Gintaras Lučinskas. Nauja knyga apie sveikatos apsaugą Dzūkijoje

Autorius: Data: 2016-06-06, 10:42 Spausdinti

Gintaras Lučinskas. Nauja knyga apie sveikatos apsaugą Dzūkijoje

Varėnos atvirukas. Š. Šimkevičiaus kolekcija

Gintaras LUČINSKAS, www.voruta.lt

Dar taip neseniai pasitikome Šarūno Šimkevičiaus knygą „Žurnalo „Trimitas“ (1920-1940) dzūkiška kronika“. Ir štai prieš mano akis jau nauja šio autoriaus knyga „Sveikatos apsauga Dzūkijoje (iki 1945 metų)“. Šarūnas Šimkevičius man papasakojo kaip gimė ši knyga, o kartu – ir vieną juokingą istoriją iš knygos rengimo „virtuvės“.  Autorius bandė „prastumt“ labai ilgą tekstą apie Dzūkijos vaistines į knygą „Dzūkijos spaudos keliais“, kurią 2014 metais išleido Vidmantas Staniulis. Leidėjas skaitė tą tekstą, raukėsi, kol galų gale paklausė, ar bent viena Alytaus vaistinė parėmė knygos leidybą. Išgirdęs, kad ne – pasiūlė šį tekstą sutrumpint arba leist atskiru leidiniu. Šarūno teigimu, šis tekstas apie Dzūkijos vaistines pilnam variante spausdintu pavidalu taip niekur ir nebuvo paskelbtas. Net interneto leidiniai nespausdino tokio ilgo straipsnio. Tai ir buvo pagrindinė priežastis, kodėl Šarūnas ėmėsi darbo prie naujos knygos.

         Kad savo istorijos neparėmė vaistinės, nereikia stebėtis, nes vaistai ir taip labai brangūs. Nestebina net ir daugybės Alytaus įstaigų ir organizacijų pozicija, kurių istorijas Šarūnas prikėlė iš užmiršties savo knygose. Tačiau kukliai tariant tiesiog nuostabu, kad knygų leidybą keliais centais atsisako paremti tokios įstaigos, kurios, atrodo, net privalėtų paremti, pavyzdžiui įvairios Dzūkijos savivaldybės. Kartą Šarūnas papasakojo apie tai vienam garsiam visuomenės ir politikos veikėjui, kurio pavardės čia neminėsime. Tas politikas atsakė, kad tai jo nestebina, nes savivaldybėse sėdintys knygų neskaito, tai kur jie ten parems. Tačiau politikos veikėjas pastebėjo, kad nors ir neskaitantys knygų, bet dideliais pinigų kapšai žvanginantieji savivaldybininkai galėtų bent nupirkt kokią istorinę knygą ir padovanot tokiems, kurie neturi pinigų, pavyzdžiui – muziejininkams.

        Šarūnas dar garsėja ir kaip bibliofilas, turi unikalių prieškario Alytaus savivaldybės dokumentų, kuriuos publikuoja savo knygose. Net ir šioje naujoje Šarūno knygoje pateikiama medžiaga apie Alytaus apskrities savivaldybės vaistinę.

Alytaus apskrityje1914 m. veikė 7 vaistinės, panašus skaičius buvo ir 1918 metais.1919 m. veikė jau 10 vaistinių, 1920 – 11, nuo1923 m. – 12, 1926 – 1934 – 13 vaistinių. Seinų apskrityje  1914 – 1918 m. veikė 1, 1919  m. – 3, 1920 –1922 m. – 4, 1923 – 1934 m. – 5 vaistinės. Knygos autorius renka ir senuosius Dzūkijos vaistinių receptus. Šiame leidinyje autorius atskleidė senųjų vaistinių istorijas, atidavė duoklę jose dirbusiems vaistininkams, pabandė tai prikelti tarsi iš užmiršties. Daugumas Dzūkijos vaistininkų buvo žydų tautybės, tarpukariu jau gausėjo ir lietuvių.

M. Kuprevičiaus vaistinės Alytuje receptas 1939 (Š. Šimkevičiaus kolekcija) 

Tarpukario Alytuje veikė keletas vaistinių, tarp jų ir apskrities savivaldybės (savininkas), čia provizoriumi dirbo Juozas Žvirblis.1925 m. išnuomota J. Žvirbliui. Skelbimas  publikuotas „Dainavos šaulio“ 1927 Nr. 2. P. 4. Reklamoje minima, kad ši vaistinė perkeliama iš Vilniaus gatvės Nr. 4 į Nr. 30. Dar vienas reklaminis skelbimas išspausdintas „Dzūko“ 1927. Nr. 1. P. 4. ten rašoma, kad ši vaistinė naujai įrengta Vilniaus g. Nr. 30 (Lubeckio namuose). Vėliau vaistinei vadovavo Julijus Budrikas, kuris 1935 m. mirė. Nuo 1935 m. vadovavo provizorius Apolinaras Lastauskas, anksčiau dirbęs Vilkaviškio savivaldybės vaistinėje.1936 m. vaistinė jau buvo įsikūrusi Vilniaus g. 7 [Alytaus apskrities tarybos veikiantieji privalomieji įsakymai. Alytus, 1936]. Nuo 1934 iki1939 m. vaistinėje dirbo Ona Pliusčiauskaitė.1937 m. dirbo provizorius V. Federavičius.1939 m. pradėjo dirbti farmacijos kandidatė Antanina Stauskytė.

XIX  a.  pirmoji pusė – Druskininkų kurorto kilimo ir klestėjimo laikotarpis. Miestą gausiai lanko Lietuvos, Lenkijos, Ukrainos ir kitų kraštų publika. Tačiau tiksliausias šio junginio, keturiems mėnesiams per metus susirenkančio prie Druskininkų vandenų, pavadinimas gal bus publika. Kurorte gydomasi ir linksminamasi, tačiau vyko dar šis tas, kas turėjo skatinti intelektualinį gyvenimą – vietos periodinė spauda. 1844-1846 m. ėjo ,,Ondyna Druskienickich zrodel”, leidžiama Ksavero Volfgango – pirmasis kurortinis laikraštis lenkų kalba. Po dvejų metų, 1848 m., pasirodė ,,Druskieniki”, leidžiamas ir redaguojamas Juzefo Ignaco Kraševskio ir K.  Volfgango.

XIX a. pradžioje gydymu Druskininkuose užsiiminėjo valstiečiai: Sūrutis (tragiškai miręs muštynėse su girtu kaimynu) ir jo sūnus Benediktas (miręs nuo girtuoklystės). 1830 m. Druskininkuose gydėsi tik 30 asmenų. Lankytojų skaičius pagausėjo po 1838 m., kai atidaryta gydykla. 1843 m. čia lankėsi jau 2 tūkst.  asmenų.

         Savo leidinyje Šarūnas pristato ne tik Druskininkų, bet ir Birštono, bei Varėnos kurortų istorijas. Birštono kurortas eksploatuotas nuo XIX amžiaus, o prieš I pasaulinį karą vietovė buvo jau pakankamai pagarsėjusi, atvykdavo gydytis svečių ne tik iš Lietuvos, bet ir iš kitų miestų, Varšuvos, Peterburgo. Birštoną labai nusiaubė 1905 m. gaisras, kurortas smarkiai nukentėjo ir per I pasaulinį karą.

         Birštono kurorte buvo gydoma purvu. Tačiau Lietuvoje nebuvo tinkamo dumblo, jo vietoje vartotos durpės. Į Birštoną durpes atgabendavo iš vadinamo “Žvėryno” šilo, esančio netoli Prienų miestelio. Durpės būdavo ilgai specialiai apdirbamos, džiovinamos, trinamos, sijojamos, maišomos su vandeniu, kol jų vonia pasiekdavo maudyklių kambarius.

         1920 metais įvyko pirmasis Alytaus apskrityje sanitarinis suvažiavimas, kuriam pirmininkavo gydytojas S.Janavičius, o dalyvavo 30 medicinos darbuotojų ir valsčiaus atstovų. Daug diskusijų sukėlė aktualus daktaro V.Stepanovo pranešimas apie limpamas ligas. Buvo nutarta žmones mokyti kovoti su užkrečiamosiomis ligomis, rengti valsčiuose daugiau paskaitų apie švaros svarbumą. Kovojant su utėlėmis siūlyta įrengti viešas pirtis kaimuose, tuo rūpintis turėjo valsčiaus savivaldybės. Alytaus įgulos ligoninėje, be vietinių ligonių, guldomi plaučių ir kaulų tuberkulioze sergantys karo invalidai, kareiviai iš Vilnijos krašto.

         1928 metų vasaros sezonui Alytuje atidaryta karo sanatorija 50 lovų. Ji buvo užėmusi buvusias įgulos ligoninės patalpas. Per visą 1928 metų sezoną sanatoriniu gydymu naudojosi 26 karininkai, 22 kareiviai, 6 kariškių šeimų nariai, 5 gailestingosios seserys ir 15 laisvai samdomų darbuotojų, iš viso 74 ligoniai.

Dainavos sanatorija Varėnoje   

Sanatorija buvo neremontuota, todėl viduje atrodė nejaukiai. Daugiausia maitinama daržovėmis, vaisiais, uogomis. Valgyti duota penkis kartus per dieną, kiek galima įvairinant maistą. Galvota steigti ir nuolat veikiančią sanatoriją, kas ir padaryta vėliau.

         Lieka tik pasveikinti knygos autorių, kad nenuleido rankų ir įgyvendino savo sumanymą. Šarūno Šimkevičiaus knyga „Žurnalo „Trimitas“ (1920-1940) dzūkiška kronika“ buvo išleista 50 egzempliorių tiražu. Kaip pasirodė, šis tiražas buvo smarkiai per didelis, todėl savo paskutinę knygą Šarūnas išleido jau tik 20 egzempliorių. Visi egzemplioriai numeruoti ir pasirašyti autoriaus. Ir to užteks visiems laikams – juokauja autorius. Besidominčių knygomis ir savo miesto istorija vis mažiau.

paveiksliukai

Periodika ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra