Gulagų paminklas – Lietuvos Jeremiada – Tėvynės raudojimas

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Ignalinos savivaldybės lėšomis, “Atminties” leidykla Kaune, išleido kunigo ir poeto, politinio kalinio Ceikinių klebono Kazimiero Vaičionio epą Lietuvos Jeremiada – Tėvynės raudojimas*, kurio pristatymas parapijiečiams buvo surengtas praėjusį sekmadienį Ceikiniuose

Kun. Kazimieras Vaičionis
Kazimieras Vaičionis gimė 1921 m. rugsėjo 19 d. Rokiškio aps. Panemunėlio vls. Tūrdvario kumetyne, gausioje Jono ir Anelės Levanaitės Vaičionių šeimoje. Gimė 12 vaikų, bet iš jų gyvi liko šeši: dukros Genovaitė, Bronė, Elena ir sūnūs – Kazimieras, Jonas ir Juozas. Tėvai dirbo pono Neniškio dvare. Po metų kitų šeima iš kumetyno persikėlė į Vieversynės kaimelį, kur iš Tūrdvario žemės buvo atrėžta trys desincinos (apie 3 ha) pelkėtos žemės Vaičionienės tėvui Juozui Levanui.
Augo Kaziukas nedidelėje trobelėje, kurią mama “škiūtele” vadino. Ten – viename gale buvo pirkia su duonkepe krosnimi ir kuknele, išilgai pastatyta lova, stalas, suolai, spintelė – viralinė. Ant krosnies miegodavo Kaziukas su dviem broliukais.
Dukros, paauglės, karaliavo nekūrenamoje kamaroje kitame namo gale. Buvo dar priemenė ir maltuvė su girnomis (tamsioji).
Tėvelis sunkiai vertėsi tame nederlingos žemės trihektaryje, todėl eidavo padieniui dirbti į Tūrdvarį. Mergaitės Genutė, Bronytė, Elenutė, o po jų ir Kaziukas ėjo samdiniais ir ganyti. Ilgiausiai piemenavo ir pusberniavo Jonukas. Visi po Visų Šventųjų šventės eidavo į Panemunėlio pradinę mokyklą. Reikėjo nupėstinti 4 kilometrus. Gal porą metų šeima buvo išsikėlusi prie Panemunėlio geležinkelio stoties į Vebrių kaimą, kur tėvelis buvo išsinuomojęs žemės. Vėliau vėl gyveno Vieversynėje.
Panemunėlio mokyklos vedėjas Kalvelis, pastebėjęs neeilinius Kaziuko gabumus, ragino tėvelius leisti Kaziuką į gimnaziją. Ragino ir klebonas Matilionis, ir vikaras Garška: leiskite Kaziuką mokytis…
Trumpai pasiruošęs pas Tūrdvario studentą Kazį Neniškį, Kaziukas sėkmingai įstojo į pirmąją klasę, apsigyveno pas tėvelio seserį Aneliutę Kavaliauskienę. Tiek jos vyras Jonas, tiek ir Kaziuko teta Kavaliauskienė buvo giliai tikintys, pamaldūs ir labai mylėjo Kaziuką. Jie savo vaikų neturėjo, nes gyveno “Šv. Juozapo šliūbe” – pagal Šv. Juozapo pavyzdį.
Religinė nuotaika vyravo ir Kaziuko šeimoje: mama tretininkė, seserys pavasarininkės, berniukai – angelaičiai. Gavėnioje sausas pasninkas, o vakare Kristaus kančios prisiminimai skaitant ir giedant “vietas”.
Kaip mokykloje, taip ir gimnazijoje Kaziukas buvo pirmūnų gretose, todėl už mokslą mokėti nereikėjo. Jam didelės įtakos turėjo literatūros mokytojas Juozas Tarvydas. Kaziukas ėmė rašinėti prozos kūrinėlius ir skaityti per literatų susirinkimus bei rašyti į moksleivių šapirografuotą laikraštėlį. Mokytojas Jovaiša padarė jį ir muzikos mylėtoju: pūtė miško ragą, dainavo moksleivių chore.
Sąmoningu kataliku ir Tėvynės mylėtoju skatino jį būti ateitininkų organizacija. Čia jis irgi tapo vienu aktyviausių. Gimnazijoje ateitininkų organizacija buvo uždrausta, todėl rinkdavosi į susirinkimus Rokiškio bažnyčios požemyje, tarp grafų Tyzenhauzų ir Pšezdeckių karstų. Atvykdavo čia kun. Alfonsas Sušinskas ir kiti žinomi svečiai “ugnelės uždegti”.
Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, Kaziukas stiprino savo tikėjimą religine literatūra, kurią gaudavo iš Panemunėlio vikaro. Provokatorius moksleivis Kazimierą įskundė, kad platinąs antisovietinę literatūrą, o 1941 m. vasario 16-osios naktį jį suėmė ir žiauriai tardė Rokiškio čekistai Blažys, Afanasjevas ir Zaicevas.
Kai Kazio tėvelis nuvažiavo pas juos prašyti, kad paleistų, jie pakišo jam lapą, kad pasirašytų, jog atsisako savo sūnaus kontrrevoliucionieriaus.
– Ne, ponuliai, kaip gi aš galiu išsižadėti savo vaiko!
Supykę čekistai, šaukdami “mes ne ponuliai”, vožė Kaziukui kėde per galvą, ir jis krito be sąmonės.
Mokyklos direktoriaus ir muzikos mokytojo Jovaišos prašomi, Kaziuką prieš gegužės pirmąją paleido, kad galėtų dainuoti per šventinius renginius. Taip baigė gimnaziją, bet atestato negavo.
1941 m. birželio 26 d. bėgdami nuo vokiečių karių čekistai ir komjaunuoliai važiavo vieškeliu į Rusiją. Netoli vieškelio Kaziukas ir jo brolis aštuoniolikmetis Jonukas šnekučiuodamiesi ravėjo daržą. Staiga iš pravažiuojančių sunkvežimių pradėjo į juos šaudyti. Kaziukas pasislėpė rugiuose, o Jonukas pasileido bėgti Nemunėlio link. Jį vijosi čekistai ir komjaunuoliai šaudydami iš automatų. Jonukas metėsi į Nemunėlį, perplaukė, o upės lankoje jį nušovė. Tai buvo baisus sukrėtimas – ir mamą, ir seseris gąsdino nušausią, bet išskubėjo bijodami artėjančių vokiečių.
Kaziukas buvo įsitikinęs, kad Jonuką nušovė vietoje jo, o 1944 m. iš čekistų kalbų, kad “ne tą svoločių nušovėme”, tai pasitvirtino.
1941 m. Kaziukas vasarą Panevėžyje lankė mokytojų kursus, tačiau mokytojauti neteko,nes vienas dėstytojų nusivežė Kaziuką į Kauno kunigų seminariją. Kaziukas buvo suabejojęs, ar mokytis seminarijoje, ar universitete klausyti prof. A.Maceinos… Seminarijos rektorius kun. Petraitis, sušėręs per ausį, Kaziuką pabučiavo ir nusivedė.
Po metų, 1942 m. organizuojant lietuvišką kunigų seminariją, buvo perkeltas į Vilnių. Čia Kaziukas tikėjosi skleisti krikščionybę ir lietuvybę sulenkintame Vilniaus krašte.

Kunigystės keliu

1945 m. spalio 28 d. arkivyskupas M.Reinys jį įšventino kunigu ir paskyrė vikaru į Švenčionis. Čia rado nuostabų kleboną kun. S.Gimžauską, uolų, šventą lietuvį patriotą, taip pat vargonininką Julių Sinių, giliai religingą, tikrą lietuvį, žinomą kompozitorių. Čia kun. Kazimieras atsiskleidė kaip dvasininkas. Parapijiečiai, ypač jaunimas, jį labai pamilo. Kun. Kazimieras pagarsėjo kūrybingais, sugestyviais pamokslais, gražiu giedojimu, ypač žmonių meile. Jis su pamokslais, rekolekcijomis aplankydavo visas dekanato parapijas. Tuo metu kun. Kazimieras Vasiliauskas dirbo vikaru Kalesnykų parapijoje, kur didesnė dalis kalba lenkiškai. Reikėjo organizuoti lietuvišką chorą ir pamaldas. Matydamas, kad kun. Vasiliauskui tai per sunku neturint muzikinio išsilavinimo, kun. K.Vaičionis pasiūlė pasikeisti – kun. Vasiliauskas – į Švenčionis, kur daug lietuviško jaunimo, o kun. Vaičionis – organizuoti chorą Kalesnykuose. Vilniaus bažnytinei vadovybei pritarus, nuo 1947 m. rugpjūčio kun. K.Vaičionis buvo paskirtas vikaru į Kalesnykus. Čia kiekvieną vakarą važiuodavo į kaimus pas žmones, kūrė chorą ir rengė lietuviškas pamaldas. Tų pačių metų lapkričio mėnesį, per Šv. Juozapato atlaidus, jau buvo iškilmingos lietuviškos pamaldos. Žinoma, ši jo veikla daug kam nepatiko, ir kun. K.Vaičionis negavo net arklio išsikelti į Eišiškes – išėjo pėsčias su 2 lagaminais, nes lietuviški kaimai buvo toliau nuo miestelio. Eišiškėse lietuvių taip pat buvo nedaug, bet kun. Vaičionis stengėsi juos suburt. Vėliau buvo perkeltas į Vilnių, Šv. Jokūbo ir Pilypo bažnyčią, bet ją bolševikai greit uždarė (1948 m. liepos mėnesį), tad kun. Kazimierui teko administruoti nebaigtą statyti Švč. Jėzaus Širdies bažnyčią.
1948 m. liepą uždarius Aušros Vartų kolegiją, keturias bažnyčias Vilniuje studentai ateitininkai organizavo grupę, pavadintą Švč. Aušros Vartų Mergelės kolegija. Dvasios vadu tuo metu buvo Aušros Vartų lietuviškai kalbančiuosius aptarnavęs kun. K.Vasiliauskas. Ten susirinkdavo daug jaunimo. Visą 1948 metų vasarą (balandžio–rugpjūčio mėn.) beveik kiekvieną vakarą rinkdavosi kun. K.Garuckas, K.Vaičionis ir K.Vasiliauskas svarstyti kaip išsaugoti tikėjimą tarp akademinio jaunimo; nuolat pasikeisdami sakydami pamokslus, bendraudami su jaunimu greit atsidūrė čekistų dėmesio lauke.
1948 m. rugpjūčio pradžioje kun. K.Vasiliauską per 24 valandas išsiuntė iš Vilniaus. Išvykdamas jis Dvasios vado pareigas perdavė kun. Vaičioniui. Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia tapo katalikiško jaunimo traukos centru. Kun. K.Vaičionis tarp jaunimo tapo tarsi antruoju Lipniūnu. Vadovaujama studento Algio Kavaliausko, Aušros Vartų kolegija išvystė plačiašakę veiklą, kurios organizacine pradžia galima laikyti kun. K.Vaičionio iniciatyva paruoštą Aušros Vartų kolegijos įkūrimo ir pasiaukojimo Švenčiausiai ir Nekalčiausiai Marijos Širdžiai aktą, pasirašytą Kristaus Karaliaus šventėje 1948 m. spalio 31 d. Šis aktas, drauge ir Dvasinio Kryžiaus karo paskelbimas raudonajam marui – bedieviškam bolševizmui, aktas ir laiškas Šventam Tėvui Pijui XII buvo tą pačią dieną pasirašyti Švč. Jėzaus Širdies bažnyčioje ir kun. K.Vasiliausko.
Kun. K.Vaičionis pasirodė labai išradingas ir jaunimą uždegantis vadovas, Aušros Vartų kolegiją padaręs jaunimo dvasinio judėjimo centru. Čia buvo organizuotos mistinės Lietuvos kankinių laidotuvės, surinkus po kruopelę žemės nuo žuvusių partizanų, kalinių ir tremtinių kapų į Relikvijorių. Šis aktas Aušros Vartų kolegijos vardu pasirašytas 1948 m. vasario 16 d. Pirmasis pasirašo kun. K.Vaičionis.
Aušros Vartų kolegijos veiklai kun. Vaičionis stengėsi suteikti ne vien religinį, bet ir akademinį pobūdį. Kun. K.Vasiliauskas prisimena V.Mykolaitį-Putiną, prof. Jonyną, Jucį ir kitus, bendravusius su studentais. Sakitydavo paskaitas ir kun. K.Vaičionis, tačiau kun. K.Vasiliauskui atrodė pavojinga naudoti paskaitoms ar susirinkimams Universiteto bibliotekos salę, nors ten ir nuoširdžiai juos sutikdavo, jis stengėsi perspėti kun. K.Vaičionį apie galimus šnipelius.
Visi trys grupės kunigai – Garuckas, Vasiliauskas ir Vaičionis – mokėjo sakyti uždegančius pamokslus, tačiau kun. K.Vaičionis pirmasis buvo suimtas 1949 m. birželio 26 d. ir nuvežtas į MGB rūsius. Kun. K.Vasiliauskas pasakojo, kad tardytojai, ieškodami tinkamo kaltinimo, kun. K.Vaičionį klausę, kuo jis jaučiasi nusikaltęs tarybų valdžiai. Kun. K.Vaičionis atsakęs: “Tuo, kad per mažai kovojau prieš bolševikus”. Į klausimą kaip žiūrįs į kolektyvizaciją Lietuvoje atsakęs: “Kaip į organizuotą Lietuvos sunaikinimą!”
Taigi ilgų tardymų kun. K.Vaičioniui nereikėjo kęsti. Jam bausmę paskyrė be teismo – 10 metų lagerio.

Lagerio legenda
Jau Vilniaus Lukiškių kalėjime apie kun. K.Vaičionį ėmė sklisti legendos. Drauge sėdintiems kaliniams jis drąsiai pasakojo, kad čia tik trumpos dienos, nes pergalė jau garantuota. Spalį buvo išvežtas į Karagandos lagerius. Po metų, 1950 m., vėl atvežtas tardymui į Vilnių – atskleista Aušros Vartų kolegijos veikla,surasti paslėpti priesaikos aktai. Kun. Vaičionis supratę, kad klausinės apie Aušros Vartų kolegiją, neištarė nė žodžio.
K.Vaičionis pareiškė: jeigu prieš metus, būčiau su jumis daugiau kalbėjęs, bet dabar, kai aš pamačiau, kaip jūs tyčiojatės, kaip niekinate žmones, aš daugiau nė vieno žodžio neištarsiu. Ši plati, daugelio asmenų byla taip pat nebuvo pateikta teismui – nuosprendį priėmė Ypatingasis pasitarimas (Osoboje sovieščanije) Maskvoje. Kun. K.Vaičionis už grupinę antisovietinę agitaciją buvo nuteistas 25 metams lagerio.
1951 m. atsiduria Vorkutoje, aštuntame “Olpe”, anglies kasyklose. Ten, apmąstydamas Tautos kančias, jis rašo “Jeremiadą” ir kitus religinius, filosofinius ir patriotinius eiliuotus kūrinius, aukoja šv. Mišias, visokeriopai gelbsti ir padeda lagerio draugams.
Po Stalino mirties Vorkutos lageriuose vyko kalinių sukilimas. Pamatęs, kaip žiauriai malšino sukilimą, kaip šaukė žmonės, kun. K.Vaičionis parašo pareiškimą, kuriame pareiškia, kad matydamas kaip elgiamasi su žmonėmis, nusprendžia daugiau nė vieno gramo anglies savo priešams neduoti, į darbą neiti. Pareiškimą paliko barake ant stalo, į darbą nėjo.
Reikia pasakyti, kad atsisakymas dirbti buvo laikomas labai dideliu nusikaltimu ir už tai žiauriausiomis priemonėmis baudžiama. Politiniam kaliniui tai buvo labai pavojinga.
Iš pradžių jį pasodino į karcerį ir bandė įkalbinėti. V.Petkus prisimena atvejį, kai lagerio viršininkui jį įkalbinėjant ir susiginčijus, jis nieko nelaukdamas griebė ilgą pliauską ir užsimojo. Ginčai baigėsi. Vaičionis puikiai įsisavino lagerio keiksmažodžių žodyną ir pokalbiuose su viršininkais sėkmingai jį naudojo. Nežiūrint pasekmių, atkakliai gynė žmogišką orumą. Sykį karceryje, jau visai nusilpęs iš alkio ir šalčio, gavo iš sargybinio dubenėlį putros kartu su patyčiomis. Jis sviedė tą putrą sargybiniui į veidą. Tas įsiutęs norėjo Vaičionį paskandinti “parašėje”, tačiau pamatęs, kad šis vos gyvas, iškvietė medikus. Tąkart į zoną jį iš karcerio paleido.
Kunigas Vaičionis net ir karceryje neapleisdavo Mišių aukos, liudija prisiminęs drauge praleistas Vorkutoje dienas kun. K.Vasiliauskas.
Atsisakantys dirbti – pavojingas užkratas lageryje, tad kun. Kazimierą Vaičionį išvežė į “Kresty” Valdajaus aukštumose. Po trejų metų jį perkelia į Intos lagerius. Tačiau “nepasitaisius”, vėl po pusmečio išsiunčia į Vladimiro “na Kliazme” kalėjimą vieneriems metams. Ten jį pasiekė ir bylos peržiūros rezultatai – bausmę nuo 25 m.sumažino iki 10.
Iš Vladimiro kalėjimo vėl buvo išvežtas į Vorkutą, ir čia susitiko su vėl suimtu kun. K.Vasiliausku. Žinoma, šachtose nedirbo, valdžiai anglies nekasė, bet būdamas dieną zonoje padėdavo skalbykloje, kurią aptarnavo invalidai, išplaudavo barakus, užjausdamas sunkiai judančius budinčiuosius, žodžiu, mokėjo negailėdamas jėgų padėti kitiems. (…)
Tuo laikotarpiu administracija daug pastangų skyrė ateistiniam auklėjimui – buvo skaitomos paskaitos, kviečiami paskaitininkai. Žinoma, kun. Vaičionis rado būdą, kaip su tuo kovoti.
Būdamas “otkazčikas”, buvo gerbiamas tarp recidyvistų, kurie jį laikė vieninteliu tikru jų sutiktu kunigu, – jis ir jiems kuo galėjo padėjo.
Pasidalijo savo susirūpinimu su recidyvistais – urkomis, tie jį nuramino.
Kai buvo sušaukti į salę kaliniai ir pranešėjas pradėjo kalbėti, staiga prie jo priėjo kažkoks kalinys ir parkritęs pradėjo raitytis kaip epileptikas. Tojau prišoko dar keletas ir pradėjo šaukti, kad išeitų. Išsigandęs paskaitininkas movė iš lagerio neatsigręždamas.
Po kurio laiko vėl urkų pagalba paskaitą sužlugdė.
Lagerio administracija greitai suprato, kieno čia darbas, ir nusprendė iš lagerio išvežti. Liepė jam su visais daiktais ateiti prie sargybos pastato. Žinoma, Vaičionio nesulaukė. Grįžęs iš darbo, kun. Vasiliauskas sutiko džiūgaujantį Vaičionį – “visą dieną manęs nepagauna”.Vis dėlto sugavo ir vėl išvežė kažkur už Baikalo, į miške esantį kalėjimą. 1959 m. birželio 29 d. pasibaigus bausmės terminui, paleido be teisės gyventi Lietuvoje.
Kun. K.Vaičionis ieškojo arčiau savo krašto. Prisiregistravo tik Pskovo srityje, Bolagoje (buvusioje Abrenėje). Po pusmečio buvo leista prisiregistruoti Latvijoje, Rezeknėje. Kadangi dirbti pastoracinio darbo neleido, kun. K.Vaičionis baigė kūrikų kursus ir dirbo kūriku, vėliau Jakabpilyje – cukraus, plytų fabrikuose, statybininku, su motociklu vežiojo gėles gėlininkystės ūkyje. Kartu vargonininkavo Rezeknės ir Jakabpilio bažnyčiose.
1966 m. Vilniuje įvyko Aušros Vartų kolegijos narių teismas, kuriame, be kitų kaltinimų, buvo panaikintas ir kaltinimas D.Čebeliui, dėl atnisovietinės šmeižikiškos poemos “Vivos plango,mortuose voco”. Šis teismas praktiškai išteisino daugumą bylos dalyvių, jie visi buvo paleisti, tačiau “ideologiniam vadui” K.Vaičioniui buvo tik sumažinta bausmė iki 10 metų – tiek, kiek buvo atsėdėjęs, bet teistumo nepanaikino.
1969 m. Latvijos milicija išdavė jam “švarų” pasą, tad Kazimieras norėjo prisiregistruoti Lietuvoje, tačiau Lietuvos KGB užprotestavus, Latvijos milicija buvo priversta grąžinti tremtinio pasą.
1970 m., po vienuolikos metų tremties, kun. Kazimierui buvo leista gyventi Lietuvoje ir dirbti pastoracinį darbą. Pradžioje buvo paskirtas į Švenčionis, bet neilgam, nes kulto reikalų įgaliotinis leido skirti tik į lenkiškas parapijas. Buvo perkeltas į Pabradę, Paberžę, Turgelius. Ir šiose parapijose darbavosi uoliai, – vienas pirmųjų pradėjo laikyti šv. Mišias gimtąja kalba. Vaikučius ir jaunimą įtraukė į liturgiją, pagal II Vatikano suvažiavimo nurodymus.
Kunigaudamas lenkiškai kalbančiose parapijose išvertė šiuolaikines lenkų giesmes į lietuvių kalbą. Tik po dvidešimties metų buvo paskirtas į Ceikinius, lietuvišką parapiją, kur ligi šiol dirba. Kun. Kazimieras 1990 m. buvo reabilituotas, tik jo asmens byloje liko užrašas: “Očenj opasnyj recidyvist, deržatj pod usylenym konvojem” (“Labai pavojingas recidyvistas, skirti sustiprintą sargybą”).

Kun. K.Vaičionio kūryba

Būdamas lageriuose kun. K.Vaičionis ant popieriaus skiautelių vertė iš lotynų kalbos psalmes, rašė lietuvių tautos kančių “Jeremiadą”, Žolynėlių kantatą, poemas apie pirmųjų amžių kankinius ir kt. Išvertė “Giesmių giesmę”. Siųsdavo namiškiams nuostabius laiškus – tarsi maldos perliukus. Aprašydavo ten kalinčių kunigų ir lietuvių didvyriškumą. Ypač gražiai aprašė kunigą Leoni, italą jaunuolį, studentą iš Aušros Vartų kolegijos Algutį ir kt. Lageryje bendravo su japonų jaunuoliu, pramoko japoniškai. Būdamas tremtyje Latvijoje jis išmoko latviškai ir išvertė latvių klasikų J.Rainio, Aspazijos ir kt. kai kuriuos poezijos gintarėlius, labai artimus originalo skambesiui, vertė į latvių kalbą lietuviškas giesmes; jos ir dar ten mielai giedamos bažnyčiose. Puikiai išvertė Aleksejaus Tolstojaus (dar caro laikų rašytojo) “Joną Damaskietį”. Rašė poemėles “Marytė Goretti”, “Piemenaujanti karalaitė – Regina” ir kt.
Dirbdamas Lietuvoje buvo liturginės komisijos narys, padėjo redaguoti giesmyną, kuriame yra ir jo giesmių.
Rankraščiuose sukaupė daug įtaigių pamokslų, aktualių ir šiandien. Per Lietuvos krikščionybės 600 metų jubiliejų dalyvavo Lietuvos kunigų delegacijoje Romoje (kai neišleido kun. K.Vasiliausko dėl ryšių su “Sacharovais ir Kovaliovais”). Buvo Vilniaus vyskupijos kunigų Tarybos narys.
Šiandien kun. Kazimieras Vaičionis tebegyvena tolimoje Ceikinių parapijoje. Jis juokaudamas sako: “Sergu nepagydoma – senatvės liga, ir jau kita parapija bus Lopetinsko. Nebeturiu atminties, jaučiuosi pavargęs ir noriu tik miegoti.”
Nežiūrint visų negalių, jis tiesiog atgimsta, kai šventai susikaupęs aukoja šv. Mišias. (…)
* Kun. Kazimieras Vaičionis. Lietuvos Jeremiada. Leidykla Atmintis. Tiražas 500 egz. 9 sp.l. Spaudė “Morkūnas ir Ko”, Kaune

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra