Gintaras Lučinskas apdovanotas medaliu „Už nuopelnus“

Autorius: Data: 2014-07-09, 13:40 Spausdinti

Gintarai, gaivaus kūrybinio vėjo!

Entuziazmo pakanka…

Dm. plk., dr. Vincas Gudukas

Jei galėčiau,

Dovanočiau saulę

Ir visas tamsių

Naktų žvaigždes.

Jei galėčiau…

Bet juk negaliu.

(Eglė Brazdžiūnienė)

Pulkucis Gintaro draugų (gydytojai, pedagogai, šauliai, karininkai ir kt.) ir jo knygų bičiuliai gražiai (Raicinykų tarme „gražiai pamiršau“, „gražiai apsiverkiau“) džiaugiasi, sužinoję, kad Gintaras vėl pagerbtas. Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dienos proga Krašto apsaugos ministras Juozas Olekas apdovanojo Dzūkijos kraštotyrininką, šaulį, atsargos leitenantą Gintarą Lučinską Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos medaliu „Už nuopelnus“.

Gintarui, vaikystę praleidusiam Motinos tėviškėje – Varčios miško prieigose – buvo lengva apsispręsti dėl profesijos pasirinkimo: 1985–1989 m. studijavo miškininkystę Kaune, 2009 m. įgijo ekologijos ir aplinkotyros bakalauro diplomą Šiaulių universitete. Prosenelio, Lietuvos kariuomenės kūrėjo-savanorio Liudviko Stanišausko ir senelio, Lietuvos partizano Vinco Stanišausko garbingi žygiai kovose dėl Lietuvos Nepriklausomybės, turbūt lėmė, kad Gintaras beveik dešimtmetį tarnavo Krašto apsaugos struktūrose.

Už nepriekaištingą tarnybą ir aktyvią visuomeninę veiklą net 28 kartus skatintas ir pagerbtas. Svarbiausi apdovanojimai: 2003 m. gegužės 5 d. – Lietuvos šaulių sąjungos vado padėka; 2003 m. rugpjūčio 29 d. – Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro padėka; 2004 m. liepos 30 d. – Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko vardinė dovana ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanclerio padėka; 2006 m. vasario 23 d. – Lietuvos šaulių sąjungos vado vardinė dovana; 2006 m. liepos 13 d. – Lietuvos Respublikos  Vyriausybės kanclerio padėka ir vardinė dovana; 2006 m. lapkričio 21 d. – Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro padėka; 2009 m. gruodžio 31 d. – Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministrės įsakymu apdovanotas Šaulių žvaigždės medaliu; 2010 m. gruodžio 21 d. – LAKS Kauno apskrities skyriaus pirmininko padėka; 2012 m. vasario 15 d. – Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministrės vardinė dovana; 2012 m. balandžio 13 d. – Alytaus miesto savivaldybės mero padėka; 2012 m. birželio 15 d. – Alytaus miesto savivaldybės 2012 m. Kultūros premijos laureatas;2012 m. liepos 6 d. – Lietuvos atsargos karininkų sąjungos pirmininko įsakymu apdovanotas LAKS medaliu; 2012 m. liepos 6 d. – apdovanotas Lietuvos pėsčiųjų žygių asociacijos medaliu „Dzūkų kovų keliais“; 2012 m. rugpjūčio 14 d. – Lenkijos Respublikos Punsko valsčiaus viršaičio padėka; 2012 m. rugsėjo 29 d. – apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Prisikėlimo apygardos Šiaulių skyriaus 4-ojo laipsnio medaliu „Pergalių ir kovų keliais“; 2014 m. birželio 24 d. – apdovanotas Lietuvos pėsčiųjų žygių asociacijos medaliu „Dzūkų kovų keliais“.

Nors Gintaro išsilavinimas gamtamokslinis, bet jis turi istoriografo ir publicisto dovanas. Aš nekomentuosiu Gintaro kūrybinės veiklos, nes neturiu specialaus išsilavinimo, bet noriu pasidalinti su Jumis apie Gintarą, kaip asmenybę, filantropą, menininką mintimis, kurios ugnikalniu veržiasi iš mano galvos pusrutulių, skaitant jo parašytas knygas: „Pogrindinė „Geležinio Vilko“ organizacija Alytaus apskrityje (1940-1941)“ (2009 m.), „Žuvę už Lietuvą. Laisvės kovos Dainavos krašte 1918-1923 metais“ (2010 m.), „Vermachto nusikaltimai Dzūkijoje 1941 m. birželį“ (2011 m.), „Varviškės „respublika“ (1920–1923)“ (2013 m.), bei parengtas leidybai kitas knygas: „Kelio atgal nėra“ (2008 m.), „Praeities puslapiai“ (2011 m.), „Gyvenimo užrašai“ (2013 m.). Gintaras tėvas, karininkas, šaulys,istorinių ir patriotinių renginių lektorius, organizatorius, ir aktyvus jų dalyvis.

Mano pateikta trumpa informacija padės patiems skaitytojams įvertinti Gintaro, kaip ieškančio, žengiančio į istoriją nepramintais takais žmogaus vidinį pasaulį. Tai dažnai atvira gabaus tyrinėtojo išpažintis, betarpiškas, jautrus pasakojimas apie Patriotų kovą (ir paties Gintaro kovą už drąsių ir paprastų Lietuvos žmonių atminimo išsaugojimą), apie sąžinę ir pareigą, apie pasiaukojimą ir gailestingumą, pašnekesys su skaitytoju apie reikšmingus istorinius įvykius. Gintaras įamžina ne tik kitus, bet ir save, sukurdamas ne tik apibendrintą istoriko novatoriaus paveikslą, greta pažerdamas įvairių charakterių ir likimų, bet vieno tikslo jungiamą Lietuvių Tautą. Gintaro knygose sutinkame ūkininką, šaulį, karininką, policininką, mokytoją, kunigą, lietuvį, dzūką, aškenazį, rusą, vokietį su savitais charakteriais ir tragiškais likimais. Jiems visiems užtektų vietos po saule taikiai ir gražiai gyventi, jeigu visko neniokotų politiniai kariniai žaidimai ir doktrinos…

Gintaro kūryba, istorinės jo žinios atnaujina laikmečio blukinamas Tautinės juostos spalvas, kurias šimtmečiais kūrė dvasingos, darbščios, nagingos ir narsios lietuvių gentys, Gintaro ainiai… Nors ir labai, ir perdėtai nuožmūs atėjūnai stengėsi jas ištrinti ir pakeisti… Nepavyko.

Gintaro kūrybinė ir meninė kalba gaivina jauną ir seną, teikia vilties dėl ateities. Su Gintaro kūriniais galima pasišnekučiuoti. „Šnekučiuojantis ir brendant“ Gintaro kūrybos rasotais puslapiais, atrodo, kad net ir Jaunimo parko lakštingalos, paragavusios nuo berželio lapo eleksyru trykštančios ir spindinčios rasos savo suokimu įsijungia į pokalbį jį pagyvindamos…

Gintaras – kūrėjas, atiduoda save dvasios ir ateities labui, propaguoja tautinį kultūrinį ir istorinį tęstinumą, stato gražius ir tvirtus paminklus, užmarštin „nugrūstiems“ antisovietinio ir antinacinio pasipriešinimo herojams, kovojusiems už Lietuvos Valstybę.

Gintaro kūryba reikalauja iš jo ne tik „juodo darbo“, ne tik daug teorinių, praktinių ir mokslinių žinių, bet ir drąsos, rašant apie vermachto, lenkų armijos bei sovietų žiaurumus, todėl jo kūryba, jo analitiniai straipsniai įgyja ne tik „šaltinio“, bet mokslinę ir istorinę vertę. Tikrai būtų teisinga ir tikslinga tai aptarti su moksline bendruomene ir Gintaro darbus įvertinti, kaip mokslinį darbą, disertaciją.

Gintarui, jo šeimai ir jo kolegoms linkime sėkmingos kūrybos, visada geros bendraminčių kompanijos, neblėstančio, gaivaus kūrybinio entuziazmo ir stiprios sveikatos.

Baigiant noriu pabrėžti, kad Gintaro kūryba neleidžia užmiršti to, kas svarbiausia… O kas svarbiausia? Gal būt, sąžinė?

Su Garbingu apdovanojimu!

 

Kariuomenė , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra