Gyvasis etnokultūros paveldas – žemaitukai

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Vilniuje rengiamasi pasitikti nepaprasto žygio dalyvius, nujojusius žemaitukais žirgais net 2 tūkst. kilometrų iki pat Juodosios jūros. Savo žygį paskyrusius didžiajai Žalgirio pergalei, mūsų istorinei atminčiai. Tad įrodyta, kad Vytauto Didžiojo raitelių dvasia tebėra gyva tautoje, kad neveltui mūsų valstybės herbe – baltas žirgas!
 
Džiugu, kad verslininko Giedriaus Klimkevičiaus ir jo bendraminčių grandiozinis sumanymas tokiu būdu pagarsinti Lietuvos vardą pavyko. O juk ir raiteliams, ir žirgams tai buvo tikrai nelengvas išbandymas, pareikalavęs valios ir didvyriškų pastangų. Trisdešimt aštuonias dienas devyni raiteliai, tarp jų dvi moterys, praleido balnuose, kad patvirtintų legendą apie Vytauto Didžiojo pagirdytus žirgus Juodojoje jūroje. Šaunu!
 
Lietuvių išties kitados būta raitelių tauta. Mat archeologinių tyrinėjimų duomenys rodo, kad baltų gentims priešistoriniais laikais labai būdingi palaidojimai su žirgais. Kitur tokio tankumo nėra. Įkapėms dėta ir žirgo aprangos daiktų, netgi gintaro karoliukas karčiuose. Taigi gyvūnas buvo sudvasintas, labai artimas žmogui.
 
Žemaitukai žirgai – tai nuostabus gyvasis kultūros paveldas. Jie tūkstantmečius ištikimai tarnauja lietuvių tautai. Tai viena iš seniausių arklių veislių Europoje, ar ne vienintelė, turinti tiesioginį genetinį ryšį su laukiniais arkliais – tarpanais. Kovose su kryžiuočiais žemaitukai pagarsėjo kaip puikūs kovos žirgai – ištvermingi, vikrūs, gerai valdomi. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais būta stambių valstybinių žirgynų. Pavyzdžiui, 1414 metais Trakuose ganėsi 10 tūkst. žemaitukų.
 
Knygelės „Apie žemaičių dievus“ autorius Jonas Lasickis gyrėsi 1554 m. iš Vilniaus į Krokuvą labai greit nukeliavęs žemaituku. Liaudies dainoje žirgelis „tymeliu balnotas, auksu kamanotas, žaliais šilkais žabotas“. Simonas Daukantas „Būde lietuvių“ taip rašo: „Jaunimas kalnėnų, taip ir žemaičių, senovėje nieku kitu taip nesirūpino, kaip tiktai žirgų grožybe, kurių veislė visame pasaulyje buvo garsi ir pageidautina ne vien graikų ir romėnų laikais dėl savo dailumo, greitumo ir stiprumo, bet dar ir vėlesniame laike garbė lietuviškų žirgų buvo išplitusi ir už Lietuvos ribų“.
 
Arklininkystės specialistai išvardija išties daug žemaituko privalumų: energiją, greitį, ilgą amžių, atsparumą ligoms, harmoningą ir tvirtą sudėjimą, ypač stiprias kojas, gerą risčią. Ir nepiktą, bet išdidų būdą… Tik ūgis kiek mažokas – apie 140–150 cm. Bet trūkumas gali virsti privalumu – tokie arkliukai labai tinka vaikų sportui.
 
Daugelį šimtmečių lietuviai puoselėjo šią veislę, mylėjo savo žemaitukus. Tik XIX a. antroje pusėje, prireikus žemės ūkyje didesnės traukiamosios jėgos, kai buvo atsisakyta arti jaučiais, žemaitukus ėmė stelbti kitų veislių sunkesni arkliai. Buvo išvesti ir sunkieji žemaitukai, taip pat garsieji trakėnai, Prūsijos armijos pasididžiavimas. Grynaveislių žemaitukų liko labai mažai, prasidėjo liūdnoji jų istorijos dalis. Tačiau vis atsirasdavo žmonių, gebėjusių suvokti tokios puikios veislės buvimo Lietuvoje svarbą. Pirmiausia žemaitukus gelbėti ėmėsi kunigaikštis Irenėjus Oginskis, tada jo sūnūs Mykolas ir Bogdanas. Kunigaikštis 1881 m. įkūrė Raseinių, o vėliau ir Rietavo žemaitukų veisimo skatinimo draugijas. Rengdavo jų parodas, skatindavo valstiečius laikyti šiuos arkliukus. 1882 m. buvo įsteigtas Plungės žemaitukų žirgynas. Beje, daug žemaitukų iš Lietuvos būdavo nuperkama darbui po žeme – kalnakasybos šachtose.
 
XX a. karai ir kitos negandos vėl niokojo žemaitukų populiaciją. 1922 m. Žemės ūkio ministerija Plungėje įkūrė valstybinį jų žirgyną. Vėliau jis buvo perkeltas į Gruzdžių dvarą. Tačiau Antrojo pasaulinio karo pabaigoje vokiečiai atsitraukdami išsivarė visus arklelius. Laimė, vienam eržiliukui pavyko pasprukti.
 
Pokariu zootechniko J. Petraičio iniciatyva Biržuvėnuose buvo įkurta nedidelė žemaitukų ferma, į kurią surinkti šios veislės likučiai. Nuo 1959-ųjų juos auginti buvo pavesta Vilniaus valstybiniam žirgynui. Profesorių Vasinausko ir Šveisčio rūpesčiu jų bandos buvo įveistos ir kitur. Žlungant sovietinei ūkio sistemai, daug žemaitukų išparduota į užsienį. 1994–aisiais Lietuvoje jų beliko apie 30.
 
Laimei, Baisogalos gyvulininkystės institute pavyko suformuoti jų bandą, parengti veislės išsaugojimo programą. Juk žemaitukai yra ne vien mūsų tautos istorijos ir etnokultūros reliktas, bet ir neįkainojamas Lietuvos arklininkystės genofondas. Aktyviai į išsaugojimo talką įsijungė susibūrusi Žemaitukų arklių augintojų asociacija. Šiandien šių puikių arklelių Lietuvoje yra jau arti keturių šimtų. Asociacijos prezidentas Mindaugas Sekmokas sako, kad organizacija dirba tam, jog žemaitukas vėl taptų lietuvio ir jo šeimos draugu bei visos tautos pasididžiavimu.
 
„Lietuvos radijas“
 
www.lrt.lt
 
Nuotraukoje: L. Klimka

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra