Gyvenimas, įrašytas mūsų istorijoje. S. Tomonio 100-osioms gimimo metinėms

Autorius: Data: 2015-12-31, 13:10 Spausdinti

Gyvenimas, įrašytas mūsų istorijoje. S. Tomonio 100-osioms gimimo metinėms

Bibliografas Stasys Tomonis. 1978 m. Valerija Dichavičienė „Bibliografas Stasys Tomonis, 1978“. Iš leid. Dichavičienė V. Jie ėjo su mumis į laisvę: Lietuvos asmenybių portretai: [fotoalbumas]. Vilnius, 2015, p. 11

Jūratė JAKIMAVIČIENĖ, Algimantas JAKIMAVIČIUS

Bibliotekų gyvenime paskutinieji XX a. dešimtmečiai paženklinti Stasio Tomonio (1915–1992) vardu. 2015 m. gruodžio 1 d. minime šio iškilaus žmogaus – knygos veikėjo, bibliografo, vertėjo – 100-ąsias gimimo metines. S. Tomonio gyvenimas ir darbai pirmiausia labai glaudžiai susiję su Lietuvos nacionaline Martyno Mažvydo biblioteka ir šios institucijos, vadovavusios visam Lietuvos bibliotekų tinklui, bibliografinės veiklos raida. Bibliotekai jis atidavė 43 metus, ji tapo svarbiausiu gyvenimo darbu, kartu ir dideliu rūpesčiu.

S. Tomonio veiklos tarpsniu ėmė formuotis kitoks požiūris į bibliotekininko profesiją – į ją pradėta žiūrėti kaip į kultūrinės veiklos sritį, imta kalbėti apie bibliotekininko saviraišką ir jo, kaip kūrėjo, vaidmenį. Po karo iškilo pirmoji profesionalių bibliotekininkų karta, ir S. Tomoniui teko būti visų svarbiausių bibliotekinių ir bibliografinių darbų raidos liudininku ir aktyviu dalyviu.

S. Tomonis nesirengė tapti bibliotekininku, tačiau likimas pokariu atsitiktinai jį suvedė su biblioteka. Į svarbiausią bib­liotekinio darbo sritį – bibliografiją – įžengė iš visai kitos aplinkos, bet būdamas labai darbštus ir sumanus, nuosek­liai domėdamasis šia sritimi, tapo bibliografu-eruditu, bibliografinio darbo tobulintoju, išliekamąją vertę turinčių bibliografinių darbų sumanytoju. S. Tomonis pelnė didžiulę bibliotekos darbuotojų pagarbą, paliko šviesų atminimą.

Šimtmečio jubiliejaus proga nors prabėgomis apžvelkime S. Tomonio gyvenimą, veiklą ir kūrybinį palikimą.

Keletas Stasio Tomonio biografijos faktų

S. Tomonio giminės šaknys – kelių kartų inteligentai. Jo senelis Mykolas Tomaševičius buvo žemdirbys (ūkis – Ivoškių dvarelyje prie Kuršėnų), vaikus išleido į mokslus. Sūnus Benediktas (1879–1942), S. Tomonio tėvas, mokėsi Sankt Peterburgo universiteto Fizikos-matematikos fakultete, vėliau – Elektromechanikos institute, kurį baigė 1908 m. Motina – Paliepių dvaro savininko dukra Kristina Daugirdaitė (1888–1943) – buvo baigusi aukštuosius muzikos kursus Kaune.

Iš pradžių sutuoktiniai gyveno Rusijoje, kur gimė sūnus Stasys (1915 m. gruodžio 1 d.), o paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, 1918 m. vasarą grįžo į tėvynę ir apsistojo Kaune. Tėvas dirbo Lietuvos susisiekimo ministerijoje, jo pastangomis įkurta pirmoji automatinė telefono stotis, pradėjo veikti Kauno radiofonas. Per visus nepriklausomos Lietuvos metus jis rūpinosi ryšiais. Už nuopelnus jam įteikti III ir II laipsnių Gedimino ordinai, kiti apdovanojimai.

1941 m. birželio 14-osios naktį tėvai buvo ištremti ir pakeliui išskirti: B. Tomaševičius pateko į Krasnojarsko krašto Rešiotų lagerį, kuriame mirė nuo kraujo užkrėtimo, Kristina Daugirdaitė-Tomaševičienė mirė nuo bado Tit-Arų salose.


Baigęs Kauno jėzuitų gimnaziją, su tėvais. 1935 m.

Stasio Tomonio vaikystė ir jaunystė prabėgo Kaune. Vasaromis vykdavo į gražius prisiminimus palikusius Paliepius – motinos dvarą ties Šušvės ir Nevėžio santaka. Pradinį išsimokslinimą gavo namuose, o nuo 1926 m. buvo priimtas į Kauno „Aušros“ gimnazijos antrą klasę. 1931 metų vasarą pradėjo lankyti Kauno jėzuitų gimnaziją, kurią baigė puikiais pažymiais. 1935–1939 m. Vytauto Didžiojo universitete studijavo teisės mokslus.

1939 m. vasarį, dar mokydamasis VDU paskutiniame kurse, S. Tomonis sulietuvino Tomaševičiaus pavardę ir diplomą gavo jau Stasio Tomonio vardu. Tais pačiais metais, vėlyvą rudenį, susituokė su Jone Sutkevičiūte, pas kurią papildomai mokėsi anglų kalbos.

Po baigiamųjų egzaminų buvo paliktas universitete dirbti jaunesniuoju asistentu prof. Vytauto Jurgučio vadovaujamoje Baudžiamosios teisės katedroje. Advokato praktika taip niekada ir nesivertė. Iš Kauno išsikeliant humanitarinių mokslų fakultetams, 1940 m. sausio mėn. persikėlė į Vilnių. Trumpai ėjo dėstytojo pareigas, tačiau, Vilnių užėmus Raudonosios armijos įguloms ir pasikeitus ideologijai, mokslinio darbo turėjo atsisakyti.

S. Tomonis matė ir suprato Lietuvos valstybingumo baigtį. Su draugais įtemptai svarstė, kokį kelią pasirinkti: ar organizuoti aktyvią pogrindžio kovą prieš sovietinę sistemą, ar prisitaikyti siekiant išgelbėti žmones ir lietuvišką kultūrą? S. Tomonis buvo antrojo kelio šalininkas. 1941 m. kuriantis pogrindiniam Lietuvos aktyvistų frontui (tikslas – valstybingumo atkūrimas), palaipsniui įsitraukė į jo veiklą. Kitais metais ji virto antinacine veik­la. S. Tomonis buvo aktyvus Laisvės kovotojų sąjungos narys – Vilniaus krašto atstovas, parašęs sąjungos įstatus. Rašė ir platino atsišaukimus tarp jaunų žmonių, kad užbėgtų už akių vokiečių mobilizacijai.

Formaliai universitete dirbo iki jį uždarant vokiečiams – 1943 m. kovo mėnesio. Po uždarymo nutarė grįžti į Kauną.

Dar vokietmečiu, bet baigiantis karui, S. Tomonis pa­dėjo išsigelbėti kelioms žydų šeimoms, už tai buvo įrašytas tarp apdovanotųjų. Galėjo pasitraukti į užsienį, tačiau pabrėžė savo nuostatą – sunkiausiu momentu likti su tauta. Atleistas iš universiteto, bijojo tėvų likimo – tremties, tenkinosi nekvalifikuotu darbu. Išgyveno nepriteklių. Labai rūpinosi šeima. Beveik dvejus metus (1946 04–1948 01) dirbęs Valstybinės grožinės literatūros leidyklos redaktoriumi, toliau netiko dėl oficialios politinės linijos. Gavo darbą Centrinėje valstybinėje bibliotekoje Kaune, su kuria (vėliau – Valstybine respublikine biblioteka, Nacionaline Martyno Mažvydo) buvo susijusi visa tolesnė jo veikla. Apie ją jau buvo rašyta, yra bibliografinė rodyklė. Pirmieji bibliotekinio darbo dešimtmečiai išsamiau aprašomi S. Tomonio atsiminimuose.

Atleistą iš Martyno Mažvydo bibliotekos, S. Tomonį, gerai žinomą darbuotoją, sukaupusį daugybę profesinių žinių ir patirties, po dviejų savaičių, 1991 m. balandžio 15 d., priėmė Lietuvos mokslų akademijos biblioteka (direktorius Juozas Marcinkevičius), kurioje jis užsiėmė prieškario spaudos bibliografavimu. Dirbo kol liga visiškai pakirto jo sveikatą.

Tiksintis gyvenimo laikrodis S. Tomoniui atskaičiavo beveik 77 metus. Jis dar sulaukė 1990 m. kovo 11-osios. Su džiaugsmu sutiko atkurtą Lietuvos Nepriklausomybę. Deja, atgimusiame krašte pragyveno mažiau nei metus. Jo gyvenimo gija nutrūko 1992 m. sausio 8 dieną, atgulė ten, kur jau buvo palaidoti žmona su sūnumi.

S. Tomoniui mirus, pirmąjį, nuoširdžiais žodžiais perpintą tekstą paskelbė jo bendražygės Paulė Mikelinskaitė ir Petronėlė Grybauskienė („Tarp knygų“, 1992, nr. 11). Jos puikiai suprato, kad tai nebuvo tik bendradarbio ar formalaus skyriaus vadovo pareigas ėjusio žmogaus mirtis, ir netektį įvertino daug plačiau: „Skaudi netektis ištiko Lietuvos kultūrą“.

Stasys Tomonis ir knygos


Pagal išsilavinimą teisininkas, jaunystėje buvęs aktyvus visuomenininkas, daugiausia S. Tomonis nuveikė kaip aukštos kvalifikacijos bibliografas, bibliotekinio darbo žinovas ir vertėjas. Tai buvo plataus akiračio knygos žmogus.

Knygos jam buvo mielos nuo vaikystės. Tomonių šeimoje jų buvo gausu. Vėliau po truputį beveik visas padovanojo Nacionalinei bibliotekai. Asmeninėje biblio­tekoje turėjo daug lietuvių autorių knygų, daugiausia grožinių kūrinių, Lietuvos istorijos veikalų, knygų apie Lietuvą, žymius dailininkus ir pan. Pagarbią vietą užėmė supirktos Vydūno knygelės ir Lazdynų Pelėdos dovanoti ir jo tėveliams dedikuoti I ir II raštų tomeliai. Be šių, nemažą dalį sudarė bibliografinės knygos, paties sudarytos ir redaguotos, kitų bibliografų dovanotos.

Perskaitydavo beveik visus naujai išėjusius lietuvių rašytojų kūrinius, taip pat knygas apie Lietuvą, Lietuvos kultūrą, istoriją ir pan. Skaitė daug įvairių užsienio autorių knygų, daugiausia originalo kalba – angliškai, prancūziškai, vokiškai, lenkiškai.

Knygos vertę jis suprato anksti. Jaunystėje didžiausią įspūdį padarė Fiodoras Dostojevskis be galo giliu ir subtiliu „savo psichologizmu, slapčiausių žmogaus psichikos kampelių atskleidimu“.Žavėjo maištingosios A. Mickevičiaus „Vėlinės“, jas priskyrė prie geriausių pasaulinės literatūros kūrinių.

Vaikiškomis knygomis S. Tomoniui teko pasirūpinti, kai sūnus Mindaugas pats pradėjo skaityti. Kiekviena sūnaus perskaityta knyga jį džiugino. Išlikusiame sąsiuvinyje matyti, kaip jis kruopščiai kas savaitę registravo pirmąjį sūnaus perskaitytų knygų šimtuką.

Knygos dalia, kaip ir žmonių likimai, priklauso nuo daugybės aplinkybių. Kai 1940 m. buvo nacionalizuota S. Tomonio motinos Paliepių sodyba, iš ten į buvusį kompozitoriaus Karnavičiaus ūkį Kampų kaime sugabenta daug daiktų, taip pat knygų, senų rankraščių, paveikslų. 1949 m. per S. Tomonį ir Marijoną Čilvinaitę archyvinis turtas perduotas dabartinei Nacionalinei bibliotekai.

Kaip minėta, prieš darbą bibliotekoje S. Tomoniui pavyko gauti vertimų Valstybinėje grožinės literatūros leidykloje. Jis su dėkingumu prisimena leidyklos direktorių Valį Drazdauską, priėmusį dirbti redaktoriumi. Daugiausia vertė iš anglų kalbos. Geriausiais jo vertimais laikomi Džonatono Svifto „Lemuelio Guliverio kelionės“ (1947) ir Danielio Defo „Robinzonas Kruzas“ (1949). Pats vertėjas artimų dalykų rasdavo V. Tekerėjaus raštuose. S. Tomonis taip pat buvo daugelio kitų, pvz., Džeko Londono, Ernesto Hemingvėjaus, verstų leidinių redaktorius.

Nors dėl politinių aplinkybių ir privalėjo parašyti atsistatydinimo pareiškimą, tačiau, išėjęs iš leidyklos etatinių darbuotojų, liko jos vertėju. Ryšiai su leidykla nenutrūko iki 1991 metų. Rašė straipsnius apie lietuvių kūrinių vertimus į kitas kalbas, skelbė užsienio šalių knygoms skirtas recenzijas, rašė knygų anotacijas, pildė, tikslino ankstesnius savo vertimus.

Visa tai rodo, kad darbas su grožine literatūra sudaro svarų S. Tomonio kultūrinės veiklos lauką, kuriame jis paliko ryškų pėdsaką. Juo, kaip vertėju, domimasi iki šiol: tariamasi dėl naujų verstų knygų leidimų, rengiami išverstų leidinių elektroniniai variantai.

Bibliografinio darbo barai

Bibliografu S. Tomonis tapo 1948 m. balandžio 3 d., kai buvo priimtas dirbti į Valstybinę centrinę biblioteką Kaune (dabar Vilniuje – Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka). Dirbo bibliografu, kurį laiką – Lituanistinių spaudinių sektoriaus vedėju, nuo 1953 m. paskirtas bib­liografijos skyriaus vedėju. Darbo aplinka buvo nedaug priklausoma nuo pašalinių aplinkybių, leido gilintis į nežinomą sritį. Iš arčiau pažino daug žmonių. Pats pasižymėdamas gerais būdo bruožais, labai vertino kitų darbštumą, meilę knygai. Žavėjosi kūrybingomis asmenybėmis. O aplinkiniai skleidė žinią apie S. Tomonio erudiciją, puikią orientaciją, begalinį darbštumą ir kūrybingumą.

Dirbo jis ir kaip eilinis skyriaus darbuotojas, teikdamas bibliografinę informaciją skaitytojams. Buvo pagrindinis darbuotojų konsultantas. Per trumpą laiką įgijęs pakankamai profesinės patirties, jis neabejojo, kad bibliotekoje bibliografinio darbo sritis yra svarbiausia. Pats parengė ir redagavo dešimtis bibliografinių rodyk­lių, recenzavo kitų parengtus bibliografinius darbus. Bibliografinio, bibliotekinio darbo klausimais paskelbė vertingų publikacijų. Rašė siaurais klausimais, išspausdino apžvalginių publikacijų, skaitė pranešimus mokslo renginiuose, nevengė bibliografijos mokslo teorinių klausimų.

Kitokio pobūdžio indėlis, nei pranešimai konferencijose ar publikuoti darbai, buvo lietuviškos knygos išsaugojimas. Noras ir supratimas, kad tą reikia daryti, slypėjo pačiame žmoguje, tai nebuvo darbas, privalomas atlikti už kuklų bib­liotekininko atlyginimą. Kaip Silvija Vėlavičienė yra rašiusi, prieškarinės spaudos naikinimas, ketvertą dešimtmečių trukęs spaudinių slėpimas – buvo didelis išbandymas. Tyrinėjusi Martyno Mažvydo bib­liotekos Lituanistikos skyriaus 1918–1940 m. fondą, ji 2011 m. išleistoje knygoje rašė, kad šio skyriaus praeities retrospektyviam komplektavimui didžiausios įtakos turėjo čia dirbę Vytautas Steponaitis, Vytautas Jurgutis, Stasys Tomonis.


Dail. Valdo Jurevičiaus tapytas S. Tomonio portretas

S. Tomonis nuolat skatino iniciatyvumą, naujumo paieškas, išradingumą. Jo iniciatyva dar 1970 m. prie Bibliografijos skyriaus buvo įsteigta informacinė tarnyba, aptarnavusi Kultūros ministeriją, vėliau ir Ministrų tarybos skyrius.

Informacinis-bibliografinis darbas pasižymi tam tikra specifika. S. Tomonio nuomone, bibliografui svarbu pažinti humanitarinę kultūrą, būti plataus akiračio ir enciklopedinės erudicijos. Reikia ypač greitos orientacijos, turėti įgimtų gabumų. Žinoma, šiomis savybėmis jis pats tikrai pasižymėjo. Kai kuriomis iš jų buvo apdovanotas, tačiau didesnę dalį išsiugdė asmeninėmis pastangomis. Jaunystėje rengėsi visai kitai profesijai, ir tapti kvalifikuotu knygų pasaulio žinovu neplanavo. Kiekvieną darbą atlikdamas atsakingai ir kruopščiai, jis neabejotinai pakylėjo bibliografijos mokslą Lietuvoje. Pavyzdžiui, labai vertino bibliografus, atėjusius į darbą iš kitų specialybių: techninių, gamtinių ar su lituanisto diplomu. Bibliografinių žinių ir įgūdžių jie įgydavo vėliau.

Čia mums yra proga prisiminti, kad S. Tomonis, atsakydamas į 1985 m. Nacionalinės bibliotekos parengtą anketą, nurodė kad jo bibliografinio darbo pradžia buvo skaitytojų bibliografinis aptarnavimas-konsultavimas, netrukus imtasi leidybinio darbo. Pabrėžė V. Steponaičio indėlį pradėjus rengti lietuviškų knygų katalogus, skirtus rajonų ir miestų bibliotekoms. S. Tomoniui jau dirbant Vilniuje sumanyta parengti dideles personalines bibliografines rodykles, bibliografinių žodynų seriją. Į darbą manyta įtraukti visus respublikos bibliografus. S. Tomonis prisipažino, kad „tai milžiniškas darbas, kurio pavyko išjudinti tik vieną dalį – lietuvių rašytojų biobibliografinį žodyną“.

Atakydamas į klausimą apie direktorių keitimosi įtaką, S. Tomonis labiausiai džiaugėsi Juozu Rimantu, jo autoryste sudarant didingos nacionalinės biblio­grafijos detalų planą ir nepaprasta meile knygoms. Jis pats buvo greta, dalyvavo svarstant ir kuriant pirminę „Lietuvos bibliografijos“ koncepciją (beje, pirmasis jos tomas įvertintas respublikine premija). Labai pagarbiai atsiliepė ir vaisingai bendradarbiavo su atsidavusiu valstybinės biblio­grafijos organizatoriumi, tuomečiu Knygų rūmų vadovu Antanu Ulpiu. Vertino ir kitus bibliotekos vadovus už jų supratingą požiūrį į knygą, iniciatyvų rėmimą, tiesumą.

Stasys Tomonis laikytinas vienu iš nuosekliausiai ir našiausiai dirbusių XX a. Lietuvos bibliografijos atstovų. 2006 m. prof. Osvaldas Janonis teigė, kad tarp produktyviausių autorių – ir S. Tomonis, „savo pranešimuose ir straipsniuose nagrinėjęs aktualiausias bibliografijos organizavimo ir bibliografinės veiklos metodikos problemas, ypač daug nusipelnęs rekomendacinei bibliografijai“. Kitur O. Janonis glaustai nurodė, kuriais klausimais yra svarbus S. Tomonio palikimas Lietuvos bibliografijai. Tai būtų daugelio LNB bibliografinių leidinių redagavimas, metodinių leidinių rašymas, kelių jo pranešimų iš mokslinių konferencijų išleidimas atskiromis brošiūromis, bibliografijos leidinių recenzavimas, per 150 straipsnių biblio­tekų bibliografinės veiklos, rekomendacinės biblio­grafijos, bibliografavimo metodikos ir kitais klausimais. Minėtinas reikšmingas metodinis leidinys, parengtas su kitais, – „Visuomenės bibliografinė kultūra ir jos ugdymas“ (1983). Pasiūlius spalį laikyti bibliografinės kultūros mėnesiu („Bibliotekų darbas“, 1983, nr. 6), S. Tomonis rašė, kad bibliografinis darbas yra „įdomiausias ir reikalingiausias baras bibliotekoje“.

Tiesa, ilgainiui paskirų bibliografinių klausimų suvokimas, veiklos samprata keitėsi, ir tai labiausiai buvo susiję su bibliografijos teorijos, klasifikavimo kaita ir plėtote. Pavyzdžiui, prof. Vladas Žukas, vertindamas S. Tomonio įnašą į bibliografijos mokslą, išskyrė keturias reikšmingesnes temas: bibliografinį informacinį darbą, valstybinę einamąją, mokslo pagalbinę ir rekomendacinę bibliografijas.

Išties, rekomendacinei bibliografijai S. Tomonis skyrė daug laiko ir dėmesio, domėjosi ja, tačiau vėliau atvirai ir savikritiškai rašė: „Juo labiau įsitikinau, kad sovietinė rekomendacinė bibliografija, kad ir kaip ją pateiktum, yra nepagrįsta, nemoksliška ir klaidinanti… Darant didelę atranką skaitytojams dažniausiai nurodomos vien šabloniškiausios, labiausiai nuvalkiotos, visiems įkyrėjusios knygos…“ Atsiminimuose jis nurodė tokių bibliografijų bevertiškumo priežastį: „Be saiko buvo grūdama propagandinė literatūra, visiškai iškreipianti tikrovę. Pažeidžiant elementariausius demokratijos principus, buvo griežtai draudžiama nurodyti bet kokią objektyvią seniau arba užsienyje išleistą literatūrą.“


Po metodinio seminaro Pakretuonėje, Švenčionių r., 1978 m.

Patyręs bibliografas racionalesnėmis už rekomendacines laikė mokslo pagalbines arba informacines rodykles. Jose skaitytojas lengvai gali rasti sau naudingos medžiagos darbui, mokslui, į jas jau įtraukiama kiek galima daugiau literatūros, įvairesnės informacinės medžiagos, enciklopedinių duomenų. Patirtis parodė, kad toks požiūris buvo teisingas: jos yra dalykiškesnės ir prasmingesnės, galinčios sudominti rekomenduojamais leidiniais. Vėliau S. Tomonis pagrįstai siūlė stambias rekomendacines rodykles mokslo darbuotojams. Jos galėjo atlikti parankinių bibliografinių žinynų vaidmenį. Šią kryptį sustiprino ir papildė jau po S. Tomonio atsiradusios ir nuolat gausėjančios personalinės bibliografinės priemonės.

Išsamiau reikėtų aptarti minėtą „Lietuvių rašytojų biobibliografinį žodyną“. Jo pirmasis tomas pasirodė 1979 m., antrojo – 1993 m. – liko rankraštis, buvo rengiama ir trečia knyga. Formaliai S. Tomonis buvo jo redaktorių kolegijos narys ir vienas iš autorių. Iš tiesų tai buvo originalus jo sumanymas į vieną vietą sukaupti biografinę ir bibliografinę medžiagą, šaltinius apie lietuvių rašytojus ir pirmą kartą parengti lietuvių biobibliografinį sąvadą. Kaip S. Tomonis su nepaprasta energija ir užsidegimu organizavo šį darbą, kaip subūrė žodyno rengėjų būrį, kaip įveikdavo ilgiausius kelius, tenkindami vis naujus tuomečių cenzorių nurodymus, aprašė P. Mikelinskaitė („Tarp knygų“, 2005, nr. 11; „Metai“, 2008, nr. 5). Kol dirbo S. Tomonis, niekas nenuleido rankų, vadovo entuziazmas įkvėpdavo. Niekas nemanė, kad darbas gali likti bevaisis.

Tačiau sudėtingo leidinio rengėjai pradėti atleidinėti, netrukus – ir jo sumanytojas… Paskutiniaisiais gyvenimo metais S. Tomonis tesulaukė žinios, kad visuomenei gerai žinomas bibliografinis leidinys, vadintas „Rašytojų žodynu“, nebebus leidžiamas. P. Mikelinskaitei, šio žodyno bendraautorei, buvo labai gaila S. Tomonio idėjos, įdėtų jėgų, renkant, tvarkant, redaguojant gausybę medžiagos, rengiant žodyną spaudai. Jautriai ji išsakė nuoskaudas, kurias turėjo pajusti S. Tomonis, bet, būdamas labai tolerantiškas, jas pasiliko sau, išgyveno vienumoje. Jis sugebėjo viešai neišreikšti to, ką buvo patyręs, nekaupė pykčio.

Nuostolis mūsų raštijos istorijai pamirštamas, tačiau P. Mikelinskaitės pasižymėti žodžiai apie žodyno tomų vertę išlieka: J. Lankutis – „Stebina parengėjų darbas. Tai patriotinis žygdarbis. Darbas tolygus enciklopedijai“, K. Doveika – „Epochinės reikšmės darbas“, P. Bražėnas – „Nulenkim galvas prieš žmones, dirbančius tą darbą“, redakcinės komisijos išvada – „Priartėjome prie geriausių tokio tipo užsienio bibliografinių leidinių“. Ką galima bepridurti?

Vadovaujamas ir organizacinis darbas

S. Tomonis buvo taktiškas, palaikė geranoriškus santykius su bendradarbiais, buvo atsidavęs savo darbui. Jo vadovaujamas skyrius plėtėsi. Daug įtakos turėjo pagarbą keliančios vadovo asmeninės savybės, gebėjimas būti lyderiu, galinčiu pasirūpinti kitais. Profesoriaus V. Žuko žodžiais, jis „buvo gilios dvasinės kultūros, plačios tolerancijos žmogus. Visada taktiškas ir geranoriškas santykiuose su bendradarbiais, diskusijose, konferencijose ir posėdžiuose niekada griežtai nenuneigdavo kitokios nuomonės.“ Jis taip elgdavosi nenorėdamas aštrinti situacijos, tačiau išsakydamas savo nuomonę, labai mandagiai kalbėjusįjį pagyręs dėl kokios nors detalės, toliau dėstydavo savo mintį, sakydamas, kad pats mano ne visai taip pat, ir neužgauliai sugriaudavo pašnekovo argumentus.

Darbuotojams pakliūti į Bibliografijos skyrių buvo prestižo reikalas. Skyrius, kuriame daug kvalifikuotų specialistų, nuolat rengiantis leidinius, inicijuojantis konferencijas, konsultuojantis rajonų bibliotekas ir pan., buvo bene ryškiausia pačios tuometės Respublikinės bibliotekos įvaizdžio dalis. Rašytojas Jokūbas Skliutauskas netgi yra pasakęs, kad „S. Tomonis yra Bibliotekos iškaba“.

S. Tomonis buvo ir vienas iš bibliografinių žinių propagandos mėnesių (nuo 1967 m.), bibliografinio darbo konkursų (nuo 1968 m.) iniciatorių ir dalyvių, daugelio mokslinių konferencijų ir seminarų organizatorių. 1960–1990 metais jis buvo Nacionalinės bibliografijos redaktorių kolegijos nariu, nuo 1982 m. – pirmininko pavaduotoju. Ilgametis (nuo 1969 m.) Valstybinės tarpžinybinės bibliotekų komisijos Bibliografinio darbo tarybos pirmininkas, 1970–1991 metais – „Knygotyros“mokslo darbų redaktorių kolegijos narys.

Bibliografijos skyriaus ir jo vadovo iniciatyva bibliotekoje buvo atidarytas specialus, mokslo darbuotojams skirtas Lituanistikos skyrius, 1949 m. pradėtas leisti pirmas profesinis biuletenis „Bibliotekų darbas“ (nuo 1991 m. – žurnalas „Tarp knygų“), spausdintas ne Maskvoje. Tai buvo vieninteliai tokio pobūdžio skyrius ir biuletenis sovietinėse respublikinėse biblio­tekose. Dirbant S. Tomoniui, bibliotekai pavyko atsispirti Maskvos spaudimui remtis Maskvoje parengta bibliotekine-bibliografine katalogų klasifikacija (BBK) vietoje pasaulyje naudojamos universalios dešimtainės klasifikacijos (UDK). To nepavyko padaryti kitoms sovietinėms respublikoms.

Gyvenimo vingiais“


Stasio ir Jonės Tomonių šeima: Jūratė, Giedrė, Mindaugas su tėvais. Kaunas, 1950 m.

 

S. Tomonio biografijoje ypač svarbią vietą užima su Lietuvos tuomečiu gyvenimu, kultūra glaudžiai susijęs dokumentas – atsiminimų knyga „Gyvenimo vingiais“. Puikiai matydami pasakotojo gebėjimus, užrašyti praeities įvykius S. Tomoniui siūlė bendradarbiai. Tą patį ne kartą buvo girdėjęs ir iš šeimos narių. Galutinai prie savo atsiminimų prisėdo tik 1990 metų lapkritį.

Iš pradžių šeima manė, kad tie Diedulio ranka parašyti prisiminimai, kaip ir dvarų gyvenimą atspindinčios seno albumo fotografijos, kitos relikvijos, bus tik šeimos intelektinė nuosavybė. Tačiau atsiminimų rankraštis nebuvo mums girdėtų įvykių ir epizodų pakartojimas. Tai nuoseklus, rišlus, gražia kalba parašytas tekstas, paremtas daugelio dešimtmečių įvykiais ir su autoriumi susijusiais faktais.

Šiame S. Tomonio rašytiniame palikime, be malonaus skaitymo, gausu politinio gyvenimo, Lietuvos kultūros raidos žinių, jie apskritai vertingi krašto istorijai. Labiausiai išplėtoti vaikystės ir jaunystės atsiminimai.

Kad atsiminimai virstų knyga, bene reikšmingiausiu reikia laikyti pirminį etapą – šio straipsnio bendraautorės, dukters Jūratės pasiryžimą juos atspausdinti mašinėle. S. Tomonio rašysena buvo mažai kam įskaitoma, o rašydamas jis dar ir skubėjo, lyg nujausdamas, kad nedaug turi laiko. Tekstai buvo spausdinami vakarais, S. Tomonis juos tikrindavo, įterpdamas neįskaitomus žodžius. Atsiminimams parašyti jis tesugaišo 13 mėnesių, nors pabaigą rašė jau sirgdamas.

Po S. Tomonio mirties kultūros žurnalų redakcijos ėmė domėtis atsiminimų rankraščiu. „Gyvenimo vingių“ I dalies ištraukas spausdino mėnraštis „Metai“ (1993, nr. 3–7), II dalies – žurnalas „Tarp knygų“ (1992–1993), ­frag­mentus – skautų žurnalas „Laužas“ (1992, nr. 4, 5). Beje, pats S. Tomonis nenorėjo, kad jie būtų „išbarstyti“ atskiruose periodiniuose leidiniuose, jei kas leistų, geriau, kad tai būtų knyga. Tačiau yra sakęs, kad jei panorėtų savas žurnalas „Tarp knygų“, galėtų dalį rankraščio publikuoti. S. Tomonio atsiminimų knygą „Gyvenimo vingiais“ Nacionalinė biblioteka išleido, minint jo 90-mečio sukaktį.

Atminimo ženklai

1980 metais, S. Tomonio 65-mečio proga, dailininkas Valdas Jurevičius nutapė jo portretą, dabar jau daug kur publikuotą spaudoje. 1984 m. buvo išleista bibliografinė rodyklė „Stasys Tomonis“, parengta bendradarbių Paulinos Dabulevičienės ir Stefos Keblienės (įžanginis straipsnis V. Žuko).

Į S. Tomonio bibliografinius darbus, jo asmenybę atkreipė dėmesį universitetų dėstytojai. 1984 m. Kaune, vadovaujant doc. Osvaldui Janoniui, buvo apgintas Birutės Stankūnaitės diplominis darbas „S. Tomonio įnašas į lietuvių tarybinę bib­liografotyrą“, Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto studentas Juozas Baužys 2002 m. apgynė bakalauro darbą „Stasio Tomonio gyvenimo ir veiklos analizė“ (mokslinė vadovė doc. Julija Čepytė).

Dailininkas Antanas Rimantas Šakalys, pagerbdamas S. Tomonio atminimą, 2001 m. sukūrė pašto voką. S. Tomonis turėjo jam sukurtų dailininkų ekslibrisų, buvo apdovanotas bibliotekos, Kultūros ministerijos diplomais, garbės raštais, N. Krupskajos medaliu, kitais atminimo ženklais.

Artėjant S. Tomonio 90-osioms gimimo metinėms žurnalas „Tarp knygų“ (2005, gruodis) paskelbė net keletą jam skirtų iliustruotų straipsnių.

S. Tomonio ikonografiją suregistruoti būtų sunku. Gausiausia nuotraukų sankaupa – jo atsiminimų knygoje. Daug portretinių nuotraukų išspausdino bibliotekininkų profesinė spauda, yra išsibarsčiusių fotografijų kultūros žurnaluose, enciklopedijose ir virtualioje erdvėje. Publikuojama ir naujų nuotraukų. Pavyzdžiui, ką tik iš spaudos išėjusiame fotografės Valerijos Dichavičienės (dirbusios ir buv. Respublikinėje bibliotekoje) fotografijų albume „Jie ėjo su mumis į laisvę: Lietuvos asmenybių portretai“ (2015) pirmą kartą įdėta ir S. Tomonio 1978 metais daryta didelio formato meninė nuotrauka.

Dar vienas šaltinis, tikėtina, tapsiantis svarbia asmenybės įamžinimo dalimi, – S. Tomonio archyvas. Jau prieš metus, artėjant S. Tomonio jubiliejui, su seserimi Giedre tarėmės dėl išlikusio tėtės archyvo tvarkymo ir išsaugojimo. Nusprendėme, kad geriausia būtų jį atiduoti Nacionalinei Martyno Mažvydo bibliotekai, kurioje jis dirbo ilgus dešimtmečius. Tuo klausimu pasitariau su buvusia ilgamete bib­liotekos Retų knygų ir rankraščių skyriaus vedėja Jolita Steponaitiene. Ji, pritardama sumanymui, mielai sutiko priimti, davė patarimų, kaip preliminariai suskirstyti dokumentus.

Kadangi po žmonos mirties S. Tomonis gyveno su duk­ros Giedrės šeima, ten buvo saugomas ir archyvas. Giedrė pradėjo tvarkyti ir grupuoti rankraščius, nuotraukas, laiškus, įvairius asmens dokumentus, atliko pirminį jų aprašymą.

S. Tomonio archyvo fondas Nacionalinėje bibliotekoje – F-225. Nauji dokumentai, nuotraukų albumai, rankraščiai puikiai papildys anksčiau į biblioteką pakliuvusį epistolinį S. Tomonio palikimą, kituose fonduose esančią medžiagą.

Jubiliejiniai metai – ne vien kultūrininko darbų prisiminimas, bet ir pelnytos pagarbos išraiška. S. Tomonio spausdinti darbai, kūrybiška organizacinė veikla, vertimai iš užsienio kalbų, jo turtingas archyvas – tai neišsemtas palikimas. Neeilinės datos paminėjimas galbūt sužadins norą nuosekliau ir giliau panagrinėti šio žmogaus, P. Mikelinskaitės žodžiais tariant, „į kultūros kėlimą įneštą sunkiai pervertinamą indėlį“. Tas indėlis labai nusipelnytų kultūros istoriko ar kito tyrinėtojo žvilgsnio.

Žinome – laiko dulkės kaupiasi greitai. Tačiau S. Tomonio asmenybės pėdsakai dar labai švieži. Panūdusiems jais pavaikščioti tikrai negrėstų nusivylimas. Atpildas pranoktų bet kokias pastangas, rezultatas tikriausiai būtų vertas visos knygos.

Nuotraukos iš J. ir A. Jakimavičių asmeninio albumo ir „Tarp knygų“ redakcijos archyvo

 

 

Kultūra , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra