Graži Milašauskų šeima

Autorius: Data: 2012-07-20, 15:47 Spausdinti

Graži Milašauskų šeima

Malonus pokalbis su Rambyno regioninio parko direktorės Dianos Milašauskienės šeima

Šiais laikais periodika, televizija ar radijas daug dėmesio skiria negatyviems gyvenimo reiškiniams (vagystėms, apiplėšimams, žmogžudystėms, savižudybėms ir pan.) arba transliuoja lėkšto turinio pramogines laidas. Daugelis tik keikia valdžią, kad per mažai duoda, blogai gyvena, prisimindami sovietinius laikus, kai visi turėjo darbą, šiokį tokį uždarbį, tačiau parduotuvėse nieko nebuvo įmanoma nusipirkti, nes karaliavo deficitas ir pažintys. Jie nesupranta, kad savo gyvenimu reikia rūpintis ir patiems.

Bet pamirštami ir nepagarsinami gražūs darbai, mokslo ar kitų šakų pasiekimai, kurie garsina Lietuvą pasaulyje. Juk turime ir žymių įvairių specialybių žmonių, kurie nelaukia malonės iš aukščiau, bet savo darbu bei visuomenine veikla džiugina aplinkinius.

Tad pristatau Milašauskų šeimą iš Pagėgių savivaldybės Rukų kaimo, kuri tikrai nusipelno šio pagarsinimo ir gali būti sektinu pavyzdžiu kitiems.

Interviu su ja Vilniaus Šv. Jonų bažnyčioje (2012 06 20) po VU TVM absolventų bakalauro diplomų įteikimo.

Prašau prisistatyti.

Diana Milašauskienė – Rambyno regioninio parko direktorė.

Kur anksčiau dirbote?

Prieš tai auginau gausią savo šeimą ir užsiėmėm šeimos verslu.

Bet šeima, keturi vaikai?

Taip. Tai du sūnūs ir dvi dukros.

Tai yra labai sunku šiais laikais. Ar daug džiaugsmo patyrėte, ar daugiau vargo buvo?

Dabar tiktai džiaugsmas. O gyvenant, kaip ir kiekvienai mamai, rūpesčių yra. Bet vaikai sveiki, nori mokytis – tai ir džiaugsmas.

Kokia proga atvykote į Vilnių?

Į Vilnių atvažiavome pasveikinti pirmą vyriausiąjį sūnų Tomą, baigusį Vilniaus universiteto Tarptautinio verslo mokyklos bakalauro studijas.

Klausiu naujai „iškepto“ bakalauro Tomo, ką Jums davė studijos, ką išmokote?

Ką išmokau keliais žodžiais būtų sunku apibūdinti. Iš viso ketverius metus mokėmės. Bet svarbiausia tai, kad išmokė mokytis, davė žmogiškąjį kapitalą, pažintis, parodė kaip viskas vyksta realiame gyvenime. Daugybė ekspertų, su kuriais kiekvieną dieną teko bendrauti, daug davė ir puikiai paruošė gyvenimui. Mano specialybė yra tarptautinis verslas, esu verslo ir vadybos administravimo bakalauras.

Mokiausi tarptautinėje grupėje anglų kalba. Ja kalbėjau neblogai jau ir anksčiau. Studijų metu tik patobulinau savo anglų kalbą. Be to pusę metų studijavau užsienyje – ir prancūzų kalbos teko pramokti.

O dabar kokie ateities planai? Ar pakelsit sparnus kur nors į airijas, ar toliau sieksit mokslo?

Sparnų tikrai kol kas nežadu kelti. Dabar esu įsidarbinęs valstybinėje institucijoje (Valstybinėje kainų ir energetikos komisijoje) ir planuoju kokius metus čia padirbėti, o po to sieksiu magistro studijų. Tikriausiai ne Lietuvoje – reikia pamatyti pasaulio, reikia pasisemti užsienyje patirties, kuri sugrįžus pravers dirbant Lietuvoje.

Gimėte Sedoje (1966 10 20). Kokia mergautinė pavardė? Ar buvote iš gausios šeimos?

Mergautinė pavardė – Makijovaitė. Turiu dvi seseris ir brolį. Vyresnė sesuo Daiva ir jaunesnis brolis Romualdas bei jaunesnė sesuo Roma. Sesuo Daiva Lisauskienė yra baigusi Ekonomikos fakultetą Lietuvos žemės ūkio akademijoje, gyvena ir dirba pagal specialybę Švenčionėlių seniūnijoje (Švenčionių rajonas). Brolis gyvena namuose pas mamą (Nevarėnų miestelyje, Telšių rajone), dirba statybų srityje. Jaunesnioji sesė Roma Adomaitienė yra baigusi Vilniaus universitetą. Ji – ekonomikos mokslų daktarė ir čia, universitete, dirba dėstytoja. Dėstė ir savo sūnėnui Tomui.

Esate miškų ūkio inžinierė, 1989 m. baigusi tuometinę Lietuvos žemės ūkio akademiją. Kokie vėjai atpūtė į tuometinį Šilutės rajoną?

Dar studijuodama Žemės ūkio akademijoje susituokiau su ten besimokančiu Viktoru Milašausku. O jis kilęs iš Pagėgių krašto, Plaškių kaimo. Jo tėvai ilgamečiai Plaškių pradinės mokyklos, vėliau Rukų ir Stoniškių kaimų mokyklų mokytojai. Rukų kaime gyveno nuo 1978 metų. Dabar mes su šeima gyvename jau mirusių vyro tėvų sodyboje Rukuose.

Didelis ūkis?

Kadangi mano vyras yra agronomas, įgijęs mokslinę agronomijos kvalifikaciją Žemės ūkio akademijoje, dabar savo įgytas žinias pritaiko praktiniame gyvenime – šiuo metu ūkininkauja. Turi žemės ir miško. Šeimą reikia išlaikyti – žemės ūkis yra jo verslas. Ūkio specializacija –augalininkystė. Dalį ūkio tvarko ekologiniais pagrindais. Kadangi rinka greitai kinta, stengiamasi prisitaikyti prie vykstančių pokyčių, kad ūkis būtų kuo pelningesnis. Todėl ūkio specializacija taip pat palaipsniui kinta, įvedamos naujos žemės ūkio kultūros. Taip pat turime Kalėdinių medelių plantaciją. Didžiąją dalį žaliaskarių patiekiame Vakarų Lietuvos rinkai.

Dabar apie savo darbą. Kokie svarbiausi atlikti darbai Rambyno regioniniame parke paskutiniais metais?

Šiais metais Rambyno regioninis parkas minės 20-ąjį savo gimtadienį. Visi regioniniai parkai buvo įsteigti 1992 m. rugsėjo 24 d. Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos (Atkuriamojo Seimo) sprendimu. Nuo parko direkcijos įsteigimo (2001 m.) esu pirmoji ir kol kas vienintelė direktorė. Per tuos metus yra padaryta daug, o šiemet užbaigiami paveldo objektų tvarkybos darbai: likviduota avarinė būklė ir pritaikytas lankymui Rambyno kalnas, sutvarkyti bei pritaikyti lankymui Šereiklaukio, Opstainių (Vilkyškių, Raudondvario), Opstainių (II) piliakalniai, likviduoti apleisti pastatai ir paruošta lankymui Šereiklaukio dvarvietė. Be to įrengta parko informacinė sistema ir minimali infrastruktūra, artimiausiu metu dar ruošiamasi ją tobulinti, papildant naujomis apžvalgos aikštelėmis vaizdingiausiose vietose. Įrengta Bitėnų poilsiavietė, 2 pažintiniai takai Rambyno kraštovaizdžio draustinyje, suremontuotas kelias per Rambyno kalną ir įrengtas pėsčiųjų takas į Rambyno kalno švenčių aikštę. Išleistas informacinis leidinys „Rambyno regioninis parkas“ (2005), bukletų rinkinys „Rambyno regioninis parkas: gamta, kultūra, darna“. Organizuojami kasmetiniai renginiai: Šiupinys (Užgavėnės pagal Mažosios Lietuvos tradicijas), Knygnešio diena, Kultūros diena, Gandrų sutikimo ir palydėjimo šventės Bitėnuose, kuriuose yra gausi jų kolonija.

Šiais metais Bitėnuose bus atidarytas parko Lankytojų centras, su parko vertybių ekspozicija, kuris tikimės taps nauju kultūros židiniu. Atidarymas numatomas jau vasaros pabaigoje.

O kokie planai ateityje? Ką dar norėtumėt nuveikti?

Iš tikrųjų parkas nėra didelis ir per dešimtmetį suplanuota bei įgyvendinta dauguma darbų. Didžiausias rūpestis lieka organizuoti visuomenės lankymui pritaikytus objektus, rūpintis jų priežiūra, priimti lankytojus, kurie atvyksta į Lietuvą pažiūrėti gražiausių vietų, stengtis, kad jie liktų patenkinti. Juk mes esame šio krašto, Mažosios Lietuvos, paveldą reprezentuojanti institucija. Džiaugsimės, jei mus aplankę žmonės bus sužavėti, pamatę visas šitas krašto grožybes, nes parkas gali pasigirti ne tik įdomiu kultūros paveldu, bet ir nuostabia gamtos įvairove Nemuno vingyje ties šventuoju Rambyno kalnu.

Ar visuomeninei veiklai ir pomėgiams dar lieka laiko?

Taip. Šiek tiek. Dar 2000 metais drauge su vyru Viktoru, subūrę vietinės inteligentijos grupę, įkūrėme visuomeninę organizaciją – Pagėgių krašto draugiją „Sandūra“. Jis yra pirmininkas, aš esu pavaduotoja. Organizacija veikia Pagėgių krašto kultūros, istorijos ir gamtos paveldo išsaugojimo ir propagavimo srityje, užsiima spaudos veikla. Intensyviai ir nuolat veikti sudėtinga, nes visi esame dirbantys, bet susitelkiame, kai reikia žmones suburti tam tikriems svarbiems momentams.

Visuomeninei veiklai pasišvenčiame tiek, kiek belieka laiko nuo mano tiesioginių pareigų, nuo pakankamai įtempto vyro verslo. Stengiamės dar kažką atiduoti visuomenės naudai ne tik kaip tarnautojai, o kaip ir paprasti žmonės, aktyviai žiūrintys į savo aplinką.

Laisvalaikiu, kurio turiu tikrai labai nedaug, domiuosi psichologija, filosofija, mėgstu rinkti vaistažoles, išbandyti Mažosios Lietuvos kulinarinio paveldo receptus, domiuosi Mažosios Lietuvos istorija, landšafto architektūra, dainuoju Rukų bažnyčios chore.

Tai tikrai daug padaryta ir vaisingai darbuojatės, norisi palinkėti sėkmės. Ar čia jauniausia dukra?

Taip, jauniausia dukra Beata, jai dvylika, dabar baigė šeštą klasę Stoniškių pagrindinėje mokykloje. Dar mokosi solinio dainavimo Pagėgių papildomo ugdymo mokykloje muzikos grupėje. Tai – mūsų džiaugsmas. Pagrandukas. Dešimt metų jaunesnė už vyriausiąjį Tomą. Yra gimusi 1999, o Tomas – 1989 metais.

Dar ta pačia proga apie kitus vaikus.

Kiti du vaikai dabar studentai. Dukra Ema, metais jaunesnė už Tomą, šiuo metu studijuoja Šiaulių universitete. Dabar baigė trečią kursą Menų fakultete. Jos specialybė Taikomoji dailė ir verslas. Šiuo metu ji yra Turkijoje – metus mokėsi pagal studijų mainų programą Bolu universitete, o dabar atlieka praktiką Stambulo mieste.

Sūnus Benas mokosi Tarptautinio verslo ir teisės mokykloje Vilniuje. Dabar baigė pirmą kursą. Jo specialybė – vizualinė komunikacija. Pagal šią programą jaunuolius pradėta rengti visai neseniai. Sakė, kad mokytis įdomu.

Beje, dukra Ema ir sūnus Benas besimokydami vidurinėje mokykloje taip pat baigė muzikos mokyklą, tik fortepijono klasę. Benas ir dabar, jau studijuodamas Vilniuje, grįžęs namo mielai prisėda prie šio instrumento.

Gal kokį žodį tars ir šeimos galva Viktoras?

Apie šeimą jau viskas pasakyta. Daugiau sunku ką ir pridurti. Pagrindinis mano užsiėmimas – tai žemės ūkis. Daug laiko sugaištu, skiriu visas jėgas. Jei dar yra laiko, skiriu jį visuomeninei veiklai. Turiu ir hobį. Tai yra istorija, kraštotyra. Visuomeninė organizacija Pagėgių krašto draugija „Sandūra“ tuo pagrindu ir buvo sukurta. Prisidedame, kiek galime, prie žymesnių renginių, buriame žmones, ypač kultūros paveldo apsaugos ir aplinkosaugos tema. Ką valdžia kartais pražiūri, mes pastebime. Iš šono kartais geriau matosi. Aišku, visko neįmanoma padaryti, nėra tiek finansų, bet svarbius dalykus pastebime ir stengiamės paminėti, kad nepraeitų taip, užmarštin nenugrimztų.

Ką direktorė dar norėtų pasakyti?

Dėkojame, kad skyrėte mums laiko ir sėkmės „Vorutos“ laikraščiui. Dėkojame, kad bendradarbiaujate su mumis ir labai džiaugiamės šitais ryšiais. Bitėnuose buvusi Martyno Jankaus spaustuvė yra savotiška spaudos Meka. Jaučiame pareigą pratęsti lietuviškos spaudos tradicijas. Bendradarbiaudami su „Vorutos“ fondu galime tai įgyvendinti: Pagėgių krašto draugija „Sandūra“ leidžia žurnalą-almanachą „Rambynas“ (jau išleisti 4 numeriai), Rambyno regioninio parko direkcija – laikraštį „Rambynas“ (11 numerių). Žurnalą-almanachą „Rambynas“ pastebėjo ir jau antri metai dalinai remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas. Tačiau be Jūsų mums būtų sudėtinga tai padaryti, tad noriu tiesiog padėkoti.

Tikrai daug šauniai dirbate, nemažai ir pasiekėte, labai malonu buvo pabendrauti, linkiu sėkmės Jūsų šeimai visuose gyvenimo baruose, tiek darbuose, tiek visuomeninėje veikloje bei mokymo įstaigose. Dėkoju.

Kalbėjosi Algirdas Mikas Žemaitaitis, Vilnius

Autoriaus nuotr.

Nuotraukose:

1. Bakalauro diplomo gavimo proga Tomą Milašauską sveikina mama Diana Milašauskienė su dukra Beata

2. Iš kairės: Diana, Beata, Tomas ir Viktoras Milašauskai Vilniaus Šv. Jonų bažnyčioje

3. Iš kairės: Tomas, Beata, Diana ir Viktoras Milašauskai VU Didžiajame kieme

4. Bakalaurantas T. Milašauskas su mama D. Milašauskiene

5. Rambyno regioninio parko direktorė Diana Milašauskienė

Voruta. – 2012, liep. 21, nr. 15 (753), p. 6.

Parkai , , , , , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra