugiau domėjosi ūkiu, neblogai jį tvarkė ir džiaugdamasis Lietuvos kariuomenėje tarnaujančiai vyresniaisiais mano broliais, lyg nujausdamas baisią Lietuvos valstybės tragediją, kartais padvejodavo „Kiek čia mūsų Lietuvos yra – sauja“. Besimokydamas brolis Kazys, remiamas kitų brolių, sukaupė namuose vertingą knygų ir jų pačių įrištų periodinių leidinių bibliotekėlę. Kaip priedą prie „Trimito“ žurnalo broliai gavo meto tautinės ir pilietinės idenfikacijos konceptualią A. Šapokos „Lietuvos istoriją“. Buvo ir daugiau istorijos bei grožinės literatūros. Daug pasaulio pažinimo šviesos atnešė įsigytas radijo aparatas. Radijo žinių ir kitokių laidų pasiklausyti rinkdavosi kaimo vyrai ir paaugliai. Paskui aptarinėdavo ką girdėję. Namuose dažnai buvo minimas rašytojas Antanas Vienuolis Žukauskas. Tad jo globojamas Anykščių gimnazijos Literatų būrelis buvo man reta ir netikėta proga pabūti su mūsų krašto ir visos Lietuvos literatūros klasiku, lankytis jo globojamoje Antano Baranausko klėtelėje, klausyti jo pastabų apie literatų referatus, kartu pėsčiomis keliauti rudenėjančiais šileliais į J. Biliūno tėviškę Niūronyse. Tie įspūdžiai išliko visam laikui.

  • Istorijos studijas senajame Vilniaus universitete pradėjote pačiu niūriausiu – stalinizmo laikotarpiu. Ką Jums reiškė istorijos studijos slogioje to meto atmosferoje?

  • Iš tikrųjų, po Anykščių gimnazijos, kur irgi buvo daug niūrios miglos, universitetas pasirodė dar niūresnis. Pradėjau peluose ieškoti grūdų. Orientavo Lietuvos istorijos, lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės, tiek senosios, tiek ir moderniosios konceptualus darkymas. Alternatyvos ieškojimas nebuvo sunkus ar sudėtingas, nes ta okupantų peršama koncepcija buvo lyg grybas, kurio šaknys paviršiuje. Bute, kuriame gyvenau, buvo Lietuvos istorikų leidinių. Po mėginimų pavyko pasirinkti neplaninę, man įdomią naujųjų laikų Lietuvos istorijos temą, per ją patekau į knygų kalėjimą – specfondą. Galėjau susipažinti su neprieinamais leidiniais. Tos paieškos ir kolegos nušveitė buvusį niūrimą.

  • Jūsų kelias į mokslo tiriamąjį darbą, kaip rašoma Jūsų bibliografijoje, nebuvo tiesus?

  • Sovietinės okupacijos metais mokslo kelias nebuvo tiesus visiems tiems humanitarams, kurie nenorėjo užsiimti moksline makulatūra. Kuo tyrimo objektas buvo arčiau esamo laiko, tuo jis buvo labiau ideologizuotas, konformistinis ir turėjo tarnauti okupantų engiamajai ideologijai. Tad visai suprantama, kad pagal situaciją stengiausi savo tyrimus orientuoti į tolesnius nuo esamojo laiko periodus.

  • Vis dėlto, nepaisant daugelio kliūčių, palankiai susiklosčius aplinkybėms, Istorijos institute Jūs pradėjote visas mokslinės karjeros pakopas – nuo „nelaipsniuoto“ istoriko iki akademiko, nuo jaunesniojo mokslinio bendradarbio iki instituto direktoriaus ir šiose pareigose išbuvote net dvi kadencijas (1992-2000 m.). Todėl turbūt nesuklysiu pasakęs, kad Jums gerai žinoma visa kūrybinė ir organizacinė istorijos mokslo „virtuvė“? Kaip galėtumėte palyginti sovietmečio ir nepriklausomos Lietuvos istoriko saviraiškos ir tyrinėjimų galimybes?

  • Po Kovo 11-osios atsirado galimybė pasirinkti tyrimo objektą, metodiką ir spręsti problemą pagal istoriografinį įdirbį, šaltinius ir akademinę sąžinę. Tai iš esmės skyrėsi nuo to, kas buvo okupacijos metais. Nors, reikia pasakyti, kad kai kurie atsakingi Instituto vadovai rizikuodavo ir palaikydavo liberalias tyrėjų tendencijas. Aš tuo pasinaudojau. Po Nepriklausomybės atkūrimo Lietuvos valstybė suteikė mokslininkams akademinę laisvę. Jos vienos maža – ji turi eiti kartu su moksline sąžine.

  • Kai 1975 m. atėjau dirbti į tuometį Istorijos institutą, užkulisiuose buvo dar gana gyvai kalbama apie neseniai pasibaigusią „Antano Tylos bylą“. Buvo šnekama, kad Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto ideologai A. Tylos darbuose aptiko vadinamųjų „vieningosios srovės“ recidyvų ir kad represijas patyrė ne tik Tyla, bet „po didinamuoju stiklu“ pakliuvo visas institutas. Už kuriuos darbus ir už kokius teiginius juose buvote triuškinamas?

  • Tuomet pasikvietę į Centro komitetą man perskaitė 9-11 punktų kaltinimus. Į rankas man jų nedavė ir negaliu dabar pakartoti. Ten buvo kaltinimai dėl kilmės, dėl antisovietinio aplinkos makroklimato šeimoje, dėl darbuose matomo nesovietinio požiūrio. Dėl tų kaltinimų genezės daug kas paaiškėjo, kai 2005 m. išėjo dokumentų rinkinys „Lietuvos kultūra sovietinės ideologijos nelaisvėje 1940-1990“, kur buvo daugiau informacijos apie 20 m. stalčiuje išgulėjusį mano darbą „Garšvių knygnešių draugija“ ir jo kontekstą. Tada institute pabarė, pamokė, bet griežtesnių sankcijų netaikė. Daug keisčiau, kad 2000 m. rudenį Lietuvos istorijos instituto taryboje jos narys E. Moteika pareiškė, kad aš darau tas pačias klaidas, už kurias buvau sovietmečiu smerkiamas. Taryba tyliai reagavo.

  • Pasakojama, kad tada, sovietmečiu, Jūs nesidavėte lengvai sudorojamas ir energingai gynėtės. Prašėte konkretesnių paaiškinimų net paties kompartijos pirmojo sekretoriaus P. Griškevičiaus?

  • Tame pačiame pasitarime, kur buvau P. Griškevičiaus smerkiamas, išgirdęs kritiką, supratau, kad priėjau liepto galą ir nutariau negrįžti į institutą be kokių nors platesnių paaiškinimų. Jų ir paprašiau pranešėją. Jis pasakė ateiti rytoj. O, kaip atėjau, rytoj man perskaitė tuos 9-11 kaltinimų. Jie rodė, kad aš negaliu dirbti mokslinio darbo. Kolegos mane apgynė. Jie, žinoma, rizikavo savo karjera.

  • Tačiau dėl tų puolimų pelnėte visuomenės tylią pagarbą ir disidento įvaizdį…

  • Dirbau kaip man akademinė sąžinė diktavo, negalvodamas, ar tai turi kam patikti. Visuomenė, kaip pastebėjau, vertino nevienodai Salėje po pasitarimo ir išeinant dalis pažįstamų vengė net priartėti…O keli drąsūs kolegos po to pasitarimo pakvietė į restoraną pietų. Jiems iki šiol tebesu dėkingas. Ne vien todėl, kad nepaliko manęs vieno, bet kad savo mentalitetu praturtino visuomenę.

  • Lietuvos istorikai pastaraisiais metais neretai gaudavo ir pylos iš visuomenės už bandymus savotiškai interpretuoti kai kuriuos istorinius įvykius: 1923 m. Klaipėdos sukilimą, 1926 m. gruodžio valstybės perversmą, 1941 m. birželio sukilimą ir t. t. Tiesa, asmeniškai Jūsų niekas už nieką nekritikavo. Kaip Jūs žiūrite į tokią kritiką kitų istorikų atžvilgiu ir jų bandymus naujai interpretuoti kai kuriuos istorijos įvykius? Kodėl, metaforiškai kalbant, dabartiniams istorikams kartais „nepasiseka“?

  • Kiekvienas įvykis paprastai tiriamas akademinės laisvės ir akademinės sąžinės įrankiais, nemindžiojant ir neniekinant tų vertybių, kurios saugo mūsų valstybinės laisvės plėtrą ir tradicijas. Kada tyrimo metodu pasirenkamas cinizmas, pats tyrėjas praranda pasitikėjimą ir savo ateitį.

  • Bet teisybės dėlei turbūt turėsime pripažinti, kad istorikai čia nėra kažkokia išimtis. Antai kiti mokslininkai humanitarai (ne istorikai) siūlė nuvainikuoti Joną Basanavičių, kam šis, neva, išvedęs Lietuvą nuo modernėjimo greitkelio į tautinio patriotizmo „brūzgynus“ ir uždarumą. Jau buvo paraginimų už tą patį pradėti apkaltą Maironiui. Žiniasklaidoje jau išsityčiota iš Žemaitės, legendinių lakūnų S. Dariaus ir S. Girėno. Kartu su kai kuriais humanitarais ir kai kurie politikai žavėjosi, kaip anglų žurnalistas A. Lievenas savo knygoje „Pabaltijo revoliucija“ išsityčiojo iš Justino Marcinkevičiaus dramos „Mažvydas“, nors J. Marcinkevičius už šį ir kitus panašius savo kūrinius gavo tarptautinę J. Herderio premiją. Jau nekalbu apie tai, kaip purve buvo maudomas žymiausias dabartinis mūsų kalbininkas Zigmas Zinkevičius, beje, taip pat pelnęs J. Herderio premiją. Žinodamas, kad Jūs tokiomis revizionistų užmačioms nepritariate, norėčiau Jūsų klausti labai tiesmukai: kaip galėtumėte paaiškinti „Vorutos“ skaitytojams, kodėl šiuos šviesuolius ir jų bei vėlesnių kartų deklaruotas ir brangintas vertybes labai svarbu yra puoselėti ir ginti ir šiuo metu, postmodernizmo, kompiuterizacijos ir dar kitaip įvardijamu laikmečiu?

  • Novatoriškumas ir cinizmas nėra neišvengiamybė. Suniekinus valstybės atkūrimo veikėjus, toliau seka ir pčios valstybės išniekinimas. Tai nėra niekam nereikalingas darbas. Aplinkui mus ne tuščia erdvė, o valstybės, kurios kartais pareiškia, kad viena Lietuvos dalis priklauso jai ar kitai. Tad tokie mūsų valstybės niekintojai labai geri anų talkininkai. Bet ar jie reikalingo mums?

  • Vieni svarbiausių Jūsų darbų yra iš lietuviškosios spaudos draudimo istorijos. Norėčiau, kad, kaip šios srities autoritetas, pakomentuotumėte tokį dalyką: dar sovietmečiu kai kurie istorikai buvo pradėję gana atsargiai teigti, jog lietuviškosios spaudos uždraudimas 1864 m. buvo grynai voliuntaristiškas vietinės administracijos veiksmas, o aukščiausioji imperijos valdžia čia buvusi nieko dėta. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, šią tezę bandoma atgaivinti. Kiek man yra žinoma, Jūsų nuomonė tuo klausimu yra visi kitokia: pats Rusijos imperatorius viską žinojo, tam pritarė ir troško. Kokie faktai įrodo, kad buvo būtent taip?

  • Caras Aleksandras II, siųsdamas į Vilnių M. Muravjovą slopinti sukilimo, parašė išlaikyti bent Lietuvą ir suteikė jam veiksmų laivę. Dėl Lenkijos išsaugojimo Rusijos sudėtyje buvo abejojama. Atskirti carą nuo vietinės administracijos nėra pagrindo ir logikos. Neteko sutikti teiginių, kad Muravjovas sukilo prieš carą ir darė priešingai, negu carui reikėjo.

  • O dabar, gerbiamas Profesoriau, Jus, kaip tam tikrą lietuvių tradicinės kultūros ir lietuvių mentaliteto žinovą ir J. Basanavičiaus premijos laureatą, norėčiau pakalbinti kita tema. Stojant Lietuvai į ES dėl iškilsiančių pavojų mūsų kultūrai, kalbai ir tapatybei girdėjosi skirtingų nuomonių: vieni tvirtino, kad gana greit pražūsime, ištirpsime, kiti teigė atvirkščiai – pajutę spaudimą, susiglausime, mobilizuosimes ir kaip tik labiau imsime branginti savo tradicines vertybes. Kurią tendenciją Jūs asmeniškai šiandien labiau įžvelgiate, praėjus penkeriems metams nuo Lietuvos įstojimo į ES?

  • Kiek kartų buvo fatališkų lemčių mums išnykti. XIII-XIV a. senąją Lietuvos valstybę Europos universaliosios struktūros atidavė Kalavijuočių ir Vokiečių ordinui. Lietuviai pasipriešino, 200 metų kariavo ir Žalgirio mūšyje sutriuškino tuos, kuriems Lietuva buvo atiduota kaip įsigytas grobis. Apsigynė. XVII a. viduryje beveik visą LDK okupavo Rusija, Kazokai bei Švedijos karinė administracija. Pirmą kartą okupuota Lietuvos sostinė Vilnius. Atrodė, padėtis be išeities. Tačiau po 20 m. užsitęsusio karo priešas buvo išvytas. Būdami mums labai reikšminguose ir saugančiuose nuo agresorių ES ir NATO mes turime saugoti savo identitetą ir būti lojaliais aljansų partneriais.

  • Tad sutinkate, kad Lietuva neturėjo kito, geresnio pasirinkimo?

  • Girdint imperializmą reabilituojančias mūsų kaimynų vadovų kalbas, tai ne tik geresnis pasirinkimas, bet ir kelias išlikti.

  • Jau po to, kai Baltijos šalys buvo įstojusios į NATO ir ES, Estija patyrė labai šiurkštų ir galingą Rusijos spaudimą už tai, kad nutarė perkelti sovietinio kareivio skulptūrą iš miesto aikštės į kapines. Tuo metu, berods, anglų politikos apžvalgininkai viešai paskelbė, kad, jų manymu, per artimiausius penkiasdešimt metų išliks ne visos Baltijos valstybės, kažkam teks grįžti į Rusijos glėbį. Kaip Jūs manote, kuriai iš trijų Baltijos šalių toks skaudus likimas labiausiai gresia? Kokius šansus išlikti turi Lietuva, lyginant ją su Latvija ir Estija?

  • Negaliu atsakyti už tą apžvalgininką, nežinau jo juodų argumentų. Aš linkėčiau visoms Baltijos šalims glaudžiau bendradarbiauti tarpusavyje ir neleisti agresyvioms jėgoms užsiimti destrukcija bet kurioje Baltijos valstybėje.

  • Ką, Jūsų manymu, turi suvokti ir ką turi veikti Lietuvos politikai, valdžios žmonės, dažnai kartojantys „nuo manęs čia niekas nepriklauso“, kad tragiški 1940 m. įvykiai nepasikartotų?

  • Mano manymu, labai pavojingas yra piliečių nusivylimas valstybės valdžia, pastarosios abejingumas žmonių patiriamiems sunkumams, beatodairiškas rūpinimasis biudžetu, nematant kelių, kaip jį papildyti plėtojant ekonomiką, o ne varant žmones iš darbo. Įsismaginimas atleidinėti valstybės tarnautojų korpusą turi ir kitą pusę – mes prarandame čia gyvenimą ir pasitikėjimą valstybe sukūrusios tautiečius, jie nebemoka mokesčių, o iš Valstybės kišenės semia bedarbių pašalpas. Niekam nuo to ne geriau. Tuo pat metu nevykdoma namų renovacijos programa. Visuomenė pasidarė labai patikli visokiems kurstytojams. Tokioje aplinkoje labai nesunku įstumti į valstybės valdymą vyriausybę, susirišusia su kokia nors nerimstančia agresyvia politine struktūra.

  • Kartą teko girdėti kunigo pamokslą, kuriame buvo pasakyta, kad „mažutėlių papiktinimas“ (t. y. jų pagadinimas, paskatinimas blogiems veiksmams ir savo pareigų neatlikimui) yra rimta nuodėmė, kuria po mirties papiktinusiems teks dalytis lygiomis dalimis su blogą darbą padariusiais. „Mažutėlių papiktinimo“ metaforą dvasininkas pavartojo kalbėdamas apie valdžios žmonių duodamą blogą pavyzdį paprastiems žmonėms. Ar sutiktumėte su tokia nuomone, kad valdžios žmonių egoizmas veda prie valstybės ir tautos susvetimėjimo ir yra ne vien tik asmeninė abipusė nuodėmė, bet kartu kelia rimtą grėsmę Lietuvos saugumui?

  • Yra tikrai nepriekaištingų valstybės pareigūnų. Tarp jų neturėtu patekti bet kuriuo atžvilgių amoralūs piliečiai. O taip nėra. Ir ne vien pas mus. Kai kuriose ES valstybėse ne vyriausybėms vadovauja turtingi, bet moralinių „krantų“ nerandantys politikai. Turbūt niekas neturi receptų, kaip nuo to apsisaugoti. Juk ne viskas iš karto paaiškėja. Tai ištaisyti galima tik stiprėjant piliečių atsakomybės vertybei.

  • Jums labai gerai suprantamos pietryčių Lietuvos problemos. Todėl buvote ir esate aktyvus „Vilnijos“ draugijos rėmėjas. Ką Jūs atsakytumėte tiems, kurie teigia, kad Vilniaus, Kauno, kitų miestų dalies lietuvių sustiprintas dėmesys pietryčių Lietuvai, yra ramybės drumstimas, netgi tautinės nesantaikos kurstymas ir kad tai, neva, ne padeda, o kenkia Lietuvos valstybei, jos geriems santykiams su Lenkija? Turbūt čia veikiau dera kalbėti apie kraštutinumų neleistinumą: viena vertus, itin radikalių, provokuojančių pasisakymų ir ekstremalių veiksmų neleistinumą, kita vertus – Lietuvos valdžios dažno neprincipingumo, nuolaidžiavimo neleistinumą?

  • Pietryčių Lietuvos pilietinė integracija susiduria su autonominimkų kurstoma nesantaika. Nežinau koks sustiprintas didžiųjų miestų gyventojų dėmesys kenkia tarptautiniams santykiams. Ar gali kenkti savanoriškai nuvykę gydytojai ir teikiantys medicininę paramą atokių gyvenviečių piliečiams. Kenkia valstybei ir piliečių integralumui iš Lenkijos atsiųstas, su valstybės institucijomis nederintas Lenkijos institucijų tarnautojų desantas į Pietryčių Lietuvos mokyklas. Atrodo, kad pietryčių Lietuvos rajonų administracijos tikslas ignoruoti valstybės įstatymus, kurstyti žmones prieš valstybę, nesimokyti lietuvių kalbos, nežinoti jos istorijos. O juk esame tos pačios valstybės piliečiai, norime, kad čia būtų gera gyventi.

  • Ar Jums neatrodo, kad jeigu ne „Vilnijos“ draugijos veikla, jos nuolatinis badymas pirštu į pietryčių Lietuvos lietuvių diskriminavimo faktus, šio regiono tautinė mažuma – lietuviai – būtų visai užmiršti ir jų padėtis šiuo metų būtų nepalyginamai blogesnė, negu yra dabar?

  • Neabejoju.

  • Lietuva šiuo metu patiria didžiulį Lenkijos spaudimą dėl Lietuvos lenkų pavardžių rašybos. Kaip Jūs manote, gal reikėtų Lietuvai nenusileisti jau vien dėl to, kad yra kišimasis į Lietuvos valstybės vidaus reikalus, kad tai primena 1938 m. santykius, ir tai daugelį lietuvių giliai žeidžia, ką jau kalbėti apie tai, kad tai suteiktų precendentą rusų, gudų, ir kitoms mažumoms kelti panašius reikalavimus?

  • Man tai primena Muravjovo-koriko lietuvių raidyno uždraudimo politiką. Atsirado grupė, kuri nori primesti lietuviams naują abėcėlę. Tai būtų knygnešių atminimo ir mūsų visų pažeminimas ir nepilnavertiškumo komplekso ugdymas. Jokiu būdu tam nepritarsiu.

  • Kokie artimiausi Jūsų kūrybiniai planai?

  • Užbaigti nepadarytus darbus.

  • Gal galėtumėte išduoti savo kūrybinio darbingumo ir fizinės ištvermės paslaptį?

  • Jauki ir geranoriška šeima, artimųjų, ištikimų draugų, kolegų, anykštėnų bendrijos aplinka, bendradarbiavimas ir nepabaigiamų darbų horizontas.

  • O ko palinkėtumėte jaunajai istorikų kartai ir savo „gimtajam“ Lietuvos istorijos institutui?

  • Sėkmės Lietuvos istorijos ir kultūros tyrimuose, naujų brandžių darbų. Negailėkite laiko, praleisto archyvuose.

  • Dėkojame Jums už atsakymus, linkime geros sveikatos, kūrybinių planų ir asmeninių troškimų išsipildymo, tolesnio vaisingo darbo tautos ir valstybės gerovei.

  • Ačiū. To paties linkiu ir Jums.

Voruta“ 2009 m. spalio 17 d. Nr. 20 (686) (p. 1; 4)

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra