Tokį pat vardą ir titulą turi ir viena iš trijų seniausių krikščioniškų bažnyčių pasaulyje. Švč. Mergelės Marijos (Snieginės) baziliką Romoje, ant Eksvilino kalnelio, 352-356 metais pastatė bevaikis senatorius Jonas. Legenda byloja, kad anuomet romiečius apstulbino rugpjūčio mėnesį iškritęs sniegas, ir toje vietoje senatoriui bažnyčią statyti paliepęs Dievas, o popiežius davė leidimą. Gali būti, kad tokį pat neįprastą reiškinį vasarą regėjo ir Girdiškės bažnyčios statytojai, todėl ir parinkę jai tokį vardą.

 

Tituliniai atlaidai Girdiškėje švenčiami rugpjūčio 5 dieną. Tuomet į bažnyčią suvažiuoja per du tūkstančius maldininkų iš aplinkinių kaimų. Švč. Mergelės Marijos Snieginės neogotikinę šventovę kaip unikalų muziejų vasaromis aplanko srautai užsienio turistų.

 

Niekur kitur pasaulyje nepamatysi tokių šoninių altorių. Juose – nužievintų ąžuolų kamienų ir šakų nišose įkurdinti šventieji. Tai priminimas, jog žemaičiai nuo seno garbino medžius. Ir šiandien bažnyčią žmonės pavadina miškų šventove.

 

Po II pasaulinio karo sovietai norėjo bažnyčią sugriauti ir iš lėktuvo į bokštą mestas sviedinys paliko properšą sienoje. Plyšiai buvo užtinkuoti, o prieš porą metų pakeistos bažnyčios grindų plytelės, restauruotos kolonos, šventoriuje – ąžuolo vartai.

 

 

Senoji miestelio medinė bažnyčia sudegė 1909 metais. Vietoje jos buvo iš karto statomos trys mūrinės bažnyčios: Stulgiuose, Skirsnemunėje ir Girdiškėje. Esą tai buvo daroma dėl ekonominės naudos: nebuvo kur dėti plytų, o Stulgių parapija turėjo inžinierių – architektą. Bažnyčios istorija neatsiejama nuo jos klebono gyvenimo istorijos.

 

Anuomet Stulgiuose klebonavo kunigas Antanas Skinderis-Kaributas (1869-1948 m.). Jis kildino save iš kunigaikščio Gedimino giminės, todėl prie savo pavardės pridėdavo dar ir Kaributo pavardę. Šis žmogus buvo ne tik dvasininkas, bet ir mokslininkas bei sumanus ūkininkas.

 

1901 m. sausio 24 dienos „Vilniaus žiniose“ jis pats rašė apie savo įkurto ir vadovaujamo žemės ūkio ratelio veiklą. Tikėjosi, kad tas pavyzdys bus naudingas Lietuvos ūkininkams.

 

Ratelio nariai nuomojo dvarus, pirko miškus, gamino čerpes, plytas, statė namus, kasė durpes, degė ir gesino kalkes. Pjovė stoglentes, uždarbiavo kuliamosiomis, veisė sodus. Iškasė šimtą tvenkinių, kuriuose augino karpius. Vien žuvivaisa 1912 metais davė 3 000 rublių pelno. Ratelis turėjo bakteriologą ir tris veterinarus.

 

Žmonės pasakojo, kad klebonas nuolat vaikščiojo purvinas ir paišinas, o jo galvoje virte virė mintys. Jis nebuvo dogmatiškas, per mišias sakydavo: „Greit pasimelskim ir eikim rugių pjaut – tuoj bus lietaus!“

 

Žurnalisto Eugenijaus Bunkos 1996 metais kalbintas stulgiškis Jonas Mozeris (tada jam buvo 90 metų, o dabar jau miręs) pasakojo, kad klebonas XX a. pradžioje Velykų rytą parapijiečius džiugindavo fejerverkais.

 

A. Skinderis-Kaributas parašė ne vieną liaudies medicinos knygą, o jo knygą „Vaistų žolynas“ skaito ir šiuolaikiniai medikai. Jau XX a. pradžioje klebonas žmones gydęs elektra.

 

Tas pats J. Mozeris tikino girdėjęs kalbų, kad pats klebonas ir padegė senąją Stulgių bažnyčią, buvusią toje vietoje, kur dabar yra senos kaimo kapinaitės. Mat žemės ūkio ratelis prigamindavo daugybę plytų. Stulgių Švento Mato Apaštalo bažnyčios statyba kainavo ar tik ne 70 tūkstančių carinės Rusijos aukso rublių. Apie tai rašė kraštotyrininkas Kazimieras Šetkus. Anuometė spauda buvo paleidusi antį, kad Girdiškėje statoma ne bažnyčia, bet didelis ir brangus „fabrikas“…

 

Bažnyčios statyba pakeitė A. Skinderio-Kaributo likimą. Vyskupijos valdžiai klebono ūkininkavimas buvo kaip krislas akyje, todėl jį perkėlė į Požerę. Bet jis ir ten neprapuolė. Tuoj įsteigė durpyną. Vienas iš Jotvingių Kryžiaus Riterių Ordino atkūrimo Lietuvoje iniciatorių Kražių klebonas Alionidas Budrius rašė, kad 1938 metais šio ordino kapitulos didžiuoju kancleriu tapo A. Skinderis-Kaributas.

 

 

Girdiškės bažnyčią apie 1912 metus pabaigė statyti kunigas Juozapas Čerkeliauskas.

 

Tiksliai nežinoma, bet manoma, kad autentiškieji altoriai atsirado tarpukario laikais, 1928 metais. Tuometis Girdiškių klebonas Kazimieras Andriukaitis, ragavęs ir architektūros mokslų, pats arkliais parsivežė iš netolimos girios ąžuolų, juos nužievino, suprojektavo ir pastatė neregėtus altorius.

 

Juos tais pačiais metais pašventino vyskupas Justinas Staugaitis. Kalbama, kad meniškos sielos kunigas, suderinęs pagonišką mitologiją su krikščionių tikėjimu, norėjo dar ant tų altoriaus šakų pritaisyti žalius lapus, bet nespėjo – numirė…

 

Savitas yra ir bažnyčios altorius mišioms laikyti: jo papėdėje rymo medinis rūpintojėlis. Bažnyčios chorui akompanuojama elektriniais vargonėliais, o senieji, mediniai, jau seniai neveikia. Girdiškėse šiuo metu gyvena apie 250 žmonių. Dauguma senbuvių, kurie galėtų prisiminti bažnyčios istoriją, išmirė, o jaunimas išsilakstė po užsienius. Todėl mums Snieginės bažnyčią aprodė kukli tarnautoja, liaudiškai „pročkele“ vadinama, nepasakiusi net savo pavardės.

 

Post scriptum. Už pagalbą rengiant šį straipsnį dėkojame žurnalistui Eugenijui Bunkai.