Gintaras Songaila: ko siekėme prieš 25 metus, aktualu ir šiandien

Autorius: Data: 2015-03-27, 14:52 Spausdinti

Gintaras Songaila: ko siekėme prieš 25 metus, aktualu ir šiandien

Lietuvos Persitvarkymo sąjūdžio steigiamojo susirinkimo vienas iš dalyvių buvo Gintaras Songaila.  Kaip visa tai vyko ir kaip tai atsitiko, norime paklausti Gintarą, Vasario 16 – osios signataro Donato Malinausko premijos įteikimo proga, nes pats Gintaras yra seniai bendraujantis ir rašantis įvairius straipsnius „Vorutai“.

Praėjus daugiau nei 25 m. nuo Sąjūdžio įsikūrimo, prašome Gintarą prisiminti, kaip visa tai buvo?

Jūsų klausimas kiek per platus. Apie Sąjūdžio istoriją jau parašyta keletas gan išsamių knygų ir įvairių prisiminimų, tačiau nemanau, kad įvykiuose nedalyvavusi nauja lietuvių karta net ir iš šios, jau gausios literatūros gali susidaryti tikrą vaizdą kaip viskas buvo. Kažin ar iš viso įmanoma tai perteikti, todėl kad skirtumas tarp tų laikų ir šiandienos yra milžiniškas. Šis skirtumas, beje, nėra šiandienos naudai, nes tos vertybės, kurios Sąjūdžio laikais buvo gyvos, vyravo tautoje ir keitė tikrovę, atkuriant Lietuvos valstybę, šiandieną yra užgožtos savanaudiško prekeiviškumo, kuris skambiai vadinamas liberalizmu.

Niekada nebūčiau patikėjęs, kad prigimtinė, šventa kiekvienam žmogui laisvės idėja gali būti šitaip sukompromituota, kad gobšumas bei puikybė turi šitokį didelį alinantį užtaisą ir šitokius įvairius parazitinės mimikrijos sugebėjimus. Vienam žmogui žodžiai Tėvynė, Valstybė, Nepriklausomybė, tiktai tą ir reiškia. Kitam šie žodžiai jau nieko nebereiškia. Jis ir apie pasiektą laisvę gali čiulbėti bet kuriame jam skirtame narvelyje (kad tik šis būtų jam pačiam patogus) ar paukštyno aptvare (kad tik jis pats turėtų privilegijuoto povo padėtį).

Kita vertus, viskas dar labai gyva. Tas mūsų tautos grožis, ta vienybė ir tikėjimas, ta svajonė, kuri atsivėrė Atgimimo metais, niekur nedingo. Lietuvių tauta tais laikais darė stebuklus, atskleidė sau ir pasauliui neįtikėtiną ryžtą ir tvirtumą. Šie išgyvenimai, ši savižina, kurią tuomet atgaivinome, teikia didžiulę moralinę atramą iš šiandien. Lietuviai turi galingą stuburą. Sąjūdžio metu mes tarsi tapome tautos sielos atsivėrimo liudininkais. Ir manau, kad niekam, kas vėl tikėtųsi mus pavergti, nepavyks sudrumsti šio tautos ryšio, šios aukštesnės sąmonės, pamatinio pasišventimo bendram gėriui.

Žinoma, mums tuomet padėjo bendro tikslo suvokimas, netgi bendras daugelio jausmas. Tas pojūtis šiandien išsisklaidęs. Kiti sako, kad normalus gyvenimas toks ir būna. Bet kurie herojiniai laikai, kai ateina, tai juk ir praeina. Gal ir taip. Tačiau, kai tai yra visos tautos herojiniai laikai, jie negali būti vien praeitis. Tai gyvas įkvėpimo šaltinis kiekvieno lietuvio šiandienos darbams. Man tai yra poetinis laisvės jausmas, alsuojantis anapus kasdienybės rutinos.

Tai, ko siekėme prieš dvidešimt penkerius metus, juk yra ne mažiau svarbu ir šiandien. Jeigu tą pamiršime, ir vėl galime nuslysti į mums, lietuviams, būdingą istorinį kelią, kai palaipsniui lengva-būdiškai iššvaistome visa tai, ką pasiaukojamais žygiais bei sunkiu darbu pasiekia ankstesnės kartos. Tad Sąjūdis ne vien tik buvo, bet ir yra. Negana to, Sąjūdis ne vien tik yra, bet jis ir bus. Aš čia kalbu ne apie kokią nors konkrečią grupę ar organizaciją, bet apie dvasinį tautos judėjimą.

Yra retorinis klausimas, kuris interpretuojamas įvairiuose šaltiniuose vis skirtingai. Kas gi surinko būsimuosius sąjūdininkus į Mokslų Akademijos salę, kieno iniciatyva tai padaryta?

Pradėsiu kiek iš toliau. Lietuvos visuomenėje tuomet itin augo nepasitenkinimas, kad sovietinėje valdžioje įsigalėjusi stagnacija, kad valdantieji slopina bet kokia pertvarkas ir kad jokia perestroika Lietuvoje nevyksta, nors viešumo, tiesos sakymo procesai tiek Rusijoje, tiek ir kitose sovietinėse respublikose jau buvo prasidėję. Be to, Lietuvoje jau kelis metus brendo vadinami “neformalūs”, pusiau legalūs judėjimai (ypač pabrėžčiau etnografinius, žygeivių, paminklosaugos, gamtosaugos).

Veikė ir kiti laisvesnės minties susibūrimai. Impulsas atkreipti dėmesį į Estijos pavyzdį atėjo per ekonomistų klubą (K.Prunskienė, A.Medalinskas), kuris 1988m. gegužės pabaigoje pasikvietė į Lietuvą neseniai įsikūrusio Estijos liaudies fronto atstovus, ekonominio savarankiškumo idėjos propaguotojus. Pokalbis su Lietuvos ekonomistais nuvylė tiek estus, tiek kai kuriuos lietuvius, todėl A.Medalinskas ėmėsi iniciatyvos suorganizuoti neformalių judėjimų atstovų susitikimą su S.Raigu. Dėka jau susikūrusių neformalių ryšių pavyko neįtikėtinai greitai surengti šį susitikimą (čia kaip tik ir pasitarnavo mano, kaip Talkos klubo pirmininko, bei tokių mano bendraminčių, kaip pvz. Vytautas Musteikis, visuomeninis įdirbis ir vaidmuo, tam tikras mūsų universalumas, kai mes veikėme visose įtakingiausiose “neformalų” grupėse).

Šiame susitikime, kuris įvyko Mokslų akademijos salėje, kaip tik ir gimė labai aiškus suvokimas, kad norint pasiekti esminių permainų ir sukurti realų spaudimą stagnatoriams yra būtina “pilietinio fronto” pobūdžio organizacija ar judėjimas, veikiantis oficialiai paskelbtu “liaudies paramos pertvarkai” formatu. Susirinkimas įgaliojo A.Medalinską, G.Songailą, Z.Vaišvilą suorganizuoti tokio “fronto” steigiamąjį susirinkimą. Mums pavyko pasinaudoti tuo, kad buvo sudaryta komisija naujos LTSR konstitucijos projektui parengti, ir rengti visiems žinomą birželio 3d. susirinkimą po susitikimo su šia komisija vėliava. Mokslo ir kultūros įstaigose, kūrybinėse sąjungose iškabinome skelbimus, bet ne mažiau svarbūs buvo asmeniniai tiksliniai pokalbiai ir tas gandas, kuris vėliausiai birželio 2d. vakare tikriausiai pasiekė taip pat ir valdžios ausis. Bet sutrukdyti tai, kas įvyko, buvo jau per vėlu. Mes nesurinkome žmonių, mes jiems tik pranešėme. Ir jie patys susirinko…

Kokia Jūsų vieta Sąjūdžio iniciatyvinėje grupėje, kas buvo Jūsų draugai, su kuo ėjote į grupę?

Iniciatyvinėje grupėje tvyrojo pasitikėjimo, didžiulės atsakomybės ir bendros veiklos suvokimo atmosfera. Jaunesnieji Iniciatyvinės grupės nariai, įskaitant ir mane, suprantama, daugiau ėmėsi organizacinės šios veiklos pusės. Iš vyresnių bendražygių aš buvau geriau pažįstamas su Romualdu Ozolu, Bronislovu Genzeliu, Virgilijumi Čepaičiu, Broniumi Kuzmicku (žodžiu, visais tais grupės nariais, kurie buvo aktyviau susiję su kultūros vertybių išsaugojimo  judėjimu), taip pat Antanu Buraču, kaimynystėje gyvenusiu Algimantu Nasvyčiu.

Ilgainiui, iki pat pirmojo Sąjūdžio suvažiavimo, didelių skirtumų santykiuose su Iniciatyvinės grupės nariais neliko. Negalėčiau aiškiai išskirti su kuo buvau draugiškesnis, o su kuo mažiau draugiškas. Ir tuomet buvo, ir šiandien yra kalbama apie radikalųjį bei prosovietinį Iniciatyvinės grupės sparnus. Kaip antai, pastarajam sparnui su tam tikru pagrindu priskiriamas rašytojas a.a. V.Petkevičius ar žurnalistas A.Čekuolis. Tačiau aš neturiu jokio pagrindo teigti, kad nors vienas grupės narys tada būtų buvęs nelojalus pačiai grupei, jos tikslams ir judėjimui. Jokie nuomonių, charakterio ir patirties skirtumai mums nesutrukdė. Manau, sugebėjome išnaudoti kiekvieno Iniciatyvinės grupės nario stipriąsias savybes ir gebėjimus. Pasiteisino pradinė “neformalaus jaunimo” strategija į bendrą veiklą įtraukti šviesesnius autoritetingus to meto lietuvių kūrybinės ir mokslo inteligentijos atstovus.

Kokias Jūs laikytumėte svarbiausias gaires, kuriomis Sąjūdžio grupė ėjo į valdžią?

Sąjūdžio Iniciatyvinė grupė į valdžią nėjo. Ji ėjo į žmones, į piliečius, į viešą veikimą, į iniciatyvines grupes visoje Lietuvoje, į Sąjūdžio suvažiavimą. Sąjūdis pasiūlė gana aiškią ir visuotinai priimtiną politinio ir ekonominio išsivadavimo, demokratijos ir viešumo, teisinės valstybės, socialinės darnos, nacionalinės kultūros ir švietimo atgimimo, kultūros vertybių ir gamtos paveldo tausojimo programą. Pagrindinės gairės skambėjo taip: viešumas, demokratija, suverenitetas. Šios gairės formaliai neprieštaravo M.Gorbačiovo paskelbtai “perestroikai” ir kartu padėjo telkti, žadinti tautą savarankiškam veikimui.

Kita vertus, jau nuo 1988m. rugpjūčio mėnesio ryškėjo pagrindinė intriga, susijusi su istorine tiesa ir teisingumu. Iškilo esminė takoskyra dėl požiūrio į sovietinę okupaciją bei Lietuvos aneksijos teisėtumą. Reikalavimas dėl aneksijos neteisėtumo pripažinimo tapo pagrindiniu Sąjūdžio politiniu ginklu ir kartu tai nebuvo žaidimas, nes ir suvereniteto šūkis jau 1989m. vasario 15d. pasiekė savo galutinį, logiškai dėsningą tašką, kuris skambėjo labai aiškiai: “suverenitetas be jokių apribojimų”. Komunistinės valdžios nomenklatūra, pripratusi prie melo ir prisidengimo skambiomis sąvokomis, tuomet tikėjosi įtikinti liaudį, kad Lietuva gali likti imperijos dalim ir kartu turėti “visišką suverenitetą”, pagražintą kai kuriomis nuolaidomis (pavyzdžiui, “nauja” trispalve LTSR vėliava arba “nauja” LTSR Tautine giesme). Didesnę alergiją okupacinei valdžiai kėlė tik žodis Nepriklausomybė. Bet ir prie jo ilgainiui priprato net patys didžiausi stalinistai lygiai taip pat, kaip šiandien šį žodį yra įpratę kartoti net tie eurointegratoriai, kurie atvirai siekia panaikinti Lietuvos valstybę ir kurie nenustotų kalbėti apie nepriklausomą valstybę, kaip apie esamą dalyką, net ir po jos visiško panaikinimo.

Tačiau tas didžiulis įkvėpimas, kurį visoje tautoje sukėlė tikros Nepriklausomybės troškimas, tuo metu nugalėjo visas šias klastas. Ir sąjūdininkai savo pagrindinį įsipareigojimą įvykdė. Tauta tada nepatikėjo, kad ir a.a. A.Brazausko “nepriklausoma komunistų partija” gali įgyvendinti šį tikslą. Bet Sąjūdžio tikslai dėl daugelio priežasčių nebuvo įgyvendinti iki galo. Paradoksalu, tačiau tas pirminis tautos vienybės Sąjūdis į valdžią taip ir neatėjo, prasidėjo skaidymasis. Vos dveji metai praėjo nuo  valstybės atkūrimo, o rinkėjai valdžią patikėjo buvusiems komunistams, tikėdami, kad ir šie vykdys savo viešai prisiimtus įsipareigojimus. Prasidėjo nauji, piktnaudžiavimo tautos pasitikėjimu laikai.

Kodėl ir kokiu būdu nebuvote išrinktas į  Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą, bet atsidūrėte Vyriausybėje?

Aš Vyriausybėje neatsidūriau. Kitaip tariant, Vyriausybėje plačiąja prasme aš juk atsidūriau lygiai tiek pat, kiek ir Aukščiausioje Taryboje. Aš pradėjau veikti kaip naujai išrinktos Aukščiausiosios Tarybos Piliečių teisių ir tautybių reikalų komisijos vyr. konsultantas ir kartu kaip netrukus įkurtos valstybinės Rytų Lietuvos komisijos prie Vyriausybės atsakingasis sekretorius. Į Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą aš nebuvau išrinktas dėl to, kad balotiravausi Šalčininkų rajone, kuriame Sąjūdžio atstovui laimėti rinkimų nebuvo įmanoma. Aš mačiau prasmę ir sutikau dalyvauti šioje misijoje tik dėl to, kad rinkiminės kampanijos metu tikėjausi geriau susipažinti su šio krašto žmonėmis ir problemomis. Nors aš buvau vienas iš Vilnijos draugijos steigėjų (jos aktualumas paaiškėjo po autonominių lenkų apylinkių steigimosi dar iki Sąjūdžio pergalės rinkimuose), pažinojau senuosius lietuvius vilniečius, tačiau mano supratimas apie  šių kraštų tikrovę buvo dar labai teorinis, netgi, sakyčiau, knyginis. Įgyta nauja patirtis man padėjo suvokti kylančias grėsmes ne tik dėl teritorinio vientisumo, bet ir dėl pačios Nepriklausomybės reikalo. Todėl ir subūrėme R.Ozolo vadovaujamą komisiją, kuri turėjo susitelkti prevenciniam darbui.

Visi puikiai atsimename Jus valstybinės komisijos Rytų Lietuvos problemoms išnagrinėti atsakinguoju sekretoriumi. Nekalbant apie jos išsamų darbo apibūdinimą, kas, kodėl komisiją paskandino ir kam ji trukdė? Ar būtina ją atkurti ją iš naujo?

Sąjūdžio daugumos Seime laikotarpiu komisija sėkmingai veikė. Padnestrės modelio pavyko išvengti. Komisijos dėka antilietuvišką komunistinės nomenklatūros valdžią Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose pavyko pašalinti ir sklandžiai įvesti tiesioginį valdymą. Tačiau rinkimus laimėjusiai LDDP valdžiai pasirodė, kad tokia komisija nebereikalinga, o po tiesioginio valdymo šiuose dviejuose rajonuose ims sklandžiai veikti demokratijos mechanizmai ir nebekils kokių nors komplikacijų dėl vietinių politikos veikėjų nelojalumo Lietuvai.

Komisija pradžioje buvo pertvarkyta į Regioninių problemų komisiją (esą ji bus skirta ne tik rytų Lietuvai), o vėliau jos pagrindu buvo įsteigtas Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas prie Vyriausybės. Darbo su Lietuvos tautinėmis mažumomis poreikiai buvo suplakti su lietuvių išeivijos kituose kraštuose poreikiais, kurie turėtų būti administruojami atskirai. Bet net ir šį departamentą, nepaisant mano pasipriešinimo 2008-2012m. Seimo kadencijoje, panaikino A.Kubiliaus kabinetas.

2008 – 2012 m. buvote Seimo nariu ir aktyviai reiškėtės švietimo ir kultūros politikoje, o ypač lietuvių  kalbos konstitucinių pozicijų išsaugojimo ir ugdymo lietuvių kalba srityje. Jūs ir Jūsų bendražygiai parengėte alternatyvų Vardų ir pavardžių  rašymo dokumentuose įstatymo projektą. Kuo viskas pasibaigė ir kaip čia dabar yra?

Vien paties A.Kubiliaus asmenine iniciatyva, be jokio svarstymo TS-LKD prezidiume ir Taryboje jo Vyriausybė parengė įstatymo projektą, kuris būtų įvedęs vardų ir pavardžių rašybą Lietuvos piliečių pasuose ir kituose dokumentuose nevalstybine kalba. Iš 45 TS-LKD frakcijos Seime narių tik aštuoni pritarė “mūsų pačių” Vyriausybės projektui. Likusieji, kaip ir viso Seimo dauguma pateikimo stadijoje pritarė mūsų parengtam projektui, kuriame buvo siūlomas “latviškas modelis” (galimybė greta vardo ir pavardės, parašytos valstybine kalba, padaryti įrašus tautinių mažumų kalbomis, kurie nebūtų prilyginti oficialiajai formai). Deja, “latviškojo varianto” priėmimas Seime buvo įžūliai vilkinamas, padedant tuometiniam Užsienio reikalų komiteto pirmininkui E.Zingeriui.

Dabartinėje kadencijoje jau Lietuvos socialdemokratų partijos vadovų iniciatyva vėl mėginama “stumti” rašybos nevalstybine kalba projektą, nors už A.Kubiliaus projektą praėjusioje kadencijoje nuosekliai balsavo, rodos, tik G.Kirkilas. Grupė Seimo narių vėl parengė alternatyvų “latviškojo varianto” projektą. Ir istorija prasidėjo iš naujo. Tik šį sykį, kadangi LLRA frakcija buvo valdančioje koalicijoje, Seimas pritarė abiems projektams ir paprašė Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nuomonės. Tačiau ši komisija nesiėmė vertinti, kuris iš Seimo pateiktų projektų mažiau pakenktų lietuvių kalbos valstybiniam statusui, jos vartojimui….O juk Vyriausybės spaudžiamas Konstitucinis Teismas prieš metus pasisakė, kad ši klausimą, ar galima nesilaikyti valstybinės kalbos statuso, turėtų spręsti būtent minėtoji komisija. Vilties teikia tai, nemaža dalis politikų jau supranta grėsmes.

Be abejo, visa tai vyksta, spaudžiant Lenkijos Respublikos politikams ir mūsų politiniams veikėjams manant, kad pamynus valstybinį lietuvių kalbos statusą pagerės santykiai su Lenkija. Kad panašius reikalavimus Rusija galės iškelti Latvijai ir Estijai, tokiems veikėjams nė motais.

Atrodo, kad visais laikais save siejate su tautine ideologija. Gal galėtumėte pasamprotauti apie tautinės ideologijos svarbą Lietuvos istorinės atminties ir tautinės savimonės ugdymui? Kodėl mums reikalinga ir tautinė ideologija, ir tautinė savimonė? Kas be jos mūsų laukia?

Be tautinės savimonės mūsų laukia išnykimas. Jei Lietuvos politinėse partijose būtų stipri lietuviška sąmonė, tai ir Tautininkų Sąjungos nereikėtų. Kaip antai, tautininkams gal būtų nereikėję atsiskirti nuo konservatorių (nors, tiesa, buvo ir kitų sisteminių bei moralinių problemų joje pasilikti).

Tautinė ideologija šiais laikais svarbi ne mažiau kaip ir prieš karą, kai kėlėmės iš nebūties, nes be titulinės nacijos tautinių vertybių bei gyvosios istorinės atminties išsaugojimo nepavyks sukurti nei veiksmingos pilietinės visuomenės, nei atsakingos valstybės. Tautininkų politinė srovė itin svarbi ne tik Lietuvoje, atsižvelgiant į eurofederalistų siekius panaikinti tautines valstybes. Gaila, kad kai kuriomis tautininkiškomis partijomis Europoje mėgina manipuliuoti agresyvioji Rusijos imperija.

Kalbėjosi Juozas Vercinkevičius

 

Istorija Lietuva ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra