Gyvas ryšis su artimiausia istorija

Autorius: Data: 2011-09-19 , 14:37 Spausdinti

Vytautas GULIOKAS, Kaunas

Pokario ginkluotas pasipriešinimas Lietuvoje, kurį sutiko 1944 metai į mūsų krašto įžengusi sovietinė kariuomenė ir su ja atėjusieji akibrokštu valstybei, baigiančiai įveikti Vermachto ginkluotą galią.

Prireikė dar beveik dešimt metų, kad šiame krašte būtų nuslopintas krauju paženklintas pasipriešinimas, ženkliai gadinęs sovietinio socializmo statybos statistikos rodiklius. Atskirais būriais organizuojantis kovotojai, 1947 metais sudarė apie 30 000 ginkluotų vyrų, kurie po ilgų siekių centralizuoti pasipriešinimo valdymą, sudarė devynias kovines apygardas. Kiekviena iš jų turi savo istoriją, jų kovų ir žūties vietos šiuo metu yra įamžintos atminimo ženklais.

Pradedant 2001 metais pradėti organizuoti visuomenės žygiai partizanų takais. Toks pagal eilę dvidešimt trečias žygis, organizuotas Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos (LPKTS) Anykščių (pirmininkas Vincas Blznikas) ir Utenos (pirmininkė Prima Petrylienė) filialų iniciatyva 2011 m. rugsėjo 17 d. įvyko Anykščių ir Utenos rajonuose, kur veikė Vytauto apygardos partizanai. Žygyje gausiai dalyvavo iš įvairių Lietuvos rajonų atvykę LPKTS ir Lietuvos Šaulių sąjungos atstovai, buvę Laisvės kovų dalyviai bei Anykščių ir Utenos miestų, Skiemonių, Debeikių, Vyžuonos mokyklų moksleiviai ir mokytojai. Renginio metu vyko gyvas prisilietimas prie skaudžios pokario istorijos, pareikalavusios daugiau nei 20 000 jaunų žmonių gyvybių, nesitaikiusių su okupantų siekiais amžiams pavergt mūsų šalį.

Vytauto apygarda savo veiklą pradėjo viena iš pirmųjų – rytinė Lietuvos dalis grįžtančius okupantus sutiko ankščiausia. 1944 m. rugpjūčio 15 dienos naktį partizanai užpuolė Zarasų kalėjimą, bandydami išlaisvinti kalinius, kuriuos jau buvo spėta suimti. Tų pačių metų antroje pusėjo partizaniniame judėjime vyko pirmieji organizaciniai procesai Utenos, Zarasų ir Švenčionių apskrityse. Pirmasis būsimos apygardos organizatorius buvo Lietuvos Respublikos kapitonas Afanasijus Kazanas su sūnumi Mykolu, Anastazės miškuose subūręs pirmą organizuotą Lokio rinktinę ir jos štabą. Tuo pat metu Švenčionių apskrityje susikūrė Tigro rinktinė, kuri 1944 metų lapkričio mėnesį be nuostolių ant Ginučių piliakalnio atrėmė NKVD karinių dalinių puolimą, vėliau sėkmingai įvykdė Utenos apskrities Alantos miestelio užpuolimą: sudegino vykdomojo komiteto, enkavedistų pastatus, nukovė 13 sovietų aktyvistų. Pirmos partizanų sėkmės okupantus privertė sutelkti rimtas NKVD kariuomenės jėgas plataus masto operacijai prieš partizanus. 1945 metų kovo 10-12 dienomis Labanoro girioje beveik 400 Tigro rinktinės partizanų kovėsi su reguliarios kariuomenės pajėgomis ir patyrė skaudžias netektis: žuvo 83 partizanai, 9 jų vadai. Brendo būtinybė koordinuoti atskirų rinktinių veiklą ir 1945 metų rugpjūčio mėnesį Saldutiškio valsčiaus Sudalaukio kaime susitikę partizanų vadai įsteigė Vytauto apygardą. Šis padalinys buvo stipriausias ir aktyviausias Šiaurės Lietuvoje, veikęs ne tik to meto Zarasų, Utenos ir Švenčionių apskrityse. Ši apygarda kovų pėdsakus paliko Latvijos pietinėje dalyje, Baltarusijos pasienyje. 1947 metais Vytauto apygardoje skaitėsi 7 000 partizanų. Ši apygarda veikė iki 1951 metų gruodžio mėnesį, kada klastos ir išdavysčių pagalba NKVD sunaikino apygardos išretėjusias jėgas, nors jos pavienių partizanų 1953 metai buvo likę apie 20, o aktyvus Vytauto apygardos partizanas Antanas Kraujalis žuvo 1965 metų kovo 17 dieną Skiemonių valsčiaus Papiškių kaime. Apie šį partizaną prisiminti privertė šiame žygyje kalbėjęs vienas jaunuolis apie mūsų dienomis pasitaikančius istorijos klastotojus, iškreipiančius Laisvės kovų dalyvių siekius. Dar daugiau – interneto portaluose, nekliudomai veikiančiuose, partizanai ižuliai vadinami NKVD terminais, prirašoma jiems kriminalinė veikla. Tuo tarpu Čečėnijos respublikos internetinis portalas, veikęs Lietuvoje, kaimyninės valstybės spaudimu buvo nedelsiant užblokuotas. Lietuvos prokuratūros 1998 metais pradėta baudžiamoji byla dėl Antano Kraujalio sunaikinimo tęsiasi daugiau nei dešimt metų. Daugiau nei pusė iš dešimties įtariamųjų šioje byloje jau yra mirę. Likusieji paskutinį žuvusį partizaną bando padaryti kriminaliniu nusikaltėliu.

„Žygis. Vytauto apygardos partizanų takais“ Anykščių ir Utenos rajonuose apima tik dalį to kelio, kuri nuėjo partizanai visuose Šiaurės Rytų Lietuvos rajonuose. Žygio dalyviai, pradėję savo kelionę Skiemonių bažnyčioje, kur malda per šv. Mišias pagerbė žuvusius partizanus ir dėkojo Aukščiausiajam už sulauktą laisvę bei aplankę Kudoriškio, Voversių, Žiogų, Debeikių ir Vyžuonos apylinkėse pastatytus paminklus Laisvės kovotojams, susipažino su jų atsiradimo istoriją ir jų ryšį su šiose apylinkėse veikusiais partizanais. Tarp daugelio šiame renginyje pasisakiusių – buvo ypatingai brangus tų metų dalyvių gyvi prisiminimai. Vienas iš jų Jono Kadžionio, gimusio mažažemio ūkininko 11 vaikų šeimoje, Šarūno būrio partizano, pasirinkusio Bėdos slapyvardį, teisto 25 metams, atsisakiusio rašyti malonės prašymą ir iki paskutinės dienos atlikusio skirtą bausme įvairiose Rusijos vietovėse. Jo biografija paneigia platintą okupantų mitą, kad partizanai buvo „buožės“ ir jų palikuonis. Jonas žygio dalyviams atskleidė paminklo partizanams Žioguose atsiradimo ištakas. 1945 m. balandžio 8 d. Skiemonių valsčiaus Ažuoraisčių kaime dvejų brolių Stasio ir Klemenso Bučių sodybose, kurios buvo šalia viena kitos, apsistojo apie 40 Liūto rinktinės 1-osios Kęstučio kuopos Medvėgalio būrio partizanų. Būrio vadas Petras Banėnas – Šalna iš Zeltiškių kaimo. Buvo ankstyvas Atvelykio rytas. Namų šeimininkės, ruošdamos partizanams pusryčius, pastebėjo, kad artinasi NKVD kareiviai su stribais. Partizanai, neturėdami kitos išeities, atsišaudydami ėmė trauktis. Tie, kurie traukėsi Skiemonių miestelio kryptimi, ištruko be nuostolių, o tie kurie pasuko Žiogų kaimo pusėn – mažai kas išliko. Žuvo devyni partizanai ir jų pavardės įamžintos šiame paminkle. Jonas Kadžionis išreiškė padėką LPKTS Anykščių filialo pirmininkei Primai Petrulienei, kurios ir filialo narių iniciatyva 2001 metais atsirado šis paminklas. Tai ne vienintelis pagarbos ženklas partizanams, pastatytas šio filialo vadovės rūpesčiu. Kiekvienas šio žygio dalyvių aplankytas paminklas turi ne mažiau jaudinančią istorija ir yra paženklintas jaunų Lietuvos patriotų krauju.

Šio žygio dalyviams, gyvai prisilietusiems prie mūsų tautos skaudžios pokario istorijos, pagilino Laisvės kainos supratimą, ko kasdieniniame politiniame gyvenime ir daugelio piliečių jos vertinime.

Autoriaus nuotr.

Nuotraukose:

1. LPKTS Utenos filialo pirmininkas (centre) prie paminklo Debeikių krašto partizanams. Pastatytas 1995 m., įrašytos 46 žuvusių partizanų pavardės

2. LPKTS Tarybos pirmininkas dr. Povilas Jakučionis (centre) kalbėjo apie šių žygių svarba augančiai kartai ir sekantis numatomas Žemaitijos rajonuose

3. Buvęs partizanas, politinis kalinis Jonas Kadžionis (centre)

4. Andrius Dručkus (centre), Vytauto apygardos partizanas. Obelių visuomeninio muziejaus labai dažnai pasigendama mūsų šalies

5. Paminklas Voversiuose, kuriam akmenys buvo surinkti partizanų žūties vietovėse

6. Lietuvos R. Seimo narė Vincė Vaidevutė Margevičienė skaito Vyriausybės vadovo, TS-LKD partijos pirmininko sveikinimą šio žygio dalyviams

7. Patys jauniausi žygio dalyviai neliko abejingi praeities įvykiams

Istorija , , , , , , , , ,



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra