Gyvasis fakelas iš Mažosios Lietuvos

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Bažnyčios kankinio 80-osioms gimimo metinėms

„Radiograma visiems: VDR (Vokietijos Demokratinės Respublikos. – I. T.) Bažnyčia kaltina komunizmą! Vaikų ir jaunimo gniuždymu mokyklose“ – prieš 32 metus Ceico (Zeitz) mieste plakatą su tokiu užrašu išskleidė Šv. Mykolo bažnyčios kunigas Oskaras Briuzevicas (Brüsewitz), po to apsipylė benzinu ir suliepsnojo tarsi gyvas fakelas. Tokia liepsna jis protestavo prieš ateistinę VDR švietimo politiką.
Kad lengviau suprastume sudėtingą kankinio asmenybę, būtina susipažinti su erškėčiuotu jo gyvenimo keliu. Oskaras Briuzevicas gimė 1929 m. gegužės 30 d. Vilkyškiuose religingoje amatininko šeimoje.

Tėvas buvo evangelikas, motina – katalikė. Visa jo vaikystė prabėgo Mažojoje Lietuvoje. 1935 m. tėvai persikėlė į Viešvilę. Ten Oskaras 1943 m. baigė liaudies mokyklą ir įstojo į Skaisgirių prekybos mokyklą. 1944 m., artėjant Raudonajai armijai, Briuzevicų šeima traukėsi kartu su dešimtimis tūkstančių pabėgėlių. Varšuvoje 15-metis paauglys buvo mobilizuotas į vermachtą, jam teko leisti į priešų gretas faustpatronus. Bandymas dezertyruoti nepavyko, pateko į sovietų nelaisvę, bet dar 1945 m. buvo paleistas. 1947 m. baigė amatų mokyklą, tapo gerbiamu batsiuviu, dirbtuvės savininku.

1951 m. vedė Resę Heinisch, 1952 m. jiems gimė dukrelė. Tais pačiais metais santuoka iširo, Oskaras paliko buvusiai žmonai visą užgyventą turtą ir nusprendė pradėti naują gyvenimą.
1954 m., palaužtos sveikatos, bet įkvėptas tikėjimo į Dievą, trumpai studijavo Vitenbergo pamokslininkų seminarijoje. Tikėdamasis gauti darbą, išvyko į Leipcigą, įsidarbino … pardavėju batų parduotuvėje, vėliau atidarė vaikiškų batų dirbtuvę. 1955 m. susipažino su diakone Christa Roland ir netrukus su ja susituokė. Abu siejo didžiulė dvasinė giminystė. Tikėjimu į Dievą ir Dievo žodžiu Christa jam suteikė naujų jėgų ir sustiprino pasitikėjimą savimi. Po metų jiems gimė sūnus.
Viešai išpažinti krikščionių tikėjimą tuo metu nebuvo įprasta. VVSP (Vokietijos vieningosios socialistų partijos. – I. T.) valdoma VDR bažnyčias laikė komunistinės sistemos priešais. O Oskaras jautė nenumaldomą norą skelbti Evangeliją ir ieškojo tam galimybių. Tad Leipcige jis išsinuomojo sklypelį, kuriame įrengė vaikų žaidimų aikštelę „Elim krikščionių bendruomenei“ (bendruomenė jos nariams buvo vieta, kur žmonės gali pajusti ramybę, bendraudami rasti atsakymus į rūpimus klausimus ar susilaukti pagalbos. – I. T.). Bet daugelis jo parapijiečių baiminosi, kad valdžia tai galėtų palaikyti kritika, jog per mažai įrengia valstybinių žaidimų aikštelių.
Briuzevicas žinojo, kad valstybė netoleruoja atviros krikščioniškos raiškos, bet jis nebijojo konfliktų. Tad jau nuo 1956 m. dėl kritiškų kalbų apie sistemą ir valdžią jį stebėjo saugumas („Štazi“). Po nepavykusio bandymo veikti žaidimų aikštelėje nusivylęs jis paliko „Elim krikščionių bendruomenę“ ir įstojo į VDR oficialiai veikusios Bažnyčios vietinę bendruomenę.
Nors VDR konstitucija skelbė religijos laisvę, VVSP vykdė antibažnytinę ir antireliginę politiką. Jai ypač rūpėjo, kad Bažnyčia negalėtų daryti įtakos vaikams ir jaunimui. Ir Bažnyčios viduje, ir tarp Bažnyčios ir valdžios institucijų nuolat vykdavo diskusijos dėl krikščionių, ypač dėl krikščioniškai auklėjamo jaunimo diskriminavimo.
1958 m. Briuzevicams gimė dukrelė Estera, Briuzevico pajamos vis mažėjo, 1960 m. šeima persikėlė į Vaisenzės miestą Tiuringijoje. Ten gimė trečias vaikas – Dorothea. Briuzevicas nusipirko nebenaudojamą geležinkelio vagoną ir jame įsirengė batų dirbtuvę. Saugumo sekliai užfiksavo, kad vagone gausu krikščionybės išpažinimo ženklų – lentynoje buvo visiems prieinamos religinės literatūros, vykdavo pokalbiai tikėjimo klausimais. Pokalbiai nenutrūko ir 1963 m., kai Briuzevicas pradėjo dirbti Ziomerdos miesto gamybiniame kooperatyve „Vokietijos vieningosios socialistų partijos V suvažiavimas“ ir jo skyriuje Vaisenzėje – kolegoms ir klientams jis skleidė Dievo žodį. VDR saugumo ministerija netruko tai pavadinti kurstytojiška veikla, nukreipta prieš socializmo kūrimą VDR. Susidūręs su VVSP valstybine ideologija, Briuzevicas bandydavo ją įveikti Dievo žodžiu.
Be to, jis dalyvaudavo Biblijos skaitymo vakaruose, buvo išrinktas bažnyčios tarybos nariu, talkino statybos darbuose. Savo veikloje pagrindinį dėmesį skyrė vaikams ir jaunimui.
1964 m. minėtasis kooperatyvo skyrius buvo uždarytas. Briuzevicas negavo leidimo steigti savarankišką verslą, o po trijų mėnesių jam, kaip nedirbančiam, apskrities taryba iškėlė bylą „dėl dykinėjimo“, laimei, netrukus ji buvo nutraukta.
O. Briuzevicas organizuodavo daug įdomių renginių bendruomenės vaikams ir jaunimui. Tuo metu valdžia stengėsi daryti viską, kad kuo mažiau vaikų būtų konfirmuoti. Atsirasdavo nemažai drąsuolių, kurie vienaip ar kitaip reikšdavo nepasitenkinimą esama sistema. Vaisenzės apskrities bažnyčias „Štazi“ laikė pavojingomis, o jų kunigus ir Oskarą Briuzevicą – reakcingais.
O. Briuzevicas nenorėjo leistis į kompromisus. Bažnytinės valdžios paveikti jis negalėjo. Teigdamas, jog ateistinė visuomenės sistema ir krikščionių tikėjimas yra nesuderinami, jis veikė pasitelkdamas visas įmanomas priemones, pavyzdžiui, plakatus ir stendus, kuriuose agituodavo už krikščionybę ir ragindavo konfirmuoti vaikus, arba iš bažnyčių vitrinų pašalindavo valstybinius simbolius, dėl to sustiprėdavo konfliktai su vietiniais funkcionieriais.
Valdžiai buvo svarbu, kad dvasininkai dalyvautų rinkimuose ir ragintų tai daryti parapijiečius. Briuzevicas neidavo į rinkimus, o kartą viename restorane garsiai pasakė: „Aš jau pasirinkau – Jėzų Kristų“. Viešai demonstruodamas savo krikščionišką elgesį, jis sąmoningai provokavo valdžią, pavyzdžiui, taip argumentuodamas: „Aš turiu tokias pat teises kaip VVSP ir evangelizuosiu visą Ziomerdos rajoną, nepaisant to, ar partijai tai patiks, ar ne. Dėl to esu pasirengęs bet kuriai aukai“. Aukos buvo ir jo pinigai, kuriuos išleisdavo savo viešosioms akcijoms. Be to, jis nutraukė darbą pagal profesiją – nuo 1964 iki 1969 m. studijavo Erfurto pamokslininkų seminarijoje. Studijos keleriems metams apsaugojo jį nuo „Štazi“ persekiojimo.
1969 m. jis tapo vikaru, 1969 m. buvo paskirtas Drosdorfo–Ripichos bažnyčios kunigo padėjėju. Tuo metu VDR bažnyčios veiklos ribos buvo dar labiau susiaurintos. Konstitucija nebeleido bendrauti su Vakarų Vokietijos evangelikų bažnyčiomis.
Briuzevicui atvykus, bažnyčia ir parapijos namai buvo visiškai apleisti. Jis su džiaugsmu priėmė jam tekusį iššūkį. Turėjo auksines rankas ir organizatoriaus talentą, tad jam nesunkiai pavyko gauti medžiagų, sutelkti darbininkų ir sutvarkyti apleistus pastatus. Vietinių gyventojų autoritetą pelnė veiklumu ir darbais.
Bet labiausiai jam rūpėjo skelbti Dievo žodį. Stengdamasis sužadinti gyventojų smalsumą, jis greta agitacinių VVSP plakatų iškabindavo krikščioniško turinio plakatus. Kas nerasdavo pas jį kelio, pas tuos jis pats ėjo, jam nerūpėjo, ar žmogus krikščionis, ar ateistas. Po pusantrų metų bandomojo laikotarpio jis pažinojo beveik kiekvieną kaimo šeimą. Dvasininko autoritetas ypač išaugo, kai prie bažnyčios bokšto sušvito neoninių lempų kryžius, o jis buvo matyti iš labai toli. Taip Briuzevicas norėjo pasakyti, jog šioje vietoje viešpatauja ne darbininkų klasė, o Bažnyčia ar Dievas.
Ši viešoji akcija taip pat provokavo valdžią. Apskrities taryba pareikalavo pašalinti kryžių. O. Briuzevicas nepakluso nei civilinei, nei bažnytinei valdžiai. Tik sutiko kartais išjungti neonines lempas. Bet jau 1970 m. gegužės mėn. vienas neoficialus Saugumo ministerijos bendradarbis pranešė, jog kryžius vėl kiekvieną vakarą švyti. Konsistorijoje remiamas prie sienos, kad pašalintų švytintį kryžių, jis atsakė: „Kol visur švies sovietų žvaigždė, tol nenukabinsiu savojo kryžiaus!“
Netrukus jo bažnyčia tapo gausiausiai lankoma apskrityje. Briuzevicas ir savo dukteris anksti įtraukė į bažnyčios gyvenimą. Jis aiškino Dievo žodį vaizdžiai, ne abstrakčiai. Į pamaldų apeigas kartais įtraukdavo vaikus arba tik iš kitų parapijų atvykusius žmones. Daugelis ėjo į pamaldas pasiklausyti jo minčių politinio gyvenimo klausimais. Bolševizmą jis vadino tamsos karalyste. Jo frazė „Mes laukiame ne kapitalizmo ar komunizmo, mes laukiame Dievo karalystės“ nesutapo su oficialiąja „Socializmo bažnyčios“ linija ir buvo tikra kovos pirštinė, kurią Briuzevicas metė valdančiajai partijai.
1970 m. apskrities taryba grasino pradėti tyrimą dėl valstybės išdavimo. Buvo keliama mintis, ar nereikėtų Briuzevicą pasiųsti į psichiatrijos ligoninę. Bažnytinė valdžia taip pat turėjo abejonių, ar Briuzevicą pasibaigus bandomajam laikotarpiui patvirtinti Ripichos bažnyčios kunigu, nors jo mentorius parašė labai teigiamą įvertinimą. Vis dėlto jį paliko Ripichoje. Ir čia kunigas teikė didelę reikšmę bendravimui su vaikais ir jaunimu. Su jais siausdamas ar žaisdamas futbolą, Briuzevicas pirmiausia siekė paveikti ateizmo dvasia auklėtų vaikų išankstinę nuostatą prieš dvasininkus, kad vėliau su tais vaikais galėtų kalbėti apie Kristaus mokymą.
1971 m. vasarą kartu su evangelikų, katalikų ir metodistų bažnyčių kunigais jis norėjo surengti Ceico parapijų ekumeninę vaikų dieną. Apskrities tarybos nuomone, programa peržengė bažnytinio renginio ribas. Taryba pareikalavo išbraukti kelis punktus. Briuzevicas nesutiko ir surengė ekumeninę vaikų dieną, kaip buvo numatęs. Renginys turėjo didžiulį pasisekimą. Kadangi kunigas nevykdė tarybos valios, jam buvo iškelta byla dėl visuomeninės tvarkos pažeidimo ir buvo paskirta drausminė nuobauda.
Netrukus Briuzevicas įsirengė evagelikų vaikų žaidimų aikštelę – valdžiai tai atrodė kaip nauja provokacija. 1973 m. apskrities valdžios patvirtintuose nuostatuose buvo sakoma, jog Bažnyčios darbas su vaikais ir jaunimu nėra laisvalaikio leidimas sportuojant ir žaidžiant – tai yra valstybės kompetencija. Ypač buvo atkreiptas dėmesys į Briuzevico įrengtą minėtąją aikštelę. Kunigas Briuzevicas buvo įpareigotas likviduoti aikštelę iki 1974 m. savivaldos rinkimų. Atsakydamas į tai, kunigas Briuzevicas šalia transparanto su užrašu „25 metai VDR“ pritvirtino plakatą „2000 metų Jėzaus Kristaus Bažnyčiai“.
VVSP vadoma valstybė nesirengė toleruoti Briuzevico elgesio, atvirkščiai, sunkino jam gyvenimą. 1947 m. priešais Ripichos bažnyčią išaugo nauja mokykla. Tai apsunkino kunigo darbą su jaunimu. Daugelis žmonių žavėjosi jo drąsa, bet su juo solidarizuotis bijojo ir vis rečiau lankydavo pamaldas. Sumažėjo ir vaikų skaičius bažnyčioje, nes jiems mokykloje buvo aiškiai duota suprasti, jog lankydami bažnyčią ir bendraudami su kunigu Briuzevicu turės sunkumų darydami profesinę karjerą. Kunigo duktė Estera savo kailiu pajuto, ką VDR reiškia būti krikščione.
Briuzevicas manė, kad bažnytinė valdžia pasipiktins prieš jį nukreiptomis priemonėmis. Jis nebuvo diplomatas ir nesuprato, kad Bažnyčios hierarchai manė, jog VDR krikščionims jie duos daugiau naudos vesdami derybas su valdžia, o ne rengdami viešas akcijas.
1975 m. rugpjūčio mėn., kai iš Magdeburgo į Ceicą atvyko dekanas Bäumeris, Briuzevicas ten nuvažiavo arklio traukiamomis vežėčiomis. Prie vežėčių buvo pritvirtinta lenta su užrašu „Bažnyčia bėdoje“ ir „Be lietaus, be Dievo pasaulis bankrutuoja“ – tai buvo atsakas į žinomą VVSP lozungą „Be Dievo ir saulės šviesos suvalysime derlių“ (kunigo drąsa labiau išryškėja, jeigu abu paskutiniuosius laisvai išverstus sakinius palyginsime originalo kalba – „Ohne Regen, ohne Gott geht die ganze Welt bankrott“ ir „Ohne Gott und Sonnenschein bringen wir die Ernte ein“. – I. T.). Kadangi policija kunigą sustabdė tik miesto centre, dėl to susidarė kamščiai, visas miestas turėjo progos pasijuokti iš to, kaip susikompromitavo valdžia. Po pusantros valandos trukusio tardymo Briuzevicas buvo paleistas.
1975 m. rugsėjo mėn. buvo padegta klebonijos daržinė. Po šio gaisro kunigas jautėsi persekiojamas ir pergyveno, kad parapija jį nepakankamai palaiko. Jo nuogąstavimus sustiprino pranešimas apie gruodžio mėn. numatytą bažnyčios vizitaciją. Jis teigė, jog vizitacijos komisija jį šniukštinėja, ir palygino ją su Saugumo ministerija. Briuzevico nerimą stiprino mintis, jog jis vėl gali būti perkeltas į kitą parapiją. Persekiojimas tęsėsi. Policija sukliudė surengti numatytą Biblijos savaitę.
Aštuntojo dešimtmečio viduryje, stiprėjant įtampai tarp valstybės ir Bažnyčios, Briuzevicui daromu spaudimu ir valstybės, ir bažnytinė valdžia siekė arba perkelti kunigą į kitą parapiją, arba priversti jį emigruoti iš VDR. 1976 m. liepos 23 d. dekanui, kuris specialiai atvyko į Ripichą, pavyko įkalbėti Briuzevicus keltis į kitą parapiją. Bet dekanas nežinojo, kad prieš kelias dienas kunigas parapijiečiams sakė, jog nesirengia išvykti iš Ripichos, čia norėtų mirti ir būti palaidotas. Kai viename kapinių pakraštyje jis ėmė kasti duobę, vienas parapijietis kunigo paklausė, kas čia bus palaidotas, ir išgirdo atsakymą: „Artimiausiomis dienomis čia atneš vieną ceicietį, ir jis čia bus palaidotas.“
1976 m. rugpjūčio 18 d. Briuzevicas atsikėlė labai anksti ir nuėjo į klebonijos sodą, nuskynė kelias rožes ir, kaip ne vieną kartą anksčiau, pamerkė jas klebonijoje. Paskui paprašė žmonos, kad pavaišintų jį labai gardžiais pusryčiais. Kai šeima papusryčiavo, jis paprašė dukters Esteros paskambinti fortepijonu  mėgstamiausią jo giesmę. Tada nuėjo į bažnyčią ir atsinešė du didžiulius plakatus mediniais rėmais, įkėlė juos į savo automobilį ir išvažiavo. Apie dešimtą valandą grįžo, nuėjo į kleboniją ir tuoj išėjo į kiemą, laikydamas rankoje du laiškus, kuriuos padavė valytojai, prašydamas po pusvalandžio perduoti laiškus vienai iš dukterų, ir išvažiavo.
Apie pusę vienuoliktos valytoja perdavė laiškus Esterai. Perskaičiusi vieną laišką, ji puolė į namą ir atidavė abu atsisveikinimo laiškus – šeimai ir parapijai – savo motinai. Tuo tarpu Briuzevicas sustojo prie Ceico miesto Šv. Mykolo bažnyčios kiemo. Čia pat prasidėjo pėsčiųjų zona, kurioje tą dieną buvo pilna žmonių. Kunigas, apsivilkęs sutaną, išlipo, paėmė plakatus su šūkiais, kaltinančiais komunizmą, ir pastatė juos taip, kad tekstas matytųsi virš automobilio. Į tekstus atkreipė dėmesį vienas netoliese stovėjęs pulkininkas leitenantas, jau rengėsi imtis priemonių, bet tą akimirką Briuzevicas paėmė abiem rankomis atsivežtą pieno bidonėlį, pripildytą benzino, apsipylė juo, įžiebė degtuką ir, virtęs gyvu fakelu, ėmė bėgti link superintendentūros. Vienas policininkas pribėgęs bandė nuplėšti degančius rūbus, kitas bandė antklode užgesinti liepsnas. Nepavyko. Atvažiavę gaisrininkai apgaubė apdegusį Briuzevicą antklodėmis ir pasodino į kėdę. Kunigas dar pajėgė nueiti iki greitosios pagalbos automobilio. Rugpjūčio 22 d. ligoninėje jis mirė.
1976 m. rugpjūčio 26 d. vykusias laidotuves akylai stebėjo saugumiečiai, stebėjo net kelius, vedančius į Ripichą. Nors viešai apie laidotuves nebuvo paskelbta, jose dalyvavo 370 asmenų. Kaip neprisiminsi Romo Kalantos laidotuvių, sekimo sistemų panašumo ir pralaužtų baimės ledų!
2009 m. gegužės 31 d. Drosdorfe netoli Ceico įvyko iškilmingas Oskaro Briuzevico 80-ųjų gimimo metinių minėjimas, kuriame dalyvavo aukščiausio lygio Vokietijos politikai. Kvietime buvo pažymėta, jog šis minėjimas bus vienas svarbiausių ir įdomiausių renginių jubiliejiniais Vokietijos taikios revoliucijos metais.
Ką mes žinome apie šį taurų Mažosios Lietuvos sūnų? Iš Vikipedijos sužinome, jog Oskaras Briuzevicas, vienas iš keturių žymių vilkyškiečių, buvo „evangelikų kunigas, susideginęs protestuodamas prieš religijos persekiojimą VDR“. Atsivertę nuorodą į kunigo pavardę, randame lakonišką sakinuką: „Jūs patekote į neegzistuojančio straipsnio puslapį“.

O štai adresu http://www.rietavas.idamas.lt/index.php?793986396 sužinome, jog 2008 m. liepos 4 d. Rietave, Oginskių rūmuose, buvo atidaryta Aleksandro Richterio (Vokietija) dokumentinės fotografijos paroda. Ekspozicija „Ugnies ženklas“ įprasmina tragiškai pasibaigusį Oskaro Briušvico gyvenimą ir jo disidentinę veiklą. Taip, net du kartus parašyta „Briušvico“. Ir dar parašyta, kad iš Rietavo paroda keliaus į Vokietiją. Parodos autorius, buvęs VDR politinis kalinys, publicistas, rašytojas ir poetas, vakar šių eilučių autorei pranešė, jog šiuo metu paroda eksponuojama Viešvilėje, kurioje Oskaras Briuzevicas gyveno aštuonerius metus. Ar nevertėtų, prieš grąžinant parodą į Vokietiją, surengti ją ir Vilniuje, KGB muziejuje?

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra