Ginčai su Lenkija, Lietuvos lenkais ar tik su Lietuvos lenkų rinkimų akcija?

Autorius: Data: 2012-01-19, 08:50 Spausdinti

Dr. Povilas JAKUČIONIS, Vilnius

Apie tuos ginčus jau labai daug prikalbėta ir prirašyta. Atrodytų, jog nieko daugiau negalima sugalvoti. Nuomonės skamba labai skirtingos, viena kitai prieštaraujančios ne tik iš oponuojančių lenkų ir lietuvių pusių, bet ir tarp pačių lietuvių ar lenkų.

Pradėta nuo kelių šimtmečių istorijos, nuo Liublino unijos iki Suvalkų sutarties sulaužymo ir iki šių dienų problemų. Jei šiuose ginčuose ieškoma tiesos, tai vargu ar padės senų jau užgijusių žaizdų judinimas. Ne bent norima dar kartą įsitikinti, jog ir dabartinės Lietuva bei Lenkija labai skirtingai traktuoja savo tarpusavio santykių istoriją. Įsitikinus dėti tašką po senąja istorija ir toliau nagrinėti lietuvių bei Lietuvos lenkų santykius po 1990 m. Kovo 11-osios Akto paskelbimo. Mano nuomone, šiame laikotarpyje būta faktų ir įvykių, kurie dabar yra pamiršti arba sąmoningai nutylimi.

Lenkija jau nuo XIV am. pabaigos įvairiausiais būdais siekė pasiglemžti Lietuvą – klasta, papirkinėjimais, šantažu, pasitelkdama dvasininkiją, skatindama mišrias didžiūnų santuokas, papirkinėdama bajorus. Lenkai vaizdavo Lietuvos gelbėtojus, krikštytojus, švietėjus, o lietuvius vadino užsispyrėliais tamsuoliais, pagonimis, atsilikusiais nuo europietiškos kultūros.

Pradžiai galima būtų prisiminti keletą epizodų iš tarpukario Lietuvos santykių su Lenkija ir Lietuvos lenkais. Versalio taikos konferencijoje Lenkija siekė gauti tam tikras teises į Klaipėdą. Jai padėjo Prancūzijos diplomatai. Stengtasi, kad Klaipėdos kraštas neatitektų Lietuvai. Siūlyta, kad Klaipėda galėtų atitekti tik bendrai Lenkijos ir Lietuvos valstybei, ko labai norėjo Juzefas Pilsudskis, arba taptų „laisvuoju miestu“, kurį globotų Lenkija. Tokiu būdu Lietuva būtų patekusi į Lenkijos gniaužtus ir vargu ar būtų išlikusi nepriklausoma valstybe. Lietuvos vyriausybei nieko kito neliko, kaip organizuoti Klaipėdos krašto lietuvininkų sukilimą. Kas iki šiolei yra laikoma geriausia to meto diplomatine ir karine akcija.

1923 m. tas pats J. Pilsudskis sukūrė antilietuvišką Lietuvos lenkų organizaciją – POW, kurios tikslas buvo nuversti Lietuvos vyriausybę ir prijungti Lietuvą prie Lenkijos. Lietuvos saugumas tą organizaciją laiku išaiškino ir likvidavo. Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (toliau – LLRA) tikslai yra panašūs į POW ir jos likimas turėtų būti panašus.

Grįžkime į šiandieną. Dabar aršiausia polemika vyksta dėl naujojo Lietuvos Švietimo įstatymo. Neminint visų LLRA organizuojamų mitingų ir boikotų, svarbu paminėti keleto aukščiausių Lenkijos pareigūnų komentarus. Vienu metu Lenkijos prezidentas Bronislovas Komorovskis ir jo patarėjas tarptautiniais klausimais Romanas Kuzniaras paskelbė skirtingus pareiškimus dėl Lietuvos lenkų švietimo reikalų. Prezidentas pasakė, jog santykiuose su Lietuva teks keisti kursą. Lenkija turės būti nusiteikusi „ilgam keliui“ geresnių santykių su Lietuva link, kol nerasime lenkiškų mokyklų ir lenkų pavardžių rašymo problemų sprendimų. Tuo tarpu prezidento patarėjas išsakė aštrią kritiką Lietuvos atžvilgiu. Atseit išlepinome lietuvius ir Lenkijos kantrybė baigėsi. Kas toliau? Ar ultimatumas kaip 1938 metais? Juk paprastai kas aukštesniam vadovui ne patogu pasakyti, pavedama pavaduotojams ar patarėjams. Mūsų Užsienio reikalų ministerija (toliau – URM) notos dėl to neparašė…

Lietuvai eilinį kartą priekaištauta, jog nuo 1990 metų diskriminuojama lenkų mažuma [lyg sovietinės okupacijos metais lenkams viskas buvo gerai], jog Lietuvos-Lenkijos sutartis buvo pasirašyta vėliausia iš visų kaimyninių valstybių, tik 1994 m., ir ji nuo pat pradžios nevykdoma. Tačiau kodėl buvo vėluojama lenkai nemini. Priežastis buvo lenkų nenoras sutarties preambulėje įvertinti gen. Liucjano Želigovskio, tikriau sakant paties J. Pilsudskio, agresiją ir Vilniaus, ir jo krašto okupaciją. Tada lenkai pasiūlė rengti du dokumentus – sutartį ir deklaraciją apie okupaciją. Tos deklaracijos ir dabar Lenkijos pusė vengia. Tai kas kaltintojas ar kaltinamasis nevykdo susitarimų?

Dabar apie ginčijamą Švietimo įstatymą. Lenkams nepatinka naujasis Lietuvos švietimo įstatymas, įpareigojantis istoriją, geografiją ir pilietinį ugdymą tautinių mažumų mokyklose dėstyti lietuvių kalba, ir nuostata nustatanti vienodą valstybinį lietuvių kalbos egzaminą visose mokyklose. Lenkijos švietimo įstatymas yra lygiai toks pats. Rodos, jokių ginčų neturėtų būti. Bet kur tau. LLRA agituojami ir organizuojami lenkai boikotuoja Lietuvos įstatymus, nors tos pačios Sutarties pirmasis straipsnis reikalauja gerbti šalies, kurioje gyvena mažuma, įstatymus. Ir vėl klausimas – kas nevykdo sutarties? Sutartyje rašoma, jog šalys neblogins viena kitos mažumų padėties. Čia yra tas kabliukas už kurio vis kimba LLRA aktyvistai. Įvedate daugiau pamokų lietuvių kalba – bloginate lenkų padėtį. Bet juk lygiai tas pats vyksta ir Lenkijoje. Ir mažos mokyklos abiejose šalyse uždaromos. Lenkijoje dar daugiau. Tai kokios triukšmo priežastys? Jos nurodytos Lenkijos „Kresų instituto“ tinklapyje. Bet apie tai toliau.

Tuo tarpu lenkų jaunimas elgiasi kitaip. Užpernai ir pernai, nepaisant nemokamų studijų ir stipendijų Lenkijoje, iš beveik 300 Šalčininkų krašto absolventų tik 40 pasirinko lenkiškąsias aukštąsias mokyklas. Gal tai ir būtų geriausias atsakymas į LLRA provokacijas? Juk niekur pasaulyje nėra tiek daug lenkiškų mokyklų kaip Lietuvoje. Iš 160 lenkiškų mokyklų užsienyje, Lietuvoje jų yra net 100! Tad kaip galima kalbėti apie diskriminaciją? Premjeras Andrius Kubilius pasisiūlė lenkų pusei vietoje beprasmių ginčų geriau vykdyti bendrą Vilnijos ekonominio ir kultūrinio vystymo programą. Lenkai atsisakė. Jiems ne Vilnijos lenkų gerovė rūpi, o tolimi geopolitiniai tikslai. O jie tie patys kaip ir J. Pilsudskio. Jie nori skurstančio lenkų geto. LLRA skundai prieš Lietuvą ne kartą pasiekė Europos Parlamentą ir Europos Tarybą. Šie neapsikentę į Lietuvą ir Lenkiją atsiuntė Komisiją. Komisija tautinių mažumų teisių pažeidimų Lietuvoje nerado, o lenkams nurodė labiau rūpintis lietuvių kalbos statusu lietuvių gausiai gyvenamuose Lenkijos rajonuose. Gal nustos pagaliau skundę ir melavę?

Lenkų nacionalistai 2011 m. vasarą Punsko savivaldybėje raudonais ir baltais dažais ištepliojo lietuviškus vietovių užrašus bei lietuvių kultūros veikėjų paminklus. Balstogės televizija nutraukė laidas lietuvių kalba. Berznyko kapinėse vietos klebonas paminkle 1920 m. žuvusiems Lietuvos kariams įrašė įžeidžiantį užrašą: „Lietuvių kariams, kurie 1920 m. kartu su Raudonąja armija įsiveržė į Lenkiją“. Bet tada ten buvo Lietuva! Pernai Lenkijos URM išleido šmeižikišką brošiūrą apie neva lietuvių žudytus lenkus bei „lietuvių okupaciją“ Vilniaus krašte. Tuo patvirtindama minėto „Kresų instituto“ svetainėje skelbiamą atvirai šovinistinio ir revanšistinio pobūdžio medžiagą. Čia buvo skelbiami siekiai progai pasitaikius jėga atgauti buvusias ikikarinės Lenkijos rytines teritorijas, pirmiausiai Vilnių, Gardiną ir Lvovą. Lietuvos URM dėl to įteikė Lenkijai notą. Lenkai arogantiškai atsakė, jog „Lietuva užsiima niekais“.

Lenkijos politikai negirdomis nuleidžia ir Lietuvos susirūpinimą dėl Lenko kortos dalijimo lenkų tautybės Lietuvos piliečiams. Faktiškai Lenko kortos turėtojai tampa lyg ir dviejų valstybių piliečiais. Lietuvos užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis tokią dviprasmę piliečių padėtį pavadino nesusipratimu ir dar kartą išreiškė viltį, jog Lenkijos vyriausybė pakeis savo sperndimą dėl Lenko kortos bei jos dalijimo tik buvusios SSRS teritorijoje. Galima pagalvoti, kad ši akcija dvelkia istoriniu revizionizmu, nes „korta“ dalijama buvusiose tarpukario Lenkijos teritorijose ir gal ne atsitiktinai susišaukia su „Kresų“ portale skelbiamomis revanšistinėmis idėjomis.

EP narys prof. Vytautas Landsbergis mano, jog reikalingas teisinis Lenko kortos įvertinimas ir siūlo Seimo nariams kreiptis į Konstitucinį Teismą. Tie, kurie yra paėmę Lenko kortą, yra įsipareigoję Lenkijos vyriausybei nekenkti Lenkijai ir lenkiškumui, tad jie negali dirbti valstybės tarnyboje, kur reikia prisiekti Lietuvai. Logiškai galvojant, tai būtų tikras nesusipratimas lyg ir dviejų ponų tarnas. Juo labiau, kad LLRA politikai net siekį gerai išmokti lietuvių kalbą laiko kenkimu lenkiškumui.

1993 m. laikraštyje „Lietuvos aidas“ buvo pradėta skelbti Vilnijoje veikusios Armijos krajovos archyvų medžiaga, demaskuojanti teroristinį, grynai antilietuvišką šios organizacijos veiklos pobūdį. Publikavimas greitai buvo sustabdytas, neskelbiant kodėl. Tikėtina, kad Lenkijai pareikalavus. Ir dabar viešai nežinoma kur tie archyvai yra dingę. Gal atiduoti Lenkijai, geros kaimynystės labui? Kitas atvejis. 1998 m. vasario 15 d. Širvintų rajono Draučių kaime LLRA aktyvistas iššaudė visus to kaimo lietuvius. Pataikaujant Lenkijai Draučių žudynių byla buvo užgniaužta. Ką dar turėtų padaryti LLRA aktyvistai, kad jų organizacija būtų uždrausta, arba atnaujintas ikiteisminis tyrimas, siekiant nustatyti LLRA vaidmenį Draučių ir panašiuose įvykiuose?

Besitęsiant LLRA kurstomoms ir organizuojamoms Vilnijos lenkų nepaklusimo Lietuvos įstatymams akcijoms, būtina svarstyti Vyriausybės valdymo įvedimo Vilniaus ir Šalčininkų savivaldybėse klausimą. Tuo labiau, kad tas nepaklusnumo akcijas atvirai remia Lenkijos politikai. Taip pat svarstytinas klausimas dėl politinių partijų, sukurtų ir kuriamų tautiniu pagrindu uždraudimo.

Kai kurie Lietuvą gerai pažįstantys lenkų intelektualai viešai kritikuoja LLRA ir Lenkijos valdžią už jų ne lojalumą ir priešiškumą Lietuvos valstybei. Žurnalistė Maria Wiernikowskaja žurnalo „Newsweek“ lenkiškoje versijoje rašo, jog „lietuviai yra angeliškai kantrūs“. Primena, jog kai lietuvių minios gynė savo parlamentą ir LRT objektus, „autonomininkai“ su kūjais ir pjautuvais bei raudonomis vėliavomis mitingavo už sugrįžimą į SSRS. Jų atstovai nebalsavo už Kovo 11-osios Aktą. Referendume jie agitavo balsuoti prieš Lietuvos nepriklausomybę.

Prof. Jan Widacki, buvęs Lenkijos ambasadorius Lietuvoje, tame pačiame žurnale kritikuoja Lenkijos valdžią už piniginę paramą Lietuvos lenkams, leidžiantiems savo vaikus į lenkiškų mokyklų pirmąsias klases. Laiko netinkamu Lenkijos premjero Donaldo Tusko elgesį, kai jis prieš pat rinkimus nekviestas netikėtai atvyko į Lietuvą ir darė spaudimą Lietuvos vyriausybei, siekdamas nuolaidų lenkų mažumai.

Šis epizodas parodė, jog daugelis Lietuvos politikų klydo, manydami, jog LLRA vykdoma atvirai Lietuvos valstybei ne lojali politika yra tik LLRA taktika siekiant užsitikrinti sau lenkų mažumos politinę paramą ir sustiprinti lenkų susitelkimą. Pasirodė, jog panašiai galvoja daug rinkėjų pačioje Lenkijoje. O tai yra labai pavojinga.

Iki naujojo Švietimo įstatymo įsigaliojimo aktualiausias LLRA reikalavimas buvo lenkų pavardžių rašymas lenkiškais rašmenimis. Bylą Strasbūre Valdemaras Tomaševskis pralaimėjo. J. Widackis mano, jog problema yra antraeilė. Tik 20 proc. Lietuvos lenkų norėtų pavardes rašyti lenkiškai. Antra problema buvo vietovardžių ir rodyklių rašymas lenkiškai. Pačioje Lenkijoje buvo akivaizdžiai sukompromituotas, kai lenkų nacionalistai užtepliojo lietuviškus užrašus. Pagal J. Widdackį patys lenkai labai nenorėtų, jei kokia nors mažuma reikalautų, kad Varšuvoje ar jos vaivadijoje būtų vokiški ar rusiški užrašai. Pirmaisiais nepriklausomybės metais Lenkijos diplomatai tvirtino, kad jie rems tik tuos lenkų mažumos reikalavimus, kurie bus paremti Europos standartais arba Sutartimi. Kitaip LLRA veikėjai gali pareikalauti autonomijos ar prijungimo prie Lenkijos. LLRA ir elgiasi „kitaip“, nepaiso nei Europos standartų, nei Sutarties, o kelia Lietuvai ne priimtinus reikalavimus, deja, suderintus su Lenkijos „Kresais“ ir kai kuriais politikais.

Atsiliepiant į V. Tomaševskio priešrinkiminį viešą pareiškimą, jog lenkai Vilnijoje gyveno jau nuo XIV amžiaus. Ir ne lenkams, bet lietuviams reikia integruotis į vietos visuomenę, tiktų šis tas iš Jūratės Laučiūtės rašinio Delyje „Neišgalvota statistika“.

Caro valdžia XVIII a. pab. rinko duomenis gyventojų surašymui. Duomenys liudija, jog tada Vilniaus gubernijoje ir aplink Vilnių gyveno itin negausi lenkų mažuma. 1822 m. Vilniaus, Kauno, Suvalkų ir Gardino gubernijos buvo vadinamos lietuviškomis ir jose kalbėta lietuviškai. [Tyrinėjo Vilniaus universiteto bibliotekininkas K. Kantrimas].

Po 50 metų, 1899 m. visuotino Rusijos imperijos gyventojų surašymo duomenimis, paskelbtais 1905 m., Kauno ir Suvalkų gubernijose lietuviai sudarė daugumą. Seinų apygardoje lenkai sudarė tik trečdalį gyventojų. Vilniaus gubernijoje [su Ašmena, Lyda ir Dysna] daugumą gyventojų sudarė baltarusiai, antri lietuviai, treti žydai ir tik ketvirti lenkai. Jie, kaip vėliausi kolonistai, gyveno tik miestuose ir dvarų sodybose. Pačioje Vilniaus apygardoje lenkų gyveno mažiau nei lietuvių.

Iš kur po penkiolikos metų Vilnijoje atsirado lenkų dauguma turbūt gali pasakyti tik J. Pilsudskis su L. Želigovskiu ir, žinoma, istorijos ir demografijos „tyrinėtojas“ V. Tomaševskis. Štai tau ir „gyvename mes čia nuo XIV amžiaus“! Ne lenkai nuo amžių gyveno Vilnijoje, bet lietuvių gentys nuo ledynmečio pabaigos gyveno dešiniajame Vyslos upės krante nuo Liublino iki Gdansko – Baltijos jūros ir buvo tokios gausios, ir galingos, kad Romos imperija drebėjo.

Pabaigai malonu pažymėti, jog Lietuvos Vyriausybė neapsikentusi pasakė broliams lenkams A. Ažubalio žodžiais: „Mūsų Vyriausybė pasakė: įvairius klausimus su savo piliečiais, ne svarbu, ar jie priklauso tautinei mažumai, ar ne, spręsime patys. Mums nereikia „vyresniojo brolio“. Spaudimu nieko nepasieksite. Jei Rusijai nepavyko, tai niekam nepavyks“. Premjeras A. Kubilius dar pasakė: „Mums neimponuoja toks didumas. Matėme didesnių“. Ir perspėjo, kad diktatas mus veikia neigiamai. Prof. V. Landsbergis Torinėje lenkų žurnalistui patikino: „Per jėgą nieko su mumis nepadarysit“.

Reikėtų šitaip ar panašiai pasakyti ir žydų pamokslautojams.

Autoriaus pastaba: rašant pasinaudota kai kurių straipsnių Delfyje medžiaga.

Nuotraukoje: Dr. P. Jakučionis

Voruta. – 2012, vas. 4, nr. 3 (741), p. 1, 5.

Lietuva - Lenkija , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra