Gegužės 7-oji – Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena

Autorius: Data: 2013-05-08, 11:56 Spausdinti

Skaitytojams pristatome Panevėžio kraštotyros muziejaus rinkiniuose saugomą švietėjos, rašytojos, publicistės, knygnešės, visuomenės ir kultūros veikėjos, filantropės, etnologės Gabrielės Petkevičaitės-Bitės 1914 m. rašytą straipsnį apie lietuvių kalbos ugdymo svarbą, inteligentijos dvasingumo paviršutiniškumą. Straipsnis parengtas praėjus dešimčiai metų nuo spaudos lotyniškais rašmenimis draudimo panaikinimo (1864–1904 m. buvo draudžiama spausdinti, įvežti ir platinti lietuviškus leidinius). Bitės tekstas atskleidžia patirtį, pajautas žmogaus, aktyviai dirbusio, kūrusio vardan tėvynės tautinio atgimimo, dėl tautos švietimo ir lavinimo, teikusio paramą lėšų stokojusiems lietuviams moksleiviams, studentams, inteligentams. Nuo ryškiausios XIX a. pabaigos – XX a. pirmosios pusės Panevėžio krašto asmenybės G. Petkevičaitės-Bitės mirties praėjo 70 metų, o daugelis jos minčių, įžvalgų, skleistų idėjų yra aktualios ir šiuolaikiškos. G. Petkevičaitės-Bitės straipsnis „Gimtosios kalbos reikalu“, pasirašytas slapyvardžiu B., buvo spausdintas 1914 m. laikraštyje „Lietuvos žinios“ Nr. 106. Straipsnio kalba autentiška.

Gimtosios kalbos reikalu

Ką tik praėjusios dešimties metų sukaktuvės turėtų mums visiems priminti ne tik visą tą, ko neturime, ko mums dar trūksta, be ko mes kaipo tauta plėtoties negalime, bet ir tą, ką mes užvis gerbti ir branginti privalome, be ko nei mūsų prisikėlimo, nei mūsų atgijimo nebūtų buvę, be ko lietuviai – lietuviais nebūtum galėję vadinties. Aišku, kad kalbu čia apie savo gimtąją kalbą.

Tą mūsų gimtąją kalbą, gryną, lankią ir drauge galingą amžių amžiais mūsų sodiečiai išlaikė nuo pražuvimo, amžių amžiais ji išgyveno, kaipo stambus mūsų žmoniškumo senovės paminklas, nesidavęs jokioms bangoms nuplauti, jokioms audroms sutrinti.

Mes, šių dienų inteligentai, pamiršdami ir užmesdami tą savo gimtąją kalbą, arba darkydami ją – parodome vien, kaip visa ta mūsų ingyta taip vadinama kultūra yra paviršutinė, kaip mes neįsigiliname į visą tą, kas iš tikrųjų žmogaus vidurinę vertę sudaro ir visuomet sudarys. Juk kiekviena kalba, pati savaimi, kalbos turtai ir kalbos struktūra – yra visųpirm nuolatinis ir gyvas liudininkas – tų dvasios turtų, to žmonių dvasios pasikėlimo – kursai buvo pasiektas jau tuomet, kuomet šioki arba kitoki kalba tvėrėsi, t. y. ėmė skirties vienas žmonių grupių dvasios ypatingumais, nuo kitų žmonių grupių dvasios ypatingumų.

Mūsų kalba, rodėsi, mes lietuviai vien didžiuoties galime – tiek joje kaip formų, taip ir žodžių turtų sukrauta. Žmonės, kurie prie tokios kalbos lopšio stovėjo, turėjo visųpirm būti gabūs ir apdovanoti didele atmintimi, be to pastabūs ir jautrūs, kadangi visokiems mažmožiams, visokiems jausmų laipsniavimams – niekuomet išreiškimo netrūksta.

Dabar gi užtenka mažiausio mūsų inteligentų susirinkimėlio, idant užgirdus bjauriausį mūsų kalbos darkymą. Nekalbu čia apie tarmių ypatingumus: įvairūs ištarimai kalbos nesudarkys, bet apskritai apie kalbos nemokėjimą ar jos iškraipymą, kuo ypač pasižymi dabartinė mūsų inteligentų karta.

Įvairioms redakcijoms siunčiamų raštų dauguma – tai irgi ypatingas rodosi rinkinys, kuriame visomis išgalėmis stengtasi gimtosios kalbos visus gražiausius ypatingumus užtrinti.

Taip tai žino dabartinė inteligentų karta savo kalbą.

Apie tokių inteligentų vaikus – dar baisiau darosi prisiminus. Juk tie vaikučiai jau nuo mažens yra pratinami bjauriai lietuviškai kalbėti, gražios kalbos namie nei netenka jiems išgirsti. Paskui dažnam atvejyj – vaikant madų ir negalvojant, kas tokio jau nuo mažų dienų skaudžiamojo dvasiškai vaiko sieloje darosi – imama kitatautė auklėtoja vaikų; dar paskiau tokie vaikai lanko kitataučių mokyklas, kur iki šiol retoje vietoje tik primenama, kad lietuvių kalbos esama, nes jei ir būna prigimtosios kalbos lekcijų, tai nekokios ir per daug retai, kad galėtų iš pamatų ką nors pamokyti.

Į visą tą žiūrint, ir baisiausias pasekmes permatant reikia tik stebėties, kodėl tik vienas Rygiškių Jonas iki šiol prieš tokį dalykų stovį kelia balsą? Kodėl kiti inteligentai, beveik visa Lietuva, užprotestavo prieš Gedimino bokšto griovimą Vilniuje, prieš pilies kalno ardymą, o tylomis praeina pro kasdien atsitinkantį faktą mūsų brangiausio ir seniausio tautos paminklo griovimą, prieš mūsų gimtosios kalbos ir iš pamatų ir iš šaknų ardymą?

Argi tas Vilniuje bestovįs paminklas gali susilyginti su tuo, kuo mums visiems yra ir ką mums visiems teikia gimtoji kalba?

Apsvarstykime visi gerai šį klausimą ir pamanykime, ką padarius? Aišku, kad mes inteligentai ypač, jei iš tikrųjų norime savo tautos inteligentų vardu vadinties ir savo tautos vadais būti – neturime teisės dėties prie savo brangiausio paminklo griovimo.

Artinasi L. M. Dr-jos (Lietuvių mokslo draugijos – J. G.) suvažiavimas. Bene pamėginus sudaryti bent kokį mūsų gimtąja kalba besirūpinantį skyrių. Mūsų kalbos grožę ir turtus, drauge ir mūsų kalbos taisykles, populiarizuojančios paskaitos, laiks nuo laiko ruošiamos įvairiuose mūsų miestuose bene daugiausia čia padarytų? Gyvo žodžio galia juk jau išmėginta. Visi tomai prirašyti knygų dažnai nepadarys tą, ką gali padaryti viena gražiausia paskaita. Bene galima būtų tokių paskaitų eilę suruošti? Bene tas pats Rygiškių Jonas, arba kas kitas koks mūsų kalbos žinovas apsiimtų tai čia, tai kitur apie gimtąją kalbą papasakoti, o gal sistematiniai tą dalyką atliktų.

Vienu žodžiu, galvokime, rūpinkimės, kaip geriau savo gimtosios kalbos išmokti. Jei tikrai panorėsime, ir dalyko svarbą suprasime – nebus sunku savo dabartinį apsileidimą pataisyti.

B.

Publikaciją parengė Panevėžio kraštotyros muziejaus muziejininkė Jūratė Gaidelienė

Panevėžio kraštotyros muziejaus rinkinių nuotr.

Nuotraukoje: G. Petkevičaitė-Bitė. XX a. pradžia

Voruta. – 2013, geg. 25, nr. 11 (775), p. 5.

Kultūra , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra