Giedrius Kuprevičius. Lietuviais esame mes gimę

Autorius: Data: 2013-07-07, 10:55 Spausdinti

Liepos 6-ąją apie Lietuvą pakalbėkime rimtai, o ne išblyškusia ir sumaištį keliančia mūsų politikų kalba. Apie Lietuvą reikia kalbėti rimtai ir todėl, kad pasibarstę po pasaulį ir likę Tėvynėje lietuviai pradeda (suvokdami ar ne) menkinti savo identitetą, gėdytis tautiškumo, papročių, istorijos, kultūros. Vaizduodami save tikrais europiečiais, daromės vis provincialesni ir irzliau reaguojame į aplinką, pasaulyje vykstančius pokyčius, mus pasiekiančius iššūkius, kuriems dažniausiai nesame pasiruošę.

Ne vienišas kalbu apie tai – svarių ir įsiklausyti kviečiančių minčių išsako profesoriai Egidijus Aleksandravičius, Leonidas Donskis, o ryškiausia mūsų literatūros tyrėja akademikė Viktorija Daujotytė neseniai per Lietuvos mokslų akademijoje vykusią apskritojo stalo diskusiją kalbėjo apie tautiškumo / nacionalumo kultūros lygmenį. Taip, būtent kultūros, kurios garai vis retesni ir balkšvesni.

Lyg ir pabodęs tas žodis, tačiau, kaip rodo naujausi tyrimai ir juos paskatinę įvykiai, kultūros problema tampa svarbiausia. Nėra kultūros ekonomikos srityje – turime krizę, nėra politikos srityje – turime bemaž visą pasaulį apėmusius neramumus, nėra švietimo sferoje – ruošiame beraščius, nėra meno pasaulyje – gimdome kūrinius-pabaisas. Nėra keliuose – didėja žuvusiųjų skaičius, nėra meilėje – priimame bukus, prigimtinius šeimos dėsnius kvestionuojančius įstatymus, nėra žmonių santykiuose – turime geometrine progresija didėjančių ir nesibaigiančių procesų laviną.

Taip, turime teatrus, koncertų sales, parodų rūmus, salonus, galerijas, bibliotekas, pagaliau išmaniuosius telefonus su langais į visą neaprėpiamą informaciją, turime galimybę keliauti, kur ir kada norime, bet turime ir kontrabandą, korupciją, valstybinio lygmens savinaudos mechanizmus, politines manipuliacijas, pageltonavusią žiniasklaidą ir dar aibę visokiausių lyg svarbių ar tariamai svarbių dalykų. Tačiau kai pastarieji ima diktuoti sąlygas ir agresyviai veržtis į mūsų gyvenimą, užgoždami kitas vertybes (o dar pridurkime geopolitinę mūsų padėtį, tautinių mažumų klausimą, Europos Sąjungos problemas), kaip susigaudyti mūsų mažai Lietuvėlei, kur ir į ką remtis, kuo pasitikėti, kokį pamatą jausti po kojomis?

Ir vėl sakau – kultūrą. Visuotinę kultūrą, kurioje šiandien pasigendu (nenustebkite) nacionalizmo.Nebijau tarti šio žodžio, kad ir koks apkrautas mitais ir politiniais paistalais iškreivintas jis yra. Akademikas Romualdas Ozolas nacionalizmą yra įvardijęs kaip šių dienų demokratiją. Reikėtų atskiros dienos ir gausių blaivios sąmonės valandų, kad išsiaiškintume naujas senų žodžių prasmes, nuvalytume nuo jų apnašas ir politizuotus aiškinimus.

Prezidentas Antanas Smetona ėjo toliau, pavojingai priartinęs nacionalizmą prie lietuviškojo fašizmoteorijos ir praktikos, klaidingai suvokęs tuomet greitai plintančio tautinio judėjimo patrauklumą. Taip, toji kryptis pasirodė pražūtinga visiems. Tačiau mokslo minčiai ir visuomenės sąmoningumui pažengus, dabar į nacionalizmą imta žiūrėti ne kaip į konfrontaciją, o kaip į naująją demokratiją, kuri ne tik kad negrasina, priešingai – sustiprina nacijos galias ir suteikia jai modernios, saugios ir kitų nebauginančios bendruomenės bruožus. Tai ir vėl – nauja pokalbių, diskusijų, polilogo tema. Betgi to nėra – yra, minėkime tik kaip pavyzdį, Garliava, kuri taip pat parodė kultūros praradimus tiek teisėsaugos srityje, tiek šeimoje. Būtų Dievo valia, abi pusės gautų bausmių. Betgi taip ir įvyko! Bausmės palietė visus. Liūdniausia, kad ir padoriąją visuomenės dalį.

Kai kalbu apie Lietuvą, labiausiai nerimą kelia paplitęs savęs menkinimas, nuolatinis pašiepimas, lietuviškų darbų ir pasiekimų nepastebėjimas, pavydas, pagieža. Daug pavyzdžių galėtume pateikti. Politikos komentatoriai dažniau pašiepia, nei paaiškina, kultūros komentuotojai mieliau įžeidžia, nei parodo išeities kelius, meno kritikai įnikę į abejones, kurios dažnai kankina tik juos pačius. Tačiau yra ir proveržių, netikėtų pasidžiaugimų, įvykių, parodančių, kad tauta gyva ir jos negalavimai dar nepavojingi gyvybei.

Kaune prieš gerą mėnesį aktyvus jaunimas (o tokio turime tikrai daug) surengė festivalį „Be stogo“, kuriame iš visur suvažiavę lietuviai susibūrė į Vilijampolės simfoniniu pasivadinusį orkestrą ir suirusiame, siaubingai apleistame Kauko laiptų baseine susirinkusiai miniai puikiai sugrojo Franzo Schuberto simfoniją. Įvyko dar visokių toli nuo TV šou turinio nubėgusių renginių – tik žiniasklaidoje buvo tyla, tik nė vienas TV kanalas nepagalvojo, kad gyva tokių renginių transliacija ar bent koks reportažas būtų ir kitus įkvėpęs veikti. Tiesa, kaip po tokios informacijos atrodytų visos likusios tų kanalų nuotekos? Dabar Kaunas svarsto, ar reikia bandyti laimę ir brautis į Europos kultūros sostinių konkursą 2022 m. Kai kas iš idėjos jau atvirai šaiposi. Gal tikrai ramiau gyventi be idėjų? Be ideologijos? Be tikslų?

Ne, gerbiamieji, nepabijokime pabūti nacionalistais, kokie daugiau ar mažiau buvo visi Lietuvos valstybę kūrę istoriniai asmenys, siekę, kad toji taip keistai ir sunkiai bundanti lietuvybė įgautų savo spalvas ir užimtų savo vietą pasaulyje. Nemenkinkime savęs, gerbkime savo darbus, pasiekimus, tuomet daugybė problemų ir pavojų taps lengviau įveikiami, o tikslai greičiau pasiekiami. Ir įsigilinkime į žodžio kultūra pradinę prasmę – rasite ją daugybėje interpretacijų ir apibūdinimų, kuriuos vėl galėsite suvesti į kitą, aukščiausias vertybes jungiančią sąvoką, vienintelį visa apimantį žodį – Tėvynė.

Komentaras skambėjo LRT radijo laidoje „Kultūros savaitė“.

Nuomonės, diskusijos, komentarai ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra