Gudijos etiudai: iš vienos protėvių žemės išėję

Autorius: Data: 2013-03-26, 15:20 Spausdinti

Gudijos etiudai: iš vienos protėvių žemės išėję

Doc. dr. Egidijus MAŽINTAS, Lietuvos edukologijos universitetas

Keikiu aš kolūkius,/ pokario laikus: / Iš namų išvijo / Dar mažus vaikus“, – šios eilutės iš Gervėčių krašto dukros, mokytojos Malvinos Miškinienės eilėraščio „Prakeikti laikai“. Moters diena – kovo 8-oji – Baltarusijoje yra tradicinė nedarbo diena. Laikraščiuose posmai ir eilėraščiai moterims, mylimosioms, motinoms.

Nors Lietuvoje taip pat tarptautinę Moters dieną sovietmečiu šventėme net 5 dešimtmečius, tačiau mūsų žmonės sugebėjo suabejoti moters revoliucionierės idealu, ir nepabūgo užmaskuotai tai susieti su tradicine etnografija, per moters ryšį su žeme, saule, liaudies švietimu prie besisukančio ratelio. Tai liudija sukauptii sovietmečiu priverstinai švęstų tarptautinės moterų dienos miesteliuose, kaimuose, mokyklose pūvantys archyvai. Visų šių dirbtinų švenčių euforiją, kaip ir kolūkius, tarsi raudonąsias blakes, apraizgusias gimtinę, šiandiena primena blyškūs puslapiai, sukauptose miestelių ir mokyklų istorijose. Lietuviška etnografijos tradicija užgožusi Tarptautinę Moters dieną, Spalio Revoliucijos, Pergalės dienų minėjimus, ypač didelį dėmesį skyrė tautinėj tradicijai, kuri buvo gaji ir ilgai išsilaikiusi visose šventėse. Nesvarbu ar tai Vėlinės, Motinos diena, Rasos, Derliaus nuėmimo, ar Sėjos pradžios metas, pagoniškos dievybių, žmogaus mirties, gimimo, ar krikštynos. Bendruomenėje šalia tėvų formavosi jauno žmogaus asmenybė. Sakoma vaikui išugdyti reikia viso kaimo. Bendruomenės intensyviausiai kūrėsi giedamų sutartinių laikais. Sutartinės suartindavo ne tik artimiausius kaimynus, bet ir tolimus vienkiemius. (Po žemės ūkio ministerio M. Krupavičiaus tarpukaryje įvykdytos 1920 m. žemės reformos atsirado ketvirtis milijono vienkiemių! Ten gyveno daugiau kaip milijonas lietuvių). Padainuoti ateidavo visi ir jauni ir seni. Visą Lietuvą vienijo jokiuose pasaulio kraštuose nesutinkama sutartinė, liaudies daina, kurioje visi – gabūs ir nelabai, balsingi ir nebyliai rasdavo savo nišą. Tokia tradicija ypač gyveno ir skleidėsi Rytų Lietuvoje, Gudijos lietuvių apgyventose vietovėse. Krikščionybė ir kiti režimai ypač žiauriai kovojo su sutartinėmis. Ypač daug priekaištų mūsų mamoms, močiutėms, seserims, kurios buvo gėdinamos ir iš sakyklų, kaimo bažnytėlėse, pasakydavo kitakalbiai ideologai. Sutartinės trukdė bažnytinėms giesmėms, plisti, taip pat ignoravo pasalūniškai saldaus lenkiško miestietiško šlagerio raidą Lietuvoje. Šitas blogis turėjo pavadinimą – buvo laikomos „pagoniškos agrokultūros reliktas“, kaip labiausiai atsilikęs nuo modernėjančios Europos. Ačiū protėviams, kad laikėsi kol galėjo. Skaidomos ir ujamos sutartinės turėjo išmirti kaip ir tautinė tautodailė, nacionalinė savivoka ir savimonė su prigimtinio lietuvių tikėjimo simboliais. Vietoj sutartinių buvo brukamos slaviškos, lenkiškos, arba su slaviška melodika kuriamos lietuviškos dainuškos. Jos tenkino griežtuosius cenzorius. Kova dorai ir moralei buvo laimėta per dvasinę tradiciją. Išjuokiant taurumą ir kilnumą, o jų vietoje brukamą pataikūniškumą, lojalumą, paklusnumą. Priverstinai dirbtinai lietuviai buvo nuolat stumiami į germanišką, po to lenkišką Europą. Arba į Ordos įstatymų gniaužtais suparaližuotą, tautų kalėjimu tapusios Rusios glėbį. Iš kurio turėjome nebeišsikapstyti. Neišsmaugė. Kai kas liko. Slavai, lenkai ir maskoliai, nuo jų ne daug kuo atsilikę germanai pasirodė barbarai ne iš kelmo spirti. O iš pačio pačio… Iš lietuvių liaudies tautosakos, ačiū Viešpačiui, skleidėsi nacionalinės tautinės pedagoginės idėjos. Kurios suvešėjo tarpukaryje. Gudai neturėjo tautiškos tarpukario žemės ūkio ir tautinės švietimo reformos. Kas kalti? Kai 1930 m. laisvojoje Lietuvoje klestėjo amatai ir žemės ūkis, gretimoje Gardino, Lydos, Naugarduko, Mogiliovo srityse siautėjo raudonųjų sukeltas badas. Atvykusį iš Sovietų Rusijos pataikūniškai bailų bolševikėlį Michailą Kalininą su traukinio vagonuose atgabentomis raudonomis kojininėmis ir šalikais, vietiniai gudai, išvarginti represijų ir nepriteklių, sutiko „Kremliaus raudonąjį apaštalą“, kaip Jėzų Kristų. Kokios ES idėjos šiuo metu mums liko? Iškeiskime paskutinį savo lietuviškumo simbolį – litą į eurą, kad keliems investuotojams būtų lengviau konvertuoti. Vyriausybė ir tautos vedliai pritarė, kad iškastruotas litas, jau niekada nepasikeltų. Numarinti savomis rankomis. Tai skaudžiausia. Blogiausius darbus ES palieka mūsų judošiams, nelabai subrendusiems ir tautiškai blankiems valdininkėliams. Tiems patiems, kurie geriausiai išmoko keliaklupčiauti, pataikauti, ir savus pjauti dar sovietmečiu. Gaila, kad nebuvo atlikta desovietizacija. Partkomų žvaigždės būtų galėjusios žibėti ir prisigrobti tik jachtklubo, ar buvusio kolchozo steigiamojo susirinkimo akcijų paketą.Tai jau tapo tautos bėda. Arba nelaime. Kur rasti nors pora padorių lietuvių?

Visose sutartinėse, dainose, jaunoms šeimoms, buvo skiepijama, kad žemelę, kaip ir motinėlę būtina gydyti, prižiūrėti, rūpintis ir maitinti pozityviomis mintimis, kas šiuo metu vadinama „kuriamąja žemėlės energija (dvasia)“. O kas ją naikino? Patys lietuviai. Kaimai virto kaip ir ąžuolai. Upeliai ir šaltiniai tapo srutų ir mazuto pelkėmis. Tokia kilni nuostata – saugoti žemę-motiną liko tik mūsų eilinių pedagogų ir ugdytojų pareiga. Visiems kitiems nusispjaut. Mitologinės būtybės, vėlės susijusios su žemės kultais ypač gerbtinos ne tik Lietuvoje, susigūžė nuo plasmasinės vanilinės „popžvaigždžių ir šou ryklių“keiksmų ir oracijų seksualinėms mažumoms, ir viskam kas lietuviška patriotiška. Lietuvių meilę žemei-motinai atspindėję daugybė ritualų, apeigų, oracijų, užkalbėjimų, burtų liko pelėnės vietoje. Brukamos kitų šalių kultūros ne visai pilno protelio atrodantys artistai su nerėgėto triukšmą sukeliančia aparatūrą, drebino šventąsias mūsų girias, aikštes, koncertų sales. Motina – gudams, kaip ir lietuviams šventa. Vykstant 2013m. kovo 8-osios renginiams moterys vaikšto, pluša, dirba pasipuošusios. Jų Gudijoje -5 milijonai. Rimdžiūnų vidurinė mokykla Gervėčių apylinkėse, priklauso Gudijos švietimo sistemai. Tačiau šios Tarptautinei Moters dienai skirti renginiai susidūrė su gedulo ciklonu, atslinkusiu net nuo …Pietų Amerikos. Gudija dirbtinai ar nuoširdžiai gedėjo tolimo charizmatiško revoliucionieriaus, Venesuelos prezidento H. Čaveso, mirusio 2013 m. Moters dienos išvakarėse? Atvykęs į Rimdžiūnus, nespėjau susigaudyti, koks tai gedulas. „Gal generalisimo Josifo Stalino 60-ąsias mirties metines švenčiate, kad uždraustos visos šventės? (J. Stalinas mirė 1953 m. kovo 5 d.). Nors šalyje gedulo dienos, tačiau Rimdžiūnų lietuviškoje mokykloje, lietuvių kalbos kabinete netrūko gražių ir nuotaikingų žaidimų ir posmų, eilėraščių, skirtų mokytojoms, bei mamytėms, seserims, močiutėms, toks šventiškas renginys vaikams yra labai svarbus. Latvių tautybės chemijos mokytoja Silvija Ruplienė (su vyru lietuviu išauginusi du sūnus) sugalvojo visą eilę tautiškų pratimų, kur vaikai sugebėdavo ir į klausimus atsakyti ir parungtyniauti. Imituodami gyvenimiškas situacijas jaunieji rimdžiūniškiai per žaidimą, papročius perima tradicinio ugdymo dėsnius, ir tarsi užtikrina jų tęstinumą. Elgesio normos ypač gražiai formuojasi veikiamos tradicinių liaudies papročių. Pavyzdžiui mažieji rimdžiūniškiai norėtų sukurti vaidinimą, bet nedrįsta. Daugybę metų nėra muzikos, piešimo, meno būrelių kas labai padėtų ugdyti vaizduotę, bendravimo kultūrą, loginį ir emocinį mąstymą. Ėję negailestingi šimtmečiai iš gudų taip pat atėmė bet kokį norą vaidinti. Gyvenimo iškreipti „represinių struktūrų vykdomi vaidinimai“, „žiaurumo teatrai“, ir „vergų bei budelių poligonai“, naudojo tuos pačius ir labai seniai pavargusius terminus, „mes jus išvadavome, o dabar mus mylėkite“. Vienas iš sutiktų žmonių paklausė: „Kodėl nemylite rusų?“. Atsakiau klausimu į klausimų: „Pasakykite, o kas pasaulyje juos myli?“. Atsakymo neišgirdau. Visi režimai naikino tiek gudų, tiek lietuvių tapatybę. Lietuviai atvirkščiai, kuo juos labiau engė, tuo daugiau kiekviename kieme radosi nuotaikingi kiemo vaidinimai (teatrai), priklausę tradicinei meninio ugdymo sistemai. Groteskiškai ir su talentingu jumoru pašiepiantys režimą bei diktatūrą paslaptingomis ir tik saviems suvokiamomis raiškiomis tautinėmis metaforomis. O LDK senuosiuose didikų Radvilų, Tyzenhauzų, Oginskių, Tiškevičių, Jackevičių pilių rūmuose (kultūros centruose) – Krėvoje, Nesvyžiuje, Myre, Naugarduke, Gardine, Vitbske, Lydoje ir kt. ypač klestėjo ne tik vaidinimai, baletas, bet ir operos spektakliai. Drama ir teatras dabartiniuose Baltarusijos miestuose, kurie priklausė Lietuvos Didžiajai kunigaikštystei ne prievarta, o gražiu ir kryptingu Lietuvos valstybės kūrimo procesu, natūraliai atsirado šimtu metų anksčiau negu Rusijoje, Skandinavijos ir kt. kraštuose. LDK didikų pilyse šimtmečiais klostėsi tautinis, socialinis, politinis, diplomatinis, visuomeninis, kultūrinis gyvenimas. Senoji liaudies pedagogika pažadino ir išplėtė dvasinį gyvenimą visuomenėje. Lietuvos valdovų, didikų rezidencijos garsėjo barokiniais teatrais, jaunimo baleto ir vaidybos studijomis. Kultūrinėje veikloje dalyvavę talentingi žmonės, nuolat gyveno valdovų ir didikų rezidencijose. Daugelio jų pastangomis, atsižvelgiant į epochos tradicijas, buvo kuriami gana įvairių gudų ir lietuvių rūmų kultūrų modeliai, prasminiai ceremonialai, dažniausiai atliepiantys į didžiųjų kunigaikščių, didikų, žemvaldžių, dvarininkų, bei juos supančių diduomenių aukščiausiojo sluoksnio kultūriniams ir socialiniams poreikiams ir papročių tendencijoms. Daugiausiai teigiamų emocijų teikė ir pažintinė pilių kultūrinė veikla: mokymasis ir galimybė tobulėti, taip pat milžiniškas muzikinių-teatrinių renginių poveikis, kurių sklaida buvo labai diferencijuota. Barokinių teatralizuotų renginių dalyviai patyrė malonių kūrybinių išgyvenimų bendraudami su įvairių tautybių spektaklio statytojais, pedagogais, bendradarbiais, vėliau tapusiais draugais. O kurdami ypatingą spektaklių atmosferą, bendradarbiaudami, praturtino tų pilių ir savo kultūrinį gyvenimą. Tada mūsų protėviai suprato, kad kultūra yra valstybės pamatas. Tai rodo, kad gudams toliau puoselėjant ir vystant tradicinę muzikinę-teatrinę kultūrą, šalis galės susigaudyti, kad turi labai seną ir turtingą kultūrą. Žymiai didingesnę už dabartinę peršamą-slavišką nuostatą-jei nėra istorijos mes ją sukursime.

Per meninį ugdymą, taip pat per tautosaką vaikai susipažįsta su pažiūrų, auklėjimo, išminties sistemomis. Jei tautos tradicija laikoma žodine komunikacija, tai pedagoginės idėjos slypi visose tradicinėse kaimo bendruomenėse. Šios bendruomenės visų okupantų buvo kryptingai naikinamos, žlugdomos: „Vargas, skurdas, badas / Puolė juos kartu. / Darnią šeimynėlę / Varė iš namų.“ (M. Miškinienė).

Tremiamos lietuvių šeimos, persekiojama lietuvių kalba, papročiai. Lenkų ir bolševikų pareigūnai elgėsi ypač žiauriai. Nuolat šių tautybių asmenų baudžiami patriotiškai nusiteikę lietuvininkai, už gimtosios kalbos vartojimą, taip pat dirbtinai iškraipant jų vardus ir pavardes, užrašant svetimomis slaviškai skambančiomis, žeidė vietinių tautiečių jausmus: „Saulė tik pakilo / Virš laukų, miškų, / Su vaikais išėjo / Iš gimtų namų. Bėgo iš gimtinės, /Taip mielos, brangios -/ Vargs jie be tėvynės, /Be kalbos gimtos.“ (M. Miškinienė).

****************************

Gudijos etiudai: „O kad mes esame lietuviai, / To nenorėjo nei girdėt.“

Krauju ir skausmu persismelkusi visa Gervėčių žemė. Kaip ir Lietuvos. Niekas tiek skausmo nesuteikė šaliai kaip kaimynai – lenkai ir maskoliai. Kovo 11-osios renginio scenarijų parengęs istorijos mokytojas Artūras Vasiliauskas, praėjusiais metais baigęs Lietuvos edukologijos universitetą, nepabūgo išbandymų. Atvyko į Rimdžiūnų vidurinę mokyklą ir svariai prisideda prie mokymo proceso, lietuviškų renginių organizavimo. Artūras geru žodžiu mini LEU dėstytojus prof. E. Jovaišą, prof. A. Ragauskienę, prof. J. Skyrių ir kt. Skaitymus pagal Nepriklausomybės aktą atliko Rimdžiūnų 6-10 klasės mokiniai: Violeta Bublėvič, Darius Kimsa, Elena Černiavskaja, Adriana Lukšaitė. Ypač šiltai buvo sutiktos viešnios – gretimo Petrikų kaimo dainininkės Marija Mažeikienė ir Valda Juočienė. Abi iš atminties dainuoja kelis šimtus dainų. Šį kartą padainavo patriotiškų dainų iš savo neišsenkančios dainų ir giesmių skrynios. Vieną senobinę dainą įsidėmėjau: „Nebegrįši miargužela / iš kur busi imta, / Greičiau grįši un kapelių kur / Žemelė švinta“ (dainų kalba netaisyta). Su žeme prasideda žmogaus gyvenimas pasaulyje, o po viskam į žemelę sugrįžtama. Norėdami išmokti nuostabiais žodžiais dainuojamų dainų apie gimtinę, ąžuolus-didvyrius, didžiavyrius bernelius kovojusius už mylimą kraštą liaudies dainininkės pasidžiaugė prakilniu kvietimu švęsti Nepriklausomybės dieną su augančiu lietuvišku jaunimu. Ilgai nesiliovė aplodismentai bei padėkos žodžiai taip gražiai renginį suorganizavusiems mokytojams ir mokiniams. Ir be abejo šventės puošmenoms – legendinėms liaudies dainininkėms.

Renginį tęsė mokiniai – Darius Kimsa (akomponuodamas su gitara) su moksleivėmis Monika ir Erika Petrikaitėmis, Adriana Lukšaite, Gražina Bublėvič, padainavę Egidijaus Mažinto dainą pagal a. a. kario Norberto Valterio eilėraštį „Aš pareisiu“. Lietuvos kariuomenės savanoris N. Valteris, kilęs iš patriotiškai nusiteikusių lietuvių šeimos, atlikdamas karinę misiją Bosnijoje 1996 m.sudegė tanke, prieš tai kelios dienos iki nelemtingos mirties sukūrė eiles: „aš pareisiu, švino kulkų nuklotu keliu…“, tarsi nujausdamas likimą…

Energinga ir veikli Rimdžiūnų vidurinės mokyklos direktorė Svetlana Lukšienė renginio pabaigoje pastebėjo, kad „iš senolių dainų gali mokytis jaunimas, kaip mylėti savo kraštą. Dainos šimtmečių išbandytos, šiame krašte dainuotos protėvių, tėvų“. Būtų nuostabu, kad jaunimas kibtų dainuoti iš lietuviškų dainų lobyno, kurį turi sukaupusios šios unikalios dainininkės. Jos gali perteikti gyvai ir švariais skambiais balsais, dainas, kuriose kiekvienas žodis aukso vertės. Jaunimui tenka susikauti su aplinkoje svetimomis kalbomis skambančiomis, rėksmingomis dainuškomis, apie pasivažinėjimus su traktoriais Belorusais, arba užsienietiškų markių kadilakais, apie lengvabūdišką meilę, ir apie turtingą jaunikį, kurį galima apšukuoti ir apgauti. Visos šalia įvairiais trankiais ritmais pulsuojančios slaviškos ir anglakalbių masinės popkultūros tikslas – išvesti jauną žmogų iš tėvelių skiepytos tradicinės doros ir moralės aplinkos, gimtojo sodžiaus, kaimo piliakalnių ir šventų šaltinių, bei girių. Ir skiepyti pakitusias vartotojiškos visuomenės vertybes: apgauk, nudžiauk, pabėk, išduok, išleisk, daug pirk, ir išlaidauk. Viską galima nupirkti. Akademikas E. Jovaiša š. m. kovo 6 d. pristatęs savo monografiją „Aisčiai“ prisipažino, kad lenkų ir rusų, aplamai slavų niekas neužtinka iki VI-ojo šimtmečio. Tačiau mandrūs kaimynai nesidrovi: „istorijos mokslą galima ir nusipirkti“. Ir Lietuva tokių istorikų nestinga. Keli įsigudino parašyti pseudo Lietuvos istoriją, beje su VU profesorių pareigomis, o dar keletas istorikų suabejojo Žalgirio mūšiu. Jų nuomone, 1410 m. kovos tai – sovietinio režimo produktas, kur reikėjo parodyti lietuvių tautą kaip kovotoją prieš vokišką okupantą. Knyga 2012 m. net pelnė Lietuvos respublikos krašto apsaugos ministerijos premiją. Nesimokyk, bet įsigyk diplomą, tingėk ir nevenk taurelės bei cigaretės dūmelio. Neturi kilmės, parduosim bajoro titulą su dokumentais, tik mokėk. Ir tautos istoriją galima už pinigus perrašyti. Kriminalinės kronikos tarsi blakės keliauja iš vienos kronikos į kitą, kad nustebinti, apstulbinti, ir pakraupinti jauną ir seną lietuvį. O kriminalinės istorijos paskviliai gali padaryti ne mažesnę žalą jaunimo tautiniam ir patriotiniam ugdymui. Jeigu kriminalinių kronikų herojai-prievartautojai, vagys, mušeikos yra baudžiami. Ar istorijos falsifikatoriams galima ką nors panašaus pritaikyti. Nuostabiausia tai, kad šių istorinių paskvilių autoriai, keliauja po TV ekranus, nuodydami šalies gyventojus. Gal reikėtų Konstituciniam Teismui pagalvoti, ar už Lietuvos istorijos falsifikavimą nevertėti mokėti baudas arba apie tinkamumą būti Lietuvos piliečiu? Pagalvojau, kad šie Gudijos teritorijoje esančioje Rimdžiūnų vidurinėje mokykloje, besimokantys vaikai yra mūsų tautos „deimančiukai“. Nesugadinti. Jie parėję iš mokyklos tėveliams padeda apsiliuobti kieme su gyvuliais. Taip pat kūrenti krosnį ir šerti naminius paukščius ir žvėrelius. Kiek iš jų pateks į kosmopolitišką aplinką? Ar atsilaikys, šalia Vilniuje, Lietuvos sostinėje klestinčios pramogų pasaulio keistenybėms ir siaubūniškoms deformacijoms, pasiruošusioms praryti, sugėdinti ir sumenkinti šias rimdžiūniškos tvarkos oazėje išaugusius jaunuosius lietuvius?

Savo elgesiu ir dainomis, abi močiutės tarsi auklėja bei moko mus kaip reikia gyventi, nes dainose tūkstančius metų sukaupta tautos atmintis, istorija, poelgių ir tautinio gyvenimo edukacija. Ugdymo sistema. Naujas derlius su dainomis, šilta kvepiančia duonele čia buvo pagerbiama ne mažiau iškilmingai kaip ir gimęs kūdikėlis. Derliaus nuėmimas buvo grandiozinis įvykis visų lietuvių gyvenimuose. Kaip šiandiena priimta vadinti festivaliais ar meno šventėmis, fiestomis. „Karavoju atneša/ un stalalio padeda,/ Un stalalio padeda ir veseiliu pradeda, / Kuo veseilia dzidesne, / tuo dalalė geresnė, / Kuo veseilia mažesnė, / Tuo dalalė vargesnė“. Kokia išmintis. Naujam gyvenimui palydėti taip pat reikia viso kaimo. Kaip ir kūdikio gimimas – didžiulės reikšmės įvykis. Įdomu, kad Gudijoje ypač padidėjo vaikų gimstamumas, net 6 proc.geresnis nei praėjusiais metais. Ir socialinei politikai čia skiriamas didesnis dėmesys nei Lietuvoje. Socialinė rūpyba mūsų gimtinėje tapo fasadiniu rinkimų triuku. Po Seimo rinkimų baigiasi ir socialinės nelygybės, socialinės atskirties mažinimo temos ketveriems metams yra nepageidaujamos.

Kovo 11-osios šventę rimdžiūniškiai baigė Gervėčių krašto giesme:

„Esam Gervėčių krašto žmonės -/ Sala lietuvių Gudijoj. / Augom atskirti nuo tėvynės, / Savo motulės Lietuvos. / Engė mus rusai, lenkų ponai,/ Draudė lietuviškai kalbėt, / O kad mes esame lietuviai, / To nenorėjo nei girdėt.“

Visi ją dainavo atsistoję, kaip ir tautos himną renginio pradžioje. Gudrūs tie lietuviai, nusistebėjo kaimynė: net ir Nepriklausomybės dieną sugebėjo sumenkinti, ją sukomercindami. Pinigai sugadina viską. Kaimynė negalėjo atsistebėti, tiek metų klestinčiu biurokratiniu atgrasiu gopšumo vajumi, ir kaip tai pasakyti vaikučiams? Kad visa Lietuva tada 1991 m. kovojusi su sovietine lietuvybę naikinančia karo mašina, liko už borto, o ta tautos dalis, kurie sau iki gyvos galvos pasiskyrė solidžią rentą, tarsi ir nubraukė kitų žmonių indėlį. Kaip tame sovietiniame anekdote, „mes būsime jūsų vedliai o jūs mūsų vergai. o visą tai priversime laikyti demokratija“.

Rimdžiūnų vidurinės mokyklos lietuvių kalbos mokytojos Svetlanos Vasilionok nuotr.

Lietuva - Baltarusija , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra