Gintaras Songaila. Laisvės gynėjų dienos proga – šokis ant Lietuvos Konstitucijos kapo?

Autorius: Data: 2022-01-11 , 09:50 Spausdinti

Gintaras Songaila. Laisvės gynėjų dienos proga – šokis ant Lietuvos Konstitucijos kapo?

Gintaras Songaila. Organizatorių nuotr.

Gintaras Songaila, buvęs Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės narys, www.DELFI.lt

Paskutinį sukrėtimą atneša valdančiųjų rengiama ataka prieš lietuvių kalbą ir jos konstitucinį statusą Lietuvos valstybėje. Šioje priešpriešoje turbūt galutinai atsiskleidžia praraja tarp Atgimimo laikų idealų ir brutalaus piliečių viešojo reikalo (respublikos) naikintojų.

Konstitucijos 14 str. juk aiškiai nustato, kad Lietuvos Respublikoje lietuvių kalba turi valstybinės kalbos statusą, o ir Konstitucinis Teismas, pradedant nuo 1999 m. spalio 21 d. (byla Nr. 14/98), visuose savo išaiškinimuose dėl šio straipsnio taikymo nuolat kartoja, kad: „Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Respublikos piliečio pasas yra oficialus dokumentas, patvirtinantis asmens ir valstybės nuolatinį teisinį ryšį, t. y. asmens pilietybę, kad pilietybės santykiai yra viešojo valstybės gyvenimo sritis, asmens vardas ir pavardė piliečio pase turi būti rašomi valstybine kalba. Kitaip būtų paneigtas konstitucinis valstybinės kalbos statusas [visur paryškinta mano].“

Nepaisant to, kiekvienoje Seimo kadencijoje, pradedant nuo 2008-2012 m., nuolatos atgimsta įstatymų projektai, kuriais siekiama „įteisinti“ masišką piliečių asmenvardžių nerašymą valstybine kalba jų pasuose ir kituose tapatybės dokumentuose. Štai ir šioje Seimo kadencijoje, artėjant Laisvės gynėjų dienai, jau rengiamas neeilinis tokio įstatymo svarstymo, o gal net ir priėmimo šturmas. Akivaizdu, kad ne Seimo nario priesaika motyvuoja šio šturmo organizatorius, o tik interesas išsaugoti valdančią koaliciją.

Regis, kad šio konjuktūrinio intereso stūmikų nė kiek netrikdo, kad jo įkaitu tampa lietuvių kalba. Nepavyko „reformos“ dėl partnerysčių bei narkotikų, tai gal dabar pavyks…

Artėja antikonstitucinė pasiutpolkė?

Prieš pat Šv. Kalėdas Seimas ketino svarstyti Vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymo projektą Nr. XIIIP-535 (2), kuriam paknopstom jau pritarė Teisės ir teisėtvarkos komitetas, o kartu ir alternatyvų projektą (Nr. XIIIP-471), kurį šis komitetas pasiūlė Seimui atmesti. Pirmąjį projektą, kurio iniciatoriai buvo Andrius Kubilius, Gediminas Kirkilas ir kiti, dabar teikia Gabrielius Landsbergis (toliau – „Landsbergio projektas“), o antrąjį projektą teikia Audronius Ažubalis su kolegomis konservatoriais, tarp kurių yra (ar tik buvo?) net ir dabartinis Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas (toliau – „Ažubalio projektas“). Seimas apsispręsti dėl šių projektų švenčių išvakarėse nesiryžo, tad jų svarstymas dabar jau numatytas pratęstoje sesijoje (sausio 11 d. – turbūt kaip vienas iš Laisvės gynėjų dienos paminėjimo šventinių reginių?).

Keista, kad Teisės ir teisėtvarkos komitetas atkakliai nesvarsto Ažubalio projekto, nors jis neprieštarauja šalies Konstitucijai ir atitinka Latvijos modelį, kuris išlaikė tarptautinių teismų išbandymus ir apie kurį, kaip apie galimą asmenvardžių rašybos reguliavimą, po specialaus Seimo paklausimo (žr. 2009 m. birželio 11 d. Seimo nutarimą Nr. XI-289), teigiamai atsiliepė ir mūsų šalies Konstitucinis Teismas. Tik štai Teismas juk išaiškino, kad latviško piliečių asmenvardžių rašybos modelio pritaikymas Lietuvoje atitiktų jos Konstituciją tik tuo atveju, jei papildomas vardo ir pavardės įrašas piliečio pase nevalstybine kalba nebūtų prilygintas įrašui valstybine kalba (taip, kaip tai ir yra Latvijoje). Nepaisant to, šiandieninio Seimo šiandieninis komitetas elgiasi visai priešingai.

Komitetas būtent tuo pagrindu, kad Ažubalio projekte numatytas papildomas įrašas kita kalba neprilygsta įrašui valstybine kalba, siūlo … jį atmesti. Valdantieji, atrodo, ir vėl nusišvilps į tuos 70 000 piliečių, kuri pagal galiojantį konstitucinį įstatymą irgi siūlė svarstyti latvišką modelį. Jo pritaikymas neverstų atsisakyti oficialaus vardo ir pavardės įrašo valstybine kalba. Tikrasis Ažubalio projekto atmetimo motyvas aiškėja iš to, kad alternatyvusis Landsbergio projektas siekia „įteisinti“ tokias normas ir praktiką, kuomet Lietuvos Respublikos piliečių pasuose bei kituose jų tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose iš viso nebeliktų vardo ir pavardės įrašo valstybine kalba. Rašyti piliečio vardą ir pavardę valstybine kalba, įgyvendinant tokią praktiką, jau būtų uždrausta.

Rašymas lietuvių kalba pažeistų asmens teises, kadangi piliečio vardo ir pavardės forma būtų vien tik jo paties „nuosavybė“ (ši beprasmiška neoliberalų mantra nuolatos kartojama, tarsi ji būtų respektabili nuomonė, nepaisant to, kad tokius argumentus atmetė ne tik Lietuvos bei Latvijos konstituciniai teismai, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, plačiau žr. Mencena prieš Latviją). Landsbergio projekte numatyta, kad pilietis galės pasirinkti savo pavardės tokią formą, kokia ji pagal „dokumentų šaltinius“ įvairiomis kalbomis buvo užrašinėjama įvairių okupacijų laikais. Tik reikės pasiimti caro, vokiečių, lenkų, nacistų ir sovietų režimo laikų įrašą ir jį perrašyti paraidžiui „lotyniško pagrindo“, bet jau nelietuviškais rašmenimis.

Kirilica, arabiškai, ar kitais „nelotyniškais rašmenimis“ pasuose užrašyti savo pavardę kol kas dar nebūtų leidžiama. Šiuo atveju menamų ir išskirtinių piliečio „nuosavybės teisių“ į savo vardą ir pavardę dar nebūtų paisoma. Akivaizdu, kad Landsbergio projekto autoriai yra labai susipykę su savo šalies istorija. Nepaisant įvairių čiauškėjimų apie okupacijų nepripažinimą, šis projektas rodo tikrą jo autorių požiūrį į okupacinių režimų tęstinumą Lietuvoje. Profesorius vakarais turėtų neramiai vartytis lovoje dėl geopolitinių šio revizionistinio įstatymo pasekmių ne tik Lietuvai, bet ir visoms Baltijos šalims, kartu ir dėl savo vaikaičio reputacijos.

Kita vertus, nereikėtų skubėti projekto autorius paskelbti Lietuvos išdavikais. Matyt, jų pasaulyje trūksta vietos Lietuvos istorijai. Gal todėl, kad jiems tiesiog neteko susidurti su tais „dokumentų šaltiniais“, kai lietuvių kalba buvo stumiama iš viešojo gyvenimo, arba (ir) todėl, kad jiems pritrūko vaizduotės, kur gi nuvestų tokių ir kitų okupacinių dokumentų teisėtumo pripažinimas. O dar todėl, kad šis projektas buvo visad pateikiamas kaip nereikšminga smulkmena – Q,X,W įteisinimas ar pan., nė nesusimąsčius, kad rašybos normas juk nustato ne Seimas, o Valstybinė lietuvių kalbos komisija. Ir, matyt, jie nė neskaitė Konstitucinio Teismo išaiškinimų, kad tai nėra smulkus reikalas, ir kad valstybinės kalbos statusas užtikrina valstybės suverenumą, jos teritorinį vientisumą, Tautos vienybę ir tapatybę.

Negana ir to. Antikonstituciniai veikėjai Teisės ir teisėtvarkos komitete sumanė ir kitą, turbūt iš „Laisvės“ partijos programos ištrauktą naujovę – „nelietuvių tautybės“ piliečiams savo pasuose ir oficialiuose dokumentuose asmenvardžių įrašus, parašytus valstybine kalba, keisti įrašais kitomis kalbomis, perrašant juos lotyniško pagrindo rašmenimis (kol kas dar be diakritinių ženklų). Ir. anot Seimo pirmininkės, šimtai tūkstančių Lietuvos piliečių esą jau nekantriai laukia šios „reformos“. O juk Konstitucinio Teismo nuostatos dėl piliečių asmenvardžių rašymo jų pasuose „pagal tautybę“ itin aiškios.

Būtent apie nelietuvių kilmės piliečius 1999 m. nutarimo konstatuojamosios dalies 7 p. pasakyta: „Jeigu teisės normomis būtų nustatyta, kad šių piliečių vardai ir pavardės Lietuvos Respublikos piliečio pase rašomi kitokiais, ne lietuviškais, rašmenimis, būtų ne tik paneigtas konstitucinis valstybinės kalbos principas, bet ir sutrikdyta valstybės ir savivaldybių įstaigų, kitų įmonių, įstaigų bei organizacijų veikla.“ Dar daugiau, Konstitucinis Teismas nustatė, kad tokia praktika reikštų piliečių diskriminaciją pagal tautybę, pažeistų Konstitucijos 29 str. : „Dėl to piliečiams būtų sunkiau įgyvendinti savo teises bei teisėtus interesus ir būtų pažeistas Konstitucijoje įtvirtintas jų lygybės įstatymui principas.

Tiesa, šitaip „patobulintas“ projektas jau nė negali būti priskiriamas Gabrieliui Landsbergiui ir kitiems jo kolegoms, kurie pasirašė ir teikė pirminį projekto variantą. Jei Teisės departamentas būtų matęs antrąjį variantą, labai tikėtina, kad ir jis būtų nepasidrovėjęs pacituoti Konstitucinį Teismą. Kam išvis reikalingas ir tas Teisės departamentas, jeigu po vadinamojo „svarstymo“ komitete (urmu, nuotoliniu būdu), Seimo plenariniam posėdžiui yra teikiami tekstai, kurių šis departamentas, pateikdamas išvadas, nėra regėjęs? Landsbergio projekto „patobulinto“ varianto autorystė formaliai priskirtina Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetui.

Kas turėjo būti galvoje konkrečiam asmeniui šiame komitete, kad jis į projektą įrašė tekstą, kuris kaktomuša prieštarauja tiek Konstitucijos 14 ir 29 str., tiek ir Konstitucinio Teismo doktrinai? Galima spėti, kad galvoje buvo vienintelė mintis, jog Konstitucinis Teismas tiesiog pakeis savo doktriną. Buvę šio Teismo teisėjai ne vieną kartą yra viešai aiškinę, kad visai nebūtina keisti Konstituciją (juk tai labai sunku, ypač tais atvejais, kai būtinas referendumas). Visai užtenka kreiptis į Konstitucinį Teismą, o šis jau išaiškins taip, kaip reikia… arba taip, kad Seimas ir kitos valstybės institucijos juos supras, kaip jiems reikės.

Apie VLKK kompetenciją ir apie „Seimo diskreciją“

2014 m. vasario 27 d. Konstitucinis Teismas pagal tuometinio Teisingumo ministro ir G. Kirkilo bendražygio Juozo Bernatonio paklausimą išaiškino, kad „sprendžiant, /…/ ar konstitucinio reikalavimo „asmens vardas ir pavardė piliečio pase turi būti rašomi valstybine kalba“ formuluotė „valstybine kalba“, taip pat formuluotė „lietuviškais rašmenimis“ gali būti suprantamos taip, kad Lietuvos Respublikos piliečio pase kai kuriais atvejais rašant nelietuviškus vardus ir pavardes galima vartoti ne tik lietuvių kalbos abėcėlės raides, bet ir kitus tik lotyniško pagrindo rašmenis tiek, kiek jie dera su lietuvių kalbos tradicija, nepažeidžia lietuvių kalbos sistemos, lietuvių kalbos savitumo, oficialią išvadą turi teikti Valstybinė lietuvių kalbos komisija [visur paryškinta mano]“. Ir dar pridūrė, kad įstatymų leidėjas į šią išvadą „negali neatsižvelgti“.

Taigi, Konstitucinis Teismas nepakeitė, o ir negalėjo pakeisti doktrinos, kad piliečio vardas ir pavardė pase turi būti rašomi valstybine kalba. Tačiau kaip suprasti terminą „valstybinė kalba“ ir kiek šis terminas leidžia ją vartojant rašyboje kartais panaudoti ne vien lietuviškus rašmenis, gali nustatyti „specialių profesinių žinių turinti“ valstybės institucija, ir dar turinti „valstybinės kalbos saugojimo įgaliojimus“.

Tokia institucija į lietuviškų rašmenų vartojimą kai kuriais atvejais gali įtraukti ir kitus „lotyniško pagrindo“ rašmenis arba nustatyti atskirus atvejus, kai piliečių asmenvardžiai galėtų būti užrašyti nesilaikant lietuviškos formos. Ir iš šio išaiškinimo aišku, kad Seimas neturi jokios „diskrecijos“ nustatyti atvejus, kas yra priskiriama rašybai valstybine kalba ir lietuviškiems rašmenims, o kas ne, nes jis pats tam neturi reikiamų profesinių žinių. Oficialias išvadas dėl įmanomų išimčių piliečių asmenvardžių rašyboje valstybine kalba jau pateikė trijų kadencijų Valstybinė lietuvių kalbos komisija (2014, 2017, 2021).

Nei vienoje iš šių išvadų nebuvo pritarta lietuvių kalbos abėcėlės keitimui ir visose šiose išvadose buvo neprieštaraujama tik labai ribotiems piliečių pavardžių perrašymams iš kitų kalbų (tik kai užsienio šalies pilietis įgyja Lietuvos pilietybę ir kai Lietuvos pilietis per santuoką įgyja užsienio šalies piliečio pavardę). Specialių žinių turinti institucija, kuriai įstatymu suteikti įgaliojimai saugoti valstybinę kalbą, nustatė, jog lietuvių kalbos sistemai nepakenks tik šios išimtys. Visose VLKK išvadose tiesiogiai ir aiškiai nepritariama jokiam aukščiau nurodytų išimčių plėtimui. Ir tai visai suprantama. Juk jei išimtys asmenvardžių įrašuose būtų plečiamos nepaisant lietuvių kalbos sistemos, kaip tuomet būtų įmanoma teigti, kad kalba, kuria rašomi piliečių asmenvardžiai jų tapatybės dokumentuose, vis dar gali būti vadinama „valstybine (lietuvių) kalba“.

Tačiau Teisės ir teisėtvarkos komiteto išvados apie „Seimo diskreciją“ į VLKK išvadas atsižvelgti tiek, kiek jis matys tam reikalo, remdamasis „ne kalbiniais, o teisiniais argumentais“ parašytos taip, lyg jas rašęs asmuo sirgtų demencija ar turėtų sukčiaus mentalitetą. Esą Seimas, „atsižvelgdamas“ į VLKK išvadas, neprivalo apsiriboti tik tomis išimtims, kurias „siūlo“ VLKK. Juk Seimas, įstatymu nustatydamas piliečių asmenvardžių rašymo oficialiuose dokumentuose normas, esą neprivalo remtis tik kalbiniais argumentais. Koks bebūtų svarbus valstybinės kalbos konstitucinis statusas, Seimas esą privalo remtis ir kitais, pirmiausia „teisiniais“ argumentais, kurie įstatymo leidėjo manymu yra ne mažiau svarbūs. Tad komiteto „išvados“ parašytos lyg ant tuščios vietos – žmonėms, kurie nesusipažinę su Konstitucinio teismo doktrina. Juk jeigu Seimas šiuo atveju remtųsi pirmiausia „teisiniais“ argumentais, tai turėtų vienintelį pasirinkimą – nustatyti, kad piliečių pavardės pasuose rašomos tik valstybine (lietuvių) kalba ir tik lietuvių kalbos rašmenimis. Kas dar sutelpa į „valstybinės kalbos“ sąvoką sprendžia ne Seimas.

Antivalstybinė veikla Seime. Kur slypi jos šaknys?

Galima būtų apsiriboti vien apibendrinimu, kad šios šaknys slypi korupcinėje mąstysenoje, kuri ima vyrauti ne tik Seime, bet ir kitose valstybės institucijose, įskaitant teismus. Viešai žinoma paslaptis, kad teisiniuose dalykuose realiame gyvenime viską įmanoma pasukti taip „kaip reikia“, o ne kaip reikalauja teisingumas ir tiesos nustatymo imperatyvas.

Tačiau, sprendžiant iš to, ką gruodžio mėnesį išgirdau Teisės ir teisėtvarkos komiteto klausimuose, galima nuspėti, kad šias komiteto „išvadas“ rengė dabartinė Teisingumo ministrė Evelina Dobrovolska arba jos aplinkos asmuo (neįmanoma, kad tokias „išvadas“ galėjo parašyti komiteto pirmininkas Stasys Šedbaras). E. Dobrovolska daug metų atstovavo „Europos žmogaus teisių fondui“, įsteigto 2010 m. Lenkijos užsienio reikalų ministro R. Sikorskio iniciatyva, pritariant Lenkijos Senato „Polonijos“ komisijai, kurį finansavo pats Lenkijos Senatas. Šis fondas aktyviai inicijavo ir rėmė Lietuvos piliečių bylas teismuose, siekiant įteisinti jų pavardžių rašybą nelietuviškais rašmenimiṣ. O daugiausia E. Dobrovolskos atstovaujamas fondas nuveikė Vilnijos apylinkių teismuose, nes ten savivaldybių pareigūnai stabdė apskundimą aukštesnėms teismų instancijomṣ (čia daug „nusipelnė“ ir dabartinis ministrės bendrapartietis, Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius).

O juk Konstitucinis teismas sako, kad „asmens tautybė taip pat negali būti pagrindas asmeniui reikalauti, kad jam nebūtų taikomos taisyklės, kylančios iš valstybinės kalbos statuso“… E. Dobrovolska kėlė chaosą Lietuvos teisinėje sistemoje, tęsė destrukcinę fondo veiklą net ir po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo galutinio sprendimo, kuris, remdamasis Konstitucinio Teismo doktrina, nusprendė, jog piliečių asmenvardžių įrašai nevalstybine kalba gali būti rašomi tik kaip papildomi įrašai ir jokiu būdu ne vietoj įrašų valstybine kalba (būtent taip, kaip ir siūlo Ažubalio projektas). O pats faktas, kad būtent ši veikėja, vykdžiusi užsienio šalies institucijų užduotis, ėmė ir tapo Teisingumo ministre, daug pasako apie tai, kaip valdantieji dabar supranta nacionalinį saugumą. Ko čia ir stebėtis, kad naujame poste E. Dobrovolska tik toliau tęsia savo veiklą taip, kaip ją pradėjo fonde?

Tačiau klaida būtų teigti, kad Landsbergio projektą remia tik trumparegiški pietinės kaimynės tikslai. Kažin ar už gryną pinigą galima priimti ir Seimo vadovybės platinamus gandus, kad esą Lenkijos Suvalkų vaivadija atidarys lietuvišką mokyklą Suvalkuose tik tada, kai lietuviai savo kalboje įteisins W rašybą. Nei tokie reikalavimai buvo keliami, kai praėjusioje Seimo kadencijoje vaivadijos pareigūnai pažadėjo atidaryti lietuvišką mokyklą, nei rimti politikai gali užsiimti tokia „prekyba“. O ir pačiai Lenkijai būtų žymiai svarbiau, jeigu Lietuva ją gintų nuo Briuselio sankcijų, o ne išsižadėtų savo Konstitucijos bei pačios valstybės.

Kam naudingas konstitucinės tvarkos griovimas mūsų šalyje?

Apie tai, kad chaosas viešajame Lietuvos gyvenime ir menkstantis piliečių pasitikėjimas valstybės institucijomis, visuomenės supriešinimas didžiausią „naudą“ atneštų agresyvių intencijų Baltijos regione turinčiam Kremliui, jau daug rašyta. Apie Kremliaus interesus liudija ir Rusijos diplomatų kontaktai su Georgijaus juostelėmis apsikaišiusiais „tomaševskininikais“, ir Rusijos propagandinių ruporų parama „originaliajai rašybai“ ir trolių parama tokioms iniciatyvoms mūsų žiniasklaidoje, ir nuolatinės atakos prieš Lietuvos valstybingumo istorinę atmintį bei lietuvišką tapatybę. Tačiau imperiniam Kremliui didžiausios galimybės atsivertų, atnaujinant tarptautines bylas prieš Latviją.

Jeigu Lietuvos Seimas priimtų įstatymą, remdamasis prielaida, kad nerašymas valstybine kalba piliečių pasuose (jei tai būtų daroma tautiniu pagrindu arba pripažįstant okupacinių laikų „dokumento šaltinius“) negali pakenkti lietuvių kalbai ir valstybinės kalbos konstituciniam statusui, juk tai reikštų, kad panašia prielaida galima vadovautis ir Latvijos atžvilgiu. Tai, kad Rusijos režimas turi greitą prieigą prie naivių Europos žmogaus teisių teismo teisėjų, rodo daug pavyzdžių (žr. EŽTT sprendimą dėl Lietuvos partizanų byloje Vasiliauskas prieš Lietuvą, arba laikinąsias priemones dėl irakiečių migrantų iš Maskvos, kurie dar net nebuvo patekę į Lietuvos Respublikos teritoriją, o EŽTT jau suspėjo uždrausti jų atgręžimą į Baltarusiją). Lietuvos politikai nė nemėgina kolegoms Lenkijoje išaiškinti Kremliaus žaidimo, panaudojant Lenkijos ambicijas dėl „kresų“, siekiant supriešinti kaimynus, griauti jų solidarumą. O juk nieko čia nėra nuostabaus, nes Kremlius ne kartą savo tikslams pasinaudojo net ir ES federalistais.

Kuo čia dėta makabriška alegorija apie Lietuvos Konstitucijos kapą?

2014 m. sausio 24 d. Konstitucinis Teismas priėmė nutarimą (Byla Nr. 22/2013), kuriame visą Lietuvos Konstituciją (net ir pirmą jos skirsnį!) palaidojo po jos priedu „LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS AKTAS DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS NARYSTĖS EUROPOS SĄJUNGOJE“ (jame nustatyta Europos Sąjungos teisės viršenybė, kai ji išplaukia iš ES sutarčių). Tik vienas Konstitucinio Teismo teisėjas (Egidijus Šileikis) atskiroje nuomonėje pareiškė, kad jo kolegos nepagrįstai ignoravo Lietuvos Konstitucijos viršenybės prieš Europos Sąjungos teisę principą, ir kad Teismas nepagrįstai atsisakė savo paties dar 2006 m. suformuluoto principo, jog ES teisė, kai ji išplaukia iš ES sutarčių, turi viršenybę prieš Lietuvos įstatymus, tačiau išskyrus „pačią Lietuvos Respublikos Konstituciją“.

Bet Europos Sąjungos teisė (žr. kad ir Europos Teisingumo Teismo sprendimą byloje Vardyn prieš Lietuvą) jos valstybių narių oficialiųjų kalbų teisinį reguliavimą paliko nacionalinei kompetencijai ir jokių žmogaus teisių pažeidimo Lietuvos įstatymuose čia neįžiūrėjo, kaip neįžiūrėjo ir „laisvo judėjimo“ Europos Sąjungoje pažeidimų. Todėl Lietuvos Konstitucija kol kas dar saugo valstybinės kalbos statusą net ir iš savo kapo. Reikia tikėtis, kad Seimo valdantieji atsikvošės ir nebekels tokios drastiškos antikonstitucinės sumaišties, nenaikins piliečių pagarbos ir valios ginti savo valstybę. Po tokio suktinio su valstybingumo Giltine, jei kiltų karas, daug kam būtų nebeaišku, ką ir nuo ko ginti. Kažin, ar bepadėtų ir taurus Sausio 13-os pavyzdys.

 

Naujienos Nuomonės, diskusijos, komentarai , ,



Komentarai

traffix.lt

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra