Gintauto Trumpio bibliotekos katalogas

Autorius: Data: 2016-01-20, 10:48 Spausdinti

Gintauto Trumpio bibliotekos katalogas

Šarūnas ŠIMKEVIČIUS

     „Šiandien skaitytoją sunku nustebinti išleistos knygos turiniu, apipavidalinimo grožiu ar originalia forma. Magiška kompiuterio trauka mažina su knyga bendraujančių, ją skaitančių, o juo labiau – jas renkančių žmonių, ypač jaunų, skaičių. Mažėja ir bibliofilų (knygų kolekcininkų)“. Šiais žodžiais Gintautas Trumpis pradeda savo knygos pratarmę. Leidinį „Asmeninė biblioteka. Katalogas. Knyga I. Knygos apie knygas“ iš Vilniaus man parvežė kolekcininkas Arvydas Herbstas. Turiu prisipažint, kad ši knyga mane ne tik nustebino, bet ir pataisė nuotaiką. Todėl nusprendžiau parašyt keletą žodžių apie šį leidinį. Šios knygos išspausdinta tik 117 egzempliorių, iš kurių 17 – vardinių, 51 – numeruotas. Visi egzemplioriai pasirašyti autoriaus. Mano egzempliorius turi 30 numerį. Aš pats esu bibliofilas ir tokias knygas sėdu skaityt tik būdamas geros nuotaikos. Blogos nuotaikos skaitau visai kitokios tematikos knygas. Knygas apie bibliofiliją ir kolekcionavimą  vadinu „diagnoze“. Šio darbinio pavadinimo kilmė susijusi su Vidmanto Staniulio knyga „Diagnozė: bibliofilija“, bet ne tik su ja.

       Gintauto Trumpio asmeninės bibliotekos kataloge – knygotyriniai leidiniai, knygos apie bibliotekas, spaustuves, įrišimus, faksimiliniai leidiniai, bibliografijos, mažatiražiai (iki 100 egz.) ir bibliofiliniai leidiniai. Knygų sąrašas pateikiamas chronologiškai, o gale įdėta daug įvairių rodyklių. Knyga išleista labai gražiai ir tai neabejotinai  tikras bibliofilinis leidinys, net jei ir nebūtų numeruotas.

        Šios knygos pratarmė galėtų būti ir ilgesnė. Tačiau aš gerbiu autoriaus poziciją. Iš esmės įvade yra viskas ko reikia, trumpai ir aiškiai. Autoriaus pratarmę papildo vertinga profesoriaus Domo Kauno publikacija „Bibliofilija yra vizija, kūryba ir gyvenimo būdas“. Domas Kaunas pamini lietuvių bibliofilams būdingą mažakalbystę ir santūrumą. Kolekcionavimas sovietmečiu buvo nepageidaujamas reiškinys, kaip ir kiekviena privati iniciatyva. Bibliofilija buvo pati pavojingiausia kolekcionavimo rūšis. Už tam tikrų knygų laikymą grėsė 25 metai lagerio, kas dažniausiai prilygo mirties nuosprendžiui. Vėlyvuoju sovietmečiu galima buvo užsidirbti geriausiu atveju beprotnamį ar net ir kalėjimą. Tačiau bibliofilai saugojo net ir tokius pavojingus leidinius. Slėptuves įrengdavo pačiose įvairiausiose vietose. Kai kas išsaugojo, o kai kas – ir supūdė. Režimo pozicija bibliofilų atžvilgiu ėmė švelnėti tik išsivysčiusio socializmo laikais. 1987 metais jau prasidėjo ir pirmieji knygų aukcionai, kuriuose legaliai buvo galima įsigyti anksčiau draustų knygų. Atkūrus nepriklausomybę, bibliofilų padėtis labai pagerėjo. Juos toleruoja net ir politikai. Bibliofilai jau gali nevaržomai parsisiųsti knygų iš užsienio aukcionų ar interneto parduotuvių. Bibliotekininkai ir knygotyrininkai į bibliofilus žiūri pakankamai racionaliai ir teigiamai. Kai kas juokauja, kad taip yra dėl to, kad ir vieni ir kiti yra nemažai prisikvėpavę senųjų knygų dulkių. Gal ir tiesa. Aišku, yra ir kitų priežasčių. Didžiosios sovietinio regiono bibliotekos buvo labai puikiai sukomplektuotos, gal todėl ir dabar nesijaučia tokia didelė konkurencija tarp bibliofilų ir bibliotekų. O štai kitų pagrindinių kolekcionavimo rūšių atstovų padėtis Lietuvoje po 1990 smarkiai pablogėjo. Net yra juokaujančių, kad kolekcininkai pasidarė baisesni jau net ir už teroristus ar žmogžudžius. Pagrindinės priežastys, žinoma, politinės ir korupcinės. Tačiau niekam ne paslaptis, kad dalis kolekcininkų yra labai iniciatyvūs, negaili savo pomėgiui nei laiko, nei lėšų. Todėl jie turi tokio lygio kolekcijas ir daiktus, kurie neišvengiamai kelia pavydą. Dalis kolekcininkų yra dar ir mąstantys žmonės, todėl automatiškai pakliūva į pavojingųjų asmenų kategoriją. Nes įvairiems režimams mąstantys, kažkuo besidomintys žmonės yra pavojingi. Man labai patinka knygotyrininkų vartojamas terminas „bibliofilas vienišius“. Tačiau pogrindžio kolekcininkų yra labai daug. Jie neleidžia katalogų, nerengia monografijų, net ir straipsnių nerašo. Nesidalina informacija net ir su savo kolegomis, nekalbant jau apie oficialias institucijas. Tokia realybė.

       Domo Kauno teigimu, Gintauto Trumpio asmeninėje bibliotekoje yra apie 14 – 15 tūkstančių rinktinių knygų. Tiesa, dydis nebus rekordinis, nes šiandieninių Lietuvos mokslininkų bibliotekos kartais peršoka ir kelių dešimčių tūkstančių egzempliorių skaičių. Tačiau Gintauto Trumpio knygos kitokios ir kitaip tarnauja. Vieno garsaus šiandienos Rusijos bibliofilų teigimu, Rusijoje net ir akademikų bibliotekos praranda anksčiau turėtą bibliofilinį akcentą. Tačiau apie savo bibliotekas palikime kalbėti patiems mokslininkams.

        Profesorius Domas Kaunas nurodė ir tokius katalogo aspektus, kurie gali kelti ir klausimų, ir norą diskutuoti. „Galbūt kai kas norės pasiteirauti ar pareikšti savo nuomonę dėl klasifikavimo kriterijų, periodinių ir neperiodinių leidinių dėjimo „po viena kepure“, abejos, ar iš viso tokie katalogai verti pastangų ir pinigo“. Manau, kad Gintautas Trumpis labai dalykiškai išreiškė savo poziciją dėl  katalogo bibliografinių aprašų. Bibliografijos standartai sensta, keičiasi, o kai kuriais atvejais aprašas turi būti traktuojamas kūrybiškai, kad geriau ir įvairiapusiškiau atskleistų objektą. Plius Gintauto kataloge įdėta daug aprašomų leidinių viršelių ir titulinių puslapių nuotraukų, kas leidžia greitai susiorientuoti, koks leidinys aprašomas. Kiek ginčytinas gali būti periodikos leidinių aprašymas. Kai kurie vienetai aprašomi kaip atskiri eksponatai, o kai kur komplektai pateikiami kaip viena pozicija. Tačiau iš esmės ir pats periodikos aprašymo standartas yra diskutuotinas. Nes pačių laikraščių redakcijos savo produkciją skaičiuoja visai kitaip – numeriais. O numeris ir daiktas tai ne tas pats, nes pasitaiko jungtinių numerių. Tačiau Gintautas pasirinktą periodikos aprašymą savo įvade paaiškina. O dėl bibliofilų katalogų leidimo prasmės ginčytis net neverta. Nes bibliofilas įdeda tiek darbo ir lėšų, kurdamas savo biblioteką, kad turėtų pats suprasti, kad katalogas būtinas ir jis įprasmina jo nuveiktą darbą. Bibliofilų bibliotekoms likimas dažniausiai būna nepalankus. Valstybė ir paveldosauga iš esmės nesidomi tokiais rinkiniais. Ant privataus buto lentelė su užrašu „Saugoma valstybės“ kabo itin retai. Sovietmečiu tokia lentelė kabojo ant leningradiečio bibliofilo M.S. Lesmano (Моисей Семенович Лесман (1902-1985) buto durų. Lietuvoje panašų statutą turėjo Kazio Varnelio biblioteka.

        Kiekvienas bibliofilas neišvengiamai susiduria su bibliografija ir knygotyrininkų darbais. Tačiau Gintauto Trumpio katalogas dar turi ir informacinio pobūdžio leidinio savybių. Kadangi leidinius apie bibliofiliją Gintautas kaupė labai tikslingai ir išsamiai, tai pasitaiko ir tokių leidinių, apie kuriuos žino ar juos turi tikrai nedaugelis. Profesoriaus Domo Kauno teigimu, Gintauto Trumpio asmeninėje bibliotekoje knygotyros literatūra sukomplektuota ko gero išsamiau nei Vilniaus universiteto arba kitoje nacionalinės reikšmės bibliotekoje. Jos visuma primena ir mokslo, ir retenybių saugyklą. Joje sutelkti sunkiau randami aukcionų, knygynų ir bibliotekų katalogai, vieno dviejų šimtų egzempliorių tiražu išleista užsienio šalių bibliofilijos literatūra, žymių knygių atsiminimai, iškilių mokslininkų veikalai. Profesorius pamini ir tai, kad dalies leidinių Lietuvos bibliotekose net ir nėra.

        Žinoma, ši knyga skirta siauram skaitytojų ratui. Neabejotina, kad šiam katalogui pasirinkta ta  asmeninės bibliotekos dalis, kurią Gintautas labiausiai vertina. Tačiau jo bibliotekoje yra ir daugiau kolekcijų, todėl tikėtinas darbo tęsinys. Lauksime kitų Gintauto Trumpio bibliotekos katalogų.

Periodika , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra