Giedraičių miestelis minėjo 670 metų jubiliejų

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Praėjusį savaitgalį tris dienas Giedraičiuose minėta miestelio 670 metų jubiliejaus šventė. Kaip pasakojo ilgametė Giedraičių mokyklos mokytoja Aldona Leišytė, Giedraičiai yra labai sena gyvenvietė pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėta 1338 m. kunigaikščio Gedimino ir Livonijos ordino magistro dešimties metų prekybos sutartyje, kur pažymėta, kad tam, jog įvyktų taikus prekiavimas, saugumą reikia užtikrinti tam tikrose vietovėse, viena iš jų – Giedraičiai. Miestelio metinės kasmet pradėtos minėti nuo 1988 m. ir nuo tada kiekvienais metais rengiamos kartais didesnės, kartais mažesnės iškilmės. Bene vienos didžiausių prasidėjo praėjusį penktadienį šventiniu aktorės, dainininkės Larisos Kalpokaitės romansų vakaru, į kurį, kaip pasakojo vakaro organizatorė Giedraičių kultūros vadybininkė Aleksandra Ignatavičienė, susirinko nepaprastai daug žmonių. Šeštadienį nuo ankstyvo ryto minėjimas šurmuliavo miestelio centrinėmis gatvėmis. Iškilmingą minėjimą prie paminklo Giedraičiams trankiomis melodijomis kviesdami visus burtis į vieną būrį, pradėjo Molėtų menų mokyklos pučiamųjų orkestras, o šventės pradžią paskelbė Giedraičių seniūnas Vytautas Valansevičius. Pasveikinęs giedraitiškius su garbingu jubiliejumi ir palinkėjęs visiems ir toliau puoselėti bei mylėti savą kraštą, seniūnas šventės dalyviams pasakojo, kad nors pirmą kartą Giedraičiai rašytiniuose šaltiniuose paminėti 1338 m. lapkričio pirmą dieną, tačiau jau nuo seno susiklostė graži tradicija Giedraičių gimtadienį švęsti prieš Šv.Baltramiejaus atlaidus arba jų metu. Apgailestauta, kad šiemet jubiliejaus šventimas sutapo su rugpjūčio 23 d., tačiau tuoj pat patikinta, kad šventės metu nebus pamiršta ir ši iškilminga bei daugeliui giedraitiškių labai svarbi data.
Skambant dainai apie Giedraičius, iškilmingam vėliavos pakėlimui buvo pakviesta 2007 metų Giedraičių miestelio žmogumi išrinkta mokytoja, vargonininkė Asta Cicėnienė. Gražiai atžygiavę Vilniaus gatve šalia paminklo gėles padėjo Giedraičių Šauliai. Kiek vėliau visi rinkosi gražiai sutvarkytame ir išpuoselėtame Giedraičių bendruomenės skvere, kur buvo atidengta paminklinė Giedraičių miestelio 670 -ųjų metinių minėjimui skirta lenta, kurios autorius ir fundatorius – skulptorius Romualdas Rajeckas su žmona Valentina. Paminklinę lentą pašventinęs klebonas Algimantas Baltuškonis sakė, labai norintis tikėti, jog nuo šiol bendruomenės skveras taps daug sakralesne vieta ir visus pakvietė į Šv. Mišias, kurias kartu su klebonu laikė ir labai gražų pamokslą sakė Bernardinų bažnyčios dvasininkas Julius. Po mišių rinktasi prie Nepriklausomybės paminklo, kur stebėtas jaunųjų Šaulių pasižadėjimas ir klausytasi Lietuvos Šaulių sąjungos vado Juozo Širvinsko sveikinimo. Šventinis minėjimas neaplenkė ir Giedraičių A.Jaroševičiaus vidurinės mokyklos. Jos aktų salėje gausiai susirinkusius šventės dalyvius sveikino Molėtų rajono meras Valentinas Stundys.
-Kiekvieno miestelio gyventojui jo jubiliejinė data yra bandymas suvokti ryšius su savo žeme, namais, – sakė meras. -Iš čia kilusiems, garbus miestelio jubiliejus – tai puiki proga atnaujinti dvasinius ryšius su gimtomis vietomis. Džiaugiuosi, kad kelias dienas giedraitiškiai turės puikią progą pabendrauti su jau galbūt senokai matytais draugais, prisiminti gražią miestelio istoriją, pasiklausyti puikių koncertų. Giedraičių miestelis kiekvienam lietuviui svarbus keliais istoriniais aspektais – Giedraičiai yra dar dabar tebegyvenančios kunigaikščių Giedraičių giminės kilmės vieta, be to, ne veltui būtent šiame Molėtų rajono miestelyje yra tiek daug Šaulių. XX a. pradžioje lenkų okupantai suklupo ties Giedraičiais, kur juos sustabdė aktyviai už Lietuvą kovojusieji kariai. Todėl Giedraičiai į Lietuvos valstybingumo istoriją įeina kaip ypatinga vieta. Tokia istorija gali didžiuotis tikrai labai retas Lietuvos miestelis. Gausiai į šventę susirinkusiuosius sveikino, o vėliau visus ir šventiniais pietumis vaišino ŽŪM ministrė Kazimira Danutė Prunskienė. Po sveikinimų buvo įteikti ŽŪM ministrės  padėkos raštai labiausiai nusipelniusiems giedraitiškiams: bendruomenės centro pirmininkui Algirdui Cegeliui, klebonui Algimantui Baltuškoniui, mokyklos direktorei Vilijai Petkūnienei, kultūros vadybininkei Aleksandrai Ignatavičienei. O po kelių akimirkų giedraitiškiai jau galėjo klausytis mokytojų Astos Cicėnienės ir Audros Kimbartienės parengtos ir mokinių atliekamos literatūrinės – muzikinės kompozicijos. Po renginio visi kviesti apžiūrėti šiai progai skirtų Aisčio Jakimavičiaus ir 2007 – 2008 metų mokinių darbų bei brolių A. ir M. Černiauskų , V.Giedrytės ir T.Blažiūnienės darbų parodų, vaišintis pietumis. Antroje dienos pusėje vyko jubiliejinės krepšinio rungtynės, klausytasi pusbrolių Aliukų ir sesutės Silvijos koncerto bei K.Tučinsko vadovaujamos kaimo kapelos atliekamų dainų…Sekmadienį rinktasi į Šv.Baltramiejaus atlaidus, grožėtasi Didžiojo kunigaikščio Gedimino bataliono Garbės kuopos pasirodymu miestelio centre.
Šventės pradžioje kalbintas vienas jos organizatorių – Giedraičių bendruomenės centro pirmininkas Algirdas Cegelis, nors bendruomenei pirmininkauja dar labai nesenai, bet, kaip pats sako, save jau laiko Giedraitiškiu, džiaugėsi bendruomenės palaikymu rengiant šventę.
-Jaučiuosi labai šventiškai, esu naujas giedraitiškis, čia gyvenu tik ketvirtus metus, bet šį miestelį jau spėjau pamilti ir užsitarnavau žmonių pasitikėjimą, kuo labai džiaugiuosi. Ši šventė man, kaip bendruomenės centro pirmininkui, yra pirmoji, tad teko gerokai pasistengti, jog jį pavyktų. Labai džiaugiuosi, kad Giedraičiai gali pasigirti darnia, vieninga ir iniciatyvia bendruomene, kurios nariai labai noriai vieni kitiems padeda. Miestelio 670 metų jubiliejus – visų giedraitiškių šventė, kuri ilgam turėtų išlikti kiekvieno atminty, – sakė bendruomenės centro pirmininkas.
Kalbinta šventės globėja – Lietuvos respublikos Žemės ūkio ministrė, profesorė Kazimira Danutė Prunskienė dėstė, kad Molėtų krašto žmonių likimai jai visada buvo svarbūs ir ne vienam likimo nuskriaustam žmogui ji geranoriškai ištiesė pagalbos ranką. O paklausta, kodėl tapo Giedraičių miestelio 670 metų jubiliejaus šventės globėja sakė, kad Giedraičiai – labai gražus ir savo istorija garsus kraštas, o ši šventė – labai graži proga pabūti visiems drauge, tad sulaukusi bendruomenės kvietimo prisidėti prie šventės ji mielai sutiko.
-Vaikystėje, kai su tėveliu važiuodavome iš tėviškės į Vilnių, visada sustodavome čia prie paminklo žuvusiems už Lietuvos laisvę. Šie prisiminimai ir šiandien man yra svarbūs. Be to, esu Seimo narė ir jame jau kelintą kadenciją atstovauju Molėtų rajonui, todėl globoju daugybę įvairių renginių, jautrių socialinių taškų – daugiavaikes šeimas, Molėtų vaikų globos namus… Tokia veikla užsiimu nuolat, nes, jeigu galiu padėti žmonėms – visada džiaugiuosi, – sakė profesorė.
Tęsiant pašnekesį su giedraitiške Aldona Leišytė sužinota, kad apie 1410 metus Giedraičiuose buvo pastatyta pirmoji bažnyčia gavusi Šv.Baltramiejaus vardą. Tačiau kur ji buvo pastatyta neaišku. Pasak pašnekovės spėjama, kad ji galėjo būti toje pačioje vietoje kur ir dabartinė bažnyčia. Po šimto metų bažnyčia buvo perstatyta. 1655 m. Rusijos kareiviai bažnyčią sudegino, o 1676 buvo pastatyta laikina bažnyčia. 1809 m. J.A.Giedraičio pastangomis Giedraičiuose pastatyta katalikų bažnyčia, kurioje saugomais dailės paminklais paskelbta keliolika paveikslų, tarp jų – ir pats vyskupo portretas.
-Sunku tiksliai ką nors pasakyti tik spėliojant, nes iki šiol negalime prisikalbinti archeologų, kad ištyrinėtų šimtmečių paslaptis slepiančius dabartinės bažnyčios rūsius. Iš rašytinių šaltinių tik žinoma, kad miestelis pradėjo kurtis jau apie 1510 m. Labai greitai, per keturis metus, Giedraičiai tapo svarbiu traukos centru ne tik prekybininkams, – dėstė pašnekovė ir tęsė, kad apie netrumpą Giedraičių vietovės laikotarpį žinių mažai randama ir jau daug vėliau, kuomet miestelis pradėtas labai aktyviai globoti kunigaikščių Giedraičių, tapo apylinkės švietimo centru. Rūpindamasis liaudies švietimu, Juozapas Arnulfas Giedraitis daug dėmesio skyrė parapinių mokyklų steigimui, ragindamas klebonus jas kurti kiekvienoje parapijoje. 1777 m. čia jau veikė parapinė mokykla. Daug dėmesio skirta ir lietuviškų knygų leidybai. J.A.Giedraitis tapo pirmuoju lietuvių katalikų vyskupu, kuris išvertė į lietuvių kalbą visą naująjį Testamentą. Išleistas jis buvo 1816 m. Vilniuje Giedraičio lėšomis, tarpininkaujant protestantiškajai Biblijos draugijai, kurios nariu vyskupas buvo. Išėjo tiems laikams palyginti dideliu – 5 tūkstančių tiražu. Taip pat jis vertė į lietuvių kalbą bažnytinius raštus, rūpinosi pasaulietinės literatūros leidimu, rėmė rašytojus. Kunigams įsakė rinkti statistinius duomenis iš savo parapijų, buvo pradėjęs steigti labdaros namus, ligonines. 1831 metų pavasarį vyskupas J.A.Giedraitis paskelbė raštą, raginusį remti sukilimą…
-Vykdant vyskupo Juozapo Arnulfo Giedraičio priešmirtinę valią, po mirties jo širdis, kaip ištikimybės kraštui simbolis, perduota bažnyčiai. Žinoma, kad Juozapas Arnulfas Giedraitis gimė vos keli kilometrai nuo Giedraičių ir ši vietovė jam visą gyvenimą buvo labai svarbi. Širdis buvo konservuota ir kurį laiką laikoma zakristijos garbingiausioje vietoje, tačiau ilgainiui kunigas pradėjo pastebėti, kad spiritas, kuriame laikoma širdis, nugaruoja, o pradėjęs aiškintis pagavo zakristijoną iš stiklainio spiritą nupylinėjat. Kad nekiltų didelių konfliktų, sumanus kunigas vyskupo širdį, įmūrijo presbiterijos sienoje, – pasakojo giedraitiškė ir tęsė, kad kitokie nei daugelis Lietuvos miestelių Giedraičiai ir dėl Giedraičių giminės vardo kilmės, mat spėjama, jog skirtingai nei kitų didikų, Giedraičių giminės pavardė kilo nuo vietos pavadinimo, o ne atvirkščiai.
Giedraičiai nuo senų laikų buvo neatsiejama visos Lietuvos dalis, mat, jeigu tik kur kas vykdavo iškarto atsiliepdavo Giedraičių miesteliui. Neaplenkė šios vietovės ir didieji – 1831, 1863 metų sukilimai. Iš žmonių pasakojimų teko girdėti, kad 1831 m. sukilėliai traukdamiesi nuo Širvintų pusės slapstėsi keletą dienų Giedraičiuose pas žmones, bet buvo labai prastai ginkluoti – dalgiais, šakėmis, lazdomis ir dauguma jų buvo greitai sugauta. Du bajorai sušaudyti likusieji, kurie tiko kariuomenei paimti, o kiti paleisti. Nesėkmingas atsitraukimas buvo ir per 1863 m. sukilimą. Traukdamasis nuo Širvintų pusės Alberto Minskio vadovaujamas būrys sustojo pailsėti už Giedraičių dvaro, tačiau naktį juos netikėtai užklupo caro kariuomenės vyrai ir visas būrys buvo žiauriai išžudytas. Dėl didingo istorinio palikimo Giedraičiuose šiandien turime daug paminklų. Šalia bažnyčios stovi XIX a. viduryje pagal Vilniaus universiteto profesoriaus K.Gregotovičiaus projektą pastatyta įdomi klasicizmo stiliaus varpinė, specialiai prie jos pritaikyta tvora, vartai. Miestelio centre galima pamatyti įspūdingą paminklą „Karžygiams, žuvusiems už Lietuvos laisvę 1920 m.“, primenantį čia vykusias Lietuvos karių kovas su Lenkijos kariuomene. Prie Giedraičių buvo sulaikytas lenkų dalinio, vadovaujamo L.Želigovskio, užėmusio Vilnių, tolesnis veržimasis į Lietuvą.
-Svarstant, kodėl kautynės su želigovskininkais vyko Giedraičiuose aiškėja, kad, jeigu jų tikslas buvo pasiekti ir okupuoti Kauną, tad vienintelis praėjimas iki jo tais laikais buvo per Širvintas ir Giedraičius. Juk vakarinėje pusėje ties Širvintomis trukdė didelė Alionių pelkė, rytinėje pusėje – didžiulis Asvejos ežeras, tad Giedraičiai kaip tik ir buvo tas tarpelis, pro kurį reikėjo prasiveržti norint okupuoti Lietuvą, – sakė A.Leišytė ir pridūrė, kad žiauriausios kautynės vyko netoli Bekupės dvaro, jų metu žuvo daugiausiai ir lietuvių, ir lenkų karių.
Beje, 1920 m. lapkričio 17-21 d. kovose prie Giedraičių žuvę lietuvių kariai 1933 metais buvo iškilmingai palaidoti miestelio kapinėse, jiems atminti buvo pastatytas paminklas pagal dailininko Antano Jaroševičiaus (1870-1956) projektą. Šis dailininkas 1921-1936 metais dėstė piešimą ir darbus Giedraičių progimnazijoje, aktyviai dalyvavo Lietuvių liaudies dailės draugijos veikloje, išleido (1912 m.) pieštų kryžių albumą „Lietuvos kryžiai“. Minint jo gimimo 120-ąsias metines, Giedraičių vidurinei mokyklai suteiktas A.Jaroševičiaus vardas. Mokykloje įkurtame muziejuje galima plačiau susipažinti su šio dailininko gyvenimu bei kūryba. Jo kapas yra naujose miestelio kapinėse, antkapinis paminklas – irgi dailės kūrinys. Tiek miestelyje, tiek Giedraičių apylinkėse yra ir daugiau lankytinų objektų. Atkūrus Nepriklausomybę, tai šen, tai ten išaugo kryžiai, koplytstulpiai, kiti paminklai partizanams, tremtiniams atminti, Giedraičių istorijos faktams prisiminti.
Tokį Giedraičių miestelį matome šiandien, tačiau  žvelgiant platesniu mastu į Giedraičius, kaip kilmingos giminės ištakų vietą, suvoki, kad šis nedidelis miestelis Lietuvai padovanojo bene vienintelę iki šių dienų išlikusią lietuvių kunigaikščių giminę, per kartų kartas garsėjančią neeilinėmis asmenybėmis. Per keletą šimtmečių šeima išugdė ne vieną žymų dvasininką, daug prisidėjusį prie lietuvių kultūros puoselėjimo. Giminės polinkio į dvasinį gyvenimą ištakų, matyt, tikslinga būtų ieškoti dar vienuolio Palaimintojo Mykolaičio Giedraičio pasirinktame gyvenimo kelyje. Kuomet dar jaunystėje jo fizinis netobulumas lėmė pasinėrimą į dvasinį gyvenimą, vienatvę. Pajutęs pašaukimą, o gal nematydamas kitos išeities, kaip susigyventi su savo negalia, mat jam sunkiai sekėsi prisiderinti ir prie kitų brolių gyvenimo, jis atvyko į regulinių kanauninkų ordino Bistryčios (apie 40 km šiaurės vakarų kryptimi nuo Vilniaus) vienuolyną ir buvo priimtas. Netrukus kartu su vienuolyno vyresniuoju nuvyko į Krokuvoje prie Šv. Morkaus bažnyčios įkurdintą ordino vienuolyną ir ten baigė naujokyną bei davė pirmuosius įžadus. Stiprinti pašaukimą jam padėjo nuodėmklausys Jonas. Krokuvoje Mykolas Giedraitis gyveno mažytėje celėje prie bažnyčios. Daug laiko skyrė ilgai ir intensyviai maldai, buvo ištikimas ordino regulai ir griežtai laikėsi visų joje numatytų maldos praktikų. Savo celėje turėjo tik paprastus baldus ir būtinus buities reikmenis. Asketinis vienuolyno gyvenimas paveikė ir Mykolo Giedraičio būdą. Krokuvoje prie Šv. Morkaus bažnyčios esantis vienuolynas pasižymėjo griežta regula. Ten buvo natūralu marinti savo kūną įvairiomis praktikomis. Valandų liturgija buvo atliekama net ir naktimis. Regulos laikymąsi prižiūrėjo vienuolyno vyresnysis.
Siekti dvasinio gyvenimo tobulumo Mykolui Giedraičiui padėjo malda į Nukryžiuotąjį Jėzų. Jis ilgas valandas praleido prie kryžiaus bažnyčios centre (dabar tas kryžius yra centriniame altoriuje). Mąstydamas apie kryžių, jis gilino savo meilę Dievui ir artimiesiems. Uoli meditacija atvedė jį prie kontempliacinės maldos, kuri visam laikui tapo jo negęstančio džiaugsmo šaltiniu. Savo dvasiniu gyvenimu Mykolas Giedraitis priartėjo prie ribos, kurią pasiekdavo didieji viduramžių mistikai. Prieš mirtį jis prisipažino savo broliams, kad besimelsdamas girdėjo šiuos Kristaus žodžius: „Būk kantrus iki pat mirties ir gausi garbės karūną“. Istoriko Alberto Kojelavičiaus raštuose buvo aptikta Krokuvos Akademijos aktų kopija. Ten rašoma, jog „viešosiose universitetinėse studijose Lietuvos kunigaikštis Mykolas Giedraitis įgijo laisvųjų mokslų ir filosofijos bakalauro laipsnį“. Svarbu pabrėžti, jog Mykolas Giedraitis buvo pirmasis studentas iš Lietuvos Krokuvos Jogailaičių universitete XV amžiuje. Regulinių kanauninkų ordinas išgarsėjo būtent dėl Mykolo Giedraičio, nors ir iki jo ordino vienuolynuose gyveno daug pamaldžių vienuolių. „Bažnyčios enciklopedijoje“ Mykolas Giedraitis įvardijamas kaip „brangus ordino perlas". Mykolas Giedraitis mirė 1485 m. gegužės 4 d. Jis palaidotas Krokuvos Šv. Morkaus bažnyčioje. Minint 500 jo mirties metines Giedraičių Šv.Baltramiejaus bažnyčios kiemelyje buvo pastatyta jam skirta skulptūra…
Tad, panašu, jog Mykolo Giedraičio apsisprendimas kilmės užtikrintas privilegijas iškeisti į vienuolio abitą bus tapęs lemtingu ženklu visai giminei. Juk Giedraičių giminės kunigų sutinkama daugelyje Lietuvos parapijų. Nemažai jų įvairiu metu buvo kapitulų kanauninkais, prelatais. Ne vieno įvairių kartų Giedraičio, pasišventusio dvasininko darbui, gyvenimo istorija siejasi su Žemaitija. Net keturi Giedraičiai buvo Žemaičių vyskupais. XVa. pab. -XVII a. pr. Žemaičių vyskupiją valdė Merkelis Giedraitis (g. 1536m. 1609). XVIIIa. pab. Žemaičių vyskupu buvo Steponas Jonas Giedraitis (m. 1803). Po jo Žemaičiuose vyskupavo Juozas Arnulfas Giedraitis (g. 1754, m, 1838). Juozo Arnulfo Giedraičio pavyskupiu buvo Simonas Mykolas Giedraitis (m. 1844), po vyskupo Juozapo Arnulfo mirties keletą metų valdęs Žemaičių vyskupiją.

Voruta. –  2008, rug. 6, nr. 17 (659), 10, 11.

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra