Gydytoja Teresė Šabasevičienė (Mizgirytė): gyvenimą atidaviau kitiems

Autorius: Data: 2016-07-09, 13:23 Spausdinti

Gydytoja Teresė Šabasevičienė (Mizgirytė): gyvenimą atidaviau kitiems

Gydytoja Teresė Šabasevičienė (Mizgirytė). Nuotraukos iš T. Šabasevičienės asmeninio archyvo.

Elena STANKEVIČIENĖ, Pagėgiai

Didelės erudicijos ir nepaprasto kuklumo žmogus… Patriotė, nepraleidžianti nei vienos valstybinės šventės minėjimo… Draugiška, bet labai reikli – sau, o ir kitiems… Teisinga, išmintinga ir religinga… Daktarytė Teresė…

Taip pagėgiškiai apibūdina šią asmenybę. Šiandien ji jau nebeskuba į darbą – jau poilsiauja, bet matome ją kasdien neskubriu žingsneliu einančią į bažnyčią, renginį, parduotuvę… Ją „palabina“ beveik kiekvienas, o nesisveikina tik tas, kuris dar „jaunas“ pagėgiškis, kuris dar nepažįsta Teresėlės… Ji visiems nusišypso – taupiai, kiek kaltai, bet į kiekvieną žvelgdama įdėmiai, šiltai ir meiliai.

Gerbiama Gydytoja, ačiū, kad sutikote pasidalinti mintimis, prisiminimais, tad ir papasakokite apie savo šeimą, tėvelius, senelius, nes juk jie yra pirmieji Jūsų gyvenimo režisieriai?

Mamos tėvų – Barboros ir Juozo Liuksaičių – kilusių nuo Skaudvilės, nepažinau, jie mirė jauni, palaidoti Skaudvilės kapinėse. Tėvelio tėvai iš Kaltinėnų, mama Petronėlė Mizgirienė buvo ilgaamžė, sulaukė šimto metų, tad ją labai gerai prisimenu. Nors sirgo Parkinsono liga, bet į atlaidus, net trylika kilometrų pėsčia nueidavo į Batakių bažnyčią. Mano tėvelis Antanas Mizgiris (g. 1893 m.) dirbo Batakiuose, geležinkelio prižiūrėtoju, mama Stanislava (g. 1905 m.) augino vaikus, dirbo kolūkyje. Mūsų šeima gausi, net 10 vaikų – 6 mergaitės ir 4 berniukai. Aš gimiau 1938 m. spalio 8 d., Tauragės apskrityje, Gerviečių kaime.

 Tėvai norėjo, kad mes siektumėm mokslo, o mes ir stengėmės – matėme, kaip mūsų tėvai sunkiai dirbo, kad mus išmaitintų, išmokslintų. Tėveliai turėjo nedidelį ūkį, tik 6 ha, bet pasistatė namą, įveisė nepaprasto grožio sodą. Žinote, tada visa Lietuva buvo kaip didelis sodas, kiekvienoje sodyboje augo karintų krūmas, agrastai ir serbentai, obelys, vyšnios…

 Stasės ir Antano Mizgirių šeima. Priekyje kairėje stovi – mažoji Teresėlė. 1943 m.

Sode tėvelis pasodino 10 obelaičių – kiekvienam vaikui po vieną. Užaugome mes, užaugo ir mūsų sodas… Namų ūkis turėjo „mėsinę“ – rūkyklą mėsai rūkyti, svirną, visų vaikų mėgstamą „vasarinę“ virtuvę. klėtį, kurioje mes, paaugusios merginos, miegodavome. Buvo mūsų kieme ir „prūdas“. Į gegužines buvo smagu eiti, visada turėjome „kompanioną“ – brolį ar sesę, vienu metu po 2-3 eidavome į kaimo vakarėlį. Tėvelis buvo griežtokas, nežiūrėjo kada grįžome iš gegužinės – keldavo prie ruošos anksti, bet mamutė palepindavo, pamigdydavo ilgėliau. Nors vaikystė ir jaunystė buvo vargana, bet šiandien ją matau šviesiomis spalvomis. Mokėmės, rinkomės įvairias profesijas, tarp mūsų – keli geležinkeliečiai, buhalterė, bibliotekininkė, gydytoja, miškininkas. Šiandien skausmingą ilgesį jaučiu – ilgiuosi jau išėjusių brolių, seserų, nes gyvi likome tik keturi. Ilgiuosi vaikystės namų, juos aiškiai menu. Mūsų namai stovėjo prie geležinkelio, karo metais tai ypatingai pavojinga zona… Prisimenu ir apkasus ir bombas, ir vokiečių tankus… Ta klasių kova kankino mus – naktį partizanai, dieną – raudonieji… Karo metai, kaip ir visiems Lietuvos žmonėms, buvo labai sunkūs – badavome, džiaugėmės, kad ūkis ir gyvulėliai maitino mus. Naktimis ateidavo nekviesti svečiai, kartą vidurnaktį visus mus išrikiavo, net mažylius iš patalo prikėlė, užtaisė šautuvus, visi verkėme, žinojome – gyvų nepaliks. Tada sesė puolė ant kelių ir išmeldė mums visiems Gyvenimą…

Į Lietuvą atėjusi Tarybinė santvarka išgąsdino mūsų tautą, visus sukaustė baimė. Kada sužinojote, kad esate bajoriškos kilmės? Ar pokario metu tai turėjo įtakos Jūsų gyvenimui?

Apie mūsų bajorišką kilmę tėvelis niekada nepasakojo, apie tai sužinojome jau šiais Nepriklausomybės laikais, po tėvelio mirties (1995 m.). Brolienė Alma Mizgirienė perskaitė klebono dokumente tekstą „Gimė sūnus Kazimieras, bajoro sūnus“, kuriame kalbama apie tėvelio vyriausiąjį brolį Kazimierą. Tada ji su savo dukra Asta ir pradėjo aiškintis mūsų kilmę. Nusikapstė net iki Maskvos archyvų, kuriuose rado visus, mūsų kilmę liudijančius, dokumentus. Kai kurie mūsų giminaičiai yra Lietuvos bajorų sąjungos nariai, turime giminės vėliavą, herbą. Ta tėvelio kilmė, galvoju, glūdėjo jo genuose, nors buvo eilinis kaimo žmogus, jokių mokslų nebaigęs, bet buvo didelis eruditas, visuose jo darbuose, poelgiuose jautėsi tauri dvasia, tiesos ir teisingumo siekis. Domėjosi viskuo, rašė įvairius, iš senų žmonių išgirstus pasakojimus, pasakas, paliko užrašytos įdomios medžiagos – augalų sodinimo ypatumai, orai, temperatūra, Lietuvos vyskupai, jų biografijos ir t.t. Nuvykęs į Vilnių, aplankydavo bažnyčias, užrašydavo savo įspūdžius. Apie savo gyvenimą, šeimą, vaikus tėvelis magnetofono juostoje paliko dviejų valandų trukmės pasakojimą, kurį jis padarė po mamytės mirties. Paskutiniaisiais gyvenimo metais jis gyveno Pagėgiuose, tad pagėgiškiai žmonės jį labai mylėjo, gerbė už eleganciją, dorą. Jo palikti užrašai saugomi giminės archyve, magnetofono įrašą turime visi vaikai. Mums jis dovanojo gyvenimą, pamokas kaip tą gyvenimą nugyventi ir šviesius prisiminimus – tai didžiausias Tėvelio palikimas.

Mama – rūpestinga, atsidavusi savo šeimai moteris. Nelengva buvo pamaitinti, sutvarkyti ir išleisti į pasaulį dešimt vaikų. Visi buvome švarūs, tvarkingi, mergaitės į bažnyčią eidavome išpuoštos suknelėmis su baltomis apykaklėmis, dideliais kaspinais kasose ir baltomis kojinaitėmis. Ak, kokios visos gražios buvome, kokios linksmos! Kartais net bažnyčioje linksmybės nesibaigdavo, mama bardavo, o tėvelis žvilgsniu drausmindavo… Nutildavome minutėlei – argi sulaikysi vaikystės, jaunystės šėlsmą?! Niekas dar nesulaikė… Tėvelis buvo labai tikintis, net bažnyčios maršalkos pareigas ėjo.

Su bendraklasiais Batakių septynmetėje mokykloje. Teresė – pirmoje eilėje antroji iš kairės. 1951 m.

Batakių bažnyčioje turėjome „savo“ išpirktas vietas, per pamaldas tėveliai sėdėjo, o mus mažus pamainomis laikė ant kelių. Mano tėvų gyvenimas – kantrumo, darbštumo, pagarbos vyresniam žmogui pavyzdys. Kadangi tėvai buvo religingi, tai ir mes esame katalikai, giliai tikintys Dievu.

Gražiai prisimenu ir savo pirmąją mokytoją Zofiją Chržonstauskienę. Lankupių pradinė mokykla buvo dvaro pastatuose, tad mums atrodė, kad mūsų mokytoja buvo dvaro ponia – labai elegantiška, švelni, mylėjo ir užjautė mus, daugiavaikės šeimos vaikiukus. Mokė mus dailyraščio, dar ir šiandien rašau dailiomis raidėmis, net gydytojos profesija mano rašto nesugadino. Baisiais laikais gyvenome ir mokėmės. Kai kartą mane mokytoja pagyrė, kad aš atėjau į mokyklą labai pasipuošusi, aš jai atsakiau, kad pas mus šiandien kunigas kalėdos… Geroji mokytoja suprato, gražiai „užglostė“ tą temą, kad net bendraklasiai nesuprato ir niekas tėvelių neįskundė, kad kunigėlis lankosi mūsų namuose. O kartą nutiko linksma ir kiek juokinga istorija. Mes, 8-10 metų mokinukai, nusprendėme pasveikinti savo mokytoją vardo dienos proga, matydavom, kaip tai darė suaugę. Ta proga apipynėme mokytojos kėdę gėlių vainiku, kažkas atnešė iškeptą žąsį, o vienas… naminukės butelaitį. Visas „dovanas“ mokytojai įteikėm, laukėme padėkos ir pagyrimo, kad išradingi ir sumanūs esame. Mokytoja mus pakvietė į savo kambarį (mokytojai tais laikais mokyklose gyvendavo), vaišino arbata ir mokė mus etiketo – „jei jus kas vaišina, pasiūlykite pirma jam pačiam pasivaišinti, o jei norite ką pasveikinti, būtinai pasitarkite su suaugusiais, taip niekada nieko neįžeisite savo dovanomis…“ . Nors dar maži buvome, bet šią pamoką gerai supratome ir daugiau niekada niekam jokio buteliuko nedovanojome…  Mokytojos pamokos lydėjo per gyvenimą, labai ji mylėjo mus, „mizgiriukus“, ir mes jos nepamiršome. Per karą jos vyras dingo be žinios, taip ji ir gyveno vieniša. Rašė mokytoja straipsnelius į vietinius laikraščius, vėliau dirbo Vidutaičių mokykloje (dabar – Pagėgių savivaldybėje), palaidota Ropkojų kapinėse.

Skaudvilės gimnazijos mokinės. Teresė –pirmoje eilėje pirmoji iš dešinės. 1956 m.

Baigusi Lankupių pradinę mokyklą, lankiau Batakių progimnaziją iki 7 klasės, vėliau – Skaudvilės gimnaziją, gyvenau pas vyresnę seserį. Gimnaziją baigiau sidabro medaliu, tai labai padėjo stojant į Kauno medicinos institutą (KMI) – nereikėjo laikyti stojamųjų egzaminų.

 

Baigus vidurinę mokyklą. 1957 m.

Studijų metai buvo sunkūs, bet jaunystė juk nugali viską. Vertybės mano jaunystės laikais buvo kitos. Nors jautėme amžiną nepriteklių, tačiau savo tėvų buvome išauklėti dorais ir sąžiningais žmonėmis, labai mokėmės, o kaip kitaip? Juk rengėmės būti gydytojais – savo gyvenimą rengėmės aukoti kitiems. Ruošiausi studijuoti žurnalistiką, bet įstojau į Kauno medicinos institutą, nesigailiu – ši profesija manęs nenuvylė. Kaip dabar galvoju, tai ir buvo mano Lemtis.

Tad kas Jus paskatino išsižadėti savo svajonės? Kas įtakojo, kad žurnalistika taip ir liko tik svajone?

Kadangi brolienė buvo farmacininkė, patarė ir man stoti į farmacijos fakultetą, bet… įstojau į Gydomąjį fakultetą. Mūsų gausios šeimos vaikai dažnai sirgo, tad gydytojo profesiją laikėme labai garbinga ir reikalinga. Įstojus į medicinos institutą vis dar buvau labai naivi, paprasta kaimo mergaitė.

KMI bendrabutyje. Šaltas 1958 m. ruduo.Teresė paskaitoms ruošiasi lovoje.

Džiaugiausi, kad gavau bendrabutį, rengėmės ir maitinomės visi studentai labai kukliai. Iš kaimo atsiveždavome lašinių, bulvių, duonos, ko daugiau reikia? Tikras skanumėlis kiaulienos taukai su spirgučiais, kai jais „uždarydavom“ sriubą ar ant bulvikių užmesdavom… Draugavau su poeto Roberto Keturakio seserimi Angele, ji taip pat studijavo mediciną. Pirmame kurse bendrabučio kambaryje gyvenome 13 merginų ir visos ant „matracų“, tiesiog ant grindų! Na ir kas? Laimingos visos, svarbu, kad mokomės, kad įstojome, kad ateitis šviesi ir, žinoma, laiminga… Taip visos svajojome…

Netingėjome po paskaitų dar ir uždarbiauti – mokėme vaikus, prisidurdavome vieną kitą kapeiką, norėjosi ir suknelės naujos, ir bačiukų… Stipendija tik 18 rublių per mėnesį…

 

KMI auditorijoje, Teresė stovi centre. 1958 m.

Studijų metai. Visi prisimename juos, kaip laimingiausius – jaunystės drąsa, svajonės „užkariauti“ pasaulį, nugalėti visus sunkumus… Ką Jūs veikėte laisvalaikiu?

Laisvalaikiu – kinas, repeticijos. Kartą gavau bilietus į Imrės Kalmano operetę „Silva“, pasikviečiau savo mamą – jai operetė paliko įspūdį visam gyvenimui. Kai po daugelio metų per radiją išgirdo šios operetės muziką, jos emocijos liejosi per kraštus. Koks didelis muzikos ir viso spektaklio poveikis paprastam kaimo žmogui! Į šokius eidavome retai, galvoju – nejaukiai jautėmės Kauno panelių šešėlyje, neturėjome gražaus rūbo, buvome nedrąsios, bet su mumis draugavo mūsų bendramoksliai.

Dainavau instituto akademiniame chore, buvau sopranų grupės seniūnė. Repeticijos labai rimtos, koncertai, dainų šventės. Po visą Tarybų Sąjungą gastroliavome – Leningradas, Ryga, Tartu, Kijevas… Didžiausius atstumus įveikdavome autobusais ir traukiniais. O kokios ekskursijos tuose miestuose, kuriuose lankėmės! Kokie koncertai! Kai užtraukdavome „Lietuva brangi“, salė nuščiūdavo – tas gyvas patriotiškumo jausmas persiduodavo visiems žiūrovams. Ir rusams ir kitų tautybių žmonėms. Ne tik lietuvių tauta norėjo išsiveržti iš to kalėjimo… Tai jautėme visi, nors buvome labai jauni, bet supratome, kad esame pavergti… Repetuodavome daug, atsakingai, chorui vadovavo Andrius Kairys, viena solisčių – Jūratė Norvaišienė, vėliau su vyru Česlovu tapusi Lietuvos, Europos, Tarybų Sąjungos pramoginių šokių žvaigžde. Pavyko viską suderinti – ir laisvalaikį ir mokslą, kuris reikalavo daug dėmesio, vadovėlių nebuvo, viską reikėjo konspektuoti.

 

KMI akademinis choras. Teresė – pirmoje eilėje, centre, maestro Andriaus Kairio kairėje. 1960 m.

Medicina – ypatinga sritis, kokių baimių turėjote? Ar viską įveikėte – kraujo, mirštančio žmogaus, operacijų baimę?

Prie visko tenka priprasti ir visas baimes įveikti, jei sieki savo tikslo. Nepripratau tada prie psichikos ligonių – bijojau, manau, kad dar nebuvau subrendusi. Nemėgau ir akušerijos – čia reikia staigios orientacijos, tai ne man (šypsosi gydytoja). Nuo trečio kurso pasirinkau pediatriją. Mano šeima džiaugėsi manimi, o aš džiaugiausi atsakomybės jausmu, nes jau mokėjau pritaikyti gyvenime tai, ką išmokau…

Bendrakursiai. Teresė – pirmoje eilėje trečioji iš kairės, šalia kurso draugo Jono. 1958 m.

Vasaromis skubėjau į namus padėti sunkiai dirbantiems tėvams – juk buvau kaimo vaikas, ravėjom daržus, šienavome, „apeidavome“ ūkį ir gyvulėlius. Labai mylėjome visi savo šeimą, ilgėjomės jos, grįždavome vasarą į tėviškę ir dirbome, dirbome…

 

Ar palaikote ryšį su jaunystės draugais?

Su jaunystės draugais daug druskos suvalgyta. Ir mokėmės, ir dirbome, ir laisvalaikį leidome kartu. Bendrauju daugiausiai telefonu, buvome susitikę su klasės draugais po 50 metų, o instituto draugai iki šiol kartu nuo 1963 metų, kai baigiau institutą ir įgijau gydytojos pediatrės specialybę. Su kurso draugais susitikdavome kas 5-10 m., o su „grupiokais“ – kasmet, nors mūsų vis mažiau…

Štai nuotrauka, kurioje su jaunystės draugais švenčiame Gegužės 1-ąją, darbo žmonių solidarumo šventę. Švenčiame tarybiniais laikais, bet kostiumai – tautiniai. Gal jie nebuvo tikri, lietuviški, tačiau jausmas, kad galime jais pasipuošti, kėlė didelį pasididžiavimą…

Gegužės 1-osios šventė. Teresė – antroji iš dešinės. Apie 1960 m.

Jūsų pirmoji darbovietė?

            Galėjau rinktis kur važiuoti dirbti, nes institutą baigiau pirmajame dešimtuke pagal pažangumą, tad paklausiusi tėvelio – atvažiavau į Šilutės ligoninę. Aš jau draugavau su savo būsimu vyru, kuris dirbo Tauragėje. Šilutėje dirbau tik aštuonis mėnesius, ten atšventėme ir savo vestuves. Ligoninė tuomet neturėjo laisvų tarnybinių butų, tad mane apgyvendino vaikų poliklinikos „izoliatoriuje“, čia ir vyko vestuvinė puota. Viską suruošė kolegos, po santuokos įregistravimo grįžome, o mūsų „kambarėlyje“ – skaniausiais valgiais nukrautas stalas, melchioriniai stalo įrankiai, krištolo taurės… Didelės vestuvės, nuoširdūs ir geri kolegos.

 

Teresė ir Adolfas Šabasevičiai santuokos įregistravimo dieną. 1963 m.

Į Pagėgius dirbti mane pakvietė vyriausiasis gydytojas, chirurgas Stasys Bradulskis (1922 – 1995 m.), tad pirmąja rimta darboviete laikau Pagėgių ligoninę, kurioje dirbau nuo 1964 metų. Mums skyrė kambarį virš miestelio vaistinės (Vytauto g. 4) su bendra virtuve. Vyras buvo baigęs inžinerijos mokslus, dirbo statybos-remonto valdyboje, vėliau – dujų ūkyje. Po keleto metų mums jau skyrė du kambarius, tiesa, vis dar su bendra virtuve, pirmame aukšte – poliklinikos vaikų konsultacija (Vilniaus g. 5). Gyventojų Pagėgiuose ir apylinkėse buvo daug, o butų mažai, tad stovėjome ilgose eilėse. Džiaugėmės tokia sėkminga bendro gyvenimo pradžia, tik po daugelio metų gavome atskirą butą.

Darbo pradžia Pagėgių ligoninės vaikų skyriuje. Gyd. Teresė – pirmoji kairėje. 1964 m.

Kaip Jus, naujokę, priėmė į kolektyvą, kokie tuomet buvo Pagėgiai?

Didžiulį įspūdį paliko Pagėgių gydytojai Stasys ir Morta Bradulskiai. Tai buvo gydytojai, atsidavę savo pašaukimui, profesijai ir ligoniams. Tada Pagėgių ligoninėje atlikdavo sudėtingas operacijas, gydytoją galėjo iškviesti į darbą bet kuriuo paros, švenčių ar atostogų metu.

 

Prie Pagėgių ligoninės fontano (Vytauto g. 2). Gyd. Teresė – pirmoji iš dešinės.

Priekyje – fontano prižiūrėtojas (su skrybėle), centre – vyr. gydytojas Stasys Bradulskis. 1966 m.

Niekas niekada neburbėdavome, nesiguodėme, dirbome pašaukimo vedami. Tai ne tušti žodžiai. Jei šiandien pasakyčiau kam, kad į aplinkinius kaimus aplankyti naujagimių eidavau pėsčiomis, niekas gal ir nepatikėtų… Po darbo poliklinikoje, reikdavo apeiti po kelias šeimas Pagėgių apylinkėje, susidarydavo nemenkas kilometražas. Profilaktiniam darbui tada skyrėme daug dėmesio – sveiką vaiką lengviau patikrinti, atidžiai, su meile ir „širdimi“, kad ko nepražiūrėtum, kad neatsitiktų bėda… Na, bet taip dirbo visi gydytojai. Žinoma, rasdavome laiko bendrystei – švęsdavome šventes, eidavome vieni pas kitus į svečius.

Pagėgiai… Pagėgiai buvo labai gyvas miestas. Tik pažvelkite, kiek ligoninės skyrių tada turėjome: suaugusiųjų, vaikų, infekcinį, gimdymo namus. Visi šie skyriai buvo atskiruose pastatuose, sukomplektuotos puikios daktarų komandos, dirbo didelis aptarnaujantis personalas. Medicinos paslaugos ir gydytojas buvo pasiekiami greitai, atstumai kaimo žmogui nedideli, įveikiami dviračiais, autobusais.

 

Pagėgių ligoninės akušerijos ir gimdymo skyriaus personalas. Prie gimdymo namų (dabar Žemaičių g. 7). Gyd. Teresė sėdi pirmoje eilėje antroji iš dešinės. 1967 m.

Kai atvykau dirbti į Pagėgius, radau žalią miestą – didelis ir puikus parkas, su gražiais gėlių vazonais ir skulptūromis, fontanu prie ligoninės, gyvatvorėmis, o vasaros rytais mašina laistydavo miesto gatves vandeniu, kad nedulkėtų… Iš Kaliningrado srities žmones atviliodavo parduotuvių ir maisto prekių gausa, čia darbo gaudavo mokytojai, gydytojai, jau nekalbant apie kariškius. Išmokome gerai susikalbėti rusų kalba… Nors tiek to gerumo… Po dvylikos bendro gyvenimo metų mirė mano vyras – tragiška mirtis, kaip dabar galvoju, nesusitvarkė jis su priklausomybių pinklėmis, alkoholis ir tuometė „mada“ už viską atsilyginti vaišėmis, pasmerkė ne vieną šeimą, suluošino ne vieną gyvenimą. Sūneliui buvo tik treji, viena užauginau… Nelengva buvo, tekdavo jį vestis ir į darbą, kai budėdavau naktimis, bijojau, kad nepramigtų, nepavėluotų į mokyklą. Gal todėl jis ir užaugo nereiklus, savarankiškas, mokėjo valgyti pasigaminti, drabužiuką prasiskalbti…

Kaip Jūsų gyvenimas klostėsi po vyro mirties? Ar nesutikote žmogaus, su kuriuo galėjote susieti savo likimą?

O taip, sutikau… Sutikau nepaprastą asmenybę – tauragiškį Joną Pilypą. Poetą, aktyvų visuomenininką, puikų savo vaikų tėvą, švelnų ir ištikimą draugą. Jis buvo našlys, anksti netekęs žmonos ir likęs su trimis mažais vaikučiais – dukrytėmis dvynėmis ir vieneriais metais vyresniu sūneliu. Manau, kad Jono vaikai buvo auklėjami griežtai, bet teisingai, jautė didelę pagarbą savo tėvui, mylėjo jį. Visas šventes, ypač Jonines, Šv. Kalėdas – pasitikdavo kartu su tėveliu. Dalia gyvena Vilniuje, Diana ir Virginijus – Tauragėje. O aš su Jonu praleidau laimingiausią savo gyvenimo tarpsnį, kol jo neištiko liga… Buvome susituokę, su juo jaučiausi saugiai, jis mane pakylėjo, išvedė į viešumą. Daug metu jis buvo Tauragės literatų klubo narys, aktyvus sąjūdietis, nepraleisdavo jokių Atgimimo renginių, vyko į Baltijos kelią. Mirė Jonas 2000 m., kartu buvome dvylika metų… Labai gražiai sutariau ir su jo vaikais, bendraujame iki šiol.

Teresė su vyru Jonu Pilypu.

Koks buvo tada Pagėgiuose kultūros laukas?

Dainavau Pagėgių kultūros namų chore, daina, pasirodo, mane lydi visą gyvenimą. Daug gražių valandų praleista kartu su mus skatinusiais dainuoti – Stase Kulberkiene, Pagėgių kultūros namų direktore, meno vadovu Viktoru Jurgučiu, bendraminčiais. Dainuodavome daug – per visas šventes, minėjimus. Nors buvo labai didelė cenzūra, sugebėjome į repertuarą įtraukti ir Maironio žodžiais sukurtas bei lietuvių liaudies dainas… Tai vienijo mus, lietuvius, nes Pagėgiuose gyveno daug kitų tautybių žmonių, tad reikėjo branginti savo tautiškumą. Kaip šiandien galvoju, jau tada ėjome į Nepriklausomybę – tyliai, kantriai ir, pasirodo, gana ilgai… Pagėgiuose virė kultūros gyvenimas – eidavome į kiną, beveik kiekvienas suaugęs pagėgiškis dalyvavo saviveikloje. Galėjai „rasti“ save, tik noro reikėjo. Žinoma, vis tiek buvome Šilutės rajono tolimas kampelis, daug ko trūko.

 

Pagėgių kultūros namų mišrus choras prie Katedros. Vilnius, Lietuvos dainų šventėje. Centre – choro vadovas Viktoras Jurgutis, už jo dešinėje – Teresė. 1990 m.

Kai 2000 m. buvo įsteigta Pagėgių savivaldybė, viskas keičiasi tik į gerą – gražėja miestelis, kiek daug atsinaujinusių įstaigų, pastatų ir gatvių… Graži Pagėgių Švento Kryžiaus bažnyčia, išpuoselėta aplinka augina žmogų, lavina jo estetiką ir jausmus. Tik, žinoma, liūdna, kad mažėja gyventojų.

 

Gyd. Teresė darbo kabinete su med. seserimi Vida Ežerskiene (priekyje). 2008 m.

O atsigręžusi ir apžvelgusi savo darbo metus galiu teigti, kad man pasisekė – Pagėgiuose dirbau keturiasdešimt šešerius metus. Tai – beveik pusė amžiaus! Ir kaip aš tiek galėjau?! Galėjau, nes mane visą laiką supo puikūs, geri ir draugiški kolegos, medicinos slaugytojų kolektyvas. Ir šiandien susitikę bendraujame, pasikalbame, prisimename gražius laikus, kai visas jėgas ir žinias atiduodavome savo pacientams. Galvoju – prasmingai nugyvenau šiuos ilgus darbo metus.

 

Palydos į užtarnautą poilsį. Su kolegomis. Centre su gėlėmis – gyd. Teresė, jos kairėje – vyr. gydytoja Viltė Miškinienė. 2010 m.

Su didžiule pagarba atsiliepiate apie Pagėgiuose tarnavusius ir šiandien tarnaujančius kunigus. Prisiminkime šias asmenybes.

2015 m. prelato Petro Vincento Stuko knygelėje „Ora et labora – melskis ir dirbk: 50 metų Kristaus vynuogyne“ kalbama ir apie jo įspaustas pėdas Pagėgiuose. Jis dalijasi prisiminimais apie tarnystę Pagėgiuose tuo metu, kai 1969 m. be valdžios leidimo prie kapinių koplyčios buvo pristatytas priestatas. Už šią iniciatyvą ir jis, ir tada Pagėgių vykdomojo komiteto pirmininkė Bronė Savickienė nukentėjo – abiem teko palikti savo darbo vietas. Kunigą perkėlė į Viešvilę. Tai nepaprastas žmogus, atsidavęs tikintiesiems ir savo pašaukimui.

Šioje knygelėje yra atspausdinti ir Jūsų prisiminimai apie prelatą, apie jo tarnystę Pagėgiuose. Kokį įspūdį jis Jums tada padarė?

Aš rašiau: „Malonūs prisiminimai apie prelatą Petrą Vincentą Stuką jaudina kiekvieną krikščioniškos dvasios žmogų, sutikusį jį savo gyvenimo dvasiniame kelyje. Jaunas, energingas, pasaulietiškas, sugebantis bendrauti su parapijiečiais, klebonas mums, pagėgiškiams, buvo tikra atgaiva. Kai kurie net užmiršome, kad būdami religinių apeigų nelaisvėje tuo laikotarpiu buvome  surišti su klebonu tvirtais tikėjimo saitais. Man, jaunai specialistei, tai buvo erudito pavyzdys. Aš manau, kad ir klebonui pagėgiškiai paliko nemažą įspūdį. Žmonės, nepaisydami draudimų meldėsi, krikštijo vaikus, priėmė sakramentus, prašė kunigo pagalbos atsisveikinant ir palydint Anapilin savo artimuosius.“ Tai tikra tiesa. Su didžiule meile ir pagarba miniu kunigus Petrą Šiurį, Olijandą Jurevičių. O kokį didžiulį darbą nuveikė dabartinis mūsų klebonas Vytautas Gedvainis! Tik pažiūrėkime, į kokią bažnyčią einame melstis kasdien, sekmadieniais, per didžiąsias religines šventes.

Su Pagėgių Šv. Kryžiaus bažnyčios klebonu Vytautu Gedvainiu ir sūnaus šeima

švenčiant septyniasdešimtmetį. 2008 m.

Manau, kad mes dar neįvertinome šio kunigo indėlio į krikščioniškąją Pagėgių kultūrą. Mūsų akys priprato prie pokyčių ir tik atvykę buvę pagėgiškiai ar mūsų krašto svečiai nustemba pamatę Pagėgių bažnyčią. Savo grožiu, didingumu, o kartu ir kuklumu nenusileidžia didžiųjų Lietuvos miestų bažnyčioms. Tai nepaprastų pastangų, atsidavimo ir „gaspadoriško“ išmanymo vaisius. Galvoju, kad miestelio ar miesto bažnyčios atspindi tos vietovės valdžios ir bendruomenės požiūrį į tikinčiuosius, į puoselėjamą religiją, į santykį su Dievu. Pagėgių savivaldybė tuo požiūriu išskirtinė – juk čia esama ir kitos konfesijos maldos namų, kaip gražiai jie visi sutvarkyti – Vilkyškių evangelikų liuteronų bažnyčioje vyksta ne tik pamaldos, bet ir įvairūs bažnytinės, klasikinės muzikos festivaliai, prie Pagėgių bažnyčios esančiuose „Sandoros“ namuose teikiamos medicininės paslaugos, maitinami skurdžiai gyvenančių šeimų vaikai. Juk tai laimė, kai visi, čia gyvenantieji, galime dirbti ir melstis Dievo garbei.

Gal galite prisiminti, kaip sutikote Nepriklausomybės paskelbimą? Kaip jautėsi Pagėgių žmonės, kokia vyravo nuotaika čia, kur gyveno daugelio tautybių gyventojai?

Sąjūdžio veikla, Nepriklausomybės akto paskelbimas daugeliui Pagėgių žmonių, manau, atnešė nemažai nerimo. Pagėgiuose buvo dislokuoti tarybiniai kariniai daliniai, gyveno daug kariškių. Žmonės susigyveno, draugavo šeimomis, pagaliau, Pagėgiai ir Tilžė (Sovetskas) tada buvo kaip vienas miestas. Tvyrojo tam tikra įtampa, nežinojome ko tikėtis. Prisimenu, kaip traukėsi kariuomenė iš Pagėgių. Gyventojai buvo santūrūs, neužgauliojo kitataučių, jokių išpuolių nebuvo, manau, kad vyresni žmonės prisiminė ir žinojo šio krašto likimą, žinojo, kaip atsidūrė čia iš Dzūkijos, Vilniaus krašto… Tik gaudėme žinias – klausėmės radijo, televizijos, skaitėme „Atgimimą“…

Kaip Jums atrodo, ar teisingai elgiamės naikindami senuosius kultūros, architektūros, net gamtos objektus – sovietinius, dar senesnius?

Praeities naikinimas, išbraukimas iš gyvenimo nėra teisingas. Mano apdovanojimai įvertinant mano darbą – nubraukti, garbės donoro vardas – nepripažįstamas… Bet juk tai mūsų gyvenimas – sunkus, kartais nepakeliamas, žinoma, tuo pačiu ir įdomus. Mano kartos žmonės išgyveno pokarį, pakėlė sunkius išbandymus… Senų paminklų naikinimas – netoleruotinas, ne todėl, kad kažkas garbina tarybinį palikimą ar jo ilgisi, bet todėl, kad tai mūsų tautos, mūsų valstybės istorija. Reikia tuos paminklus tinkamai įamžinti, jie padėtų atskleisti jaunajai kartai kokiu istorijos tarpsniu jų protėviams teko gyventi… Tai nesusipratėlių darbai, taip aš galvoju… Atmintyje išliko tėvelio pasakojimas – pamoka: vaikas kapinėse griauna akmeninius kryžius, o jų vietoje stato naujus didelius akmens luitus. Kiek sunaikinta tų įstabių kryžių, atkurti nieko nebeįmanoma…

Kokia Jūsų diena šiandien?

Labai mėgstu šventes: religines, tautines, šeimos, draugų gimtadienius, visada miniu Valstybines šventes, einu į organizuojamus renginius. Šiandien, kai nereikia skubėti į darbą, turiu daug laiko savišvietai, labiau vertinu dvasines, nei materialines vertybes, radijo, televizijos laidos – mano kasdienė duona (šypsosi). Mėgstu lankytis bibliotekoje, dalyvauti kultūriniuose renginiuose. Knygų skaitymas – didžiulis mano pomėgis, mėgstu vašku marginti margučius, kolekcionuoju medalius. Tai Lietuvos Monetų namų įvairių kolekcijų medaliai. Esu surengusi ne vieną šių medalių parodą. Daug metų giedojau bažnytiniame chore, Lietuvai pagražinti draugijos moterų ansamblyje.

Pagėgių krašte esate įvertinta – 2010 balandžio 9 d. iškilmingo Pagėgių savivaldybės 10–mečio minėjimo metu, Jūs apdovanota medaliu „Už nuopelnus Pagėgių kraštui“. Ką reiškia Jums šis apdovanojimas? Kokius savo gyvenimo įvykius, darbus laikote svarbiais, pasisekusiais, na, kuriais didžiuojatės?

Nesigailiu, kad savo gyvenimą paskyriau kitų žmonių labui. Sveikatos požiūriu – pati sau mažai skyriau laiko. Finansinių, materialinių vertybių neturiu, jos menkos, tam neteikiau svarbos, mano sąžinė rami. Savo gyvenimą atidaviau kitiems, tad didžiausia mano vertybė – noras padėti sergantiems, silpniems, patarti. Man visai nesunku paduoti, nunešti, padėti tam, kuriam reikia pagalbos. Nepasikeisiu jau. Save laikau tiesos žmogumi, kiek sudėtingu, nors, galvoju, labai paveikiu…

 

Gydytoja Teresė Šabasevičienė pagerbta medaliu „Už nuopelnus Pagėgių kraštui“. 2010 m. Astos Andrulienės nuotr.

Kaip Jums atrodo šiandien žmonių santykiai: tėvų – vaikų, jaunų – pagyvenusių žmonių, moterų – vyrų?

Žmonių santykiai šiandien įdomūs, prieštaringi, kitokie, nei anksčiau. Vaikai išpaikinti gerbūvio, todėl viskas persivertė aukštyn kojomis… Vaikams suteiktos visos teisės, tik pareigų nebeliko… Kas kada girdėjome, kad sudrausmintas vaikas bėgtų skųsti savo tėvus valdiškoms institucijoms? Galvoju, kad kaltas tokiu atveju ne vaikas, o mes, tėvai, kurie neįdiegėme vaikams meilės ir pagarbos savo gimdytojams, seneliams, mokytojams. Nebeliko autoritetų, tad iš kur jaunam žmogui žinoti kas ir kaip… Manau, kad šie santykiai yra blogi, na, o vyrų – moterų… Taip pasakysiu – kiek mes, moterys, leisime save žeminti, niekinti, tiek ir kentėsime… Jokie krizių namai neišspręs šių problemų – auginkime savo sūnus dorais ir darbščiais, sąžiningais, atsakingais vyrais, tokie jie, manau, ir bus. Juk ir sakoma, pažiūrėk, kaip vyras elgiasi su savo mama, taip elgsis ir su savo žmona…

Jūs užauginote ir į gyvenimą išleidote sūnų, žinau, turite savo „angelą“ – anūkę Gustiną.

Taip, turiu savo angelą. Ji mano „draugė“, mes daug visokių reikalų su ja turime… Pasimatome bent kartą per mėnesį, ji su tėvais gyvena Šiauliuose, dar mokosi vidurinėje mokykloje, jau aštuntokė, savarankiška. Mane žavi jos gebėjimas gražiai reikšti mintis, o tai puošia jos kalbą. Aš turiu ko pasimokyti iš savo anūkės, ji mano darbo kompiuteriu ir technologijų mokytoja. Vis dar mokausi, tai labai įdomu, reikalinga ir smagu. Gera labai neatsilikti ir eiti kartu su naujuoju amžiumi ir jo iššūkiais. Sūnus Egidijus tarnavo kariuomenėje Vokietijoje tuo metu, kai griuvo Berlyno siena, o grįžęs, nuėjo dirbti į pasienį, tad teko tuo lemtingu metu – Sausio 13-ąją – ginti Lietuvos parlamentą. Marti Irutė dirba prekyboje, abu gražiai sutaria, tai man didelis džiaugsmas ir paguoda.

 

Su sūnumi Egidijumi. 2006 m.

Kokie darbai dar nenuveikti, kokie planai brandinami ateičiai?

Domiuosi viskuo, kas aplink mane vyksta. Stebiu aplinką, kaimynų, giminių, artimųjų gyvenimą, pergyvenu už juos. Gaila, kad dominuoja jaunosios kartos noras kuo greičiau praturtėti materialiai, bet ne dvasiškai. Kultūra, bažnyčia, knyga liko nuošalėje, liūdna… Televizija komercinė, filmai žiaurūs, pilni smurto, animacijos – nėra, arba ji tokia skurdi, kad vaikus reikia nuo jos slėpti, nes nebeliko svajonių, siekių, grožio. Ir emigraciją ne vargas skatina, tai siekis greitai praturtėti…

Gailiuosi, kad neparašiau knygos, mano gyvenimas – įdomus, neatvertas, neišdėstytas, nepalikau jokių rašytinių dokumentų, gal jie būtų įdomūs ne tik giminaičiams… Žinote, galvoju, kad kuo sudėtingesnis gyvenimas, kuo jis sunkesnis – tuo labiau jis užgrūdina žmogų. Augau didelėje šeimoje, tad ši aplinkybė neleido subujoti egoizmui, pavydui, gobšumui. Pagarba, begalinė atjauta ir rūpestis kitu – išaugino ir „įteikė“ mane mano profesijai. Garbingai gydytojo profesijai… Tai suteikė stiprybės, išmokė net ir sunkiausiais gyvenimo momentais nepalūžti. Dar ir šiandien bendrauju su buvusiais pagėgiškiais kolegomis. Susitinkame, prisiminimai kelia nostalgiją, džiaugiamės, kad sulaukėme laisvės…

Jeigu būtumėte ne gydytoja, būtumėte…

Žurnalistė arba mokytoja.

Gerbiama daktare, įveikėte sunkią ligą, kas Jums teikė stiprybės, vilties?

Profesionali medicinos pagalba, Dievas ir didis tikėjimas. Mums tėveliai sakydavo – „Viską mato Dievas“. Nors jau suaugau, sulaukiau garbaus amžiaus, bet ši nuostata, kad viską mato Aukščiausiasis, vis dar lydi mane. Aš galvoju, kad man suteikta galimybė melstis už visus, tai man duoda didelę dvasios stiprybę, ji ir gelbsti mane…

Ką palinkėtumėt skaitytojui, kuriam šiandien atvėrėte širdį?

Linkiu branginti gyvenimą, aplink esančius žmones, gerbti juos visada sakant tiesą. Už tai, manau, yra atlyginama – sugrįžtančia pagarba ir meile.

Dėkoju už pokalbį, linkiu sveikatos, stiprybės, linkiu ir toliau likti tuo įkvepiančiu pavyzdžiu mums, pagėgiškiams.

Mažoji Lietuva ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra