Gražiau už gamtą stiklu neprabilsi

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Tačiau tokių bandymų gali rasti sostinės galerijoje „Vitražo manufaktūra“, kur veikia Rūtos Lipaitės autorinė vitražo darbų paroda.
 
R. Lipaitė pristato keturiolika skirtinga technika atliktų darbų, kuriuos sukūrė per pastaruosius penkerius metus. Parodą šioje galerijoje monumentaliosios dailės atstovė rengia jau antrą kartą. Žvelgdamas į jos stiklo liedinius ir lydinius – keliasluoksnius, gelminius – ne vienas žiūrovas juose turbūt įžvelgs gamtos atspindžių, gretins su matytais vaizdais, gal net prisiminimais. O ten, kur įvairiaspalvius stikliukus apibrėžia tiesi linija, įsivaizduos dirglesnį – miesto peizažą.
 
„Gražiau už pačią gamtą nieko nepadarysi. Tačiau kai kuriu vitražus, stengiuosi nepaslėpti gražiųjų stiklo savybių“, – LŽ prisipažino darbų autorė. Monumentalistai – vitražo, freskos menininkai, kitaip nei kiti dailininkai, parodas rengia retokai. Jų darbai dažniausiai atsiduria architektūriniuose objektuose, pastatuose arba privačiose erdvėse, į kurias niekada specialiai neužsuka žiūrovas. „Tad šia paroda siekiu meno mėgėjams, galerijos lankytojams, bičiuliams priminti apie save ir savo darbus. Juos kūriau jungtinėms parodoms, ieškodama naujų kūrybos būdų, išmėgindama naujas technologijas“, – sakė menininkė.
 
Vitražo dinastija
 
R. Lipaitė – menininkų dinastijos atstovė, taip sakant, antroji grandis. Jos mama Irena Lipienė – žinoma vitražistė, monumentaliosios dailės klasikė. Penkiolika pirmųjų gyvenimo metų Rūta praleido Taškente (Uzbekistanas), kur dėl tėvelio ligos turėjo išsikraustyti šeima. „Daugumą darbų mama sukūrė būtent ten“, – pasakojo R. Lipaitė. Tik vasaros atostogų Rūta sugrįždavo pas senelius į Lietuvą. Mokymasis rusų kalba nesutrukdė vėliau sėkmingai baigti vieną iš Žirmūnų mokyklų, į kurią atėjo aštuntoje klasėje. Daile Rūta susidomėjo gana anksti. Prisiminė ir pirmąjį meninį laimėjimą: būdama penkerių ji tapo tarptautinio vaikų piešinių konkurso laureate. „Tėvams sakydavau, kad „vitražininke“ tikrai nebūsiu, nes tai labai sunkus darbas. Bet vėliau viskas ėjosi savaime: pradėjau dirbti su stiklu ir pajutau, kad ši medžiaga man itin artima“, – prisiminė R. Lipaitė. Ji dažnai lydėdavo mamą į keliones, per kurias abi lankydavosi stiklo fabrikuose. Mergina matė, kaip „verdamas“ stiklas ir kaip nelengvai atsiranda meno kūrinys. R. Lipaitė mokėsi Vilniaus dailės instituto (dabar – akademija) Pramoninės dailės fakultete Kaune, o po poros metų ėmė studijuoti vitražo specialybę Vilniuje. Ar paseks močiutės ir mamos pėdsakais R. Lipaitės sūnus Vilius, nežinia. Kol kas jis – didžiulis Lietuvos krepšinio aistruolis. Po lietuvių pergalės prieš Argentiną sunegalavo… kaip tikras sirgalius. Lyg parodai besirengiančiai mamai būtų maža rūpesčių…
 
Istorijos tąsa
 
Atsitiktinai ar ne, tačiau „Vitražo manufaktūra“ įsikūrė simbolinėje vietoje – kvartale, kuriame nuo seno puoselėtos stiklininkystės tradicijos. Galerijos įkūrėja ir vadovė Julija Vaičienė LŽ pasakojo, kad čia prasidėjo lietuviškojo vitražo istorija. „Kaip įmanydami stengiamės ją tęsti – ne tik parodomis, bet ir praktiniais užsiėmimais, ugdydami jaunuosius menininkus“, – teigė garsi vitražistė. Jaunimą galerijoje-dirbtuvėje supa ne tik amato žinovų dėmesys, bet ir vitražo klasikų Algimanto Stoškaus, Konstantino Šatūno, Kazio Morkūno, Henriko Kulšio darbų eskizai ir fragmentai.
 
„Lietuvos žinios“ nuotr.
 
www.lzinios.lt
 
Nuotraukoje: R. Lipaitė: „Pasirinkau tokią specialybę, kurios negaliu vadinti darbu. Man tai – didelis džiaugsmas, malonumas, savotiška priklausomybė“

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra