Gyvenimas, atiduotas muzikai ir žmonėms

Autorius: Data: 2018-01-29 , 10:32 Spausdinti

Gyvenimas, atiduotas muzikai ir žmonėms

 

R. Urbo nuotraukoje Kazimieras Kalibatas  apie 1999 m.

Jonas NEKRAŠIUS, „Žiemgalos“ draugijos viceprezidentas, www.voruta.lt

Kazimieras Kalibatas (1938–2015) – pedagogas, violončelininkas, folkloristas, nenuilstantis etninės kultūros propaguotojas ir ištikimas „Žiemgalos“ draugijos narys, vienas iš buvusių šios draugijos prezidentų (1992–1998), nuo 1998 m. viceprezidentas. mintimis ir siela buvo tvirtai suaugęs su Žiemgala, jos žmonėmis. Baigęs Pakruojo vidurinės mokyklos aštuonias klases, 1954 m. įstojo į Šiaulių muzikos technikumo styginių instrumentų skyrių. Kaip vienas iš gabiausių mokinių, buvo pasiųstas toliau mokytis į Kauno J. Gruodžio muzikos technikumą. 1959 m. su pagyrimu jį baigė ir įstojo mokytis į Lietuvos konservatoriją (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija). Čia studijavo violončelę pas prof. D. Svirskį ir R. Kulikauską, kamerinį ansamblį pas prof. P. Berkavičių ir J. Fledžinskį. 1966 m. baigęs konservatoriją, atvyko dirbti į Šiaulius. Čia trejus metus dėstė violončelę ir kamerinį ansamblį Šiaulių aukštesniojoje muzikos mokykloje, fortepijoną – tuometiniame Šiaulių pedagoginiame institute. Nuo 1969 m. tęsė pedagoginį darbą B. Dvariono dešimtmetėje muzikos mokykloje, M. K. Čiurlionio meno mokykloje, dalyvavo koncertinėje veikloje Vilniuje.

Įkūrė per 20 folkloro ansamblių („Jievaras“, „Nalšia“, „Sadauja“ ir kt.) bei jiems vadovavo. Su ansambliais dalyvavo fokloro festivaliuose „Skamba skamba kankliai“, Ant marių krantelio“, „Baltika“ Europiada“, koncertavo užsienyje. Organizavo ekspedicijas, rinko tautosaką. Knygų „Linelius roviau, dainavau“, „Pakruojo apylinkės“, „Dainos žuvusiai jaunystei“ ir kt. sudarytojas

1993 m. sugrįžo gyventi ir dirbti į Pakruojį. Dėstė Pakruojo J. Pakalnio muzikos mokykloje. Dar dirbo Šiauliuose: konservatorijoje dėstė violončelę ir kamerinį ansamblį, Šiaulių universiteto Meno pedagogikos katedroje – etnoinstrumentologiją. Be to, dar griežė violončele Šiaulių kameriniame orkestre ir fortepijoniniame trio. Nuo 1999 m. gyveno ir dirbo pedagoginį darbą Vilniuje. Šiemet, sausio 29 d. sukanka 80 metų iškiliam žiemgaliečiui, muzikui ir pedagogui Kazimierui Kalibatui.

Kazimieras Kalibatas gimė 1938 m. sausio 29 d. Pakruojo rajono Vilūnaičių kaime. Nuo pat mažumės jį lydėjo gimtinės grožis, sodžiaus tradicijos, liaudies dainos ir muzika. Žodis, tarmė, tradicijos, papročiai buvo neatskiriama Kalibato vaikystės dienų dalis, leidusi giliau pajusti gimtojo krašto dvasią ir grožį. Apie savo gimtinę Kalibatas pasakojo:

„…Nuo mano gimtojo Vilūnaičių kaimo į vakarus, kur baigiasi dangaus skliautas, išvien tęsėsi lygumos. Šviesiomis dienomis, tarytum ant delno, matėsi Lygumų bažnyčia ir jos aukštas bokštas. Tamsūs, paslaptingi miškai juosė rytinį kaimo šoną. Mano vaikystės senasis kaimas nyko. Tik šimtamečiai ąžuolai, klevai, vinkšnos bylojo čia gyvenusius mano prosenelius… Senelis mokėjo visus padargus pasigaminti. Buvo kalvis, dailidė. Iš kitų kaimiečių išsiskirdavo linksmumu, griežė smuiku. Kaime buvo nepakeičiamas dainininkas ir muzikantas vestuvėse bei giedotojas prie mirusiųjų. Mama buvo linksma, gyvo būdo. Visur eidavo, visur suspėdavo. Be jos kaime neapsieidavo nei gegužinės, nei vakarėliai. Kai ištekėjo, visos linksmybės būdavo namuose arba pas giminaičius per šventes, sambarius. Mums su sesute Vanda ir kitiems vaikams pašėlusiai patikdavo, nes kartu dainuodavome, eidavome ratelius. O kiek pasakojimų, legendų liūdnų ir linksmų istorijų, pokštų, žaidimų matėme ir girdėjome...“

Kazimieras išmoko skaityti ir rašyti Aleknaičių pradžios mokykloje. Tėvams persikėlus gyventi į Pakruojį, mokėsi vidurinėje mokykloje. Dainavo chore, vaidindavo dramos ratelyje, savarankiškai pramokęs skambinti pianinu, grodavo tautiškus šokius, dainas, dalyvaudavo mokykloje vykstančiuose koncertuose.

Baigęs Pakruojo vidurinės mokyklos 8 klases, 1954 m. įstojo į Šiaulių muzikos technikumo Styginių instrumentų skyrių. Mokėsi dėstytojo S. Jautakio violončelės klasėje. Vėliau kaip vieną iš gabesnių mokinių pasiuntė mokytis į Kauno J. Gruodžio aukštesniąją muzikos mokyklą. Violončelės paslapčių sėmėsi pas žinomą pedagogą prof. D. Svirskį. 1959 m. su pagyrimu baigęs Kauno J. Gruodžio muzikos mokyklą, įstojo į Lietuvos konservatoriją, kur studijavo violončelę pas prof. R. Kulikauską, kamerinį ansamblį pas prof. P. Berkavičių ir J. Fledžinskį. Vilniuje jis galutinai susiformavo kaip muzikas, pradėjo pedagoginę veiklą.

Baigęs Lietuvos konservatoriją, K. Kalibatas 1966 m. atvyko į Šiaulius. Čia trejus metus dėstė violončelę ir kamerinį ansamblį Aukštesniojoje muzikos mokykloje, fortepijoną – Pedagoginiame institute. Aktyviai įsitraukė į muzikinį miesto gyvenimą, domėjosi folkloru ir liaudies menu. Gabų, darbštų muziką ir pedagogą K. Kalibatą pastebėjo profesorius Saulius Sondeckis ir pakvietė dirbti į Vilnių. Čia Kalibatas toliau tęsė pedagoginį darbą B. Dvariono dešimtmetėje muzikos mokykloje, M. K. Čiurlionio meno mokykloje, dalyvaudavo koncertinėje veikloje.

1992 m. dėl motinos ligos K. Kalibatas sugrįžo gyventi į Pakruojį ir nuo pat pirmųjų dienų įsitraukė į muzikinį gyvenimą ir pedagoginę veiklą. Dėstė Pakruojo J. Pakalnio muzikos mokykloje. Tuo pat metu dirbo Šiauliuose: konservatorijoje dėstė violončelę ir kamerinį ansamblį. Universiteto meno pedagogikos katedroje – etnoinstrumentalogiją. Be to, dar griežė violončele Šiaulių kameriniame orkestre ir fortepijoniniame trio.

K.Kalibatas žinomas ir kaip folkloristas, daug prisidėjęs prie Vilniaus ir visos Lietuvos folkloro ansamblių judėjimo. 1970 m. Vilniuje pradėjo steigti folkloro ansamblius („Sadauja“, „Jievaras“, „Venta“, Vilniaus mokytojų namų ir kt.). Jų per savo gyvenimą įkūrė per 21. Pasak K. Kalibato, sovietmečiu folklorinis judėjimas Lietuvoje atliko labai svarbią misiją. Gaivindami papročius, senąsias kalendorines šventes, organizuodami folkloro festivalius, šio judėjimo entuziastai žadino domėjimąsi tautos kultūra, garbinga jos istorija.

Šį nelengvą, bet kupiną veiklos laikotarpį K. Kalibatas prisimena itin šviesiai:

„Į folkloro, etnokultūros atgaivinimo ir puoselėjimo kelią pasukau artimiau pažinęs liaudies dainininkus, dainuojamosios ir pasakojamosios tautosakos pateikėjus Emiliją Kuzavinienę ir Juozą Averką. Matydamas, kokius dvasinės kultūros turtus šie ir kiti žmonės yra sukaupę, panorau bent dalį jų pateikti plačiajai visuomenei. Rengdamas muzikines programas darbo, istorine karo ir sukilimo, vestuvių, vaišių, kalendorinių švenčių bei kitokia liaudies dainų tematika ir rodydamas šias programas įvairiuose koncertuose, vakaronėse, susitikimuose, pastebėjau, kaip patriotiškai nuteikiami klausytojai ir skatinami pažinti tautos kultūrą, istoriją. Kita vertus, taip buvo išreiškiamas pasipriešinimas sovietinei ideologijai, kuri siekė sunaikinti mūsų tautos istoriją, tradicijas, papročius. Tik įsivaizduokite: 1982–1985 metais Lietuvoje gyvavo per 1000 etnografinių ir folkloro ansamblių! Kokia tai jėga! Be to, dar vyko kraštotyros darbas, ekspedicijos. Jos išjudindavo kaimo žmones etnokultūrinei veiklai. O per ekspedicijas sukaupta ir apdorota medžiaga knygų pavidalu pasirodydavo knygynų, bibliotekų lentynose. Suprasdamas šio darbo svarbą, atidaviau viską, ką sugebėjau, kiek pajėgiau…

Šiaulietės dailininkės Lolitos Putramentienės-Brazos 1990 m. linoraižinio technika sukurtas ekslibrisas Kazimierui Kalibatui

Beveik keturis dešimtmečius K. Kalibatas paskyrė etninei kultūrai puoselėti, folkloro ansambliams steigti, koncertinei, pedagoginei veiklai. Šiame darbe jis nuolat jautė nuoširdžią prof. J. Čiurlionytės, fokloristės Laimos Burkšaitienės, tautosakininkų Donato ir Leonardo Saukų, Danutės Krištopaitės, etnografės Angelės Vyšniauskaitės ir kitų paramą. Ypač reikšmingas buvo prof. N. Vėliaus indėlis kuriant folkloro ansamblius Lietuvoje, be jo autoriteto ir paramos tai būtų buvę kur kas sunkiau.

Nepamirštamos K. Kalibatui kelionės folkloro reikalais į Žiemgalos kraštą. Jis dažnai vykdavo į Linkuvą, Petrašiūnus, Balsius, Klovainius konsultuoti kuriamų etnografinių ansamblių. Per vasaros atostogas organizuodavo etnografines ekspedicijas. Jis ne vieną jauną, o ir vyresnį žmogų paskatino ne tik trumpai prisiliesti, bet ir visą gyvenimą susieti su lietuviška daina ir šokiu. Šis darbas netrukus davė rezultatų. Vienas po kito Pakruojo rajone buvo suburti etnografiniai ansambliai: „Linkava“ (vadovė S. Lovčikaitė), „Žiemgala“ (vadovė E. Genienė), „Verdenė“, „Kruoja“ ir kiti. Ypač įsiminė jo 1988 m. birželį Balsiuose, netoli Daugyvenės, prie beržynėlio pirmąkart Pakruojo rajone surengta Rasos šventė, kurioje teko laimė kartu su kraštiečiais dalyvauti ir šių eilučių autoriui. Labiausiai tada į atmintį įsirėžė Joninių laužas, Rasos apeigos, folkloro ansamblio atliekamos dainos ir šokiai. Kartu su rajono folkloro ansamblių dalyviais ir vadovais buvo prisimintos tos šventės dainos, rateliai ir papročiai. Visi kartu kartojome tai, kas primiršta, stengdamiesi nenukrypti nuo praeities apeigų ir tradicijų. Nuo 1989 m. kasmet K. Kalibato, kaip pradininko, iniciatyva Pakruojo rajone vyksta tradicinė folkloro šventė „Žiemgala“, į Pakruojį ir aplinkinius miestelius sukviesdama kaimyninių rajonų ir net Latvijos etnografinius ansamblius. Etninės kultūros svarbą K. Kalibatas 1989 m. šitaip aiškino:

„Džiaugiuosi, kad išsaugojome ir puoselėjame didžiąsias tautos dvasines ir kultūrines vertybes. Daina, papročiai, liaudyje gimę ir jos dvasią maitinę, niekuo nepakeičiami. Ko vertas žmogus, nemokantis savo krašto dainų, šokių, nepažįstantis papročių ir tradicijų? Juk skambesiu jos skaidrina sielas, pakelia mus į aukštesnę dvasinę būtį. Iš liaudies meno išaugo mūsų tautos kultūra. Tai, kas buvo mūsų protėvių tūkstančius metų kurta, puoselėta, saugota, – privalome gerbti, mylėti ir perduoti ateities kartoms. Įvykęs folkloro festivalis „Žiemgala“ Pakruojo miesto centre ir sveikatingumo trasoje bei pušynėlyje parodė, kad žmonės gyvai domisi mūsų tautos fokloru, žino liaudies dainas ir šokius. Žinoma, tai daro padedant etnografiniams kolektyvams. Tokie festivaliai populiarina liaudies dainas ir šokius.

Kol skambės mūsų protėvių senosios dainos, bus šokami jų šokiai ir prisimenami papročiai, kol tautoje gyvuos ir klestės etnokultūra, tol mes ir išliksime kaip tauta, turinti savo nacionalinę kultūrą.

K.Kalibatas nuo pat pirmųjų „Žiemgalos“ draugijos įkūrimo dienų buvo aktyvus jos narys. 1992 m. pabaigoje Vilniuje, visuotiniame šios draugijos suvažiavime, jis buvo išrinktas trečiuoju jos prezidentu, tas pareigas ėjo iki 1998 m. Jam vadovaujant buvo įkurti nauji draugijos skyriai Pasvalyje, Joniškyje, Vilniuje, Kaune ir Panevėžyje, tradiciniai tapo renginiai – „Žiemgalos“ dailininkų plenerai, kraštiečių susitikimai-vakaronės, konferencijos, kraštotyros ekspedicijos, buvo išplėsta draugijos leidybinė veikla, leidžiamas laikraštis „Žiemgala“, knygos, kuriami filmai.

D. Dereškevičiaus nuotraukoje Kazimieras Kalibatas 2013 m.

Žiemgala K. Kalibatui, kaip ir daugumai jo kraštiečių, buvo brangus ir širdžiai artimas kraštas. Juk visi mes, kilusieji iš Šiaurės Lietuvos, esam tarsi šakos ar lapai vieno galingo Žiemgalos medžio. Nors kiti ir išsibarstę po Lietuvą, bet visus sieja tas pats gimtas ir brangus Žiemgalos kraštas. Čia mūsų šaknys, protėvių dvasia ir visas etninės kultūros, istorijos, tautosakos palikimas.

Nuo 1999 m. K. Kalibatas vėl apsigyveno Vilniuje, tęsė anksčiau pradėtus darbus, įsitraukė į Vilniaus žiemgaliečių veiklą, organizuojamus renginius. Dr. K. Garšvai tarpininkaujant tų pačių metų rudenį Pagirių vidurinėje mokykloje jis įsteigė folkloro būrelį. Pavasarėjant su jaunaisiais folklorininkais surengė fokloro popietes Pagirių, Juodšilių, Vilniaus mokyklose, dalyvavo Užgavėnių ir Rasos šventėse. Po dvejų metų buvo pakviestas vadovauti Vilniaus mokytojų namų folkloro ansambliui „Krivūlė“. Visuomeniniais pagrindais dirbo „Versmės“ leidykloje, kaip redaktorius ir sudarytojas rengė monografiją „Pašvitinys“. 2003 ir 2005 m. surengė kompleksines kraštotyros ekspedicijas Pašvitinio apylinkėse, dalyvavo „Versmės“ leidyklos organizuojamose ekspedicijose Giedraičių, Taujėnų, Gruzdžių, Kriukų, Kamajų, Papilio apylinkėse, rinko žodinę ir dainuojamąją tautosaką. Šiose ekspedicijose į magnetofono juosteles įrašė per 1500 tautosakos vienetų iš įvairių pateikėjų, dainininkių. Rinko medžiagą gimtojo Vilūnaičių kaimo istorijai.

2012 m. gruodžio 20 d. už tradicinės kultūros puoselėjimą ir skleidimą Kazimieras Kalibatas buvo apdovanotas Lietuvos kultūros ministerijos premija.

Paskutiniais metais K. Kalibatas po autoavarijos metu patirtų sužalojimų sunkiai sirgo, tačiau vis tiek pagal išgales dalyvavo „Žiemgalos“ draugijos veikloje, lankėsi Pakruojyje, folkloro šventėje, prisidėjo kuriant filmą apie fokloro sąjūdį Žiemgaloje, dalijosi prisiminimais apie etninės kultūros atgaivinimą ir puoselėjimą Lietuvoje.

Eidamas 78-uosius metus, 2015 m. vasario 25-ąją Kazimieras Kalibatas mirė. Palaidotas Vilniuje, Sudervės kapinėse.

Muzika , , ,



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra