Goda Kotryna Jokubauskienė: „Adelė Dirsytė patraukė savo drąsa ir gyvenimu tiesoje“

Autorius: Data: 2020-12-24 , 06:42 Spausdinti

Goda Kotryna Jokubauskienė: „Adelė Dirsytė patraukė savo drąsa ir gyvenimu tiesoje“

Goda Kotryna Jokubauskienė. Nuotraukos autorė Evgenija Levin

www.voruta.lt

Dievo tarnaitė Adelė Dirsytė buvo veikli ateitininkė, Sibiro kankinė. Ji patyrė daug sunkių išbandymų, tačiau išliko nepalaužiama dvasia. Su šios šviesios asmenybės gyvenimo istorija susipažinkite ką tik išleistoje, išskirtinėmis iliustracijomis turtingoje, knygoje „Adelė Dirsytė“ (išleido „Magnificat leidiniai“, 2020). Ji skausminga, tačiau kviečianti būti drąsiems: gyventi Tikėjimu, Viltimi ir Meile.

Kokiu idealų siekiu gyveno Dievo tarnaitė Adelė Dirsytė? Ko iš jos galėtų pasimokyti kiekvienas jaunas žmogus? Galiausiai, ko turėdami galimybę nusikelti į praeitį, paklaustumėte pačios Adelės Dirsytės? Atsakyti į minėtus klausimus ir pasidalinti savo mintimis sutiko filosofijos studentė, ateitininkė Goda Kotryna Jokubauskienė.

 

Kada pirmą kartą sužinojote apie Adelę Dirsytę?

Kokių vienuolikos, kai pradėjau lankyti ateitininkų kuopos užsiėmimus. Pamenu, kuopos patalpose kabėjo Adelės Dirsytės portretas, tad per vieną pirmųjų susitikimų mums, jauniesiems ateitininkams, kuopos globėja apie ją ir papasakojo.

Kuo jus patraukė jos asmenybė?

Sako, kad įspūdis, gautas su žmogumi susipažinus patį pirmą kartą, išlieka visą gyvenimą ir mums yra labai svarbus. Tada, būdama vaikas, pirmąkart išgirdau, kaip žmones kankindavo Sibire: durstydavo adatas į panages, raudavo plaukus, žiauriai sumušdavo – tada negalėjau patikėti, kad šias bausmes galėjo daryti paprastai moteriai, iš esmės nieko blogo nepadariusiai, ir dar daugiau – kad ši moteris visa tai galėjo iškęsti, neatsižadėdama to, dėl ko buvo nubausta. Tad pirmiausia Adelė Dirsytė mane patraukė savo drąsa ir gyvenimu tiesoje. Ji man iki dabar tokia. Tik vėliau, kai daugiau apie ją pasidomėjau, kai perskaičiau jos maldaknygę, jos laiškus, rašytus iš Sibiro savo giminaičiams ir draugams Lietuvoje, bei tremties draugių liudijimus, pažinau ją daugiau. Tada ji mane dar labiau patraukė, tik jau savo švelnumu, jautrumu, bendraujant su kitais, savo išmintimi. Ir tokiu labai šviesiu žvilgsniu – nežinau, koks jis būdavo realybėje, bet aš jį tokį įsivaizduoju, nes Dirsytės mintyje būdavo labai daug vilties, bet ne į šį pasaulį nukreiptos (ji niekada neneigė pasaulio žiaurumo). Ne veltui ji vadinama Vilties Mokytoja.

Ar yra tema, kurią palietus visuomet cituojate A. Dirsytę arba pateikiate ją kaip pavyzdį?

Turbūt tikėjimo tema yra pirmoji, kurioje Dirsytė yra tikras pavyzdys. Jos gyvenimas labai gerai parodo, kad pasirinkdamas Dievą pirmąja vieta, turi išsižadėti šio pasaulio gerovės. Manot, kad toks tragiškas Dirsytės gyvenimas, kai ji paliko pasaulį, būdama žmonių žiaurumo suluošinta ne tik fiziškai, bet ir psichiškai, yra tiesiog jai kliuvęs likimas? Manot, kad ji nebūtų to išvengusi, jei, pavyzdžiui, nebūtų atsižadėjusi savo ateitininkiškos tapatybės, už kurią ir buvo suimta? Jei būtų prisitaikiusi prie naujos valdžios ir kiekvieno jo skelbiamo melo, manau, būtų galėjusi išvengti tokio likimo. Bet kas nuostabiausia, kad jai tekusi kančia nebuvo tik auka, kurią jį turėjo sumokėti, norėdama visiškai atsiduoti Dievui. Tai buvo ir dovana jai pačiai. Ji rašė savo bičiuliams, kad tik Sibire suprato, kas yra meilė ir kaip Lietuvai reikia meilės darbų, o ne gražių žodžių. Kančia naujomis spalvomis nuspalvino jos gyvenimą. Nuspalvino, ne atėmė spalvas.

Antroji tema, kurioje man svarbi A. Dirsytė yra moteriškumas. Man ji yra stiprios moters pavyzdys. Jai buvo svarbu, kad moteris būtų išsilavinusi, savo srities profesionalė, tvirta katalikė, besirūpinanti savo ir kitų dvasiniu gyvenimu, visuomenės gerove. Taip pat, kad turėtų jautrumo ir atjautos kupiną žvilgsnį artimui, nepasiduotų madoms, norinčioms visas moteris suvienodinti pagal vieną modelį. Dirsytė kalbėjo apie moters grožį, kuris slypi jos natūralioje prigimtyje, jos individualume, o ne dirbtinai primestame vienodume. Jai nemaža įtakos padarė ir kitos didžios katalikės moterys, kaip šv. Edita Štein, šv. Teresė Avilietė ar garsi vokiečių rašytoja Gertrud von Le Fort. Joms visoms rūpėjo moteriškumo, moters prigimties, moters svarbos visuomenėje klausimai. Būdama moterų draugijų ir draugovių narė, A. Dirsytė skaitydavo nemažai paskaitų, vesdavo kursus, mokymus moterims apie tai, kaip joms save tobulinti ir ugdyti. Taip pat rašydavo nemažai straipsnių moteriškumo tema. Ji savo gyvenimu parodė, kad moteris turi būti dvasiškai stipri ir šia dvasia stiprinti kitus.

Kokių idealų siekiu ji gyveno? Kaip manote, kokią svarbą šie turi mūsų dienų visuomenėje?

Tarnauti Dievui, artimui ir tėvynei. Išties, atrodo, kad Adelė Dirsytė šiuos tris elementus glaudžiai sieja tarpusavy, visa ko centran išstatant tarnystę Dievui. Savo laiškuose bičiuliams ji vis išsako savo troškimą juos matyti tyros sąžinės, pasitikinčius Dievu, besirūpinančius savo artimaisiais ir besistengiančius dėl Lietuvos, dėl jos žmonių. Adelei Dirsytei labai rūpėjo, kad ne tik ji pati šiais idealais gyventų, bet kad ir kiti matytų prasmę jais gyventi, jų siekti. Jai labai rūpėjo ir jos artimųjų, likusių Lietuvoje, likimai.

Kai žvelgiu į plačiąją visuomenę, iš pirmo žvilgsnio matau, jog žmonėms dabar yra svarbiausia tarnystė artimui. Kiekvienas iš mūsų turbūt turime bent vieną artimą žmogų, o ir patys kažkam tokie esame. Ir išties džiugu matyti, kad pavienio žmogaus, ypatingai labiau pažeidžiamo, gerove imtasi vis labiau rūpintis. Visgi, galima pastebėti, kad gyvename greitu tempu, esame visada užsiėmę keliais darbais vienu metu. O poilsiui rastą akimirką dažniausiai išnaudojame betiksliam scrollinimui internete. Dažnai apleidžiame gyvą santykį net ir su pačiais artimiausiais, draugais, šeimos nariais, atitolstame nuo jų. Galbūt viena iš to mūsų vergavimo technologijoms priežasčių yra mūsų negebėjimas atsispirti šio pasaulio daiktams, jų žavesiui, naujovėms. Viliuosi, kad šiandienos žmogus sugebės atrasti tvirtesnį pamatą ir jame (žmoguje) neįsikeros tarnystė materijai kaip nevalingas „idealas“.

Kita vertus, negaliu sakyti, kad šie idealai yra visiškai nunykę. Norisi pasidžiaugti šaulių, skautų ir ateitininkų organizacijomis, kurios ilgiausiai iš visų Lietuvoje ugdo jaunimą, gal vienos labiau akcentuodamos patriotiškumą, kitos – tikėjimo stiprinimą, bet visos susirūpinusios ateities žmogumi ir prasmingu jo gyvenimu.

Kaip manote, kokios A. Dirsytės asmeninės savybės yra aktualios šių dienų jaunimui? Ko iš jos galėtų pasimokyti kiekvienas jaunas žmogus?

Manau, kad jaunimas tikrai galėtų iš Adelės pasisemti tvirtumo ir drąsos, nebijojimo kam nors neįtikti, nepatikti. Jaunam žmogui labai svarbu, ką apie jį galvoja, mąsto ar kalba už akių kiti. Bet taip pat jaunam žmogui yra labai svarbu žinoti, kokia yra gyvenimo prasmė, kokia jo vieta pasaulyje. Juk tai vėliau apspręs ir tai, kokiomis veiklomis jis nuspręs užsiimti savo gyvenime, kokius veikimo principus jis nusistatys, kokiais prioritetais vadovausis. O taip pat ir viltingumo, gebėjimo pažvelgti plačiau, neapsiribojant kokia nors dabar patiriama kančia, kurį turėjo Adelė. Kiek ji Sibiro moterų ir merginų privertė bent akimirkai atsitraukti nuo kančios, kai kartu su jomis slapčia rengdavo poezijos vakarus ir prisimindavo gražiausias eiles, atgaivinančias širdį ir protą! Žinoma, vilties, kaip ir tvirtumo, jai teikė tikėjimas.

Parengė Aušra Čebatoriūtė

Lietuva Naujienos , , , , , ,



Komentarai

traffix.lt

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra